Didžioji kunigaikštienė Elena Glinskaja

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Dviejų valstybių kaimynių – Rusijos ir Lietuvos ilgaamžių tarpusavio santykių istorija – neišsemiama. Viduramžiais šių dvišalių santykių spektras buvo ganėtinai įvairus – nuo karinių konfliktų iki dinastinių vedybų, nuo prekybinių ryšių iki nesutarimų bažnyčios reikalais, nuo teritorinių pretenzijų iki pasikeitimo pasiuntinybėmis bei belaisviais ir kt.
Daugelyje istorijos tyrimo darbų sudėtingos vidaus ir užsienio politikos problemos dažnai užgožia konkrečių žmonių likimus, retai tesulaukiančius įdėmesnio mūsų amžininkų žvilgsnio. Ypač jei kalbama apie moteris.
Rusijoje susiklosčiusios tradicijos smarkiai varžė moters gyvenimą, ribojo kiekvieną jos asmenybės ar gebėjimų pasireiškimą, visa jos veikla tebuvo šeima ir cerkvės lankymas. Todėl tiek mažai težinome apie viduramžių rusų moteris, net valdančiųjų dinastijų atstoves. Šio straipsnio paskirtis – “parodyti dienos šviesoje” vieną iš Maskvos didžiųjų kunigaikštienių – Eleną Vasiljevną, kurios giminė – kunigaikščių Glinskių – kilusi iš Lietuvos.
Kalbant apie XVI a. įvykius, pirmiausia prisimenami caro Ivano Rūsčiojo (gyveno 1533–1584 m.) valdymo metai. Ankstesnis laikotarpis, nemažiau gausus svarbių ir mįslingų epizodų, lieka šešėlyje. Nors didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III (valdė 1505–1533 m.) veikla bei jo našlės didžiosios kunigaikštienės Elenos Glinskajos regentystės (dėl mažamečio sūnaus Ivano) metai (1533–1538 m.) paliko reikšmingą pėdsaką istorijoje. Mus domina ne tuometinė Rusijos vidaus ar užsienio politika, kuri pakankamai išsamiai nušviesta literatūroje. Nemažiau įdomūs tuometinių valdovų likimai, ypač moterų valdovių, – retas atvejis viduramžiškoje šalyje, neteikusioje moteriai pirmojo vaidmens valstybėje (tik XVIII a. Rusijoje buvo išimtis – tuomet imperatorės viena po kitos valdė didžiulę valstybę).
Didžiosios kunigaikštienės Elenos Vasiljevnos regentystė nors ir trumpa, tačiau sukėlė tarp dvariškių nuožmią kovą dėl valdžios. Bet pirmiausia derėtų prisiminti, kaip ši jauna garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių giminės atstovė atsidūrė Maskvoje.
Tai atsitiko 1508 m., kai po nepasisekusio sąmokslo prieš Žygimantą Senąjį kunigaikščiai Glinskiai buvo priversti bėgti į Maskvą. Iš trijų brolių Glinskių išsiskyrė Mykolas, pasižymėjęs ne tik puikiu išsilavinimu (buvo diplomuotas gydytojas), bet ir neramiu charakteriu. Gavęs iš Vasilijaus III nemenką dovaną, svajojo apie dar didesnę. Kai 1514 m. negavo valdyti rusų kariaunos užimto Smolensko, bandė sprukti į Lietuvą. Pabėgti nepasisekė, Mykolas Lvovičius buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Į laisvę išėjo tik 1527 m. – po Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus ir Mykolo Glinskio giminaitės Elenos vedybų. Bet Mykolui tapus sosto įpėdinio – mažamečio Ivano globėju, besibaiminančiai jo įtakos senajai Maskvos diduomenei pasisekė garbėtrošką lietuvį uždaryti į kalėjimą, iš kurio jis nebeišėjo.
Bet 20-aisiais metais likimas Glinskiams buvo maloningas. 1525 m. lapkritį Vasilijus III prievarta uždarė į vienuolyną savo pirmąją žmoną Solomoniją Saburovą. Vienintelė skyrybų priežastis – tai, kad po ilgų santuokos metų nesusikaukė įpėdinio. Po dviejų mėnesių, 1526 m. sausio 21 d., jis vedė jaunąją Eleną Vasiljevną Glinskają. Beje, tarp dvariškių buvo nemažai šios santuokos priešininkų. Norėdamas įsiteikti savo jaunai žmonai (tuomet ji buvo apie 20-ties metų) didysis kunigaikštis Vasilijus, paniekinęs rusų tradicijas (negirdėtas dalykas!), – nusiskuto barzdą ir “nešiojo vien ūsus”, stebindamas artimuosius ir visus žmones (nieko nuostabaus – didžiajam kunigaikščiui tuomet sukako 47-eri).
Pasak metraščių, jis “pamilo” Eleną “dėl jos gražios, jaunystės, o labiausiai – dėl jos skaistumo”. Šiltus sutuoktinių santykius liudija didžiojo kunigaikščio laiškai – Rusijos archyvuose išliko penki jo laiškai žmonai. Dalį pirmojo laiško – vėl nusižengdamas tradicijoms – parašė pats: “…siunčiu su šiuo laišku raštelį, savo ranka rašytą, kad tu jį skaitytum ir saugotum”.
Iš šios santuokos Vasilijui III gimė du sūnūs. Berniuką, išvydusį pasaulį 1530 m. rugpjūčio 25 d., pavadino Ivanu. Iš džiaugsmo laimingasis tėvas “atleido” į jo nemalonę patekusiems dvariškiams, buvusią žmoną Solomoniją iš tolimojo Kargopolio perkėlė į Suzdalės Pokrovsko vienuolyną, o savo broliams kunigaikščiams Jurijui ir Andrejui leido vesti; neturėdamas vaikų iš pirmosios santuokos ir baimindamasis galimų dinastijos komplikacijų šalyje, Vasilijus Ivanovičius buvo uždraudęs jiems kurti šeimą.
1532 m. spalio 30 d. Elena Glinskaja pagimdė antrą sūnų, kurį pavadino Jurijum. Iki mūsų dienų išliko liudijimų, kaip švelniai didysis kunigaikštis, tik šešiasdešimtaisiais metais patyręs tėvystės džiaugsmą, rūpinosi žmona ir vaikais, ypač pirmagimiu ir įpėdiniu Ivanu. Kai šiam ant kaklo iškilo votis, tai tapo svarbiausia laiškų žmonai tema: “Kodėl apie tai anksčiau neparašei? O dabar parašyk, ar Dievas bus maloningas sūneliui Ivanui, kas ir kaip atsirado jam ant kaklo, ar tai pasitaiko mažyliams? Jei būna, tai – nuo gimimo ar nuo ko kito? Apie tai pasikalbėk su dvariškėmis ir viską smulkiai parašyk… rašyk apie viską”. Vasilijus III net išvykęs iš namų domėjosi vaikų maitinimu: “…taip pat ir apie sūnaus Ivano maitinimą rašyk, ką sūnus Ivanas valgo, kad aš žinočiau”.
Deja, paaiškėjo, kad antrasis didžiojo kunigaikščio ir Elenos sūnus – neįgalus. Vėlyvieji metraščiai privalėjo pažymėti, kad kunigaikštukas Jurijus buvo “nenuovokus ir negudrus, ir niekam tikęs”, bet tėvui nebuvo lemta tai patirti – 1533 m. rugsėjo pabaigoje medžioklėje jis susirgo. Mirė nuo antkaulio uždegimo (dab. gydytojų nuomone, periostito). Sosto įpėdiniu buvo paskelbtas trejų metų Ivanas, jo globėjais – kunigaikščiai Dmitrijus Belskis ir Mykolas Glinskis. Pirmasis buvo priverstas skubiai palikti sostą, antrasis, surengęs sąmokslą prieš Elenos favoritą – jaunąjį Ovčiną – Telepnevą-Obolenskį, baigė dienas kalėjime.
Didžiosios kunigaikštienės Elenos Vasiljevnos regentystės laikotarpis pasižymėjo nemaža svarbių šaliai įvykių: 1535 m. įvykdyta pinigų reforma – įvesta vieninga pinigų sistema, sustiprinti Maskvos gynybiniai įrenginiai, sudarytos paliaubos su Lietuva, apribotos vienuolynų žemės valdos ir kt. Gindama mažamečio sūnaus Ivano interesus, Elena buvo priversta priimti ir griežtą sprendimą dėl mirusio vyro brolių Jurijaus ir Andrejaus – potencialių pretendentų į sostą; abu žuvo kalėjime. Daugelis aukštuomenės atstovų, buvusių Vasilijaus III, kovojusio su feodalinės aristokratijos separatizmu, nemalonėje, dabar perėjo jaunosios regentės opozicijon. Akivaizdu, kad valdyti šalį moteriai, tuo labiau svetimšalei, viduramžių Rusijoje buvo netradiciška.
Tad ar verta stebėtis ankstyva Elenos Glinskajos mirtimi – 1538 m. Rašytiniuose šaltiniuose, tarp kitko, nėra jokių užuominų apie didžiosios kunigaikštienės ligą. Postnikovo metraščio pranešimuose apie šios jaunos moters mirtį taip pat nėra išsamesnių žinių: “Švento tėvo mūsų nuodėmklausio Nikitos igumeno Nikomidijaus atminimu balandžio 2 dieną, iš antradienio į trečiadienį, 3 valandą nakties mirė didžioji kunigaikštienė Elena, bus palaidota Dangun žengimo sobore”.
Iš metraščio matyti, kad didžioji kunigaikštienė jau kitą dieną buvo palaidota Kremliuje, Dangun žengimo soboro kriptoje, Maskvos didžiųjų kunigaikščių giminės moterų nekropolyje. Jos kapas – šventovės pietvakarių kampe. Deja, likimas pasirodė negailestingas seniesiems istoriniams palaidojimams – 1929 m. Tarybų valdžios sprendimu, dėl karinės mokyklos statybos Kremliuje Dangun žengimo vienuolynas buvo sugriautas.
Keista, tačiau Ginklų rūmų muziejaus darbuotojams tada pavyko išgelbėti sarkofagus su didžiųjų rūmų kunigaikštienių ir carių palaikais ir perkelti į Arkangelo soborą, vėliau šalia jo – į požemius. Šiandien visi šie viduramžių palaidojimai stropiai saugomi ir studijuojami.
Tarp jų ir neįprastos formos Elenos Glinskajos karstas, kurio kontūrai – išsikišimai ties viršugalviu ir pečiais – primena žmogaus figūrą. Jis iškaltas iš vientiso balto akmens-kalkakmenio luito iš pamaskvės akmens skaldyklų. Karsto ilgis – 1,96 m, aukštis 36 cm (su dangčiu – 49,5 cm). Galvūgalyje įrengtas specialus paaukštinimas – 3 cm aukščio akmens pagalvė, gale kojų – 4 cm kvadratinė anga. Storas viršus iš atskiro vientiso balto akmens papuoštas tokia epitafija: “1538 metų balandžio 3 dieną, trečiadienį, penktąją pasninko savaitę, 2 valandą mirė visos Rusios didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Ivanovičiaus didžioji kunigaikštienė Elena”.
Mažiau susipažinusiems su viduramžių laidojimo papročiais, matyt, pravartu papasakoti, kaip buvo laidojami pirmieji valstybės asmenys. Antraip, skaitytojui bus sunku suvokti, kaip apie toną sveriantį akmeninį karstą su kūnu veždavo į šventovę. Iš tikrųjų būdavo ne taip. Iš rūmų velionio palaikus išnešdavo įprastame mediniame karste (viršų nešdavo atskirai). Paskui jį įkeldavo į roges – nepaisant metų laiko – ir su jomis nešdavo į kriptą.
Šioje vietoje tiktų prisiminti Kijevo kunigaikščio Vladimiro Monomacho (1053–1125) “Pamokymus”, parašytus gyvenimo pabaigoje. Kreipdamasis į savo vaikus jis vartojo posakį “sėdėdamas rogėse”, kuris reiškė – pasitikdamas mirtį, pakeliui į Amžinybę. Šis senovinis, grynai pagoniškas paprotys išnyko tik Petro I laikais (pačiuose atokiausiuose Rusijos kampeliuose jis išliko net iki praeito šimtmečio vidurio!).
Taigi karstą su didžiosios kunigaikštienės kūnu, lydimą dvasininkų, velionės giminių ir dvariškių, rogėse atnešė į šventovę. Gedulingos pamaldos vyko Dangun žengimo sobore, kur buvo įrengta kapavietė – pastatytas balto akmens sarkofagas. Po pamaldų velionės kūną perkėlė iš medinio karsto į akmeninį. Prieš tai kūną įsupo į gelsvą melsvu apvadu itališko šilko audinį. Uždengė karstą akmeniniu dangčiu su epitafija. Šitaip baigėsi didžiosios kunigaikštienės Elenos Glinskajos žemiškasis gyvenimas.
Tačiau likimas suteikė mums galimybę vėl susitikti su šia moterim. Praeitimi besidominčių mokslininkų dėka 1999 m. buvo nuspręsta ištirti caro Ivano Rūsčiojo motinos palaikus, o šiandien štai, jau turime ir rezultatus. Atidengus Elenos Glinskajos sarkofagą paaiškėjo, kad neblogai išsilaikiusi jos kaukolė. Taigi atsirado reali galimybė sužinoti, kaip atrodė ši moteris, dėl kurios Vasilijus III, paniekinęs to meto papročius ir pagrindinius principus, nusiskuto barzdą. Jos portretui atkurti kaukolė buvo perduota šios srities specialistui S.A. Nikitinui (Maskva).
Atkurti viduramžiais gyvenusio žmogaus portretą iš jo palaikų – ne vien įdomus, bet ir atsakingas darbas. Ypač jei tai susiję su asmenybe, palikusia pėdsaką istorijoje. Nors S.A. Nikitino darbo metodika per beveik 30 metų pasiteisino jau ne viename šimte teismo ekspertizių ir patvirtinta dokumentais, kiekvienas naujas darbas verčia abejoti, ieškoti sprendimų, įveikti netikėtus kliuvinius.
Taip atsitiko ir rekonstruojant Elenos Glinskajos portretą. Esmė ta, kad laikas negailestingai apardė pakaušinį kaukolės skliautą. Reikėjo tiksliai anatomiškai, pritvirtinus prie pagrindo veidinę dalį, dalelę po dalelės iš plastilino masės atkurti visą kaukolės apimti, suteikiant skliautui formą, atitinkančią veido proporcijas ir plastiką.
Dėl ne visiems suprantamų medicininių terminų neaprašinėsime gana sudėtingos šio darbo metodikos. Svarbiausia – šiandien žinome, kaip atrodė Elena Vasiljevna Glinskaja. Akivaizdu, kad dėl gražių, lygių dantų kunigaikštienės Elenos buvo žavi šypsena. Gaila, jos akių spalva amžiams liks mįslė. Labiausiai į akis krinta baltiškasis veido tipas. Jokios abejonės: Glinskiai – lietuvių kilmės. Palyginus Elenos Glinskajos portretą su jos vyriausiojo sūnaus, matyti, kad jis iš motinos maža tepaveldėjo, – nulėmė stipresnis tėvo, didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Ivanovičiaus, pagal giminystės liniją paveldėtas graikiškasis Paleologų kraujas.
Prieš mus gražios jaunos moters veidas. Gyvenimas nespėjo paveikti jo bruožų, nors tam tikro susirūpinimo išraiška byloja apie tuos sunkius metus, kai kunigaikštienei Elenai teko spręsti valstybės likimą.
Sunku rasti istorinį veikalą, kuriame nebūtų daugiau ar mažiau teisingų prielaidų apie Elenos Glinskajos nunuodijimą. Deja, nei tų, nei artimiausių metų dokumentuose nėra jokių tikslių duomenų, pagrindžiančių šias prielaidas.Vargu ar mums priimtini švedų diplomato, kariškio Petro Petrėjaus, apsilankiusio mūsų šalyje praėjus beveik šimtmečiui nuo mus dominančio istorinio epizodo, kelionės užrašai, kuriuose apie Eleną Vasiljevną štai kas rašoma: “…mirus didžiajam kunigaikščiui, vis lankėsi paleistuvių namuose, labai jau ištvirkavo… visi ją atvirai niekino. Didikai neapsikentę ją nunuodijo”. Tokia informacija, be abejo, nenorom verčia nusišypsoti, – perdėm primityviai aiškinamas sudėtingas XVI a. trečiojo dešimtmečio Rusijos vidaus politinis gyvenimas. Be to, parodo visišką rusų papročių neišmanymą.
Apie nuodus Rusijoje jau buvo žinoma, pasitaikė ir atvejų, kai buvo nunuodyti politiniai priešininkai, vadinasi, kai kurių istorikų prielaidos yra visiškai pagrįstos.
Šiuolaikiniais mokslinės analizės metodais tai pavyko įrodyti. Šiandien daug galima sužinoti apie prieš šimtmečius gyvenusio žmogaus gyvenimą bei mirtį. Išliko šilko, į kurį buvo įsuptas Elenos Glinskajos kūnas, bei nėrinių kepuraitės detalių. Be to, ant kepuraitės gabaliukų išliko ir jos plaukų – rusvų. Tarp kitko, tyrinėjant kaukolę aptikta ir jos blakstienų, taip pat rusvų! Tiek kepuraitės gabaliukų, tiek plaukų spektrinė analizė parodė, kad didžioji kunigaikštienė Elena buvo nunuodyta gyvsidabriu. Šių, vienų iš “populiariausių” viduramžių Europoje nuodų kepuraitės audinyje su plaukų liekanomis rasta 55 mkg/g, šilkiniame audinyje – 3 mkg/g ir kaulų audiniuose (šonkaulio) – 0,36 mkg/g. Įvairių tyrimų duomenimis, gyvo žmogaus organuose ir audiniuose gyvsidabrio kiekis paprastai svyruoja nuo 0 iki 0,05 mkg/g. Pavyzdžiui, kepenyse iki 0,02 mkg/g. Žinoma, kad plaukuose kaupiasi ir ilgam išlieka įvairios žalingos medžiagos. Kaip bepatektų į organizmą, gyvsidabris dažniausiai “nusėda” (išskyrus plaukus) inkstuose, kepenyse ir kasoje.
Be abejo, reikia atkreipti dėmesį, kad viduramžiais vaistų ir kosmetikos gamyboje buvo naudojamos kai kurios nuodingos medžiagos, tarp jų švinas, gyvsidabris, arsenas ir kt. Tačiau kad organizme susikauptų toks kiekis gyvsidabrio, kiek jo rasta Elenos Glinskajos palaikuose, tokius vaistus ar kosmetiką reikėtų vartoti ne vieną dešimtmetį. Tai šokiravo net visko mačiusius ekspertus-kriminalistus. Kad išvengtų klaidingų išvadų, jie netgi pakartojo tyrimus. Galiausiai, praėjus beveik keturiems šimtmečiams, pasisekė sužinoti tikrąją didžiosios kunigaikštienės Elenos Glinskajos mirties priežastį.
Šalyje, tradiciškai netoleravusioje moters valdovės, kur apskritai nepasitikima svetimšaliais, kur didikų grupuotės pasinėrusios į kovą dėl valdžios ar įtakos valdovui, kunigaikštienei-regentei pasisekė išgyventi tik penkerius metus.<br><p align=right><i>Iš rusų kalbos išvertė Gražina Zaleckytė</i></p>

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra