Didžiavyris su tautine juostele

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gervėčių klubas ir Alfonsas Augulis – neatsiejami. Kaip mintys apie gimtinę ir jos žmones. Šis pasakojimas apie Gervėčių krašto patriotą, jo kelią į Lietuvą ir nenuilstantį darbą gimtojo krašto labui.
 
Postūmis
 
Pasakojimo herojus mokslų akademijos bibliotekoje vartydamas senus laikraščius aptiko daug medžiagos apie Gervėčius ir jo krašto žmones. A. Auguliui krito į akis įdomus faktas. Aptiktame tarpukario draugijos užsienio lietuviams remti archyve buvo gausu medžiagos apie tai, kaip lenkmečiu Vilnijos krašto draugijos ir sambūriai rengė dažnus susitikimus su Gervėčių ir kitų tankiai lietuvių apgyvendintų vietovių gyventojais. Tada A. Auguliui kilo mintis, kad būtina steigti kraštiečių klubą. Juk jokia paslaptis, kad iš Gervėčių kilusių kraštiečių apstu visoje Lietuvoje – vos ne iš kiekvienos šeimos ar namų po keletą žmonių gyvena Lietuvoje. Jei ir ne visus pažinojo, tačiau tikėjo, kad pakvietus burtis, susibėgtų visi į vieną daiktą.
 
Taip įvyko. Gervėčių klubas buvo įsteigtas 1987 metais. Jis iš karto tapo gyvybingas, nes tarp Vilniaus ir Gervėčių krašto lyg gyva jungtis kursavo autobusas (jis siekė Girių kaimą), į garsiuosius Švč. Trejybės, kaip čia gražiai Traiče vadinamus atlaidus suvažiuodavo visi, kas tik gyvas.Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos. Visi jie lietuvaičiai ir kraštiečiai. Dar labai svarbus dalykas siejo daugelį gervėtiškių – dauguma šio krašto jaunuolių nuo 1957 metų buvo slaptai atgabenami į Lietuvą ir čia jie galėjo gauti tikrą lietuvišką išsimokslinimą.
 
Pasak Alfonso, išeiviai iš Gervėčių krašto jautė vienas kito alkūnę ir petį.
 
Pradžia
 
Papūtus perestroikos vėjams, A. Augulis vieno susitikimo su prof. Česlovu Kudaba metu iškėlė rimtą klausimą – kaip suburti kraštiečius į vieną būrį? Profesoriaus buvo paprašyta patarimo, kaip padaryti, kad būtų galima suburti žmones taip, kad ir gyvenantieji Gervėčių krašte, ir išvažiavusieji iš jo, galėtų laisvai ir nevaržomi susitikinėti nebodami tuometinės tarybinės valdžios. Prof. Č. Kudabai Alfonsas papasakojo, kad gal reikia remtis vokiečių pavyzdžiu. Tos valstybės piliečiai, atvykusieji čia gyventi iš kitų buriasi į kraštiečių draugijos klubus ir tai priimtina visiems. Po ilgų svarstymų buvo nutarta, kad reikia draugiją pavadinti klubu ir registruotis Lietuvos kultūros fondo padaliniu, kad užkirsti kelią bet kuriems nesusipratimams su tuometine valdžia.
 
Tuo metu Baltarusijos teritorijoje nebuvo oficialiai registruota nė viena lietuviška visuomeninė organizacija.
 
Pradžia buvo išties nelengva. Kaip ir buvo tikėtasi, pasipylė užuominos apie kelionę pas baltas meškas, kad kišamasi ne į savo reikalą, politikuojama. O be to reikėjo nugalėti psichologinę priešpriešą, nes kai kurie garbesnio amžiaus kraštiečiai bijojo represijų ir netikėjo, kad iš to išeis rimtas reikalas.
 
Anot A. Augulio, viršų ėmė jaunatviškas užsidegimas ir tikėjimas šventu reikalu. Jis pirmiausia ėmėsi atnaujinti kontaktus su buvusiais mokslo draugais. Kadangi nemažai jaunuolių mokėsi Marijampolio vidurinėje mokykloje, nuo jų paieškos ir buvo pradėta.
 
Po kelių mėnesių intensyvaus pasiruošimo, į Vilniaus mokytojų namus buvo sukviesti sostinėje gyvenantys gervėtiškiai. Susirinko žmonės ir pasitarė kaip bendrauti ateityje. Susitikimo metu buvo pasiūlyta steigti Gervėčių klubą. Naujiena buvo priimta su džiaugsmu.
 
Marijampolis
 
Čia derėtų atskirai pakalbėti apie Marijampolio vidurinę mokyklą. Pokario metu ši mokykla buvo vienintelė lietuviška mokykla Vilniaus rajone, kurios direktoriumi tuo metu buvo Vilius Semaška. Buvusios prieškario mokytojos Politikienės pasakojimai apie Gervėčius ir šio krašto lietuvių jaunimo bėdas direktoriui padarė neišdildomą įspūdį. Jis ėmėsi neregėto tiems laikams žygdarbio. Slaptai iš Gervėčių buvo atvežami jaunuoliai, jie buvo apgyvendinami Marijampolio mokyklos bendrabutyje, o į mokyklą ėjo kaip visi – legaliai. Šitaip per kelis kartus Marijampolyje apsigyveno ir „tremtiniais“ gimtajame krašte tapo keli šimtai jaunuolių iš įvairių Gervėčių ir Pelesos kaimų. Tik ta „tremtis“ buvo kilni ir būtina, nes tai buvo bene vienintelis būdas gauti tikrą išsimokslinimą gimtąja kalba, gyventi ir dirbti Lietuvoje.
 
Pasakodamas apie gyvenimą ir mokslą Marijampolyje, A. Augulis ypatingai šiltai prisimena mokyklos direktorių Vilių Semašką, auklėtojas Žitkaitę, Dosytę, Dačkaitę, Masaitį ir kitus mokytojus, kurie įskiepijo tikrą bei nemeluotą supratimą, kas yra gimtinė ir Tėvynė.
 
Pirmasis susibūrimas
 
Pirmasis ir neužmirštamiausias gervėtiškių susitikimas vėlgi vyko Vilniaus mokytojų namų didžiojoje salėje. Visi jame dalyvavusieji ne be ašaros prisimena tą istorinį įvykį. Buvo tiek daug dalyvių, kad visi netilpo salėje, daugelis būriavosi ant laiptų. Tai buvo sunkiais žodžiais apsakomas džiaugsmas ir graudulys. Kai kurie susitikusieji sakė nesimatę pusšimtį metų.
 
Per suvažiavimą A. Augulis džiaugėsi kartu su visais. O kaip kitaip? Juk buvo padarytas ryžtingas žingsnis, nuo kurio sėkmės priklausė viso Gervėčių kraštiečių veiklos ateitis. Norit tikėkit, norit – ne, bet norą pirmajame susirinkime dalyvauti pareiškė virš tūkstančio Gervėčių krašto kraštiečių. To susibūrimo metu buvo pasiūlytos veiklos programos minimum ir maksimum. Tuo metu lyg sapne skambėjo siekis įsteigti lietuvišką mokyklą, biblioteką, organizuoti lietuviškus chorus, saviveiklos būrelius, stengtis, kad Gervėčių bažnyčioje vyktų lietuviškos pamaldos, kad kraštiečiai studijuotų Lietuvos aukštosiose mokyklose. Šiems siekiams buvo pritarta, nors jautėsi, kad ne visi tikėjo ar bus sugebėta tai realizuoti. Bet gyvenimas parodė, kad ne tik programa minimum, bet ir maksimalieji planai buvo įvykdyti ir net viršyti.
 
Šiek tiek statistikos
 
Alfonsas tarp kitko priduria, kad steigiamajame klubo susirinkime dalyvavo aštuoniolikos Gervėčių krašto kaimų atstovai. Tuo metu Vilniuje gyveno apytikriai dešimt tūkstančių išeivių iš Gervėčių krašto, vien baigusių aukštuosius mokslus buvo per tūkstantį kraštiečių.
 
Aš savo ruožtu galiu paantrinti, kad dirbant lietuvių kalbos mokytoju Gervėčių vidurinėje mokykloje, 1973 metais pamokas lankė jaunuoliai iš trylikos kaimų. Tiesa, tuo metu lietuvių kalba buvo mokoma ir Girių kaimo mokykloje.
 
Pasak A. Augulio, prieš kelerius metus buvo sukautos žinios apie kaimo vietoves, kuriose šiandien dar kalbama lietuviškai. Pagal šiuos duomenis, šiuo metu Gervėčių krašte yra penkiolika lietuviškų kaimų. Per pastaruosius kelis dešimtmečius trys kaimai visai išnyko. Pagal A. Augulio apyrašą, dabar devyniuose kaimuose daugiau nei puse gyventojų kalba lietuviškai. Šiuo metu Gervėčių krašte save lietuviais laiko penki tūkstančiai kraštiečių.
 
Apie transkripciją
 
Alfonsas rodo keletą pageltusių sovietmečio dokumentų. Pagal juos nei jo tėvai, nei jo krikštatėvis, nei jis pats – jokie lietuviai. Tarybiniais laikais buvo sąmoningai rusinama arba lenkinama. Pavardės ir vardai buvo rašomos rusiškai. Pavyzdžiui A. Augulio lietuviška pavardė pirmiausiai virto gudiškąja Auhul Alfons. O jau rašant rusiškai pagrindu keisti pavardę buvo imama gudiška versija. Taip lietuvis Alfonsas Augulis virto rusiškuoju Avgul Alfons Stanislavovič. Oficialiame 1960 metų dokumente, ten, kur turi būti įrašyta tautybė – riebus brūkšnys. Taip buvo elgiamasi su visais Gervėčių krašto lietuviais.
 
Mintys apie klubą
 
Po pirmojo Gervėčių klubo susirinkimo 1987 metais, kraštiečiai rinkosi kasmet. Tie susibūrimai būdavo dideli, grandioziniai, pompastiški. Matyt taip reikėjo kraštiečiams.
 
Ir dabar renkamasi kasmet.
 
A. Augulis, prisimindamas tuos pirmuosius susirinkimus, negali atsistebėti, kad klubo veikla šitaip išvešėjo, pasidarė daugiaplanė, keliasluoksnė. Anuomet numatytą programą maksimum pavyko įgyvendinti su kaupu. Pasirodo, kad ne viską lemia tik pinigai, projektų finansavimas. Kraštiečių entuziazmas, aktyvi pozicija, noras dirbti sutelktai ir be atlygio kalnus nuverčia. Jei pirmaisiais klubo gyvavimo metais teko A. Auguliui visa save ir savo laiką skirti tik klubo veiklai, tai dabar daug lengviau. Postūmis padarytas ir jis veikia. Pačia tikrąja ir gerąja prasme.
 
A. Augulis siekia, kad Lietuvoje gyvenantys kraštiečiai suvoktų, kad be Lietuvos, mūsų visų lopšio, yra tas tikrasis gimtasis kraštas, kuriame į dangų šauna bažnyčia, kur yra protėvių kapai, stovi samana užeinantys namai, kad būtina ieškoti būdų grįžt į tas vietas.
 
Gyventi ten ir dirbti.
 
Lietuvių kultūros centras
 
Gervėčių krašto lietuvių kultūros ir švietimo centras pradėtas statyti1990 metais Rimdžiūnuose. Jis buvo pastatytas už Lietuvos pinigus. Dabar čia veikia lietuviška vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, etnografinis muziejus, moksleivių ir pedagogų bendrabučiai. Sudarytos sąlygos ne tik mokymuisi, bet ir sportiniams užsiėmimams, meno saviveiklai. Bendrabutis ir valgykla leidžia čia mokytis iš tolimesnių kaimų atvykstantiems mokiniams.
 
Šiais metais Rimdžiūnų lietuviškai vidurinei mokyklai jau septyniolika metų. Ar pasitvirtino anuometiniai siekiai, kada apie tokį centrą tik svajota? Gervėčių krašto šviesuolis Alfonsas Augulis sako tiesiai šviesiai – tegul ir su pagaliu kaišiomu į ratus, tačiau lietuvių kultūros ir švietimo centras yra ir jis atlieka šventą misiją. Dar jį statant buvo siekiama, kad šis centras taps regioniniu. Žiūrint į ateitį, šio centro veikla tikrai bus jungiamoji. Svyriai, Mykoliškis, Smurgainys, Ašmena, Astravas – tai vietovės, iš kurių jaunimas atvažiuos mokytis Rimdžiūnuose. Pasak A. Augulio, lietuvių kultūros ir švietimo centras pajėgus gyvenimo, mokslo, kultūros sąlygomis aprūpinti iki dviejų šimtų penkiasdešimt moksleivių. Deja, šiuo metu su vaikų darželiu šiame centre gyvena ir mokosi vos devyniasdešimt jaunuolių. Taip yra dėl vietos valdžios veiksmų ir Lietuvos institucijų neveiklumo.
 
Nuo savęs
 
Ir aš esu susijęs su Gervėčių kraštu. Prieš 36 metus pasiūlius poetei Onei Baliukonytei-Baliukonei, išvykau į šio miestelio vidurinę mokyklą mokyti vaikų lietuvių kalbos ir literatūros.
 
Būsiu atviras – man, tik ką baigusiam mokslus Trakų internatinėje mokykloje, stoti prieš klasę ne bet kokioje, o užsienio valstybėje, buvo savotiškas išbandymas ir savęs patikrinimas. Po vienerių metų mano mokytojo karjera nutrūko, o žinojimas ir pažintys išties unikaliame ir egzotiškame krašte įėjo į kraują visam likusiam gyvenimui.
 
Tiesa, tais tolimais 1973 metais su Alfonsu Auguliu susidurti neteko. Su energingu Gervėčių krašto patriotu susipažinta tuo laiku, kai buvo pradėta lietuvių lietuviškos mokyklos statyba Rimdžiūnuose. Nuo tada atidžiau stebiu Alfonso veiklą ir vis negaliu atsistebėti šiuo didžiavyriu. Ir neatsistebėsiu, nes jis tikras lietuvis. Nes niekada nesu jo matęs be tautinės juostelės. Vietoje kaklaraiščio. Kaip gavo dovanų kažkada mokykloje, taip su ja ir nesiskiria.
 
Alfonsas Augulis gimė 1944 m. balandžio 9 d. Gervėčių krašte Pelegrindos kaime. Septynias klases baigė Baltarusijoje baltarusių kalba, o nuo aštuntos klasės visi mokslai buvo Lietuvoje ir, žinoma, lietuviškai. Įgijo konstruktoriaus specialybę Kauno žemės ūkio akademijoje.
 
Aktyvus Sąjūdžio narys, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dirbo Aukščiausiosios Tarybos Rytų Lietuvos komisijoje, o ją reorganizavus – Regioninių problemų komisijos pirmininko pavaduotoju, buvo pirmasis Lietuvos Respublikos pasiuntinys Baltarusijos Respublikoje. Laisvai kalba baltarusių, lenkų, rusų, ukrainiečių kalbomis, taip pat gali bendrauti vokiečių kalba.
 
Autoriaus ir A. Augulio archyvo nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Toks tas Alfonsas Augulis – visur, visiems, visada – santūri ir geraširdiška šypsena
2. Gervëčiø krašto atstovai per priėmimą pas LR prezidentę Dalią Grybauskaitę. Iš kairės: Prezidentė, Malvina Miškinienė, Alfonsas Augulis, Gervėčių parapijos klebonas Leonas Nestiukas
3. Gervėčių krašto patriotas A. Augulis
4. Poilsis namuose tik menamas – kasdien prie stalo dirbama iki išnaktų

Voruta. – 2010, lapkr. 6, nr. 21 (711), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra