Didžiausias mūsų rūpestis – pagyvinti Lietuvos ir Suomijos ekonominį bendradarbiavimą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ pokalbis su dr. Halina Kobeckaite, Lietuvos Respublikos ambasadore Suomijoje
 
Nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. Jūs dirbate LR ambasadore Suomijoje. Per tą laiką jau spėjote pažinti Suomiją, prašyčiau pristatyti šią valstybę mūsų skaitytojams.
 
Kiekviena valstybė yra labai spalvinga ir gali būti pristatoma iš skirtingų bei įvairių pusių. Ir bet koks pristatymas nebus išsamus. Pradėkime nuo šiuolaikinės istorijos. Suomijos Respublika buvo paskelbta 1917 m. gruodžio 6 d. Dabar tai parlamentinė respublika, kurios parlamente (Eduskunta) yra 200 narių iš aštuonių partijų. Ministras Pirmininkas priklauso Centro partijai, Parlamento Pirmininkas – Nacionalinei Koalicijos partijai. Parlamentas renkamas ketveriems metams. Artimiausi parlamento rinkimai vyks ateinantį pavasarį, o Prezidento – 2012 m. Šiuo metu Suomijos prezidentė yra Tarja Halonen, išrinkta šioms pareigoms antrą kartą 2006 m.
 
Suomijos teritorija apie 340 000 kv. km, o gyventojų – 5 mln. 400 tūkst. Tai viena rečiausiai apgyvendintų Europos Sąjungos, kurios nare Suomija tapo 1995 m., valstybių (17 žmonių 1 kv.km). Ji yra 660 km į Šiaurę nuo Lietuvos. Važiuojama automobiliu iki Talino ir paskui plaukiama keltu iki Helsinkio. Galima ir skristi – 1 val. 15 min. tiesioginiu Finnair lėktuvu arba 2,5 val. persėdant Rygoje. Kai arabų valstybių atstovai tai išgirsta, visi kaip vienas sako: „Visiškai greta“. Mums taip neatrodo, nes kitoks mastelis. O suomiams Lietuva taip pat nėra toli, nes jų valstybėje atstumai dideli. Nuo pietų iki šiauriausio taško – apie 1 300 km. Pakeliui – miškai, uolos ir ežerai. Suomijos teritorijoje 180 tūkstančių ežerų ir tiek pat salų. Yra tokių salelių, kuriose stovi vienintelis namelis – sauna. Sauna – tai suomių šventovė, privalomas gyvenimo atributas. Visoje šalyje jų yra tik dukart mažiau negu gyventojų. Ne veltui ir Vilniui pernai suomiai buvo padovanoję sauną, kad kultūros sostinės gyventojai galėtų pasinaudoti šiuo šiaurietišku malonumu.
 
Kai važiuoji puikiu Suomijos plentu, beveik nematai nei sodybų, nei žmonių, nei pramonės pastatų. Bet kai tik pasuki kokiu miško takeliu į šoną, tuoj pat privažiuoji fermą, fabriką arba miestelį. Visur labai švaru, kiekvienas kiemas iššluotas, nesimėto jokie padargai. Viskas taip gražiai sutvarkyta tarsi kokiam paveikslėlyje, tarsi niekas ir nevyktų. Negaliu pasakyti, kaip tai padaroma, bet suprantu, kad tam reikia nemažai darbo ir tvarkos poreikio, ugdomo ne vieną dešimtmetį iš mažens. Tad pereidama nuo aplinkos prie pasakojimo apie Suomijos žmones, jau šį tą ir pasakiau.
 
Kartu su tvarka savo kieme įprantama gerbti ir kaimyno triūsą – ateinant į svečius nusiaunama batus, nešiukšlinama aplinka, gerbiamas greta ar priešais einantis žmogus, stovint eilėje, nekvėpuojama jam į pakaušį, o išlaikoma tam tikra distancija. Jei kelyje leidžiama važiuoti 60 km greičiu, tai jis ir neviršijamas, jei prie šviesoforo susidaro kamštis, niekas iš nekantrumo nepradeda pypsėti, jei priešais ateina tamsiaodis, nerėkiama „Žiūrėk, koksai“ ir nespoksoma kaip į stebuklą ir pan. Beje, tamsaus gymio žmonių Suomijoje nemažai. Kitas stulbinantis dalykas palyginus su Lietuva – kiekvienoje salėje ir renginyje, nepriklausomai nuo susirinkusių žmonių skaičiaus (5 ar 1 000), kalbant prelegentui, visi klausosi. Jokių šnaresių ar šnabždesių, jokių komentarų tarp savęs, jokių pasikikenimų. Čia gyvendamas atkreipi dėmesį į daugybę smulkmenų, kurios apkartina žmogaus gyvenimą, jei jų nepaisoma.
 
Kiekviena valstybė didžiuojasi savo istorija – Suomija taip pat. Ir tai daro pagrįstai. Labiausiai žinomas Lietuvoje faktas – Suomijos pasipriešinimas Sovietų Sąjungai 1939 m., kai vyko Žiemos karas ir kai Suomijos kariuomenei vadovavo generolas K. G. Manerheimas. Šio žmogaus atminimas ir nuopelnai šalyje tikrai labai gerbiami, tačiau jis nepaverstas stabu. Apie jį su meile ir pasididžiavimu pasakojama kaip apie valstybei labai nusipelniusį žmogų, kuriam buvo būdingos įvairios žmogiškos silpnybės. Iki šiol, pavyzdžiui, kai kuriuose Helsinkio restoranuose galima užsisakyti Manerheimo meniu, t. y. jo mėgstamiausių ir net pagal jo paties receptus pagamintus patiekalų. Sakykim, foršmaką ar specifinį Marskin riupiu kokteilį, kurį būtina gerti iš sklidinai pripildytos stiklinės. Jei kas domisi Suomijos istorija, rekomenduočiau būnant Helsinkyje aplankyti Manerheimo muziejų, t. y. namą, kuriame jis gyveno paskutiniuosius 40 metų. Čia viskas kaip buvę prie šeimininko, ir jūs susidarysite labai patrauklios, kartu didingos asmenybės įspūdį.
 
Lietuvos prezidentams patinka Suomija: 2008 m. viešėjo Valdas Adamkus, 2009 m. vizito buvo atvykusi neseniai išrinkta Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai liudytų glaudų dviejų valstybių bendradarbiavimą?
 
Prezidentų vizitus sąlygoja ne asmeninės simpatijos ar pomėgiai, o valstybių santykiai bei vienoje ar kitoje valstybėje vykstantys svarbūs įvykiai. 2009 metai aukštų Lietuvos ir Suomijos asmenų vizitų požiūriu tikrai buvo ypatingi. 2009 m. (o ne 2008 m.) balandį Suomijoje vyko valstybinis Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus vizitas, o spalį – naujai išrinktos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės darbo vizitas. Abiem atvejais drauge su Prezidentais buvo atvykusios ir gausios verslininkų delegacijos. Suomijos Respublikos Prezidentė Tarja Halonen viešėjo Vilniuje liepos 6 d., kai buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis. Ji taip pat susitiko ir su išrinktąja Prezidente D. Grybauskaite. 2009 m. kovo pabaigoje Lietuvoje darbo vizito lankėsi Suomijos užsienio reikalų ministras Aleksandras Stubas, o rugsėjį – Suomijoje viešėjo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Taigi įvyko penki aukščiausių asmenų vizitai per vienerius metus.
 
Labai intensyviai prasidėjo ir 2010-ieji. Vasarį Helsinkyje Prezidentės T. Halonen ir premjero M. Vanhonen iniciatyva buvo surengtas Baltijos jūros veiksmų viršūnių susitikimas, kuriame buvo svarstomi valstybių įsipareigojimai Baltijos jūros ekologijos klausimais. Šiame aukšto lygio renginyje Lietuvai atstovavo Prezidentė D. Grybauskaitė, o Kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-etį, Vilniuje viešėjo Suomijos Prezidentė, kuri pakvietė J. E. D. Grybauskaitę ir neformalaus vizito į savo šalį. Jis jau taip pat įvyko pirmosiomis balandžio dienomis. Balandžio pabaigoje Suomijoje vyks Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro A. Ažubalio darbo vizitas, o birželio pradžioje Vilniuje Demokratiniame forume ir Baltijos jūros valstybių tarybos ministrų pirmininkų susitikime dalyvaus Suomijos Ministras Pirmininkas M. Vanhanenas. Asmeninis bendravimas padeda pirmiesiems valstybių asmenims greičiau rasti bendrą vardiklį sprendžiant svarbius tiek dvišalius, tiek europinius ar transatlantinius klausimus, o dažni vizitai iš tikrųjų liudija, kaip Jūs pastebėjote, kad šalys bendradarbiauja labai glaudžiai. Tai ir nenuostabu – mus jungia daug tarptautinių organizacijų, bendras susirūpinimas Baltijos jūros ekologija, bendri interesai globaliame pasaulyje. Be to, Lietuvą domina Suomijos patirtis plėtojant mokslą, dvišalius ekonominius santykius su kaimynais ir kt.
 
Kuo ypatinga Jūsų, kaip ambasadorės, veikla Suomijoje atstovaujant Lietuvos valstybei? Pirmiausiai gal galėtumėte paminėti dviejų valstybių svarbiausius ekonominius ryšius? Pavyzdžiui, bendras įmones, eksportą, importą ir t. t.
 
Atstovavimas Lietuvai bet kurioje valstybėje turi daug dėsningumų, nes visų ambasadorių uždaviniai yra tie patys – kuo geriau atstovauti savo valstybei, kuo plačiau ir išsamiau ją pristatyti, užmegzti ir palaikyti gerus tarpvalstybinius santykius, ginti savo piliečių interesus. Jau aptarėme gana intensyvią aukštų Lietuvos ir Suomijos asmenų vizitų darbotvarkę. Be vizitų, dvišaliai santykiai plėtojami ir kitose sferose – ekonominėje, verslo, akademinėje, kultūros. Kadangi ambasadoje, be manęs, šiuo metu dirba tik viena diplomatė, man pačiai tenka didelis krūvis ir rengiant aukšto lygio vizitus, ir verslo misijas, ir kultūros renginius. Aš pati rašau savo visų pasisakymų ir pranešimų tekstus (išimtį sudaro tik vienas šių metų pasisakymas pristatant Lietuvos geležinkelių tarptautinį projektą „Vikingas“), dalyvauju ieškant patalpų renginiams, parodoms ar koncertams, rašau atmintines apie įvykusius renginius, derinu įvairias susitikimų detales su atvykstančiais svečiais iš Vilniaus ir pan.
 
Klausiate, kuo mano darbas Suomijoje ypatingas? Sunku pasakyti, nes ir kitose šalyse teko daryti panašių dalykų. Diplomato darbas yra sėkmingas, jei per kadenciją pavyksta surengti vieną aukščiausio lygio vizitą. Mūsų vizitus išvardinau atsakydama į Jūsų pirmąjį klausimą.
 
Be vizitų, daug dėmesio ir pastangų skiriame Lietuvos kultūros pristatymui ir istorinių įvykių paminėjimui. Pavyzdžiui, 2008 m. spalį, nors netikėtai buvo atidėtas planuotas ir visiškai parengtas Prezidento V. Adamkaus valstybinis vizitas, mes vis dėlto surengėme Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtą parodą. Suomija buvo pirmoji valstybė, kuri šią parodą eksponavo. Pernai balandį buvome surengę Lietuvos grafikos parodą, o rugsėjį atidarėme parodą, skirtą Baltijos kelio 20-mečiui paminėti. Šįmet Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-ečiui paminėti taip pat atidarėme Lietuvos plakato parodą, kurią mums parengė prof. Juozas Galkus. Parodos atidarymo metu pristatėme ir jo knygą apie Lietuvos Vytį. Tai buvo puiki proga išsamiau papasakoti Suomijos visuomenei ir diplomatiniam korpusui apie ilgaamžę ir garbingą Lietuvos istoriją. Esu labai dėkinga profesoriui J. Galkui už nesavanaudišką ir kūrybingą bendradarbiavimą.
 
Per tuos dvejus metus, kol dirbu Suomijoje, čia du kartus koncertavo Vilniaus universiteto choras, Kauno vyrų choras „Perkūnas“, Vilniaus jėzuitų gimnazijos choras, kiti Lietuvos muzikantai, rengėme parodas ir kituose Suomijos miestuose – Salo, Kotkoje, Turku.
 
Vienas iš didžiausių mūsų rūpesčių – pagyvinti Lietuvos ir Suomijos ekonominį bendradarbiavimą, prekybos apyvartą. Būtent tuo tikslu ir buvo atvažiavusios verslo delegacijos, kurios pristatė galimybes investuoti Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvos ir Suomijos prekybos apyvarta, deja, nedidelė. Tarp valstybių importuojančių į Lietuvą, Suomija užima tik tryliktą vietą. Tad būtina plačiau supažindinti Suomijos verslininkus su Lietuvos rinka ir investicijų sąlygomis. Ambasada tuo tikslu glaudžiai bendradarbiauja ir su Lietuvos-Suomijos verslo asociacija, kurios nariai vienaip ar kitaip susiję su Lietuva verslo ryšiais.
 
Šių metų kovą Lietuvos geležinkeliai drauge su ambasada surengė įspūdingą tarptautinio projekto „Vikingas“ pristatymą Helsinkyje. Kadangi šis projektas apima visą kelią nuo Baltijos jūros iki Juodosios, dalyvavo ir šio projekto partneriai iš Ukrainos bei Turkijos. O štai balandžio viduryje Helsinkyje lankysis švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė ir mokslo bei verslo vadybininkai, kurie domėsis Suomijos mokslų parkų bei centrų veikla, aukštojo mokslo reforma.
 
Jūs esate mokslininkė, dėl to mums labai rūpėtų Lietuvos ir Suomijos švietimo ir kultūros sfera?
 
Norėčiau patikslinti Jūsų klausimą – aš nebeesu mokslininkė, bet švietimo, mokslo ir kultūros sferos abiejose šalyse mane labai domina, nes tai valstybės ateities raidos potencialas. Ir Suomija, tai suprasdama, skiria šiai sferai labai daug lėšų. Pirma apie švietimą. Suomijoje privaloma yra pagrindinė 9 klasių mokykla. Po to yra licėjai, gimnazijos arba įvairios profesinės mokyklos. Aukštosios mokyklos arba universitetai. Visos mokymosi pakopos yra nemokamos, dėstoma daugiausia suomių kalba. Magistrantūroje daug specialybių dėstoma ir anglų kalba. Ši sfera plečiama, nes Suomija suinteresuota, kad į šalį atvyktų kuo daugiau užsieniečių. Mat, šiuo metu pradedamas jausti didelis aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumas.
 
Lietuvos ir Suomijos universitetai keičiasi studentais daugiausia pagal bendrą Europos Sąjungos ERAZMUS programą, kai vienos ar kitos aukštosios mokyklos studentai važiuoja į kitą šalį pusmečiui ar metams, o dėstytojai – savaitei arba semestrui. Kasmet Kovo 11-osios proga mes kviečiame į ambasadą Suomijoje besimokančius Lietuvos studentus ir daktarantus. Šįmet buvo atėję 12 jaunuolių. Tarp jų buvo ir viena moksleivė, kurios mama dirba Helsinkyje, o ji mokosi Europos gimnazijoje anglų kalba.
 
Šiais metais Suomijoje pradėta įgyvendinti aukštojo mokslo reforma, kurios pagrindinis uždavinys – priartinti studijas prie praktikos, suteikti studentams daugiau tiriamojo darbo įgūdžių, internacionalizuoti studijų ir mokslo programą. Dar praėjusiais metais Suomijoje buvo 20 universitetų, tačiau nė vienas nebuvo patekęs į geriausiųjų Europoje skaičių. Norint šį ambicingą tikslą pasiekti, kai kuriuos universitetus pradėta jungti šitaip mažinant jų administravimo, o didinant mokymo išlaidas. Be to, į aukštojo mokslo išlaikymą įtraukiama daugiau privataus kapitalo. Pavyzdžiui, sujungus Helsinkio meno ir dizaino universitetą su technologijos universitetu ir aukštąja ekonomikos mokykla į vieną Aalto universitetą, jo finansavimas patrigubėjo. O skatinant inovacijas, pusė pinigų universitetui leista gauti iš privačių struktūrų.
 
Apskritai Suomijoje valstybės naudai puikiai išnaudojama privataus ir valstybinio kapitalo sąjunga. Pavyzdžiui, privačios įmonės tiesė Helsinkio–Lahčio (100 km) greitkelį, o dabar valstybė, jį eksploatuodama, grąžina joms išlaidas dalimis. Toks greitkelis buvo reikalingas visuomenei, ir privatus kapitalas į tai greitai atsiliepė. Tokiu pat principu pernai nutiestas puikus naujas greitkelis iš Helsinkio į Turku, antrąjį pagal dydį Suomijos miestą.
 
Kalbant apie mokslo plėtrą, būtina paminėti ypatingą valstybės dėmesį ir finansinę paramą šiai sričiai. Tiek Suomijos Mokslo akademija, tiek specialūs mokslo bei inovacijų plėtros fondai TEKES ir SITRA skiria mokslo vystymo programoms, inovatyviems projektams didžiules lėšas. Daugiausia tos lėšos gaunamos iš valstybės biudžeto, bet didelę dalį sudaro ir privatus kapitalas. Įmonės suinteresuotos naujais atradimais. Jų pelnas ir sėkmė tiesiogiai priklauso nuo tų mokslo atradimų, kurie gimsta laboratorijose. Suomijos pramonė tokiu būdu pajėgi gaminti naujus produktus, o ne tik kartoti tai, kas jau buvo pagaminta anksčiau, Ne veltui buvęs SITRA fondo direktorius prieš dvejus metus lankydamasis Lietuvoje, pasakė, kad norint gerų rezultatų, reikia nuo gamybos imitacinio periodo ir pereiti prie kūrybinio, inovacinio. Labai norėtųsi, kad Lietuvoje tas vyktų sparčiau.
 
Suomija nėra toli nuo Lietuvos. Ar gausi lietuvių bendruomenė Suomijoje? Ką lietuviai joje veikia?
 
Lietuvių bendruomenė Suomijoje nėra gausi. Žinoma, ne visi Suomijoje gyvenantys lietuviai priklauso bendruomenei. Migracijos departamento duomenimis, Suomijoje registruota apie 600 lietuvių, o bendruomenės narių yra tik apie 70. Suomijoje yra dar viena organizacija, kuri nuo seno rūpinasi ryšiais su Lietuva ir Lietuvos kultūros propagavimu. Tai Lietuvos bičiulių K. Donelaičio draugija, kuri buvo įkurta 1930 m., o 1990 m. atkurta. Man asmeniškai tai labai svarbi organizacija, nes aš, būdama Tautybių departamento direktorė, dalyvavau jos atkuriamajame susirinkime ir nuo to laiko nuolat palaikiau ryšius su tos draugijos tuomete vadove, dabar Lietuvos– Suomijos kultūros fondo pirmininke Ula Liisa Heino. Malonu, kad ir dabar mes draugaujame, susitinkame, aptariame bendrus projektus. Ambasada glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos bičiuliais ir stengiasi, kad jų ratas nemažėtų. Kai kuriuos renginius mes organizuojame kartu.
 
Kristijono Donelaičio draugija, kuriai šiuo metu pirmininkauja prof. H. Niemis, pirmosios draugijos steigėjo prof. A. Niemio vaikaitis, parėmė prieš mėnesį surengtą Lietuvos Nepriklausomybės 20-ečiui skirtą Lietuvos plakatų parodą, taip pat rems birželį Lahti mieste rengiamą tarptautinę kaligrafijos parodą „Keliaujančios raidės“. Šios draugijos pastangų dėka pernai buvo atidengta memorialinė lenta prie namo, kuriame prieš karą ir vėliau gyveno ir dirbo Lietuvos generalinis konsulas R. Oleris, labai daug padaręs garsinant Lietuvą Suomijoje.
 
Tarp šiandien Suomijoje gyvenančių lietuvių daugiausiai yra finansininkų, gydytojų, biologų, biochemikų ir kitų sričių mokslininkų. Nemažai atvykusių yra sukūrę mišrias šeimas. Nuo praėjusių metų Helsinkyje įsikūrė tarptautinė ES chemijos agentūra. Joje taip pat jau dirba keturi lietuviai. Vaikams, kurių tėvai rūpinasi, kad atžalos nepamirštų gimtosios kalbos, lietuvių bendruomenė rengia sekmadienines kalbos pamokas. Kadangi lietuvių kalba oficialiai dėstoma Helsinkio universitete, vaikus kalbos moko profesionalios pedagogės.
 
Trakiškiai – Jūsų tautiečiai, domisi Jūsų veikla Suomijoje. Gal galėtumėte pasakyti, ką būdama ambasadorė nuveikėte karaimikos srityje?
 
Iš viso to, ką išvardinau, matyti, kad laisvalaikio beveik nėra, o karaimika – šiuo metu man tikrai laisvalaikio užsiėmimas. Prieš dvejus metus vienam tarptautinam projektui, kuriame turėjo būti pristatytos patarlės ar idiomos įvairiomis Europos kalbomis, parengiau kelių dešimčių patarlių vertimus ar atitikmenis karaimiškai. Dabar šis projektas tęsiamas, bet aš jau nebegaliu jame dalyvauti dėl laiko stokos. Beje, su Trakais mane Suomijoje sieja ir kiti klausimai. Lankydamasi Hamenlinos pilies muziejuje, susitikau su jo direktore Anne Parrika, kuri pasirodė esanti Baltijos jūros valstybių pilių muziejų asociacijos pirmininkė ir nemažai žinanti apie Trakų pilies muziejų bei bendradarbiaujanti su jo direktoriumi V. Poviliūnu. Man šis susitikimas buvo ypač malonus.
 
Ar daug tenka važinėti po Suomiją?
 
Kaip minėjau, nuo pietinės iki šiauriausios vietos Suomijoje apie 1 300 km.
 
Tai didelis atstumas, bet ambasadoriaus uždavinys susipažinti bei palaikyti ryšį ne tik su sostine, bet ir su kitais tos valstybės regionais. Toliausiai nuo Helsinkio esu buvusi šiaurėje, Levi, kur dirba mūsų garbės konsulė. Taip pat esu aplankiusi Rovaniemi, Oulu, Vassos, Kokolos, Kuopio, Lapenrantos, Turku, Tamperės, Lahti, Pori, Seinajoki, Joensuu, Kotkos ir kitus miestus. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui., Kokola, Joensuu, Turku, Kotka, Rihimiaki yra susibroliavę su Lietuvos miestais Marijampole, Vilniumi, Kaunu, Klaipėda, Jonava. Tad apsilankymas juose susijęs su poreikiu skatinti seniai užsimezgusius ryšius.
 
Visada, kai lankausi kuriame nors regione, stengiuosi susitikti ir su ten gyvenančiais lietuviais, studentais ar su K. Donelaičio draugijos vietinio skyriaus atstovais. Kai kurie iš jų yra labai aktyvūs. Pavyzdžiui, Turku mieste kasmet rengiamoje amatų ir senovinių daiktų mugėje jau šeštą kartą dalyvauja dailininkai bei amatininkai iš Kauno, Šiaulių ir Vilniaus. Tuo rūpinasi Turku miesto K. Donelaičio skyriaus pirmininkas L. Bergroth. Joensuu ir Seinajoki miestuose taip pat dirba mūsų garbės konsulai.
 
Turku miestas Lietuvai ypač reikšmingas. Todėl valstybinio vizito metu jame lankėsi ir Prezidentas V. Adamkus, o prieš jam atvažiuojant drauge su Baltijos centru mes surengėme ten konferenciją apie istorinius Lietuvos ir Suomijos ryšius, kurie siekia LDK laikus, kai Suomijos kunigaikštis, o vėliau Švedijos karalius Juhanas buvo vedęs Lietuvos karalaitę Kotryną Jogailaitę, karaliaus Žygimanto Augusto seserį. Jų jungtuvės ir vestuvės vyko Vilniuje 1562 m. Kotryna Jogailaitė atvežė į Turku Vakarų Europos renesanso kultūrą, pirmą kartą supažindino vietinius gyventojus su šakute, išmokė dvaro papročių, rengė spektaklius, koncertus. Specialiai jai pilyje buvo įrengta katalikiška koplyčia. Vėliau ji labai rūpinosi katalikybės sklaida tiek Suomijoje, tiek Švedijoje, kurios karaliene ji netrukus tapo. Iš Vilniaus ją atlydėjo 500 asmenų svita. Ir nors kelionė truko du mėnesius, visi sėkmingai pasiekė Turku, kur jaunavedžiai įsikūrė, o paskui pilyje buvo kalinami. Kotrynai buvo siūloma gyventi laisvėje, bet ji parodė jungtuvių žiedą, kuriame buvo išgraviruota „Drauge iki gyvos galvos“, ir pasiliko kartu su vyru.
 
Didžiojoje pilies menėje lig šiol buvo tik mažytis vokiečių dailininko Kranacho Kotrynos portretas. Prezidentas V. Adamkus ambasados iniciatyva padovanojo miesto merui, kartu ir Turku pilies muziejui didelį šiuolaikinį Kotrynos portretą, kurį nutapė jaunas dailininkas D. Trumpis, tuo metu stažavęsis Suomijos Meno universitete.
 
Vasarą Suomijoje vyksta labai daug įvairiausių festivalių, kuriuose taip pat dalyvauja nemažai menininkų iš Lietuvos. Ambasadoriaus dalyvavimas svarbus tiek jiems, tiek organizatoriams. Žinoma, ne į visus festivalius spėjame nuvažiuoti, bet keliuose esame buvę, pavyzdžiui, pernai šokio festivalyje Kuopio, kur dalyvavo modernaus šokio trupė iš Kauno, teatro festivalyje Tamperėje, kur buvo vaidinamas režisieriaus E. Nekrošiaus „Faustas“. Beje, susitikimą su aktoriais surengė Tamperės K. Donelaičio draugijos skyrius.
 
Ar dažna viešnia Suomijoje Jūsų dukra Karina?
 
Lengviausias klausimas ir trumpiausias atsakymas – Karina buvo atvažiavusi vieną kartą.
 
Kur ir kaip atostogaujate?
 
Pernai atostogavome po savaitę Turkijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje. Šįmet dar tik kuriame planus.
 
Lietuvos ir Suomijos istoriniai ryšiai yra gerai žinomi Lietuvoje, todėl, reikia manyti, būdama ambasadore Jūs suradote daug naujų draugų, kurie domisi Lietuva, taip pat ir karaimika?
 
Važinėdama po Suomiją ir dirbdama Helsinkyje, žinoma, užmezgiau daug naujų pažinčių. Dauguma jų dalykinės, darbinės, bet kadangi suomiai labai draugiški, paprasti žmonės, bendrauti su jais be galo malonu. Paperka atvirumas, greitas reagavimas į klausimus, nuoširdumas. Nė karto nė vieno žmogaus neįtariau, kad galėtų turėti kokių paslėptų ketinimų ar minčių.
 
Bet bendrauju ir su seniai pažįstamais žmonėmis, kurie tikrai daug padarė propaguodami Lietuvą, padėdami jos žmonėms tuo metu, kai mums buvo ypač sunku. Jau minėjau Ulą Liisą Heino, yra ir kitų.
 
Dar 1988 m., tuoj po Pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo, kunigui Vaclovui Aliuliui tarpininkaujant, mūsų namuose Vilniuje apsilankė Helsinkio universiteto profesorius T. Harviainen. Jam rūpėjo Trakų karaimų muziejus, kur jis buvo nusiuntęs laišką, adresuotą karaimų dvasininkui. Jis nežinojo, kad ilgamečio mūsų dvasininko Simono Firkovičiaus jau nuo 1982 m. nebebuvo tarp gyvųjų. Deja, to meto muziejaus vadovybė jam nebuvo atsakiusi, o prašymas susisiekti su bendruomene jos net nepasiekė. Ir tik prasidėjus Sąjūdžiui, T. Harviainen pagaliau susisiekė su mumis ir tapo nuoširdžiu mūsų draugu. A†A Mykolo Firkovičiaus, T. Lavrinovičiaus, J. Firkovičiaus ir kitų vyresniosios kartos karaimų pagalba jam buvo neįkainojama studijuojant senuosius karaimų rankraščius, ties kuriais jie ne kartą buvo palinkę ne tik Vilniuje ar Trakuose, bet ir vėliau mūsų namuose Taline bei Ankaroje. Bendruomenei jis taip pat nemažai padėjo – jo tarpininkavimo dėka, mes gavome Suomijos kultūros fondo finansinę paramą spausdinant Karaimų maldynus, jis tapo vienas iš aktyviausių karaimų bendruomenės Lietuvoje rėmėjų ir populiarintojų, paskelbė nemažai straipsnių apie mus įvairiuose pasaulio leidiniuose, dalyvavo įvairiausiuose mūsų renginiuose Trakuose ir Vilniuje. Jis taip pat yra nuolatinis St. Peterburgo bibliotekose saugomo archeologo A. Firkovičiaus fondų tyrinėtojas, ir apie tai nemažai rašęs. Dabar jis aktyviai bendradarbiauja ir su Vilniaus universiteto Rytų kultūrų centru, kur dažnai skaito paskaitas, dalyvauja konferencijose.
 
Kitas žmogus, su kuriuo taip pat buvau susipažinusi Vilniuje, yra vertėja Kirsti Siraste. Būdama Baltijos valstybių patriotė ir viena savo protėvių kilmės gija, atrodo, susijusi su Trakais, p. Kirsti nuo 1990 m. savo sodyboje Sipoloje rengdavo vasaros seminarus „Balta-Palta“, į kuriuos kviesdavo svečius ne tik iš valstybių aplink Baltijos jūrą, bet ir iš Naujosios Zelandijos ar Kroatijos. Ne tik aš, bet ir mano A†A vyras bei duktė esame ne kartą skaitę pranešimus tuose seminaruose.
 
Atvažiavusi į Suomiją, vėl susitikau su p. Kirsti, ir pernai vasarą jos paprašyta skaičiau paskaitą apie Lietuvą Sipolos miesto Pasikivi draugijos skyriuje, susitikau su miesto valdžia bei bendruomene. Kai kurie prisiminė lankęsi ir mano namuose Vilniuje. Čia buvo nepaprastai įdomu stebėti, kad nedidelio miestelio ir aplinkinių dvarų gyventojai iki šiol išsaugoję senas XX a. pradžios tradicijas ir į susirinkimą saulėtą popietę atvyko pasipuošę ano laikotarpio drabužiais.
 
Kai buvau pirmą kartą Suomijoje 1990 m. ir dalyvavau Lietuvos bičiulių draugijos atkuriamajame susirinkime, sutikau daug žmonių, kurių šaknys Lietuvoje. Mat buvo nemažai išeivių iš Lietuvos, kurie atsidūrė Suomijoje dar XIX ar XX a. pradžioje, kai abi valstybės priklausė Rusijos imperijai. Kai kurie buvo praradę ryšius su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais, nors įtarė, kad jų ten esama. Grįžusi į Lietuvą ir pasakodama įspūdžius iš kelionės, paskelbiau per radiją pavardes tų žmonių, kurių buvo prašoma atsiliepti. Tiesą sakant, per tiek metų buvau net pamiršusi apie šį faktą. Tuo labiau buvau maloniai nustebusi ir nudžiugusi, kai atvažiavusi dirbti į Suomiją, kone pačią pirmąją dieną susitikau žmones, atėjusius padėkoti, kad padėjau prieš dvidešimt metų surasti giminaičius Lietuvoje. Smagu padėkoti tiems žmonėms, kad tada mane išgirdo ir nepatingėjo atsiliepti.
 
Iš tikrųjų pažintis ir bendravimas su įvairiomis kultūromis, su labai įvairiais žmonėmis – tai didžiausias privalumas bei malonumas, kurį suteikia diplomatinis darbas.
 
Dėkojame už pokalbį ir laukiame Jūsų Trakuose.
 
Kalbėjosi Auksė Kekytė ir Juozas Vercinkevičius
 
Nuotraukose:
 
1. Baltijos kelio 20-mečio parodoje – Helsinkio universiteto paskaita
2. Baltijos kelio parodos atidarymo metu. Iš kairės: LR Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Helsinkio miesto meras Jussi Paljunen ir H. Kobeckaitė
3. Išvyka gamtą 2009 metų rudenį. H. Kobeckaitė kartu su Indonezijos ambasadoriaus žmona Lilik Purwanto
4. Kartu

Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 1, 6.
Voruta. – 2010, rugpj. 7, nr. 15 (705), p. 6.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra