„…Tas, kuris remias istorija, visad teisus.
Mirusieji neprisikels, kad liudytų kitką“.
[Česlovas Milošas, 1946, Niujorkas]
Įžvalgesni dabartiniai Lietuvos valstybės, Vilniaus miesto vadovai, kultūros bei meno veikėjai  rūpinasi mūsų garbingos tautos istorinės praeities išlikimu ir atkūrimu, iš kurios sunkiais, balansuojančiais ant išlikimo ribos metais, tarsi iš gyvybės šaltinio sėmėmės ir semiamės stiprybės.
Ar susimąstome, kodėl mūsų tautos istorinė atmintis tam tikrais, mums itin nepalankiais periodais buvo naikinama iki pamatų, ar neapima pasididžiavimas praeitimi ir atsakomybės jausmas dėl ateities žiūrint į Gedimino pilį, į atstatomus Valdovų rūmus, ar dažnai susimąstome, kodėl save gerbiančios tautos visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo istorinį palikimą?
Vilnius – mūsų tautos ilgaamžė istorinė sostinė, Lietuvos valstybingumo simbolis.
Vilnius – daugiau nei dviejų tūkstantmečių būvis, liudijantis apie krašto gynybą, karališkąją Mindaugo ir kitų valdovų  diplomatiją.
Vilnius – mūsų karališkasis sostas, katedra, karaliaus rūmai, Atminimo kalnelis su valdovų palaikais, mūsų protėvių šventovė – Šventaragio slėnis, Aukuras.
Vilniuje išdidžiai virš miesto it amžinas sargybinis stovi Gedimino pilis, o apačioje – Valdovų rūmai.
Deja, kol kas atstatyta ir atstatoma toli gražu ne viskas, kas per daugelį tūkstantmečių mūsų tautos sukurta, tinkamai dar nepuoselėjame tai, kas itin vertinga ir mums brangu.
Istorinė tiesa reikalauja, kad savo vietoje, Šventaragio slėnyje, stovėtų amžius stovėjusi Perkūno šventykla, amžinosios ugnies Aukuras, kuriame buvo karūnuojami, skiriami Lietuvos valdovai, laiminami į žygius, prisaikdinami ginti savo miestą, žemes, kur ne tik jie, bet ir mūsų ainiai sėmėsi dvasinės stiprybės, saugojo mūsų dvasią, gimtąją kalbą, papročius, įkūnijo prigimtines mūsų teises gyventi per amžius mūsų žemėse, rūpintis jomis.
Mūsų kartų pareiga, ypač šiuo mums ypač patogiu metu, toje pačioje vietoje atkurti visą mūsų gilios tautos istorijos paveldo memorialą – ir Perkūno šventyklą, ir Aukurą, ir papročių apeigas, ir Valdovų alėją, kur stovėtų ne tik didieji kunigaikščiai, ne tik Mindaugo karališkoji šeima, ne tik Gediminas, bet tarsi iš rūkų iškilę – ir Netimeras, ir Skomantas, ir Butigeidis, ir Traidenis, ir Vytenis, ir Kęstutis, ir Algirdas, ir Vytautas… , ir garsieji karvedžiai.
Tai pabrėžtų mūsų Lietuvos kelių tūkstantmečių istoriją, mūsų karalystės sostinės Vilniaus įrašyto į Pasaulio paveldą reikšmę Europos civilizacijai, būtų konkreti ir svarbiausia mūsų istorinės atminties formavimo ir auklėjimo vieta, į kurią, ypač jaunomis akimis žvelgiant, kiltų ne tik pasididžiavimas savimi, bet ir apimtų noras dar garbingiau dirbti savo tautos labui. Ši atkurta  istorinė vieta taptų ne tik mūsų tautiečių pasididžiavimu, bet ir unikaliu turistų traukos centru, būtų tautiškumo švyturys ateinančioms kartoms ir vieta giliam susimąstymui.
Laikas atiduoti ne tik dvasinę duoklę mūsų praeičiai, mūsų istorijai, mūsų valdovams, išsaugojusiems mūsų žemes, papročius ir mus daug sudėtingesniomis sąlygomis.
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijai bei kitoms valstybinėms institucijoms siūlau išsaugoti Lietuvos istorinį valstybės ir dvasinės kultūros centrą – Vilniaus pilių teritoriją, atkuriant šį neįkainojamą mūsų istorinį paveldą, mūsų pasididžiavimo simbolį – istorinį memorialą Šventaragio slėnyje. Į talką kviečiu ir visuomenę.