Dėl Tėvynės laisvės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Atėjus Sausio 13-ajai, Laisvės gynėjų dienai, atmintyje iškyla ilgas istorinis tautos kelias į nepriklausomą Lietuvą… Kur bekeliautume mūsų krašte, visur matysime daug piliakalnių. Įdomu juos apžiūrinėti, grožėtis nuo jų atsiveriančiais vaizdais.
 
Juolab, kad dažniausiai jie įrengti prie upelių, ežerų, kalvų gretoje. Tačiau štai ką būtina žinoti: nėra kitos tokios šalies, kurios teritorijoje jų būtų taip tanku. Oficialiame archeologijos paminklų sąraše piliakalnių – per aštuonis šimtus.
 
Milžiniškomis darbo sąnaudomis įrengti ir įtvirtinti, jie gynė genčių, atskirų žemių, o vėliau ir valstybės teisę būti laisvai. Piliakalnių gausa byloja, kad mūsų krašto žmonės žinojo laisvės kainą. O Margirio Pilėnų gynyba sako: laisvė brangesnė ir už gyvybę…
 
Kas stiprino laisvės gynėjų dvasią Seimo rūmų barikadose prieš 19 metų? Žygiai ir darbai pirmtakų, laisvės šauklių. Tai Kosciuškos ir Jasinskio sukilėliai, senojo Vilniaus universiteto studentai, būriu išėję į 1831-ųjų sukilimą, 1863 metų kovų dalgininkai, caro žandarų kulkų palydimi knygnešiai, 1918 metų nepriklausomybės akto signatarai ir jų pašaukti savanoriai, 1941 m. birželio kovotojai ir pokario partizanai… Daug sudėta aukų ant tėvynės laisvės aukuro, šventa jų atmintis.
 
Šis pasakojimas – apie kunigą Juozą Bakšį, kurio gimimo 125-metį praėjusį rudenį nesumota plačiau pažymėti. Neseniai sukako 80 metų nuo jo tragiškos mirties. O kunigas buvo bebaimis lietuvybės karys sunkiu ir sudėtingu XX a. pirmojo ketvirčio laikotarpiu, – kai politinių permainų pasaulyje verpete sprendėsi būti ar nebūti Lietuvai. Istorija turėjo surasti tautos valios reiškėjų; ir Juozas Bakšys buvo vienas jų. Kilęs iš Aukštaitijos, – gimė 1884 m. rugsėjo 4 d. Utenos apskrityje, Kuktiškių valsčiaus Asmalų kaime.
 
Baigęs Švenčionių gimnaziją ir dar pasimokęs privačiai, 1904 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Gavęs šventimus, dvasines studijas tęsė Insbruko universitete. 1912 metais su teologijos daktaro diplomu grįžo, anot jo paties žodžių, į mylimiausią ir romantiškiausią Vilnių. Čia aktyviai įsijungė į bendradarbiavimą lietuviškoje spaudoje, ypač laikraščiuose „Vienybė“ ir „Aušra“.
 
Rašydavo tautinės dvasios žadinimo straipsnius paprastai, kaimo žmogui suprantamai; netgi nevengdavo kalbos barbarizmų, tačiau greta, skliausteliuose įdėdavo ir taisyklingą lietuvišką žodį. Dar kunigas skaitė paskaitas Vilniaus lietuvių liaudies mokytojų kursuose, vadovavo „Blaivybės“ draugijai, labdaros valgyklai.
 
Vokiečių okupacijos metais J. Bakšys buvo tarp „Lietuvių komiteto ir draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti“ steigėjų. Kaip žinia, ši organizacija, telkdama lietuvius, brandino ir politinius tautos tikslus.
 
Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą, kunigas rašydavo memorandumus ir lankydavosi pas aukštuosius okupacinės valdžios pareigūnus lietuvių teisių reikalais. Keletą kartų buvo suimtas ir tardomas dėl platinamų atsišaukimų prieš vokiečius. Teko jam Lukiškių duonos ragauti ir dėl laikraščio „Lietuvos aidas“ leidimo.
 
Apskritai J. Bakšio dalyvauta visose politinėse to meto lietuvių akcijose; tad draugų ir priešų vadintas „Vilniaus lietuvių apaštalu“. Tuo kunigas sukėlė prolenkiškos dvasinės vyresnybės nepasitenkinimą ir buvo nuskirtas vikaru į apleistą Merkinės parapiją.
 
O ten šalia dvasinės ganytojiškos veiklos ir socialinės parapijiečių globos, kunigas J. Bakšys ėmėsi steigti lietuviškas „Ryto“ draugijos mokyklas. Kad per šviesą ateitų ir tautinis susipratimas…
 
1921 metų spalį jis tapo naujai steigiamos Merkinės vidurinės mokyklos direktoriumi. Kunigui teko rūpintis viskuo: patalpų remontu, mokymo priemonėmis, mokinių ir mokytojų apgyvendinimu. Į mokyklą atvykdavo jaunimas ir iš už demarkacinės linijos, lenkų okupuoto Vilniaus krašto.
 
Atrodo, kad per J. Bakšį slapta buvo palaikomi Lietuvos vyriausybės ryšiai su Vilniaus lietuvių politiniais veikėjais. O veikti lietuvybei buvo labai pavojinga, nes Merkinės apylinkėse vyko kovos tarp lenkų karių ir partizanų bei lietuvių šaulių, – kam priklausys šis Dainavos kraštas.
 
Kunigas ėmė gauti anoniminius grasinančius laiškus, o 1924 m. gruodžio 17 d. vakare savo bute žudikų buvo peršautas. Skubiai operuotas Kaune, tačiau mirė sausio 7 d. nuo kraujo krešulio. Palaidotas J. Bakšys Utenos miesto kapinėse, šalia savo brolio. Žudikai nebuvo surasti ir nubausti, nors nusikaltimo motyvai visiškai aiškūs. Taurusis kunigas krito už Lietuvą; jo pavardė įrašyta Merkinės garbės lentoje žuvusiems už Tėvynės laisvę, jo vardu pavadinta miestelio gatvė.
 
www.lrt.lt

Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra