Dėl publikacijos

Autorius: Data: 2014-01-25, 17:05 Spausdinti

Respubliką, paminėjo 25 metų jubiliejų. Sąjūdžio tikslai ir žmonės liko tie patys. Sąjūdžio Garbės Dėl 2013-11-21 d. Žurnalistikos etikos inspektorės sprendimo Nr. SPR-136 dėl publikacijos „Sąjūdis – legendos transformacija“

Lietuvos Sąjūdis, įsteigtas atkurti ir stiprinti Lietuvos pirmininkas tebėra prof. Vytautas Landsbergis.

Tirdamas Sąjūdžio vicepirmininko skundą dėl 2013-06-05 d. dienraščio „Kurier Wileński“ žurnalisto Stanislavo Tarasevičiaus eilinio provokacinio straipsnio „Sąjūdis – legendos transformacija“, Žurnalistų etikos inspektorė informaciją persiuntė minėtos VšĮ direktoriui ir redaktoriui Robertui Mickevičiui. Pastarasis tvarko laikraštį, kurio tiražas – tik 3000 egz. Dauguma prenumeratorių – V. Tomaševskio partijos nariai, valdantys Vilniaus, Šalčininkų rajonų ir iš dalies – Vilniaus miesto, Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų savivaldybes. Šių rajonų mokykloms, bibliotekoms ir t. t. V. Tomaševskio partija taip pat už valstybės iždą prenumeruoja šį laikraštį. Pasivadinęs Lenkų laikraščiu Lietuvoje (nors jį prenumeruoja tik 1 % lenkų), laikraštis, kad išliktų, turi klausyti vienos partijos, jame negali būti jokių diskusijų ir nuomonių įvairovės.

Pagal LR Konstitucijos 3, 8, 10, 14, 17, 22, 25, 28, 29, 31, 44 str., Visuomenės informavimo įstatymo 15 str. laikraštis eilinį kartą nerodė jokios tolerancijos, neatitaisė jokios dezinformacijos ir kreipėsi į 2010 m. Vilniuje Lenkijos įsteigtą Europos žmogaus teisių fondą (www.efhr.eu), kad nemokamai parašytų atsakymą. Žurnalistų etikos inspektorė pasielgė neteisingai ir neetiškai: pacitavo 1 puslapį skundo, beveik 6 puslapius laikraščio „atsakymo“ ir nepagrįstai atmetė visus 12 (šimtu procentų) Lietuvos valstybę bei Lietuvos Sąjūdį ginančių teiginių.

Prašome panaikinti 2013-11-21 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą Nr. SPR-136, kadangi jis prieštarauja Konstitucijai, įstatymams, tarptautinėms sutartims, yra nepagrįstas ypač dėl šių teiginių:

1. Lietuvos Sąjūdžio, atkūrusio nepriklausomą demokratinę valstybę ir ją palaikančio, veiklą vertina sovietinės propagandos žodžiais „kaip kraštutinių dešiniųjų siekį, nesuderinamą su Konvencijos Nr. 2 ir Sutarties nuostatomis, pasireiškiantį lenkų tautinės mažumos „teisių, kurias laiko Vakarų demokratijos vertybe, negerbimu“ (p. 8). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis skelbia: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Prieštaraujant Konstitucijos 10, 14, 17, 25, 28, 29 str. laikraščio „Kurier Wileński“ (anksčiau „Czerwony sztandar“) žurnalistai su lenkų autonomininkais, „Jedinstva“ kenkė Lietuos Respublikai, kurią gynė Sąjūdis, „Vilnijos“ draugija teisėtomis priemonėmis. Už priešvalstybinę veiklą lenkų autonomininkų užgrobtose Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybėse Lietuvos Respublikos Seimas 1991 m. įvedė tiesioginį valdymą, o LR Aukščiausiasis Teismas nuteisė Šalčininkų rajono autonomininkus (tame teisme du „Vilnijos“ draugijos atstovai buvo visuomeniniai kaltintojai).

Vad. Konvencija Nr. 2 (iš tikro – Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija) ir Sutartis (Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis) niekur nereikalauja pažeisti LR Konstitucijos, įstatymų, o Lietuvos lenkus kaip tik reikalauja būti lojaliais savo valstybės piliečiais. Žurnalistų etikos inspektorius (ŽEI) net Sąjūdžio palaikomą Reikalavimą ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą laiko nusikalstama veikla, o prieškonstitucinę veiklą pateisina pasiremdamas bylomis, kurios neturi nieko bendro su mūsų skundu ir negali jam būti taikomos.

2. ŽEI skelbia, kad nereikia laikytis LR Konstitucijos, įstatymų, Konstitucinio, administracinio teismų sprendimų ir „reikalavimai dėl vardų, pavardžių, gatvių bei vietovių rašymo nelietuviškais rašmenimis“ yra toleruotini (p. 9 – bent taip galima suprasti iš konteksto).

3. ŽEI pritaria „Kurier Wileński“ (K. W.) direktoriaus ir redaktoriaus teiginiui, esą Lietuvos Sąjūdžio „suvažiavimo metu buvo priimta rezoliucija, kurioje kategoriškai atmetama galimybė Lietuvos tautinėms mažumoms (visur išryškinta mūsų) leisti naudotis teisėmis, kuriomis tautinės mažumos naudojasi daugelyje Europos valstybių“ (tautinių mažumų daug kur yra per šimtą, bet niekur nėra užrašų net keliomis kalbomis), esą „kai kurios Sąjūdžio pozicijos dėl tautinių mažumų teisių yra nesuderinamos su Konvencijos Nr. 2 ir Sutarties nuostatomis“ (p. 5). ŽEI mano, kad „lenkų tautinė mažuma“, „būtent lenkai“ (p. 9) turi vienodus reikalavimus, nors 250 000 Lietuvos lenkų nei „K. W.“, nei ŽEI neįgaliojo veikti jų vardu, o apklausos rodo, jog dauguma Lietuvos lenkų minėtiems autonomininkų prieškonstituciniams reikalavimams bei neteisėtai veiklai nepritaria. Taigi jų „gynėjai“ yra apsišaukėliai.

4. ŽEI pateisina šmeižtą, esą Lietuvos Sąjūdžio „veikla nuosekliai transformuojasi į Vakarų demokratijos pasiekimą – tų pačių žmogaus teisių, jo pasaulėžiūros ir tautinės laisvės kritikuotoją, bei virsta kraštutinių dešiniųjų ir nacionalistinių veikėjų ir grupuočių priedanga, kurie kovą su sovietizmu efektyviai pakeičia, tame tarpe, į kovą su Lietuvos lenkų mažumos teisėmis“ (p. 5). Iš tikro tokia priedanga yra autonomininkai ir „K. W.“, finansuojami V. Tomaševskio partijos ir Lenkijos URM. Visų šių dezinformacijų Sąjūdžio vicepirmininko reikalavimu ŽEI neįpareigojo „K. W.“ atitaisyti, nors pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį dezinformacija ir yra tyčia viešai paskleista melaginga informacija. ŽEI įstatymo pažeidėją saugo nuo atsakomybės ir aiškina, kad čia yra tik jo „nuomonė“, bet ir ją pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnį reikia reikšti sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

5. ŽEI pakartojo „K. W.“ seną dezinformaciją, esą „organizacijų, kovojančių prieš lenkų mažumos postulatus, tokios kaip išgarsėjusi Kazimiero Garšvos draugija „Vilnija“, atstovai“, „istorijos pamokose mokosi, kad Lietuvoje nėra lenkų mažumos, o yra tik polonizuoti lietuviai“ (p. 9). Šios žinios paneigtos dar 1990 m. K. Garšvos studijoje „Rytų Lietuvos teritorinės autonomijos klausimai“ (p. 3) ir straipsniuose, keturiuose „Vilnijos“ draugijos kreipimuose į lenkus, 2008-02-13 d. Vilniaus rajono teismo sprendime Nr. 2-100-647/2009, 2011-09-01 d. ir kituose „Vilnijos“ draugijos pirmininko oficialiuose raštuose laikraščio „Kurier Wileński“ redaktoriui, ankstesniuose ŽEI sprendimuose dėl „K. W.“ publikacijų.

6. ŽEI pakartojo mūsų paneigtą gandą, esą „pavadinimo „lach“, apibūdinančio lenkus, genezė išvedama ir žodžio „lachudra“, ir kad lenkai yra kiaulės ir kad tik girti tėvai vaikus atiduoda į lenkiškas mokyklas“ (p. 9). Pagal tos pačios pakraipos kaip ir „K. W.“ narių ir rėmėjų M. Mackevičiaus, J. Narkevičiaus ir J. Talmonto skundą 2011 m. tai visapusiškai ištyrė ir paneigė LR Generalinė prokuratūra, tai visiškai paneigė įvykio liudininkai ir asmenys, kuriuos tai liečia, todėl skelbti, jog tai „realiai vykę įvykiai“ – neteisinga. Negalima neigti, jog tai „negali būti laikoma dezinformacija“ (p. 9). Esą bet kokias nepatikrintas žinias prieš asmens bei organizacijos valią galima paskelbti laikraštyje ir „tokia anksčiau visuomenės informavimo priemonėse paskelbta ir nepaneigta informacija […] patenka į teisės skleisti informaciją turinį“ (p. 10). Pagal LR Konstitucijos 44 straipsnį „valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių“, bet minimas informacijos priemones kaip tik ir yra monopolizavusi V. Tomaševskio partija, aktyviausi jos rėmėjai bei agitatoriai, todėl jų oponentams paneigti neteisingą informaciją neįmanoma. Ir tai laikoma „Vakarų demokratijos“ triumfu! ŽEI sprendimo žodžiais, „gindami šiame teiginyje galimai pažeistas savo neturtines teises (dalykinę reputaciją, garbę ir orumą) į žurnalistų etikos inspektorių arba teismą turi teisę kreiptis suinteresuoti asmenys“ (p. 10) ir jie tai padarė – istorijos mokytojo A. Andriušaičio paneigimas pridėtas prie mūsų rašto, bet ŽEI apie tai nutylėjo ir priėmė neteisingą sprendimą. Pagal draugijos įstatus dėl mūsų renginių narių turime teisę kreiptis ir mes, bet mūsų argumentus bei įrodymus ŽEI taip pat ignoruoja.

7. ŽEI teisingai nurodo, jog „Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnis įtvirtina atsakymo teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Pagal minėtą straipsnį, kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina visuomenės informavimo priemonėse paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį, taip pat kiekvienas juridinis asmuo, kurio dalykinei reputacijai ar kitiems teisėtiems interesams pakenkė tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija, turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslindamas paskelbtą informaciją, arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją“ (p. 10). Bet draugijai pareikalavus atitaisyti šališkas žinias apie ją ŽEI remiasi ne draugija, o jos neatstovaujančiu asmeniu (R. Mickevičiumi) ir daro išvadą: „Artūras Andriušaitis […] visuomeniniais pagrindais neformaliai dalyvauja vietinėje „Vilnijoje“, tai laikytina „sąžiningai paskleista tikrovę atitinkančia informacija, o ne dezinformacija“. Tuo metu vyko devintasis „Vilnijos“ draugijos konkursas „Rytų Lietuva – mūsų valstybės centras“, o mokytojo A. Andriušaičio vadovauta mokinė laimėjo konkurse pirmąją vietą ir minėjime buvo pakviesta savo rašinį perskaityti. Minėjime dalyvavo apie 300 asmenų (įvairiausių įstaigų, organizacijų ir net „K. W.“ atstovai), bet atėjęs paklausyti kokio nors renginio asmuo niekada automatiškai netampa tą renginį organizavusios institucijos nariu. O tą minėjimą Vilniuje rengė ne tik „Vilnijos“ draugija, bet ir Kultūros, Krašto apsaugos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė. Neteisinga skelbti, kad to renginio 300 dalyvių dalyvavo (arba kaip tyliai pasitaiso – neformaliai dalyvavo) vietinėje (t. y. Šalčininkų rajono) „Vilnijoje“. Pagal draugijos įstatus draugijos nariu tampama tik parašius pareiškimą ir draugijos valdybai jį patvirtinus, bet nei A. Andriušaitis, nei konkurso laureatė tais metais stoti į draugiją nepageidavo. Konkurso laureatė minėjimo pabaigoje skaitė ne „pranešimą“, o rašinį.

8. Moksleivių rašinių konkurso laureatė Katažyna Andriuškevič užsiminė, kad ji myli Tėvynę Lietuvą ir 1920 m. Lenkijai nereikėjo okupuoti ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus (plg. Konstitucijos 17 str.). Už tai nepilnametę rubrikos „malaja bohaterka“ internetiniuose prierašuose „K. W.“ žurnalistai ir skaitytojai kelerius metus šlykščiai rusiškai keikė, grasino iki mirties jai nedovanoti, o prašant „Vilnijos“ draugijos pirmininkui ir nurodant, kad to pageidauja nepilnametės motina, ŽEI atsisakė pareikalauti tuos prierašus ištrinti, kadangi Šalčininkuose gyvenanti vaiko motina bijojo teroro ir neturėjo galimybės dėl tų prierašų bylinėtis. Šalčininkėlių pagrindinėje mokykloje dėl to jai buvo pusiau sumažintas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų krūvis ir ji tapo bedarbe, išlaikančia dvi nepilnametes. Jos motiną – Šalčininkų ligoninės virėją, išsikvietė tos ligoninės vyr. gydytojas Z. Semenovičius (buvęs Seimo narys nuo V. Tomaševskio partijos) ir labai rėkė, močiutei prikaišiodamas už anūkės rašinėlį. Tomaševskininkų valdoma Šalčininkų savivaldybė organizavo šantažą bei skundus prieš konkurso laureatės vadovą A. Andriušaitį – jis buvo priverstas išeiti iš darbo ir išsikraustyti iš Šalčininkų. Po kito „K. W.“ šmeižikiško straipsnio (kurį taip pat pateisino ta pati ŽEI tarnybos darbuotoja J. Kučinskaitė), parašyto to paties S. Tarasevičiaus, toliau nepagrįstai kompromituotas, menkintas, įžeidinėtas istorikas A. Andriušaitis, netiesiogiai kurstyta susidoroti su Turgelių vidurinės mokyklos direktore A. Voveriene, Eišiškių S. Rapolionio vidurinės mokyklos buvusiu direktoriumi, dailės mokytoju V. Dailidka. Siekiant tą terorą efektyviau įgyvendinti, „K.W.“ straipsnis padaugintas ir nešiotas kompromituojamųjų kaimynams į namus. Dėl to 5 mokiniai iš Turgelių lietuviškos mokyklos pervilioti į lenkišką mokyklą, o V. Dailidkai siūlyta išeiti iš darbo, boikotuotos jo pamokos, grasinta jį nužudyti.

O ŽEI, lyg būtų ne valstybinė įstaiga, o V. Tomaševskio partijos UAB, atrašinėja: „Nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, kad į viešosios informacijos rengėją (skleidėją) buvo kreiptasi dėl atsakymo teisės suteikimo ir kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nepagrįstai atsisakė šią teisę suteikti. Atsižvelgiant į šią aplinkybę nėra objektyvaus pagrindo pripažinti Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjo skundo argumentas dėl tautinės nesantaikos kurstymo skundžiamoje publikacijoje yra nepagrįstas. Lingvistiniu požiūriu, kurstymą ar skatinimą apima skatinamieji šnekos aktai, kurie gali būti įvairių tipų: įsakymas, nurodymas, pasiūlymas, kvietimas, prašymas, grasinimas, perspėjimas, draudimas ir pan. Be to, kad skatinamiesiems šnekos aktams vertinti pasitelkiamas komunikacinio akto sėkmingumo kriterijus, esminė šio komunikacinio akto sąlyga yra komunikacinis ketinimas – skelbdamas informaciją adresantas išreiškia pageidavimą, jog būtų atliktas tam tikras veiksmas. Akivaizdu, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) reiškė kritišką nuomonę politinės diskusijos dėl tautinių mažumų teisių kontekste, pasisakė dėl viešojo intereso problemos, aprašė tam tikras kontroversiškas situacijas, tačiau nekvietė, neragino ir neskatino imtis veiksmų prieš lietuvių ar kokios nors kitos tautybės asmenis. Skundžiamoje publikacijoje nėra jokių teiginių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai kurstytų ar skatintų kitus asmenis niekinti, menkinti, įžeidinėti asmenį ar jų grupę, skiriamą tautybės pagrindu. Kadangi komunikaciniu aktu nėra skatinama imtis jokių veiksmų, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veiksmai paskelbiant skundžiamą publikaciją negali būti vertinami kaip tautinės nesantaikos kurstymas.“

9. Laikraštis prisipažįsta jaučiąsis teisuoliu teisėju, pateikiantis tik vieną partijos nuomonę ir keršijantis pagal įstatymus ir draugijos įstatus dirbančiam „Vilnijos“ lyderiui („nuolat spausdino publikacijas apie K. Garšvos ir jo vadovaujamų organizacijų išpuolius“ (p. 3), „drąsiai, kartais kritiškai, rašančius apie Pareiškėjo visuomeninę ir politinę veiklą“ (p. 4), „išgarsėjusi Pareiškėjo draugija“ (p. 6), jam trukdęs vadovauti 2010 m. minėjimui (fotografas grūdo į nosį kamerą). „K. W.“ straipsnį į valstybinę kalbą vertė ne pareiškėjas, o nesuinteresuotas vertimų biuras – tuo klausimu (dėl sinonimų ir t. t.) turėtų diskutuoti ne suinteresuota redakcija, o kalbos specialistai.

Laikraščio redaktorius sutinka, jog neteisingai 2013 m. „straipsnyje atpasakojamas 2011 metų įvykis“ (p. 6): pirma, jame reikėjo rašyti ne esamuoju laiku (mokosi, yra, atiduoda ir t. t.), o būtuoju kartiniu laiku (mokėsi, buvo, atidavė), ir antra, tie dalykai autonomininkų iš viso yra išgalvoti ir neleidžiama liudininkams pasakyti tiesos – atitaisyti.

Pažeidžiant Valstybinės kalbos įstatymą, sprendime vartojami šie netaisyklingi pasakymai: kad apriboti (p. 3), kas tik patvirtina (p. 3), pagrindžia sekančios aplinkybės (p. 4), suvažiavimo, jokio (p. 4), iš to seka, kad (p. 9) ir t. t.

Jokioje demokratinėje spaudoje šis paaiškinimas nebūtų blokuojamas.

Pagarbiai

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas hab. dr. K. Garšva

Kuryer vilenski Lietuva - Lenkija Lietuvos Sąjūdis ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra