Dėl Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus kavalieriaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903-1974) apšmeižimo

Autorius: Data: 2012-06-12, 15:48 Spausdinti

Dėl Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus kavalieriaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903-1974) apšmeižimo

Pasitinkant Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus kavalieriaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio 110-ąsias gimimo metines, jo pelenai iš JAV Putnamo Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno kapinių 2012 m. gegužės 20 d. buvo perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos tarybos narys, Vilniaus r. tarybos narys Zigmontas Ždanovičius jo redaguojame „Vilniaus krašto savaitraštyje“ (2012 m. gegužės 24–30 d.) išspausdino straipsnį „Skandalas dėl provokiško premjero palaikų perlaidojimo. Antausis Holokausto aukoms“, tendencingai atrinkdamas duomenis apie lituanistą J. Brazaitį, nutylėdamas svarbiausius jo darbus, iškraipydamas su juo susijusius įvykius, vienodiems veiksmas taikydamas nevienodus kriterijus.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog viešoji informacija visuomenės informacijos priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai – tas principas taikomas ne tik žinioms, bet ir nuomonėms. To paties straipsnio 2 dalis žurnalistus įpareigoja vadovautis Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbti nuomonių įvairovę, laikytis profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatinti visuomenės pilietiškumą, valstybės pažangą, nepriklausomybę, ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte draudžiama skelbti informaciją, kurioje kurstoma neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti dėl tautybės, kalbos, įsitikinimų ar pažiūrų. Nerašyta taisyklė yra nešmeižti mirusiojo.

Visus tuos reikalavimus Z. Ždanovičius pažeidė.

1. Skelbdamas, jog eksprezidentas Valdas Adamkus „lengva ranka 2009 m. buvusį premjerą apdovanojo po mirties aukščiausiu valstybės apdovanojimu“, Z. Ždanovičius nutyli, už kokius nuopelnus J. Brazaitis po mirties apdovanotas. O tai buvo ne už tariamą jo „provokiškumą“. J. Brazaitis pelnytai apdovanotas kaip literatūrologas, kultūrologas, publicistas, rezistencijos ideologas, vienas pasipriešinimo okupacijoms bei 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės švietimo ministras ir Ministras Pirmininkas.

Aktyviai ir labai intensyviai dirbdamas lituanistikos, valstybės gynimo darbus, per 40 metų (1933–1973 m.) J. Brazaitis parašė ir išspausdino 20 literatūrologijos knygų, dar 13 jų sudarė, parašė 200 straipsnių. J. Brazaitis 16 metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno „Aušros“ gimnazijoje (1927–1943 m.), 9 metus dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete (1934–1943 m.), rašė laikraščiuose „Lietuva“, „XX amžius“, „Į Laisvę“, „Darbininkas“, 1946–1951 m. parengė keturis labai svarbius VLIK‘o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) memorandumus Lietuvos nepriklausomybei ir žmonėms ginti.

2. Sovietams labai reikėjo buvusį Ministrą pirmininką paimti gyvą arba bent nužudyti kaip jo pažįstamus A. Smetoną, P. Kubiliūną, J. Lukšą, J. Būtėną ir kitus. JAV J. Brazaitį Sovietų sąjungai būtų išdavusi tik tokiu atveju, jeigu būtų gavusi patikimesnių dokumentų apie jo dalyvavimą holokauste. Dėl to tokia propaganda KGB skleista dėl visų 1941 m. sukilimo dalyvių.

JAV Kongreso Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečiui pranešus, jog kaltinimai J. Brazaičiui nepagrįsti, jo veikla nebuvo pronaciška ar nukreipta prieš žydus, antilietuviškai nusiteikę asmenys šią propagandą vis tiek tebeskleidžia.

Z. Ždanovičius su džiaugsmu praneša, jog su Lietuva propagandinį karą kovojančios Lenkijos laikraštis „Žečpospolita“ kreipėsi dėl to į E. Zurofą (Efraim Zuroff), Lenkijos istoriką P. Losovskį (Piotr Losowski) ir tie pritarę, jog „ES valstybės Vyriausybė glorifikuoja nusikaltėlį“, kaltą be nusikaltimo ir teismo, „juk didžiąją dalį žydų tautybės bendrapiliečių lietuviai išžudė pirmosiomis savaitėmis po to, kai prasidėjo Vokietijos –Sovietų Sąjungos karas“ (pabraukta mūsų). Propagandistams nesvarbu, kad žydus Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Gudijoje ir visur kitur ne pagal Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, o pagal nacių Vokietijos įsakymus žudė daugiausia specialūs vokiečių batalionai ir ne pirmosiomis savaitėmis. 2012 m. gegužės 30 d. Lenkijos ministras pirmininkas pareiškė net protestą JAV prezidentui už žodžius apie žydų tragediją „lenkų konclageriuose“.

Z. Ždanovičius, neskaitęs jokių Laikinosios vyriausybės dokumentų, nesiremdamas J. Brazaičio ir kitų jo bendražygių parodymais, nebūdamas tų įvykių liudininkas vis tiek primygtinai meluoja, jog „sukarinti lietuvių daliniai per tą laiką spėjo žvėriškai išžudyti tūkstančius žydų <…>, J. Ambrazevičiaus vyriausybės priėmė daugybę antisemitinių, žydų tautybės piliečius diskriminuojančių dekretų“.

1941 m. birželio 28 d. 821 karo lauko komendantūros vado Polio įsakymu Lietuvos sukilėliai buvo nuginkluoti ir taip sukilimas baigėsi. Liepos 11 d. J. Ambrazevičiaus kabinetas atmetė vokiečių siūlymą Laikinąją Vyriausybę paversti patikėtinių taryba ir atsiribojo nuo žydų žudynių. Jie nesutiko pridengti ir „legalizuoti“ nacių veiksmų, tuo labiau kad okupacijos ir karo sąlygomis realios valdžios ir neturėjo. J. Ambrazevičius asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Vėliau keturi Laikinosios Vyriausybės nariai, J. Ambrazevičiaus skirti mokyklų direktoriai pateko į vokiečių konclagerius, o jam pačiam teko slapstytis ir keisti pavardę dėl priešnacinės veiklos.

Istorikas Kęstutis Ignas Skrupskelis nurodo, jog nuo birželio pabaigos spaudoje nebuvo galima minėti ir Laikinosios Vyriausybės vardo, visi žydų klausimai buvo vokiečių rankose, kurie sąmoningai rengė pirmuosius pogromus („Lietūkio“ ir kitus), kad įbaugintų žydus ir jie patys keltųsi į getus („Lietuvos žinios“, 2012 m. gegužės 19 d.).

3. Istorinius įvykius Z. Ždanovičius vertina ne pagal vienodus kriterijus. Jeigu Lenkijoje gyventojai sukilo prieš nacių okupaciją, tai yra gerai, o jeigu Lietuvos gyventojai sukilo prieš sovietų okupaciją, tai yra lyg ir blogai. Jeigu AK ginklu nesipriešino naciams – gerai, o jeigu lietuviai – blogai.

Apsimestinai „rūpindamasis“ žmoniškumu autorius nesmerkia Lenkijos kariuomenės ir Armijos Krajovos, Vilniaus apskrityje žudžiusios žydus. Nesmerkia Lenkijos valdžios, Dubingių ir kitų apylinkių žudiko Z. Šendzeliažą-Lupaškos (Zygmunt Szendzielarz-Łupaszko) apdovanojusią ordinu Virtutis Militaris ir pastačiusią jam paminklą.

Valdemaro Tomaševskio partijos rėmėjai, vienoje vietoje tariamai gindami žydus, kitoje vietoje juos puola: už tomaševskininkų negarbinimą iš LTV laidos „Vilniaus albumas“ atleido Tautinių bendrijų tarybos narį, žydų bendruomenės atstovą Vitalijų Karakorskį, o dėl tos laidos pavadinimo partine ir antivalstybine pareiškė „griežtą nepasitenkinimą dėl Vitalijaus Karakorskio melagingų ir šmeižikiškų pasisakymų viešojoje erdvėje“. O iš tikro Vitalijų ir kitus lojalius Lietuvai piliečius tomaševskininkai persekioja už visišką tiesą, šmeižia Tėvynę Lietuvą, neteisėtai čia kuria teritorinę autonomiją.

Nėra jokio pagrindo kaltinti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovautos vyriausybės nebūtais nusikaltimais. Apie tai plačiau rašoma „Respublikos“ 2012 m. birželio 1 d. priede „Žalgiris“ (Nr. 167).

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas BUROKAS

Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas KUPČINSKAS

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras GARŠVA

Užs. nr.11

Nuotraukoje: J. Ambrazevičius-Brazaitis

Voruta. – 2012, birž. 23, nr. 13 (751), p. 6.

Lietuvos Sąjūdis , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra