Arnoldas PIROČKINAS

Jeigu iš tikrųjų šiemet Smalininkams sukanka 610 m. nuo jų istorijos pradžios, tai lietuviška šio miesto mokykla, veikusi 1930-1939 metais, toje istorijoje sudaro trumpą, bet brangų epizodą, vertą paminėjimo ir pagerbimo.

Bene 150 metų trukusios kovos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino dėl Nemuno žemupio baigėsi 1422 metais vadinamąja Melno sutartimi. Lietuviai nepajėgė atsiimti dešiniojo Nemuno kranto iki žiočių: nuo Šventosios upelio, įtekančio vos kilometras aukščiau Smalininkų, siauras 20-30 ruožas, nutįsęs į šiaurę 145 km, liko kryžiuočių rankose. Kryžiuočių ordinas gyvavo iki 1525 m., kada paskutinis jo didysis magistras Albrechtas Brandeburgietis, perėjęs iš katalikybės į evangelikų liuteronų tikėjimą, pavertė jo valdas pasaulietine kunigaikštyste. Kartu tai reiškė ir kitą požiūrį į švietimą. Kryžiuočiai, atrodo, švietimu visai nesirūpino, tuo tarpu Albrechtas ir jo įpėdiniai ėmė nuosekliai įgyvendinti liuteronizmui būdingus principus – diegti religiją plečiant masių mokymą mokyklose. Taip ilgainiui Prūsijos kunigaikštystėje, kuri paskui pasiskelbė karalyste, atsirado tankus kraštą aprėpęs pradinių mokyklų tinklas. Svarbu pabrėžti tai, kad mokyklose buvo mokoma vietos gyventojų kalba. Tad visai galimas dalykas, kad 1736 m. minimoje Vidkiemio (kai kas rašo ir Vitkiemiai) mokykloje (žr. Purvinas M. Smalininkų urbanistinės raidos bruožai // Kultūros paminklai, Nr. 10, 2003. -p. 154) mokomoji kalba buvo lietuvių. Tačiau nuo 1829 m. Prūsijos vyriausybė visur kaimo pradinėse mokyklose lietuvių kalbą pakeitė vokiečių kalba. Galutiniai šis procesas baigėsi 1872 m. spalio 15 d. prieš metus įkurto Vokietijos Reicho (imperijos) kanclerio Oto Bismarko ir Prūsijos kulto reikalų ir švietimo ministro Adalberto Falko pasirašytais „Visuotiniaisiais paliepimais“.

Tokiu būdu suvokietinta mokykla tapo pragaištingu tautinių mažumų nutautinimo įrankiu. Jos padariniai pasireiškė ir po 1919 metų, kai Klaipėdos kraštas pagal Versalio sutartį buvo atskirtas nuo Vokietijos. Laikinai perėmę kraštą valdyti Prancūzijos įgaliotiniai, spaudžiami lietuviško nusiteikimo gyventojų, 1920 ir 1921 metais priėmė kelis nutarimus, leidžiančius mokymą lietuvių kalba (žr. Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1921, Nr. 32, p. 283). Tačiau tų nutarimų poveikis buvo labai menkas: „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ duomenimis (t. II, p. 616), iki 1923 m. vienui vienoje Paupėlių mokykloje vaikai buvę mokomi lietuviškai.

Po sukilimo sudaryta lietuviška Erdmono Simonaičio direktorija 1923 m. vasario 8 d. pareikalavo visose krašto mokyklose pradėti mokyti lietuvių kalba. Netrukus, balandžio 4 d., antroji lietuvininko Viktoro Gailiaus pirmininkaujama direktorija paskelbė „Įsakymą kaslink mokinamosios kalbos mokyklose“ (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1923 m., Nr. 38, p. 303-304). Tačiau ir šis dokumentas buvo mažai veiksmingas. Tai rodo toks faktas: 1936 m. Klaipėdos krašte, kur 1932 m. lietuvių būta 58,5 proc., vokiečių – 38,2 proc., kitataučių – 4,5 proc., valdžios (t.y. direktorijos) išlaikomų lietuviškų mokyklų buvo 42 (jas lankė 2934 mokiniai), vokiškų – 160 (taigi beveik keturiskart daugiau, lankė 12 958 mokiniai) ir mišrių – 38 (1607 mokiniai). Antai Pagėgių apskrityje, kuriai priklausė ir Smalininkai, nebuvo nė vienos „valdiškos“ mokyklos. Tokius duomenis pateikia minėtoji „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (t. II, 617, 621).

Taip atsitiko todėl, kad po sukilimo atsitokėję vokietininkai, naudodamiesi Klaipėdos kraštui primesta autonomija, neleidžiančia Lietuvos valdžiai reguliuoti švietimo reikalų, ir manipuliuodami pačių vietos lietuvių nuotaikomis, paėmė į savo rankas įstatymų leidžiamąją valdžią – Seimelį (t.y. parlamentą) ir jo vykdomąjį organą – direktoriją (lyg ir ministrų kabinetą). Susidarė padėtis, kai išoriškai Klaipėdos kraštas buvo Lietuvos, bet jame valdžią beveik išimtinai turėjo vokiečiai, siekiantys revanšo.

Sąmoningieji ir ryžtingieji Klaipėdos krašto lietuviai – vietiniai ir atvykėliai iš D. Lietuvos, – priešindamiesi direktorijos varomai antilietuviškai švietimo politikai, įsteigė „Klaipėdos krašto mokyklų draugiją“ (1926 m.). Jai iki 1939 m. vadovavo aktyvus lietuvininkas kunigas prof. Vilius Gaigalaitis ir kiti klaipėdiečiai – Ansas Baltris (jaun.), Jonas Kybrancas, Martynas Purvinas, Eduardas Simaitis, Jonas Užpurvis ir kiti. Kartu su jais dirbo didlietuvis Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Kazimieras Trukanas.

Draugiją lėšomis rėmė Lietuvos švietimo ministerija. Abiejų institucijų – Draugijos ir Švietimo ministerijos – veiklos rezultatus gali paliudyti tokie duomenys: 1938-1939 mokslo metais krašte veikė 60 privačių lietuviškų pradinių mokyklų, kuriose mokėsi 2520 mokinių ir dirbo 91 mokytojas. Prie jų pridėkime dar Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, Klaipėdos spartesniąją mokyklą, Pagėgių K. Donelaičio gimnaziją ir Šilutės progimnaziją.
Nepavykus susitarti dėl lietuviškos klasės sudarymo prie Smalininkų vokiškos pradinės mokyklos, išlaikomos krašto direktorijos, Klaipėdos krašto mokyklų draugija, įkūrusi Smalininkuose savo skyrių, atidarė pirmąją lietuvišką mokyklą šiame miestelyje. Kaip rašoma „Lietuvos aido“ Nr. 94 (875) korespondencijoje „Smalininkuose atidaryta lietuviška mokykla“ (p. 7), 1930 m. balandžio 22 d. čia vykusios iškilmės, į kurias atvykęs iš Klaipėdos prof. dr. Gaigalaitis, dr. Trukanas, mokytojas Valaitis ir krašto Seimelio atstovas Borchertas (tikriausiai jis Seimeliui atstovavo neoficialiai). Kitą dieną mokykloje prasidėjusios pamokos. Mokyklos vedėju paskirtas iš Klaipėdos krašto kilęs mokytojas Abrutaitis, mokslus baigęs Tauragės mokytojų seminarijoje. Steigiant mokyklą daug pasidarbavęs tėvų komiteto pirmininkas Pečenkinas. Mokykloje mokąsi per 30 mokinių.
Daugiau duomenų ši korespondencija nepateikė. Apskritai kalbant, apie Klaipėdos krašto mokyklų draugijos išlaikomas mokyklas labai trūksta žinių. Mat draugija ir visos krašto švietimo įstaigos nebuvo pavaldžios Lietuvos Respublikos centrinėms žinyboms (ministerijai, statistikos valdybai ir archyvams), todėl duomenys apie jų veiklą į pastarąsias patekdavo nesistemingai.

Iš turimų Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau LCVA) dokumentų galima spręsti, kad Smalininkų lietuviška mokykla sparčiai augo. 1930 m. gruodžio 31 d. joje dirbo du mokytojai ir mokėsi 50 mokinių (LCVA, f. 391, ap. 3, b. 2464a, 1p. 101). Pagal kitus dokumentus (LCVA, f. 465, ap. 1, b. 752) mokykla plėtėsi taip: 1933 m. balandžio 25 d. dirbo du moky-tojai, mokėsi 61 mokinys; 1937 m. balandžio 1 d. keturiose klasėse mokėsi 111 mokinių; 1938 m. balandžio 1 d. penkiose klasėse (skyriuose) būta iš viso 154 mokinių (77 berniukai). Iš jų katalikų – 106, evangelikų – 44, kitų tikybų – 4. Pagal gimtąją kalbą mokiniai skirstėsi tais metais taip: 129 mokinių ji buvo lietuvių, keturiems – vokiečių, septyniolika mokinių sakėsi esą dvikalbiai (lietuvių ir vokiečių), keturių gimtoji klaba – žydų. Klaipėdos krašte buvo gimę 55 mokiniai.

Dėl dokumentų stokos sunku nuosekliai apžvelgti, kaip kito Smalininkų mokykloje mokytojų sudėtis. Čia šiuo kartu daugiau vadovaujamasi kurių ne kurių periodinių leidinių žinutėmis. Jos labai neinformatyvios. Nežinoma, kas 1930 m. rudenį buvo antrasis mokytojas, dirbęs kartu su Abrutaičiu. Ir kada šis buvo iškeltas iš Smalininkų? Veikiausiai jį 1931 m. lapkričio 11 d. pakeitė iš Joniškėlio valsčiaus kilęs ir 1927 m. Kėdainių mokytojų seminariją baigęs Jonas Gutauskas, dirbęs vedėju trejus metus, o paskui nukeltas į Pagėgių K. Donelaičio gimnaziją, bet 1936-05-01-1936-09-01 vėl dirbęs Smalininkų mokyklos vedėju. Šiuo laiku bene čia yra mokytojavęs Jonas Jurkaitis, 1929 m. baigęs Tauragės mokytojų seminarijos auklėtinis (Mažosios Lietuvos enciklopedija, I, 676). „Lietuvos keleivio“ (1935-05-21, Nr. 115, p. 6) rašoma, kad iš Smalininkų iškelta į Sokaičius mokytoja Būdvilaitė, o į jos vietą Smalininkuose atkeltas mokytojas Kesnierius. Dienraštis „Vakarai“ (1937, Nr. 10, p. 4) žinutėje informavo skaitytojus, kad nuo tų metų sausio 10 d. iš Smalininkų į lietuvišką Jakštelių mokyklą iškelta mokytoja Ida Ema Žvelginaitė.

Po labai trumpai mokyklos vedėjo pareigas ėjusio St. Jankevičiaus, atvykusio iš Veišvilės (žr. „Vakarai“, 1936-09-02, p. 4), nuo 1937-02-01 vedėju dirbo Felicijonas Prekeris. Kartu su juo darbavosi dar penki mokytojai: Adomas Kaulius, atkeltas iš Ž. Naumiesčio 1936-08-01 („Vakarai“, 1936, Nr. 197, p. 4), Olga Paulikienė-Pacaitė, prieš tai mokytojavusi Pagėgių K. Donelaičio gimnazijoje, 1937-03-19 baigęs vokišką Klaipėdos krašto pedagoginį institutą (jį išlaikė direktorija) gerai lietuviškai mokėjęs Nikolajus Motričas, dėstęs kuriam vyresniam skyriui. Nuo 1937-04-14 mokykloje dirbo iš Žemaitijos atvykusi Viktorija Kondrackaitė. Be jos, „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ dar nurodo kitą to meto Smalininkų mokyklos mokytoją – V. Žiogą. Iš čia išvardytų šešių mokytojų straipsnio autoriui, tada šešerių-aštuonerių metų berniukui, atmintis išsaugojo šviesius atsiminimus apie pirmuosius keturis mokytojus. Jos išlaikytas jų vaizdas ir tą vaizdą patikslinantys spaudos duomenys leidžia sakyti, kad Smalininkų mokytojai buvo labai veiklūs ir stropūs pedagogai ir visuomenininkai. Jie visi verti išsamesnio apibūdinimo. Ilgainiui, surinkus daugiau duomenų, gal tai ir bus kieno padaryta.

Kaip ir daugumas Lietuvos mokyklų, lietuviška Smalininkų pradinė mokykla buvo miestelio kultūrinio gyvenimo židinys. Joje daug dėmesio buvo skiriama mokinių meniniam ugdymui. Čia būrėsi lietuviškos organizacijos, vykdavo svarbių tautinių švenčių ir sukakčių minėjimai, mokyklos salėje yra savo spektaklius rodęs Klaipėdos dramos teatras, repetavo ir koncertavo Smalininkų choras, vadovaujamas iš Pagėgių atvykstančio chorvedžio Antano Ilčiuko. Išsamiai nušviesti šį Smalininkų lietuviškos mokyklos tarpsnį labai vertėtų – svarbu tik kaupti daugiau medžiagos.

Reikia apgailestauti, kad vaisinga šios mokyklos veikla 1939 m. kovo 22 d. buvo šiurkščiai nutraukta „riteriško“ hitlerininkų režimo.

Voruta. – 2005, birž. 18 p. 4.