Didžiausio paradokso ironija keičia adresą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš 20 metų, būtent, 1989 m. rugsėjo 30 d. Kauno Šilelio salėje įvyko Sąjūdžio Kauno krašto konferencija. Pranešimus skaitė žinomi to meto politikai ir visuomenės veikėjai: Romualdas Ozolas, Algirdas Saudargas, Algirdas Patackas, G. Pukas. Diskusijoje dalyvavo nemažas būrys aktyvistų. Tačiau kalba suksis ne apie konferencijos reikšmę ir gražų jubiliejų. Mano bloknote liko konferencijos dalyvio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nario, filosofo prof. hum. m. dr. Vytauto Radžvilo kalbos nuotrupų.
 
Sąjūdžio jėga didelė, dar neparodyta
 
„Kiek ir ką pajėgsime padaryti patys?… Sąjūdis yra jėga, bet jos neparodė, kaip ir Aukščiausioji Taryba… Realios politikos žingsnių padaryta nedaug… Dabartiniu metu išryškėjo praraja tarp idealiojo ir realiojo Sąjūdžio gyvenimo…50 metų okupacijos mus stipriai paveikė… Mitinginė demokratija mus padarė kitokiais, deja, mes esame veikiami senos mąstymo paradigmos… Atidėti rinkimai iki vasario 24 d…. Vasario 16–ąją sukrausime emocinį kapitalą… Mes esame okupuoti totalitarinės valstybės. Tai keičia esmę… Geriausias būdas – užsidaryti ar būti maksimaliai atviriems?… Kas vyks, kai priimsime Pilietybės įstatymą?… Šalis, kuriai reikalingi didvyriai apskritai yra ne šalis. Didvyrių nebus… Sąjūdžio Seimo nariai, kurie bus išrinkti į valdžią, turi tuojau pat atsistatydinti…“
 
Kalbėtojo samprotavimai buvo įtaigūs, siūlymai argumentuoti, liudijantys Sąjūdžio reiškiamą gyvąjį Tautos balsą. Jie žadino norą įsijungti į Atgimimo veiklą. Dabar garbusis profesorius humanitarinių mokslų daktaras V. Radžvilas yra Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarybos narys, šio instituto Europos studijų katedros vedėjas, Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ Tarybos narys.
 
Ar ne iš sovietmečio perkelta nomenklatūrinė oligarchinė sistema?
 
Internete pasirodė prof. V. Radžvilo pašnekesys su dviem savo pirmakursiais studentais Simu Čeliutka ir Laurynu Peluričiu. Profesorius teigia, kad TS–LKD „…iš tikrųjų neatstovauja nei krikščioniškosioms vertybėms, nei jaučia socialinę atsakomybę.
 
Į studento S. Čeliutkos klausimą „Kaip pakeisti niūrią šalies politinę–pilietinę situaciją?“ prof. V. Radžvilas atsakė, kad „per dvidešimt metų įsitvirtinusi nomenklatūrinė–oligarchinė sistema, nenorėdama remtis vien nuoga jėga, privalo rasti tuos, kurie ją palaiko paprasčiausiai remdami intelektualiai. Todėl per šį laikotarpį susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais.“
 
Valstybė atkuriama be desovietizacijios ir be dekagebizacijos
 
Profesoriaus teiginiai kelia prieštaringų minčių. Kai kurias verta pakomentuoti.
Pirmiausiai, Kovo 11–osios Aktas savo svarba Lietuvai ir reikšme visai Europos Sąjungai (ES) buvo unikalus politinis įvykis. Juo buvo pasiūlyta visiems krašto gyventojams pamėginti taikiai – pasitardamučiu–pasibardamučiu – išsitekti šiame žemės lopinėlyje, kurio vardas Lietuva, ir imtis Valstybės atkuriamojo darbo. Kaip žinoma, nebuvo nei desovietizacijos, nei dekagebizacijos, nei jokių masinių represijų, būdingų sovietų ir nacių totalitariniams režimams.
 
Didieji ES politikai neįžvelgė Tautos valios prioriteto, jie lietuviams patarinėjo netrukdyti Michailui Gorbačiovui perestrojką stumti. Sąjūdžio lyderiai aiškiai suvokė melu ir teroru sumontuotos sovietų imperijos dėsningai artėjančią griūtį. Lietuva pirmoji ištrūko iš sovietų imperijos narvo ir vienareikšmiai parodė ES bei visam pasauliui, kad prioritetų sekoje tautų apsisprendimo teisė yra pirmoje vietoje.
 
Nomenklatūrinės oligarchinės sistemos kilmė
 
Sovietmečiu jokių politinių partijų nebuvo. Kompartija tebuvo tik Kremliaus įrankis imperiniams siekiams įgyvendinti. Ir tik Sąjūdis, kaip entuziastingai pakilusi Lietuvoje Tautos valios banga, galėjo nušluoti kolaboracinės valdžios viršūnę. Tai ir įvyko.
 
Profesorius negalėjo nežinoti, kad visa partinė–sovietinė nomenklatūra in corpore pasiliko šalyje. Valstybės ir okupacijos metais iš gyventojų atimtą turtą valdė kompartijos statytiniai. Nesileidžiant į svarstymus ar galėjo kas ir kaip vykti kitaip, sovietmetis išryškino aiškią standartinę schemą: kolchozo pirmininkas tampa dvarininku, bet ne buvęs darbštus ūkininkas, Sibiro tremtyje praradęs sveikatą. O sovietmečiu dirbęs valstybinės įmonės direktorius tampa to paties fabriko savininku, bet anaiptol ne 15 metų vilkęs katorgos jungą sugrįžėlis iš GULAG‘o. Ši šablonu tapusi ūkinių bei administracinių vadovų kaita nebuvo pažeidinėjama.
 
Tad reikėtų išdrįsti bet kuriam tyrėjui, ne tik prof. V.Radžvilui, parodyti tikrąsias „per 20 metų susiformavusios nomenklatūrinės oligarchinės sistemos“ kilmės šaknis.
 
Žurnalistai ne visada galėjo formuotis patys
 
Profesorius primena, kad per šiuos 20 metų „susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais.“ Ir vėl „pamiršta“ paaiškinti, kad visi Lietuvoje leidžiami dienraščiai priklauso oligarchams arba klanams. Jei kyla poreikis ar gaunamas užsakymas sumenkinti kokią nors pilietinę akciją, didžiatiražinė spauda sutartinai pliūpteli visais srautais.
 
Žurnalistų kūrybinė laisvė sąlygojama nevienodai.
 
Dešiniųjų spauda valstybės paramos negauna. „Tremtinys“ atspindi okupantų represijas patyrusios tautos dalies lūkesčius, o „XXI amžius“ – krikščioniškos minties ir kultūros skleidėjas. Jų balsas rečiau girdimas. Tokiu būdu nepelnytai skriaudžiama pilietinė visuomenė, ribojant kai kam nepageidautinos objektyvios informacijos sklaidą.
 
Premjeras neapsiriko pasirinkdamas Vakarų kryptį
 
Prof. V. Radžvilas teigia, kad „partijos viršūnėje pradėjo visiškai dominuoti Andriaus Kubiliaus tipo radikalūs laisvosios rinkos apologetai.“ Tai skamba kaip priekaištas laisvosios rinkos šalininkams. Tai ne nauja. Juk nepamiršome, kad sovietinė, vadinamoji planinė, o iš tiesų – komandinė ekonomika, buvo bejėgė konkuruoti su laisvosios rinkos ekonomika ir jos padaryti „ekonomiška“ nepavyko nei kukurūziniam gensekui Nikitai Chruščiovui, nei perestrojkos liaupsintojui M. Gorbačiovui.
 
Premjero Andriaus Kubiliaus pastangos nukreiptos į ekonomikos produktyvumo skatinimą ir konkurentiškumą, į plėtojimosi sąlygų sudarymą smulkiam bei vidutiniam verslui. Raginimas ką taisyti vien peikimu, be konkrečios dalykinės kritikos, kelia įtarimą, kad siekiama visai kitų tikslų. Beje, balsai iš Rytų tradiciškai vengia pagiriamųjų žodžių atsikuriančiai Lietuvos valstybei.
 
„Didžiausias paradoksas ir ironija“ dėl nesusivokimo
 
„Vis dėlto svarbiausias dalykas, kuris įvyko, yra tas, kad šioji nomenklatūrinė partija, panašiai kaip ir buvusioji kompartija, irgi nuolatos keičia savo iškabas ir pavidalus. Didžiausias paradoksas ir ironija yra tai, kad partija, kuomet galutinai sunomenklatūrėjo ir praktiškai tapo libertarine, ji dar pasiėmė krikščionių demokratų pavadinimą. Kitaip tariant, su krikščionimis demokratais buvo padaryta tas pat, ką LDDP padarė su atsikūrusia ir iš tiesų autentiškomis socialdemokratinėmis idėjomis besivadovavusia Lietuvos socialdemokratų partija. Analogiškai atliktas „prarijimo“ veiksmas,“ – ši citata, galbūt, rodo, kad mokslinių titulų nestokojantis autorius nežino, o gal tik neįvertina tikrųjų vienijimosi priežasčių.
 
A. Kubiliui tapus Premjeru, jo veiklos kritikų nuo pat pradžios apstu, deja, norinčių ir gebančių tempti iš pelkės ekonomikos vežėčias nesiranda.
 
Po Vasario 16–osios krikščionių demokratų partija tapo stipria ir įtakinga politine jėga. Jos teigiama įtaka buvo jaučiama visose Valstybės valdymo ir gyvenimo srityse.
 
Po Kovo 11–osios atsikūrusi LKD toli gražu tokio vaidmens dar neatlieka. Pusamžį trukusi sovietinė okupacija sunaikino pilietines tradicijas. Sovietų politiniai kaliniai bei tremtiniai – labiausiai okupanto persekiota, niekinta ir skriausta tautos dalis, siekia stiprinti valstybingumą prieinamomis priemonėmis, tačiau jų gretos retėja. Argi galima iš jų tyčiotis, kai jie siekia tų pačių tikslų bei puoselėja tokias pačias vertybes, kaip ir jungtinės organizacijos nariai, pavyzdžiui, laisvės, teisingumo, tikėjimo, krikščioniškos dorovės, šeimos, bendruomeniškumo, pagarbos laisvės kovotojams ir okupanto aukų atminimo? Vienijimasis politinei–visuomeninei veiklai lygiavertiškumo, lygiateisiškumo ir tarpusavio pagarbos pagrindais sveikintinas vyksmas, ugdantis bei stiprinantis pilietinę visuomenę. Profesoriaus ironija ir ne vietoje, ir ne tuo adresu. O gal tokiu būdu tikimąsi patobulinti jaunųjų specialistų rengimą?
 
Nuotraukose:
 
1. Autorius E. Simanaitis
2. Filosofas prof. hum. m. dr. V. Radžvilas

Voruta. – 2009, gruod. nr. 23 (689), 12,

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra