Dėl ko kovojo lietuvininkai?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šis turiningas leidinys yra devynių autorių kolektyvinis darbas. Jame aptariama lietuvininkų kultūrinė, socialinė ekonominė, tautinė padėtis vokiečių valdomoje Prūsijos valstybėje, siekis išlaikyti lietuvybę, Tilžės Akto atsiradimo aplinkybės, jo reikšmė ir įtaka Lietuvos valstybės raidai. Knygos pagrindą sudaro 2008 m. gruodžio 1 d. Lietuvos mokslų akademijoje Mažosios Lietuvos reikalų tarybos iniciatyva surengtame minėjime skaityti pranešimai, 2009 m. išspausdinti knygoje „Tilžės Akto šviesa“ (250 egz.). 
 
Naujame leidinyje yra ir naujų autorių tyrinėjimų, gausu nuotraukų, spausdinami du spalvoti dr. A. Matulevičiaus ir dr. P. Gaučo sudaryti Mažosios Lietuvos žemėlapiai. Jame publikuojami straipsniai apie lietuvininkų (mažlietuvių) siekius išlikti, apie visų lietuvių pastangas sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą į vieną valstybę. Gausu duomenų apie lietuvininkų tautinę padėtį Prūsijos valstybėje, mažlietuvių ir didlietuvių skirtumus bei tapatumus; apie Mažosios Lietuvos tautinę tarybą, jos paskelbtą Deklaraciją (Tilžės Aktą), šio akto signatarus, apie 1918–1923 metų Lietuvos geopolitinę situaciją, 1923 m. Klaipėdos sukilimą, jo vertinimus. Pristatoma šio leidinio iniciatorė Mažosios Lietuvos reikalų taryba.
 
Rinkinys pradedamas 1918 m. lapkričio 16 d. gotišku šriftu išspausdintu Prūsų Lietuvos tautinės komisijos atsišaukimu „Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!“ (lotynišku raidynu spaudai parengė V. Šilas), kuriame kviečiami Vokietijos lietuvininkai vienytis su Lietuva, nes mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai. <…> Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia – toks turi dabar mūsų reikalavimas būti.Jis buvo išspausdintas dideliu net 100 000 egzempliorių tiražu lietuvių ir vokiečių kalbomis, kuris sukėlė nepaprastą Rytų Prūsijos gyventojų reakciją bei pagreitino lietuvių politinę veiklą, tačiau iššaukė vokiečių administracijos ir partijų protestus bei išpuolius.
 
Kiekvieno straipsnio pradžioje pristatomas jo autorius su nuotrauka.
 
Dr. Algirdas Matulevičius (g. 1939 m.), MELI (dabar MELC) vyresn. redaktorius, MLE rengėjas, Mažosios Lietuvos istorikas, pateikia glaustą Mažosios Lietuvos gyventojų gyvenimo apžvalgą „Lietuvininkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvos valstybės (XIX a.–1918 m.)“. Lietuvininkų bendruomenė – lietuvių etnoteritorinė etnokultūrinė grupė – baltų žemėse sukurtos Prūsijos valstybės dalyje Mažojoje Lietuvoje susiformavo iki XVI a. pradžios iš baltų genčių. Prūsijos karaliai į savo pavaldinius įvairiais įsakais, pagraudenimais ir paliepimais kreipdavosi jų gimtąja kalba, visada vartojo Lietuvos terminą. Reformacijos, valstybine religija tapus liuteronybei, prioritetas buvo teiktas gimtajai kalbai ir žmonių švietimui.
 
Po 1709–1711 metų didžiojo maro, mirus net pusei vietinių gyventojų, kraštas buvo kolonizuotas ateiviais iš kitų vokiškų šalių. Iki kolonizacijos lietuvininkai nevokietėjo. Priešingai, vokiškų dvarų pareigūnai, dvasininkai, mokytojai pramokdavo lietuviškai, nes gyveno ir dirbo lietuviškoje aplinkoje. Mažojoje Lietuvoje buvo gausu pradinių mokyklų, žymiai daugiau nei Didžiojoje Lietuvoje, ypač lietuviškų, nes XVIII a. mokyklas iš Evangelikų bažnyčios savo žinion perėmė pasaulietinė valdžia, kuri viena iš pirmųjų Europoje bandė įgyvendinti visuotinį pradinį mokymą. Todėl kilo gyventojų išsimokslinimas, didėjo poreikis knygoms ir laikraščiams.
 
Lietuvininkai kultūros požiūriu jautėsi esą vokiečių aplinkos žmonės, o tautiniu požiūriu suvokė save kaip atskirą bendruomenę, kurios svarbiausias simbolis buvo gimtoji kalba ir etninė kultūra.
 
Iki XIX a. vidurio ne tik lietuvininkai kunigai, bet ir vokiečiai kunigai labai rūpinosi lietuvybe, lietuvininkams jų gimtąja rašė kalba katekizmus, gramatikas, žodynus, religinę bei grožinę literatūrą. Lietuvininkai pasižymėjo stipriu religingumu ir ištikimybe Prūsijos karaliui. Bet nuo XIX a. II pusės vokiečiai kunigai bei mokytojai vis mažiau rėmė vietinį, kraštietišką rytprūsietišką patriotizmą ir labiau orientavosi į Berlyno vyriausybės poziciją. Prūsijos valdžiai (susikūrus Vokietijos imperijai) nuo 1872 m. lietuvių kalbą pradėjus šalinti iš viešojo gyvenimo, tik Evangelikų bažnyčia liko paskutine institucija, kurioje dar skambėjo lietuviškas žodis. Ji nuo XIX a. pabaigos laikėsi nuomonės, kad lietuvininkai vis tiek nutautės, todėl neberėmė jų reikalavimų (peticijų) dėl gimtosios kalbos išsaugojimo.
 
Mažlietuvių gyvenimo ir kultūros lygis (anksčiau panaikinta baudžiava) buvo aukštesnis nei Rusijos nualintoje Didžiojoje Lietuvoje. Bet juos skyrė religija (vieni liuteronai, o kiti katalikai), gotiškas ir lotyniškas raidynas. Daugelis mažlietuvių virto uoliais Prūsijos patriotais. Kol Didžioji Lietuva buvo carinės Rusijos („maskolių“) pavergta, tol lietuvininkai nenorėjo jungtis su savo tautiečiais anapus sienos. Tik 1918 m. kovo 23 d. Vasario 16-osios Aktą pripažinus Vokietijos imperatoriui ir Prūsijos karaliui Vilhelmui II, tapo galimas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas.
 
Erdmonas Simonaitis (1888–1969), žymus Mažosios Lietuvos veikėjas, Tilžės Akto ir Klaipėdos krašto sukilimo iniciatorius, savo „Atsiminimuose iš 1918–1925 metų“ apžvelgia to laikotarpio politinę padėtį ir lietuvininkų pastangas prisijungti prie Didžiosios Lietuvos, nors buvo tik vienas nuošimtis, kad sukilimas pavyks.
 
Vytautas Šilas („Tilžės Akto signatarai“) enciklopediškai pristato (trūksta kai kurių biografinių duomenų) pagal abėcėlę visus 24 Tilžės Akto signatarus – Prūsų (Mažosios) Lietuvos tautinės tarybos narius. Tai – Jurgis Arnašius (1872–1934), Mikas Banaitis (1876–1945), Emilis Bendikas (1858–?), Liudvikas Deivikas (apie 1887–?), jo brolis Mikelis Deivikas (?–1931), Valteris Didžys (1896–1977), Viktoras Gailius (1893–1956), Jurgis Gronau (Gronovas), Enzys Jagomastas (1870–1941), Martynas Jankus (1858–1946), Jokūbas Juška, D. (Danielius ar Dovas?) Kalniškys, Kristupas Kiupelis, Mikelis Klečkus, Jurgis Lėbartas (1879–1944), Mikelis Lymantas (apie 1888–?), Mikelis Mačiulis (apie 1893–?), Jurgis Margys (1879–1942), Kristupas Paura (1893–1941), Mikelis Reidys (1869–1926), Arnas Smalakys (?–1933), Jonas Užpurvis (1869–1945), Fridrikas Sūbaitis (kitur P. Zūbatis), Jonas Vanagaitis (1869–1946).
 
Vytautas Grubliauskas (g. 1956 m.), LR Seimo narys, pateikia 2009 [2008 – A. Ž.] m. gruodžio 2 d. Seimo plenariniame posėdyje skaitytą pranešimą „Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktui – 90“. Beje, Seimas jau 1998 m. sprendimu Tilžės Akto paskelbimo datą – lapkričio 30-ąją dieną − įtraukė į atmintinų datų sąrašą kaip Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos dieną.
 
Vytautas Šilas (g. 1937 m.), Mažosios Lietuvos tyrėjas, kartu su kitais 1989 m. įsteigęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybą (MLRT) ir jos vienintelis pirmininkas iki šiol, Lietuvos mokslų akademijoje 2008 m. vykusiame šios iškilios Tilžės Akto datos minėjime, savo pranešime „Tilžės Akto istorinė reikšmė“ nužvelgia 1918 m. lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos sostine vadintoje Tilžėje Prūsų Lietuvos tautinės tarybos paskelbtą politinę Deklaraciją, vėliau labiau žinomą Tilžės Akto vardu, jos atsiradimo aplinkybes. Vos dviejų išplėstinių sakinių apimties Tilžės Aktas išreiškia siekimą, kad Mažoji Lietuva su Lietuvos valstybe sudarytų vieną nedalomą kūną. Šis Aktas sukėlė didelį visų sluoksnių vokiečių susierzinimą ir pasipiktinimą – tą lietuvininkų siekį traktavo kaip didžiausią krašto išdavimą. Todėl minėta tautinė taryba savo veiklos centrą nuo 1920 m. perkėlė į Klaipėdą. Nors buvo siekiama atskirti nuo Vokietijos visą Mažąją Lietuvą ir prijungti ją prie Lietuvos valstybės, bet Versalio taikos sutarties 39 [99 – A. Ž.] straipsniu buvo atskirta tik šiaurinė jos dalis be Tilžės ir Ragainės – Klaipėdos kraštas, kuris tik po 1923 m. Klaipėdos sukilimo tapo Lietuvos autonomine dalimi.
 
Tilžės aktu rėmėsi ir Vokietijoje 1946 m. atgaivintos Mažosios Lietuvos tarybos priimti du Fuldos Aktai, o vėliau − Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio Amerikoje veikla ir pareiškimai. Juo remiamasi ir MLRT dokumentuose. Po Potsdamo konferencijos Karaliaučiaus kraštas, 1946 m. paverstas Kaliningrado sritimi, administruojamas Tarybų Sąjungos (nuo 1990 m. [1991 m. – A. Ž.] − Rusijos Federacijos). Nuolat būtina priminti Lietuvos politikams, kad Karaliaučiaus kraštas yra lietuvių etninė žemė ir pagrįstai reikalauti iš Rusijos, kad čia būtų paisoma lietuvių istorinės atminties, paveldo bei lietuvių diasporos kultūrinių interesų, kad būtų sugrąžinti senieji baltiškieji vietovardžiai. Tilžės Aktas galioja − todėl mus visus įpareigoja!
 
Algirdas Antanas Gliožaitis (g. 1938 m.), nuo 1997 m. MLRT narys, savo straipsnyje „Rytprūsių lietuvių kreipimasis į sąjungininkų valdžias“ cituoja 1919 m. sausio 9 d. išsiųstą Nuolankų prašymą Lietuvių Prūsijoje gyvenančių, į Sanjungininkų valdžias ir poną Prezidentą Vilsoną (su 30 parašų), kuriame pakartotos ir motyvuotos Tilžės Aktu priimtos nuostatos dėl Mažosios Lietuvos atsiskyrimo ir prisiglaudimo prie atsikūrusios Lietuvos valstybės. Autorius apžvelgia aplinkybes, kuriose šis kreipimasis buvo priimtas. Buvo akcentuojama, kad lietuvininkai, likę Vokietijoje, bus visiškai suvokietinti, kad jie nenori jungtis prie Lenkijos, o Mažosios Lietuvos interesams atstovauti patiki Lietuvos diplomatams. Dokumentas rodo Mažosios Lietuvos politikų visapusišką lietuvininkų istorijos suvokimą ir vokiečių valdžios vykdytos politikos nedviprasmišką įvertinimą. Deja, ne visiems JAV delegacijos siūlymams Paryžiaus taikos konferencijoje buvo pritarta (pvz., kad nuo Vokietijos būtų atskirtas ir kairiojo Nemuno pakrantės ruožas su Tilže).
 
Algis A. Regis, Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio Čikagoje pirmininkas geopolitikas (1914–2009, šio MLRT garbės nario lėšomis išleista aptariama knyga), straipsnyje „Išžudytos tautos šauksmas : tesėti jos testamentą“, 1992 m. išspausdintame laikraštyje „Draugas“, aptardamas Tilžės Aktą, trumpai apžvelgia Didžiosios ir Mažosios Lietuvos istoriją bei šio akto istorinę svarbą.
 
Lietuvininkas iš Didžiosios Lietuvos dr. Albertas Juška (g. 1931 m.), Mažosios Lietuvos kultūros istorikas, gvildena temą „1923 metų sausio 15-oji − Klaipėdos krašto okupacija?“. 2006 m. liepos 19 d. LR Seimas savo sprendimu Atmintinų dienų įstatymą papildė reikšminga data: sausio 15-oji paskelbta Klaipėdos krašto diena. Ji skirta priminti 1923 m. įvykdytą Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos valstybės. Autorius polemizuoja su kai kuriais Lietuvos istorikais dėl to, kad Klaipėdos sukilimas buvo inspiruotas Kaune ir jį įvykdė tik Lietuvos šauliai, lyg nebūtų Tilžės Akto bei 300 lietuvininkų, kurie prisijungė prie savanorių karinių dalinių. Tai kodėl vėliau hitlerininkai taip tyčiojosi, persekiojo, suiminėjo, sodino į kalėjimus ar siuntė į koncentracijos stovyklas ir žudė lietuvininkus, prisidėjusius prie šio krašto prisijungimo prie Lietuvos?
 
Dr. Dainius Žalimas (g. 1973 m.), VU docentas, savo straipsnyje „Absurdiška kalbėti, kad Lietuva okupavo Klaipėdos kraštą“ kaip teisininkas nagrinėja Klaipėdos krašto atitekimo Lietuvai teisėtumą tarptautinės teisės požiūriu ir išaiškina, kad jis teisėtai priklauso Lietuvai.
 
Prof. dr. Aleksandras Vitkus (g. 1946 m.), medikas, pateikia datas nuo Tilžės akto iki Klaipėdos krašto atgavimo – „Mažosios Lietuvos įvykių chronologija : 1918–1924 m.“.
 
Prūsų Lietuvių Draugijų Taryba Tilžėje paskelbė kreipimąsi „Prūsų lietuvių balsas į lietuvių tautą“ (išspausdintas žurnale „Mūsų Vilnius“, 1932 m.), kuriame nušviečiama labai sunki vietinių lietuvių padėtis, jų persekiojimas ir prašoma finansinės paramos įsigyti namą su sale, kuriame veiktų visos lietuviškos organizacijos ir būtų įsteigta privati lietuviška mokykla.
 
Taip pat išspausdinti Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio „Sveikinimas ir kreipimasis“ LR Prezidentui Vytautui Landsbergiui (1991 m.) ir laiškas LR Prezidentui Algirdui Brazauskui (1993 m.) dėl visos Mažosios Lietuvos likimo Tilžės Akto dvasia.
 
Vytautas Šilas, MLRT pirmininkas,apžvelgia tarybos, įsteigtos 1989 m. gruodžio 18 d., veiklą – „Dvidešimt Mažosios Lietuvos reikalų tarybos gyvavimo metų“. Nuo 2007 m. pabaigos MLRT vadovauja penkių asmenų Kolegija: Vytautas Šilas (pirmininkas), dr. Algimantas Liekis (pirmininko pavaduotojas), Birutė Kurgonienė (atsakingoji sekretorė), dr. Algirdas Matulevičius ir Jonas Česnavičius. Nuo 2002 m. MLRT reikalų vedėja yra Tatjana Šiliene.
 
Priedai: Lietuvių deklaracija, 1914 m. rugpjūčio 4(17) d.; Mažosios Lietuvos deklaracija [Pirmasis Fuldos aktas], 1946 m. lapkričio 6 d.; Mažosios Lietuvos lietuvių protestas [Antrasis Fuldos aktas], 1947 m. sausio 15 d.; Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio memorandumas Popiežiui, 1988 m. rugsėjo 15 d.; LTSR AT Prezidiumo nutarimas dėl visuomeninės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos sudarymo, 1989 m. gruodžio 18 d.; Karaliaučiau krašto ateitis – su Lietuva! 2002 m. kovo 28 d.
 
Beveik po visais straipsniais pateiktos bibliografijos, knygos gale – asmenvardžių rodyklė.
 
Tilžės Aktas ir Klaipėdos sukilimas turi nepaprastai svarbią išliekamąją istorinę reikšmę – Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą ir įgijo jūros uostą. Amžina šlovė Mažosios Lietuvos patriotams ir Lietuvos savanoriams bei diplomatams sujungusiems abi Lietuvas į vieną valstybę.
 
* Mažoji Lietuva : lietuvininkų kovos : [straipsnių rinkinys ; Mažosios Lietuvos reikalų taryba] / sudarytojas Vytautas Šilas ; [mokslinis redaktorius Algirdas Matulevičius]. – Vilnius : Andrena, 2010 ([Vilnius] : Jungt. spaudos paslaugos) 151, [1] p. : iliustr., faks., portr., žml. Tiražas 400 egz. ISBN 978–9986–37–058–1
 
Nuotraukose:
 
1. Knygos viršelis su Prūsijos karalienės Luizės tiltu per Nemuną ties Tilže
2. Mažosios Lietuvos tautinė taryba. 1921 m., Klaipėda
3. Tilžės Aktas, 1918 m. 
4. Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai Rimkuose. 1923 m. sausis

Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra