Didingi darbai ir nuoširdus architekto džiaugsmas

Autorius: Data: 2017-10-01, 13:58 Spausdinti

Didingi darbai ir nuoširdus architekto džiaugsmas

Malonu Antanui Panavui pasidalyti prisiminimais apie Salako bažnyčios smailės atstatymo darbus su statytojams talkinančiu Sezontijui Ponyčiui

Petras IVANOVAS, www.voruta.lt

Salako bažnyčia pastatyta dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Bažnyčia originali. Ji pastatyta iš lauko akmenų. Šis rūstus ir didingas statinys puošia ne tik miestelį, bet yra ir viso krašto puošmena.  

1944 metais fronto linijai traukiantis į Vakarus, šios didingos bažnyčios smailė buvo numušta. Griūdama smailė apardė akmens bokšto viršūnę ir įlaužė bažnyčios stogą.

Jau po karo  šio krašto žmonės atstatė stogą ir bokšto viršūnę. O vietoj smailės buvo atstatytas 5-6 metrų bokštelis, ant kurio buvo iškeltas tas pats kryžius.

Tačiau smailės Salako bažnyčiai labai truko. Atstatyti smailę ryžosi tuometinis  parapijos klebonas kunigas Kazimieras Girnius.  Kunigas turėjo solidžią patirtį, jis atstatinėjo bažnyčias kitose šalies vietovėse. Smailės atstumas buvo didelis iššūkis klebonui. Nes tuometinė viršutinė bažnyčios dalis, užsibaigianti rutuliu su kryžiumi, atrodė pati didingiausia. Ji buvo matoma ne tik Salako parapijoje, bet ir už jos ribų.  Ėjo paskutiniai sovietmečio metai ir šį sumanymą jau įgyvendinti buvo lengviau.

Šiuose  darbuose klebonui daug padėjo iš Salako kilęs inžinierius Algirdas Vapšys. Klebonas ir jis kartu tarėsi ir nusprendė padaryti didelį  ir reikalingą darbą Salako kraštui ir jo žmonėms. Į šį darbą  Algirdas Vapšys, klebonas Kazimieras Girnius įtraukė ir architektą Antaną Panavą.  Jie visi bendrai tarėsi kaip atlikti šį darbą.  

Architektui Antanui Panavui teko didelis uždavinys – parengti smailės atstatymo dokumentaciją.  Antanas šiandien prisimena, kad iš buvusios karo metu numuštos bokšto smailės buvo išlikę tik metalinis kryžius su deformuota žemutine dalimi. Tikėtina, kad visos medinės detalės po griuvimo buvo lūžusios . Deja, nuolaužų išsaugoti niekas nepasistengė. Architektui teko remtis prieškarinėmis nuotraukomis, tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentų apmatavimais, jie buvo atlikti 1978 metais.

Daug įdomaus papasakojo ir vyresnio amžiaus žmonės. Atsirado ir tokių, kurie laipiojo po bažnyčios bokštą. Bokšto smailės konstrukcijų skaičiavimus atliko technikos mokslų daktaras Vladas Bagočiūnas  Sprendimas buvo priimtas originaliai. Smailės montavimas vykdyti  išstūmimo būdu, pradedant nuo viršūnės.  

Kai projektavimo darbai buvo baigti, prasidėjo atstatymo darbai. Antanas Panavas prisimena kaip šviesų savo gyvenimo etapą, savo darbų ir svajų įgyvendinimą. Šiltai šiandien Antanas Panavas prisimena tuometinį Panevėžio tresto valdytoją Stasį Gruodį. Tresto darbuotojai sėkmingai ir kruopščiai išbetonavo startinę aikštelę. Buvo 1989 metai, iki nepriklausomybės buvo visai netoli ir požiūris į bažnyčios smailės samstymą teigiamai žiūrėjo rajono valdžia.

Antanas Panavas prisipažįsta: Salake jis paliko širdies dalelę, savo svajonių ir minčių įgyvendinimą. Padėjo jam šiame darbe tuometinis Statybos ministro pavaduotojas Algirdas Vapšys. Šis žmogus ne tik uždegė visus idėja – atstatyti bažnyčios smailę, bet ir rūpinosi dokumentų tvarkymu, smailės detalių gamyba, transportavimu ir montavimu. Oficialiai dar tada bažnyčios atnaujinimui nei lėšų, nei statybinių medžiagų tiekti nebuvo galima. Šiame darbe visokeriopą paramą tiekė tuometis kolūkio pirmininkas Sezontijus Ponyčius.  Per kolūkį keliaudavo visos medžiagos, nors   visos jos buvo skirtos bažnyčios smailės atstatymui.

Prabėjus kelioms dešimtims metų po šių didingų darbų, Sezontijus Ponyčius susitiko su Antanu Panavu ir dar sykį prisiminė tas dienas, kaip buvo atstatinėjama Salako puošmena ir pasididžiavimas  – bažnyčios smailė. Vyrai pasidžiaugė, kad visi darbai vyko sklandžiai ir stropiai.

Antanas Panavas ir dar šiandien mena visų norą ir pasiryžimą. Jam Vilniuje , savo namuose primena ir  paveikslas, kurioje pavaizduota Salako Bažnyčia. Jis kabo pačioje garbingiausioje vietoje. Tai tikra padėta už architekto darbą.  

Antanas Panavas su bangiausia dovana – Salako bažnyčios paveikslu, kurį jam padovanojo už klebonas Kazimieras Girnius

Po bažnyčios rekonstrukcijos buvęs daugiau nei 30 m aukščio strypas, kurio tuomet buvo išlikusi tik žemutinė dalis, atrodė labai didingai.  Tiesa, architektas prisipažįsta, kad  buvo daug įvairių priežasčių, kad  jo Salako bažnyčios smailės projektas buvo įgyvendintas ne visai tiksliai taip, kaip buvo suprojektuotas.

Architektas  šiltai prisiminė tuometinį kunigą Kazimierą Girnių. Jis buvo labai reiklus. Dažnai kunigas reikalaudavo pataisyti jau atliktus darbus Tačiau net ir kai kurie nesklandumai, neaptemdo architekto džiaugsmo, jis  ir šiandien didžiuojasi šiuo unikaliu statiniu.

Antanui Panavui Salakas labai artimas. Visai netoli jo gimtinė. Antanas gimė Ignalinos rajono Grybėnų kaime. Amžių našta daro savo. Nebegali jau aplankyti taip jam savu tapusio Salako, neatvažiuoja jau pora metų ir netoliese esančius  gimtuosius Grybėnus, kurie jau Ignalinos  rajone. Antanas prisimena ilga ir turtingą įspūdžių, skausmų ir džiaugsmo akimirkų gyvenimą.

 1936 metais buvo uždarytos „Ryto“ gimnazijos. Dūkšte buvo tik lenkiška mokykla.  O Antano Panavo tėvai labai norėjo, kad jis mokytųsi lietuviškai. Dešimtmetis Antanas atvyksta į Vilnių ir pradėjo mokytis į 41-ąją valdišką mokyklą. Mokslas mokamas, už tai brangiai reikėjo mokėti, todėl jautė didelę atsakomybę jo bendraamžiai. Mokslus prisimena šviesiai. Nors ir lietuviška buvo mokykla, bet lietuviškai mokėsi nedaug. Bet mokykloje buvo tikra lietuviškumo dvasia. Šioje mokykloje vaikai lietuviai nebuvo sulenkinti. Mokytojai, moksleiviai buvo įvairių tautybių, bet daugelis stengėsi nelįsti į politiką, būtų aukščiau politikos ir išsaugoti žmoniškąjį padorumą ir gerumą.

Juk per visą savo mokslo laikotarpį Antanas patyrė penkis režimus. Šiltai Antanas prisimena ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokslus, mokytojus ir bendraamžius. Negailestingai blaškė ir metė juos tremtis, karo audros, pokario ir tremtis sunkumai.

Praūžė Antrojo pasaulinio karo banga į Vakarus. Vakarykščiaims gimnazsiatams reikėjo gyventi. Pasirinkimo didelio nebuvo. Antanas suprato tik vieną būdą . Dirbti mokytoju, jiems atidėdavo tarnybą. Antanas dirbo gimtajame krašte mokytoju. Aštuoniolikmetis jaunuolis tapo mokytoju. Nedirbo ir pusmečio. 1945 metais ji netikėtai suėmė. Kartu buvo suimti ir grupė mokytojų. Suėmė tada ir Antaną. Jo nuomone, tam pasitarnavo nelemtas atsitiktinumas. Vieno tuose kraštuose veikusio partizano vardas ir pavardė ir gimimo metai sutapo su jo.

Antanas uždaromas į  Zarasų kalėjimą. Sąlygos buvo baisios. Suimti žmonės buvo apsėsti utelių ir blusų, ištisomis savaitėmis nesiprausę. Šalta ir drėgna. Dienas, praleistas Zarasuose, ir šiandien Antanas prisimena su siaubu. Antanas šypsosi ir sako, kad dėl to didelės simpatijos Zarasams  jis nejaučia.

Akmeninė Salako bažnyčia savo didingumu traukia ne tik tikinčiuosius, bet turistus, ekskursantus; Ignalinos bažnyčia projektuota irgi Antano Panavo; didinga bažnyčia Markso mieste prie Volgos – taip pat Antano Panavo kūrinys

Po pusantro mėnesio baisybių Zarasuose Antanas Panavas išvežamas į Lukiškes. Ten po keturių mėnesių rugpjūčio 3 dieną ešelonu išvežė į Vorkutą. Vorkutoje laukė darbas anglių šachtose. Visi buvo alkani, nusilpę. Dėl darbo sąlygų teko ir ligoninėje pragulėti. Daugia kaip metai tremtyje ir 1947 metais buvo paleistas. 1948 metais įstojau į architektūros fakultetą ir baigė tris kursus. Šios žinios labai privertė tolimesniame gyvenime.

Įsirėžė į Antano atmintį ir 1951-ųjų spalio pradžia. Tęsėsi trėmimai į Sibiro platybes. Į trėmimų sąrašus buvo įrašyta ir jo tėvų šeima. Antanas galėjo nevykti į trėmimus. Tą dieną jo namuose nerado. Jis studijavo Vilniuje. Tačiau jaunuolis sužinojo apie tremiamus tėvus, pats atvažiavo į Dūkštą ir pasiprašė į tremtinių vagoną pas tėvus. Visą naktį jaunuolis laukė. Įsiprašė į tremtį. Krasnojarsko krašte  tremtiniai nuo Dysnų ežero surado daug lietuvių. Sutiko šeimas iš Rimšės, Salako, Degučių. Kartu visi šventė tautines šventes, draugiškai bendraudavo, visada vienas kitam ištiesdavo pagalbos ranką. Taip ir dirbo Panavų šeimą Krasnojarsko krašte kolūkyje.

Po Stalino mirties Antanas Panavas įsidarbina projektavimo institute. Jame jis dirbo puspenktų metų. Šiuos metus Antanas prisimena ir šiandien. Jie buvo tikro praktinio mokymo ir profesinio ugdymo metai.

Iš tremties Panavų šeima sugrįžo  1958-aisiais. Jau tada jie buvo  reabilituoti.

Išdidingai šiandien puikuojasi Salako bažnyčios smailė, kur įdėjo Antanas daug darbo, širdies ir meilės

Grįžęs Antanas Panavas baigė jau pradėtas studijas.  Sėkmingai apgynė diplominį  darbą apie didelių angų perdengimus. Dirbdamas architektu, Antanas  projektavo didelius statinius – mokyklas, hidroelektrines, sporto rūmus. Visa jo darbinė biografija – tai  Projektavimo institutas.

 Jau Atgimimo laikotarpiu išėjo į pensiją. Tačiau ramybės nebuvo Antano gyvenime. Jau tada privačiai projektavo privačius pastatus. Prisiminė Antaną Panavą Pavolgio vokiečiai.  Jie paprašė  parengti bažnyčios projektą Ir Markso mieste prie Volgos šalia Saratovo suprojektavo katalikų bažnyčią. Antanas rengė ir Ignalinos bažnyčios projektą. Pagal Antano Panavo brėžinius rekonstruota ir Vilniaus rajono Mickūnų bažnyčia. Pagal jo parengtą projektą pastatyta bažnyčia Ignalinoje.

Per savo gyvenimą jis daug širdies, sugebėjimų, žinių ir meilės įdėjo į kiekvieną savo kūrinį. Ir kiekvienas jam yra brangus  ir mielas.  Žmogui džiugu, kad viso darbai dovanoti ne tik jo bendraamžiams bet ateities kartoms.

Autoriaus nuotraukos ir nuotraukos iš Antano Panavo archyvo

Istorija Katalikų Bažnyčia Katalikų parapijos Kultūra Naujienos , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra