Didysis Šeštadienis, laukimo diena

Autorius: Data: 2016-03-26, 08:42 Spausdinti

Didysis Šeštadienis, laukimo diena

Vatikano radijas

Didysis Šeštadienis. Laukimo diena, tylos diena, kai Bažnyčia nuščiuvusi budi, laukdama Kristaus Prisikėlimo. Apie Didžiojo Šeštadienio prasmę ir liturgiją pasakoja kunigas jėzuitas Mindaugas Malinauskas, šiuo metu gyvenantis Romoje ir studijuojantis dvasingumą Popiežiškajame Grigaliaus universitete.

Didysis Šeštadienis yra laukimo diena. Tas momentas, kai niekas nevyksta, kai kiekvienas tikintysis jau žino, kad Jėzus yra prisikėlęs, tad mes nesame pasimetę, nežinodami, kas čia bus. Bet turime pajusti tą nežinią, kurią pirmieji mokiniai pajuto ir nežinojo, ar Jėzus viską baigė, ar kažkas čia įvyks. Ypatingai šiandien mes turėtume galvoti apie tuos žmones, kurie nepažįsta Kristaus, kuriems Kristus yra dar neprisikėlęs, jie yra tarsi tos tylos apsupty, kapo nebylumo akivaizdoje, jų gyvenime dar tos šviesos ne tiek daug – jie kažką nujaučia, bet Kristus dar neprisikėlė.. Todėl yra labai gera diena tikinčiajam laukiant Prisikėlimo, išgyvenant Prisikėlimą ypatingai prisiminti kitus žmones, juos pavesti Dievui ir melstis, kad kiekvienam nušvistų Prisikėlimo šviesa.

Girdėjau, kad ir Lietuvoje yra buvę, o ypatingai kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui Kroatijoje, kad vyksta tokie kaip spektakliai, tarsi budėjimai, bet šios dienos esmė yra kita – tikintysis turėtų išmokti nurimti, tylėti ir laukti. Lietuvių tradicijoje dar būta kiaušinių marginimo diena, bet tai labiau nukreipia dėmesį į buitinius dalykus, o svarbiau yra ruoštis Velyknakčio šventei, kai tamsu, kai dar neišaušę ir laukiama prisikėlimo šviesos. Laukiama tos vilties atnaujinimo, kad tikrai gyventume Prisikėlusio Kristaus viltimi.

Bažnyčioje nevyksta jokia liturgija. Istorijoje būta įvairiausių pasikeitimų: buvo švęsta ir ryte, ir po pietų, ir panašiai, bet Bažnyčia suvokė, kad yra Prisikėlimo naktis, jo reikia sulaukti. Mes žinome iš Senojo Testamento, kad tai yra Šabo diena, kai niekas nevykdavo. Viskas vyksta labiau dvasiniame pasaulyje: būtent tą dieną Kristus nužengia į Šeolą, į mirusiųjų buveinę ir kviečia Adomą su Ieva eiti su Juo į amžinybę, į amžinąjį gyvenimą. Ir tas širdžių laukimas turėtų būti ir mūsų visų juntamas, ypatingai prisimenant ir kitus žmones, kurie dar yra tarsi Adomo ir Ievos būsenoje, kurie tarsi kažko nori, kažko ilgisi, bet dar nepažįsta Kristaus. Tad turėtume ypatingai vienytis su kitais šiame ilgesyje.

Krikščionys yra tarsi jau Aštuntosios dienos gyventojai, jie jau pereina į naują laiką. Žmonės, kurie dar nepažino Kristaus, jie yra to Šeštadienio, Šabo būsenoje, kur Dievas tarsi ilsisi, tarsi niekas nevyksta, kai iš tikrųjų Jėzus darbuojasi ir kviečia į Prisikėlimą.

Gerai žinome, kad Velyknakčio liturgijoje pasiruošimui  iš pradžių kūrenamas laužas, simbolizuojantis, kad šviesa atėjo į pasaulį. Nuo pat Įsikūnijimo momento kalbama, kad Jėzus yra ta šviesa, kuri nušviečia tamsybes, ir į tai turime orientuotis. Jėzus yra naujoji šviesa, naujasis žiburys, kurį simbolizuoja naujai uždegta ugnis ir žvakė, deganti per visą Velykų laikotarpį ir ypatingai per Krikštą. Velyknakčio liturgija turi keturias dalis. Tai žiburių liturgija, ugnies pašventinimo liturgija, kur prisimenama, kad ta šviesa atėjo ir išsklaidė visas sutemas, kurių negalėjo išsklaidyti niekas kitas – nei darbas, nei susikaupimas, nei dar kas, tik Kristus, kuris perplėšė tamsą, ateina ir duoda ugnį. Krikščionys ja gyvena ir dalinasi su kitais, nes, kaip skelbia Velyknakčio himnas, ta ugnis nesumažėja perduodant ją kitam. Po to klausomės ilgų skaitinių iš Senojo ir Naujojo Testamento, kur primenama, kad visi išlaisvinimo, naujos kūrinijos, naujo gyvenimo pažadai išsipildo Kristuje. Izraelitai buvo išvaduoti iš vergijos namų ir jiems buvo pažadėta, kad štai ateis Mesijas, ir tai išsipildo Kristuje Jėzuje. Tada švenčiama Krikšto liturgija. Ypatingai atkreipiame dėmesį į suaugusius, kurie jau būdami brandūs apsisprendžia už tikėjimą. Tai ženklas kiekvienam krikščioniui. Kai kurių iš mūsų tėvai  jau buvo tikintys, mus dar vaikus pakrikštijo, tikėdami, kad mes užaugę apsispręsime ir priimsime krikščionybę, priimsime tikėjimą sąmoningai, vildamiesi ir pasitikėdami. Tad šiuo metu kiekvienas tikintysis atnaujina kartu su naujai krikštijamaisiais savo tikėjimą, apsisprendžia, kad yra Kristumi, kad Kristus tikrai yra prisikėlęs. Velyknakčio kulminacija yra Eucharistija, kur Jėzus tikrai čia pat, su mumis, duonos ir vyno pavidale. Žinome, kad nuo Didžiojo Ketvirtadienio nebuvo Eucharistijos, altorius nudengtas, tabernakulis tuščias. Ženklas, kad štai kažko trūksta, ir tie, kurie dar nepažino Jėzaus, akivaizdžiai mato, kad kažko dar neturi. Ir mums tai primena, kad mes esame labai apdovanoti, kad Jėzus yra su mumis. Jėzus įvairiais būdais parodo buvimo su mumis ženklus, ir buvimas su mumis nusitęsia iki mūsų prisikėlimo, amžinojo gyvenimo.

http://lt.radiovaticana.va/news/2016/03/25/didysis_%C5%A1e%C5%A1tadienis,_laukimo_diena/1217704

Religija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra