Dėl karių ir civilių gyvybės

Autorius: Data: 2013-01-14, 10:55 Spausdinti

Algimantas JAZDAUSKAS, Vilnius

Nepaisant visų savo trūkumų žmonės labiausiai verti meilės. (J. V. Gėtė)

Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė

(1919 01 31 – 1920 05 11)

1918 m. gruodžio pabaigoje Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius kreipėsi į Lietuvos piliečius kviesdamas ginti Tėvynę. Puolė bolševikai. Raudonojo Kryžiaus draugijos Vyriausioji valdyba, nors dar neturėjo oficialiai patvirtinto statuto (jį Ministrų kabinetas patvirtino 1919 m. vasario 10 d. ), negalėjo nepaisyti iškilusio pavojaus ir ėmė veikti. Jau antrąją dieną po steigiamojo susirinkimo, t. y. 1919 m. sausio 14 d. draugijos pirmininkas R. Šliūpas šaukia pirmąjį posėdį. Svarbiausias darbotvarkės klausimas – ligoninės, esančios Vilhelmo gt. 7 (vėliau Laisvės alėja), kurią 1908 m. įsteigė rusų Raudonasis Kryžius, atkūrimas. Išeidami iš Lietuvos vokiečiai ją gerokai nusiaubė, išvogė inventorių. Nutarta atidaryti nors 60 lovų ligoninę, kurioje būtų gydomi mūsų kariuomenės kariai. Vakare po steigiamojo susirinkimo sudaryta 5 asmenų komisija (į ją įėjo R. Šliūpas, inžinierius B. Šližys, pirmasis ligoninės direktorius J. Brundza, ligoninės ūkvedys ir būsimasis Vyr. valdybos narys J. Valentinavičius bei technikas Savinskis) apžiūrėjo pastatą ir nustatė, jog jo remontui reikia 8 tūkst. markių, o įrangai daugiau kaip 100 tūkst. Dabar gi, pirmąjame posėdyje, ligoninės reikalai buvo aptarti smulkiau. Pasikeista nuomonėmis, kiek reikėtų medicinos personalo, pagalbinių darbuotojų. 5000 markių lyg ir turėtų pakakti 2 arkliams, vežimams ir rogėms įsigyti, reikia 50 pūdų (pūdas – 16 kg. ) šieno, 10 pūdų avižų, 3000 markių malkoms. Nemažai pinigų reikia ligonių aprangai, virtuvės inventoriui.

Iš kur viskam gauti? Vyr. valdybos narys J. Makauskas paprašytas visomis kalbomis (lietuvių, lenkų, rusų, žydų) parengti atsišaukimą į Lietuvos gyventojus, pasistengti, kad jį išspausdintų laikraščiai, jis būtų išklijuotas gatvėse, kaimuose. Atsišaukime rašoma:

Kauno mieste š. m. sausio 12 d. įsisteigė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugiją, kurios tikslas kovos metu pirmučiausiai teikti pagalbą sužeistiesiems karžygiams.

Kaune steigiama RK ligoninė. Vokiečiai pasitraukdami paliko bemaž tuščias šalto mūro sienas. Reikia vaistų, baltinių, paklodžių, drobulių, šienikų, įpilų, užvalkalų, rankšluosčių, milų ploščiams gaminti. Visų daiktų sunku gauti, o pagalba reikalinga tuojaus.

Lietuvos pilietės: motinos ir sesutės! Jūsų jautrios širdys atjaus, o dosni ranka neapleis sužeistųjų sūnų ir brolių. Tad padėkite kas kuo galite. Aukokite ar perduokite reikalingos medžiagos ligonių – karžygių skausmams palengvinti. Neškite į apskričių komitetus audinių baltiniams ir kitiems reikalingiems daiktams gaminti. Kiekvieno piliečio ir kiekvienos pilietės priedermė gelbėti mūsų karžygių gyvybė ir palenginti jų skaismai.

Raudonojo Kryžiaus centras. (Čia ir kitur citatų kalba mažai taisyta – A. J.).

Lietuvos gyventojai atsiliepė į RK draugijos raginimą. Vyr. valdybos narės J. Damijonaitienė ir L. Raupienė ypač pasidarbavo rinkdamos medžiagas ir organizuodamos baltinių, patalynės siuvimą. Jos, taip pat kitos Raudonojo Kryžiaus savanorės (Račkauskienė, Macevičienė, Valavičiūtė ir kt.) buvo pasidalinusios Kauną rajonais ir belsdavosi į turtingesnių žmonių namus. Kun. K. Šaulys, būsimasis Nepriklausomybės akto signataras, „šefavo“ kunigų seminariją, bažnyčias.

Tačiau greit suprasta, jog aukų kelias ilgas ir negarantuotas. Ministrų kabinetui įteikiant tvirtinti Draugijos statutą, kartu paprašyta asignuoti lėšų Kauno RK ligoninei. Sausio 23 d. Ministrų kabinetas skyrė 147980 markių. Per savaitę palatos buvo patvarkytos. Šiek tiek surasta įrangos ir sausio 31 d. 60 lovų ligoninė pradėjo veikti. Vėliau ji buvo išplėsta iki 120 lovų. Šis tas nubyrėjo, kai 1919 m. vasario 12 d. vidaus reikalų ministro J. Vileišio įsakymu Nr. 244 juridiškai buvo sustabdytas Rusijos Raudonojo Kryžiaus veikimas ir jos buvusios gydymo įstaigos su visa manta perėjo į Lietuvos RK globą bei valdymą. Rusijos RK darbuotojai, kurie nebuvo Lietuvos piliečiais, paskelbti internuotais. Jiems suteikta galimybė dirbti, jeigu pasižadės būti ištikimi LRK. Sekančiame Vyr. valdybos posėdyje LRK draugija sutiko perimti rusų RK turtą.

Pirmuoju ligoninės vyresniuoju gydytoju (direktoriumi) buvo paskirtas dr. Jonas Brundza. Iš pradžių dirbo vienas, bet sparčiai didėjant ligonių skaičiui (kovo 22 d. jų jau buvo 90), jam ėmė talkinti jaunesnysis chirurgas dr. Matas Mickus, kurį pakeitė ordinatorius J. Trey, pastarąjį dr. Benjaminas Petrovas. Jiems padėjo 5 gailestingosios seserys ir kelios sanitarės. Iš viso ligoninėje dirbo 41 žmogus.

Vargų pakako. Kadangi čia buvo gydomi kariškiai, Krašto apsaugos ministerija ne visada spėdavo aprūpinti maisto produktais, apmokėti už kareivių išlaikymą ir gydymą (buvo nustatytas 20 markių dydžio paros mokestis už kiekvieną ligonį). Dėl to ligoninė atsidurdavo kritinėse situacijose. Antai 1919 m. gegužės 15 d. J. Brundza laiške RK vyr. valdybai skundėsi, kad laiku negavo lėšų ligonių išlaikymui ir tarnautojų algoms, jog dvi dienas nebuvo duonos, malkų liko dviem dienom. Daugybė raštų dėl tiekimo sutrikimų buvo parašyta Krašto apsaugos bei Darbo ir socialinės apsaugos ministerijoms. Daramą tvarką sunku buvo palaikyti ir todėl, kad dažnai keitėsi ūkvedžiai (prievaizdos). RK vyr. valdyba savo posėdžiuose pirmaisiais mėnesiais ligoninės reikalus svarstė kas kelios dienos. Be medicininių dalykų iškildavo materialinio aprūpinimo (skalbyklos, kuro, transporto ir kt.), finansavimo rūpesčiai, apskritai draugijos statusas valstybėje.

Nepaisant įvairių nesklandumų (dėl sunkios krašto būklės), ligonių priežiūra buvo gera, ir daugelis jų vėl grįžo į frontą. Iš viso per tą laikotarpį čia gydėsi daugiau kaip 2200 sužeistų ir sergančių karių. Viena ligonio diena RK atsiėjo 19 auksinų (be labdaros). 1920 m. pirmoje pusėje, nebevykstant aktyviems karo veiksmams, kariškių ligonių nuolat mažėjo. Iš KAM sanitarijos skyriaus buvo gautas pranešimas, kad į ligoninę kariškiai daugiau nebus siunčiami. Todėl gegužės 11 d. RK vyr. valdybos posėdyje nuspręsta ligoninę, skirtą kariams, likviduoti ir atidaryti ligoninę civiliams.

Kauno 2-oji Raudonojo Kryžiaus ligoninė

(1919 02 20-1919 11 19)

Kauno RK ligoninė netenkino visų fronto poreikių. Armijoje buvo daug ligonių, sergančių užkrečiamomis ligomis (1919 m. Lietuvos kariuomenėje nuo žaizdų mirė 4 proc. karių, o nuo užkrečiamųjų ligų 2,5 proc. ). Be to, iš Vokietijos ir Rusijos grįžo daugybė belaisvių ir tremtinių, kurie skleidė šiltinę, dizenteriją, kitas greitai limpančias ligas. Epidemijoms sulaikyti gyvybiškai buvo reikalinga dar viena Raudonojo Kryžiaus ligoninė.

Sausio 25 d. Ministrų kabinetas leido Vidaus reikalų ministerijai antrosios Raudonojo Kryžiaus ligoninės „įtaisymui ir išlaikymui“ skirti 50 270 markių. Ligoninė turėjo būti įrengta per mėnesį. 1919 m. vasario 20 d. Kaune buvusios karmelitų ligoninės patalpose (ten kurį laiką buvo rusų belaisvių ligoninė) ėmė veikti 200 lovų gydymo įstaiga. Vyr. gydytoju buvo paskirtas dr. E. Draugelis, jaunesniaisiais – dr. N. Michailovas ir medicinos V kurso studentas Jackūnas. Dirbo 5 gailestingosios sesutės. Aptarnaujantį personalą (sanitarai, slaugės, darbininkai) sudarė 23 žmomės.

Gerų darbo sąlygų intensyviai gydyti užsikrėtusius šiltine, dizenterija, gripu ligonius nei valdžia, užsiėmusi karu, nei jauna ir neturtinga RK organizacija, neturėjo, juolab reikalingų priemonių. Lietuvos RK buvo susisiekęs su Tarptautiniu RK komitetu, prašydamas atsiųsti kelis dezinfekcinius aparatus, jų valdymo specialistus, taip pat skalbinių, tačiau paramos nesulaukė, matyt, dėl to, kad Lietuvos RK draugija… dar nebuvo šios tarptautinės organizacijos narė.

Tame pačiame ligoninės pastate buvo įkurdintas tremtinių ir belaisvių maitinimo punktas. Ne visi jie tame punkte galėjo sutilpti, todėl skverbėsi į ligoninės patalpas ir trukdė jai normaliai dirbti. Eliziejus Draugelis ne kartą rašė prašymus Vyr. valdybai, kad iškeltų punktą. Deja, laisvų patalpų tuomet Kaune nebuvo, todėl teko kentėti nepatogumus.

2-oji Raudonojo Kryžiaus ligoninė gyvavo 9 mėnesius. Per tą laikotarpį čia gydėsi 1278 ligoniai: kariai, belaisviai, tremtiniai. Vieno ligonio diena Raudonajam Kryžiui atsiėjo 15,5 auksino (markės). Paskui ligoninė buvo perduota karo žinybai, kuriai labai reikėjo pastato karo ligoninei.

***

1920 m. prie RK draugijos Kaune buvo sudarytas Moterų komitetas. Į jį įėjo valstybės veikėjų žmonos, aktyvios visuomeninkės humanitarės: Julija Čepulytė-Draugelienė, Salomėja Nasvytienė, Berta Galvanauskienė, Veronika Šernienė, Stanislava Skipitienė, Iva Mackevičiūtė-Šaulienė, Sofija Smetonienė, Ona Stulginskienė, Liudmila Šliūpienė (Jono Šliūpo žmona), Marija Merkienė, Julija Damijonaitienė, Hypatija Yčienė, Mažylytė, Jadvyga Tūbelienė ir kt. Komiteto narės ligoninėse lankė sužeistus karius,vienišus civilius ligonius, švenčių progomis dalijo dovanas. Kalėdų proga neaplenkė ir lenkų belaisvių. Ligonių lankymo reikmėms Moterų komitetas išleido 85 tūkst. auksinų – beveik visos lėšos buvo asmeniškai paaukotos.

3-oji Raudonojo Kryžiaus ligoninė Panevėžyje

(1919 07 08-1921 09 01)

1919 m. vasario-gegužės mėn. lietuviai kartu su vokiečiais po sėkmingų mūšių atsiėmė iš bolševikų Ukmergę, Anykščius, Panevėžį, Uteną, Kupiškį, Rokiškį. Nuo birželio mėn. mūsų kariumenė jau kovėsi viena. Rugpjūčio mėn. lietuviai užėmė Zarasus ir įžengė į Latvijos teritoriją; kovos su Raudonąja armija baigėsi. Tačiau 1919 m. vasarą kraštą užpuolė bermontininkai. Užėmę didžiąją dalį Žemaitijos, jie patraukė prie Šiaulių, Radviliškio, Pasvalio. Štai kodėl Lietuvos šiaurės pafrontėje dar vidurvasarį skubiai buvo reikalinga ligoninė.

1919 m. birželio 28 d. LRK draugijos vyr. valdyba gavo telefonogramą iš KAM sanitarijos skyriaus viršininko dr. P. Vaiciuškos, kurioje sakoma, kad, atsižvelgiant į kariumenės sanitarinius reikalus, 2-oji RK ligoninė turi persikelti į Panevėžį, kur jai atiduodami Mokytojų seminarijos rūmai. Kauno ligoninėje esančius ligonius, kurie serga vidaus ligomis, perkelti į 1-ąją ligoninę, o chirurginio ir infekcinio skyriaus ligonius – į Karo ligoninę.

Tą pačią dieną Vyr. valdyba, remdamasi šia telefonograma, kreipėsi į krašto apsaugos ministrą Antaną Merkį ir pranešė negalinti perkelti 2-osios ligoninės į Panevėžį, nes ji labai reikalinga Kaune.

LRK vyr. valdyba prašė ministro skirti 100 tūkst. auksinų Panevėžio ligoninei įrengti ir pirmam veiklos mėnesiui. RK pageidavimui buvo pritarta. Ligoninės vyr. gydytoju RK vyr. valdyba paskyrė iš karo žinybos atšauktą dr. Praną Mažylį.

Patalpose reikėjo atlikti didelį remontą (auditorijos per karą buvo apgriautos, baldai išgrobstyti), įvesti elektrą, įsigyti inventoriaus. Sumanus ir energingas Pr. Mažylis darbavosi nenuilsdamas ir liepos 8 d. ligoninė pradėjo veikti. Iš Troškūnų buvo atkeltas dr. Antanas Didžiulis, (daugiau kaip 40 metų triūsęs Panevėžyje ir Tauragėje ), dirbo medicinos V kurso studentas Vladas Kuzma (vėliau žinomas chirurgas, profesorius), 7 gailestingosios seserys, 23 tarnautojai.

Iš pradžių ligoninė veikė ne visu pajėgumu, t. y. nebuvo, kaip planuota, 200 lovų. 1919 m. rugpjūčio mėn. veikė trys skyriai: terapijos (46 lovos), chirurgijos (53 lovos, jame buvo tvarstomasis, dvi operacinės) ir infekcinių ligų (41 lova) su atskirom patalpom ir įėjimais sergantiems dizenterija bei šiltine. Ligoniai buvo vežami evakuaciniu ruožu Ilūkstė-Panevėžys. Gydytojai skundėsi blogai sutvarkytu ligonių gabenimu. Sanitariniai vagonai važinėjo nereguliariai, dažnai neapšildomi. Ne visuomet ligonius lydėdavo medikai, todėl kai kuriems medicinos pagalba buvo nebereikalinga arba labai apsunkinta. Šie nesklandumai buvo ir objektyvūs – stigo lėšų, transporto, o ypač kvalifikuotų medikų.

Vyr. gydytojas Kaunui rašo, jog jei gautų čiužinių, galėtų priimti 100 sužeistų karių. Rugsėjo 8 d. Pr. Mažylis Vyr. valdybai nusiuntė tokį raštą: „Pastarosiomis dienomis prisiėjo priimti daugiau ligonių, negu buvo nustatyta, nes iš Utenos lauko ligoninės beveik visi ligoniai perėjo į mūsų ligoninę. Per paskutines dvi savaites personalas dirbo dienomis ir naktimis. Algų negauname (A. Didžiulis Troškūnuose paliko žmoną ir 3 vaikus – A. J. ). Pusė ligoninės be elektros šviesos, nes ant kredito elektros stoties savininkas šviesos neduoda. Prašau atsiųsti 50000 auksinų“.

Lapkričio pabaigoje Pr. Mažylis vėl neduoda ramybės RK vyr. valdybai. Prasidėjus mūšiams su bermontininkais, ligoninė visai perpildyta. Ją reikia kuo skubiau didinti iki 200 lovų, meldė neatidėliojant atsiųsti dar vieną gydytoją, nes esantieji nebeišgali darbuotis. Prašė kuo skubiau likviduoti 2-ąją ligoninę ir sanitariniu vagonu atsiųsti: 150 geležinių lovų, kėdžių, stalų, 100 baltinių, tvarstomosios medžiagos, guminių pirštinių, chirurginių instrumentų. Po kelių dienų atkaklusis Pr. Mažylis jau telegrama skubina pristatyti minėtą inventorių. Pagaliau paramos sulaukė, atvyko ir dr. N. Michailovas, darbavęsis 2-oje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.

1920 m. rugsėjo mėn. buvo uždarytas chirurginis skyrius ir jo sąskaita praplėstas infekcinių ligų skyrius, nes prasidėjo dizenterijos epidemija. Ligoninėje jau tilpo 250 lovų. Ligoniai buvo ne tik kariškiai, bet ir atvežtiniai iš karo pabėgėlių kontrolės punkto Obeliuose. Visų ligonių išlaikymas Raudonajam Kryžiui kainavo mažiausiai iš visų trijų ligoninių. Mat daug maisto produktų aukojo ūkininkai, komendantūra leido nemokamai naudotis transportu. 1920 m. šv. Kalėdų proga RK ligoninėms, jų lauko lazaretams (taip pat vaikų prieglaudoms) įvairūs aukotojai atvežė sausainių, pyragų, saldainių (fabrikas „Birutė“), obuolių, papirosų už 30 tūkst. auksinų. Ir tai buvo padaryta be jokių prašymų – žmonės atjautė savo kovotojus, kitus bėdon patekusius tautiečius.

1921 m. ligoninės vyr. gydytoju buvo paskirtas Antanas Didžiulis (Pr. Mažylis išvyko į Kauną), darbavosi gydytojai Andrius Domaševičius (žinomas ir kaip politinis veikėjas), Ivanas Brezgauskas, gailestingosios seserys V. Michailova, M. Giedrienė, M. Naruševičiūtė, A. Marcinkevičiūtė. Tačiau, pasibaigus aktyviems karo veiksmams, kariškių ligonių nuolat mažėjo ir gegužės mėn. jų liko vos 20. Vasarą iš KAM sanitarijos skyriaus buvo gautas pranešimas, kad daugiau kariškiai į ligoninę nebus siunčiami ir siūloma ją panaikinti. Bet LRK neskubėjo uždaryti gydymo įstaigos dėl galimų karinių įvykių ir atsargai laikė 50 lovų. Tai truko iki rudens. 1921 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti likvidacinė komisija. Ligoninė buvo perleista apskrities valdybai, kuriai laikinai atiteko ir visas inventorius.

Per daugiau kaip dviejų metų laikotarpį Panevėžio RK ligoninė priglaudė 5621 ligonį, kurie išgulėjo 89235 dienas. Iš viso Raudonojo Kryžiaus įsteigtos ligoninės gydė 8629 karius.

Amerikos lietuvių atjauta

Didžiausios paramos jauna, vargstanti ir kovojanti su išorės priešais Lietuva sulaukė iš JAV lietuvių. Bene pirmasis dosnus įnašas gautas 1919 m. rudenį per Paryžiaus taikos konferenciją (į ją, kaip žinome, mūsų atstovai oficialiai nebuvo pakviesti). Lietuvos delegacijos narys nuo Amerikos lietuvių B. K. Balutis atvežė ir įteikė delegacijos vadovui, užsienio reikalų ministrui Augutinui Voldemarui beveik 13 tūkst. frankų (perskaičiavus iš dolerių), prašydamas Amerikos lietuvių daktarų draugijos surinktą auką perduoti Raudonajam Kryžiui. Už šiuos pinigus Prancūzijoje buvo nupirkta medicinos reikmenų ir vaistų.

Nuo 1920 m. Lietuvos RK kur kas dažniau sulaukia Amerikos lietuvių paramos. Didelė drabužių, kitų daiktų siunta, Kauno kainomis įvertintų 2 mln. auksinų, Lietuvą pasiekė kovo mėnesį. Aukotojų valia drabužiai turėjo būti išdalinti nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Raudonojo Kryžiaus vyr. valdyba sudarė komisiją labdarai tvarkyti ir išsiųsti į pafrontės vietoves, pirmučiausiai į prieglaudas. Dalis drabužių teko padegėliams po Kauną ištikusio didelio gaisro. Paramos sulaukė daugiau kaip 10 tūkst. šeimų. Siuntos skirstymas ir dalinimas truko kelis mėnesius. Ypač kruopščiai, negailėdama jėgų darbavosi Liudvika Šliūpienė, Roko Šliūpo žmona, taip pat Vyr. valdybos reikalų vedėjas M. Lingvys, tarnautojas V. Pabedinskas ir kt.

Vėliau labdaros kroviniai iš Amerikos lietuvių ateidavo vis rečiau. Amerikos lietuviams teikti paramą buvo patogiau ir pigiau pinigais, nes daiktų transportavimas brangus ir nesaugus. Štai 1920 m. paaukota 2,25 mln. , 1921 m. – 1,2 mln. , 1922 m. – 2 mln. auksinų ir apie 1500 litų, 1923 m. – 13,8 tūkst. litų ir 9,2 tūkst. litų vertės daiktų. RK vyr. valdyba suskaičiavo, jog 1920-1923 m. Amerikos lietuvių paramą sudarė apie 5,5 mln. auksinų pinigais ir daugiau kaip 2,5 mln. auksinų vertės daiktų. Žinoma, draugijai kur kas naudingiau būtų buvę sulaukti dolerių, bet jie pačioje Amerikoje ar Berlyno bankuose privalėjo būti keičiami į auksinus, kurių vertė tolydžio smuko.

Pagalbos savo tautiečiams akcijas rengė dauguma Amerikos lietuvių draugijų. Savo aktyvumu pasižymėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus rėmėjų draugija, įsikūrusi Brukline. 1920 m. į Lietuvą ji atsiuntė savo atstovą A. K. Rutkauską, kuris turėjo koordinuoti labdaros paskirstymą, aiškintis, kur kartais užstringa per kitus asmenis siunčiami pinigai (61 tūkst. ir 1500 dolerių).

Ši draugija 1920 m. žiemos pradžioje skyrė 10 tūkst. dolerių kailiniams pasiūti ir jais Lietuvos kareivius aprengti. Dėl tų kailinukų (ilgų ir trumpų) R. Šliūpas turėjo nemažą galvos skausmą. Reikėjo skubiai rasti verslininkus, kurie galėtų supirkti avikailius ir juos išvežioti kailiadirbiams, paskui ieškoti siuvėjų. Šio greito, bet pelningo darbo ėmėsi apsukrūs žydų tautybės verslininkai. Avikailius (pagal sutartį vilna negalėjo būti trumpesnė kaip 4 cm) jie supirko su specialiu Raudonojo Kryžiaus leidimu per dvi savaites apvažiavę Kauno, Panevėžio, Rokiškio, Šiaulių apskritis. Matyt, dirbta dieną naktį, nes užsakymas buvo atliktas per mėnesį – 1921 m. vasario pradžioje 2000 kailinukų iškeliavo į kariuomenės dalis.

Pati dosniausia Lietuvos RK šelpėja buvo Lietuvai gelbėti draugija, globojama Čikagoje įsikūrusios Amerikos lietuvių daktarų draugijos. Jai priklausė daugiau kaip 40 gydytojų.

Nenuilstantis Lietuvos talkininkas buvo draugijos sekretorius dr. Andrius L. Graičiūnas. Štai ką apie jį 65-mečio sukakties proga „Lietuvos aide“ (1935 m. rugsėjo 20 d. Nr. 216) rašė įžymus mūsų dailininkas profesorius, 1915-1921 metais JAV gyvenęs Jonas Šileika (straipsnio kalba netaisyta):

Štai ant trispalvės Lietuvos vėliavos mano vardu išrašytas man Lietuvos pilietybės diplomas už surinkimą Amerikoje tam tikros dolerių sumos Lietuvos Raudonajam Kryžiui, kurį 1921 metais atstovavo Čikagoje dr. A. L. Graičiūno suorganizuota „Lietuvai gelbėti draugija“.

Prisimenu, su kokiu dideliu entuziazmu dr. Graičiūnas prikalbinėjo mane imtis aukų Lietuvos Raudonajam Kryžiui rinkimų. Jis man su širdgėla įvairiausias Lietuvos sužeistųjų karių kančias kovos laukuose piešė, kur jokios sanitarinės pagalbos jiems niekas neteikė. Anot tų metų dr. Graičiūno pasakojimo: „nei vatos, nei raikščių, nei paprasčiausių greitajai pagalbai teikti reikalingiausių įrankių Lietuva anuo metu neturėjusi, nes neturėjo pinigų ir neturėjo už ką pirkti. Visi, kas tik lietuviu jaučiasi, turi eiti Lietuvai pagalbon“. Taip tuomet dr. Graičiūnas ragino Amerikos lietuvius padėti Lietuvai.

Jautri daktaro kalba ir įspūdinga jo veido išraiška sukėlė manyje giliausius tėvynės meilės jausmus. Ir aš pradėjau rinkti aukas. Surinktas aukas jam nunešdavau. Jis perimdavo pinigus, pakvituodavo, išduodavo daugiau liudijimų, kad įteikus liudijimus aukotojams, ir kitus formalumus atlikdavo…

Apie sunkų savo brolių ir seserų gyvenimą gimtinėje žinojo ir į kitas draugijas susibūrę Amerikos lietuviai. Dažniausiai tai buvo religinių brolijų nariai iš Čikagos, Bruklino. Maloniai nustebino Lietuvos RK, kai buvo gauta nemaža šalpos suma iš tolimosios Argentinos – ją atsiuntė lietuviai, susibūrę į Vaikelio Jėzaus draugiją Buenos Airėse.

Reikia pasakyti, kad beveik visos draugijos, klubai nurodydavo, kam jie skiria savo aukas: vieni sužeistiesiems kariams gydyti, kiti našlaičiams, treti Rusijoje badaujantiems lietuviams. Rinkliavos po pamaldų bažnyčiose, įvairių susirikimų metu, raginimai lietuviškoje spaudoje bylojo apie į užjūrį atvykusių lietuvių gilius jausmus kenčiantiems tautiečiams, meilę Tėvynei, įrodė, kad visi yra vieno kamieno šakos. Neperdedant galima sakyti, kad tas atsidavimas daug kam padėjo išgyventi arba bent praskaidrino dienas.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fondas Nr. 1734, 3 aprašai, 12 tūkst. dokumentų. 1919-1944 m.

2. Lietuvos RK draugijos apyskaitos. 1919-1939 m.

3. Lietuvos Raud. Kryž. dešimtmetis. 1919-1929 m. Kaunas

4. Istorija. Trumpas istorijos kursas. Petrauskaitė A. „Gimtinė“. 1999 m.

5. Kovose dėl Lietuvos. Raštikis S. Lituanus. 1990 m.

6. Lietuvos RK draugijos ir autoriaus asmeninis archyvas

Nuotraukose:

1. Taip atrodė Kauno RK ligoninė 1919 m.

2. Sanitarinis traukinys iš fronto į Kauną atvežė sužeistus lietuvių karius

3. Kauno RK ligoninės gydytojai ir gailestingosios seserys. Centre sėdi ligoninės direktorius Pr. Mažylis

4. 3-iosios RK ligoninės Panevėžyje pastatas, kuriame buvo įsikūrusi karių ligoninė

5. Panevėžio RK ligoninės vyr. gydytojas A. Didžiulis

6. Kauno 2-osios RK ligoninės vyr. gydytojas E. Draugelis

7. Labdarys iš JAV lietuvių daktarų draugijos A. L. Graičiūnas

Voruta. – 2013, kov. 30, nr. 7 (771), p. 10.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 10.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra