Degradavusiai Lietuvos švietimo ir kultūros sistemai tautiški pedagogai ir kultūrologai nereikalingi

Autorius: Data: 2013-10-04, 16:00 Spausdinti

Pokalbis su tautinio patriotinio teatro „Želmuo“ režisieriumi, humanitarinių mokslų daktaru Egidijumi Mažintu.

„Žmogus, nesvarbu koks – ar jis suaugęs ar vaikas, ar neįgalusis, jį būtinai reikia ugdyti savo šalies nacionalinių papročių paveldu ir tautinėmis tradicijomis, antraip išaugs mankurtų karta, savo kalbą papročius niekinantys individai, kuriems svarbiau užkariautojų arba svetimųjų kraštų moralė ir nuomonė“. Prisiminkime sovietinę švietimo sistemą, joje dirbę ir ugdomi žmonės, puikiai gaudėsi svetimų šalių ir papročių įvairovėje, o viskas kas sava, lietuviška, jiems kėlė šleikštulį ir pasibjaurėjimą. Už tai mes Lietuvos sostinės Vilniaus Gedimino prospekte „turime tą paveldą, iškabose, kuriose nėra nei lietuvybės nei pagarbos savo kraštui“. Lenkmečiu ir carinės bei sovietinės okupacijos metais Lietuvoje daug lietuviškų dainų mokantį žmogų nušaudavo arba ištremdavo. O tautinių renginių organizatorius kaip ir knygnešius represinės svetimos tautai struktūros persekiodavo ir negailestingai susidorodavo. Šalies kultūrą išmanantys, tautiškumą puoselėjantys specialistai ir šiandiena yra kryptingai persekiojami, jiems trukdoma. Taip uolūs denacionalizavimo nuostatų ES diegėjai mėgina susidoroti su lietuvišką tautinį nacionalizmą ugdančiais pedagogais. Šiandien net modernūs sociologai skaito, kad nacionalizmą būtina sugrąžinti į studijas. Ir jo mokyti tautas, kurios masiškai palieka savo gimtąsias žemes ir vietoves. Tačiau Lietuvoje uolūs valstybininkai, buvę komjaunimo funkcionieriai įsitikinę, kad tautines vertybes būtina paaukoti, palaidoti kosmopolitiškame globalios Lietuvos katile. „Mane laikykite lietuvių nacionalistu“.

Šia gražia mintimi, pirmiausia, turėtume pristatyti teatro „Želmuo“ meno vadovą, profesionalų dainininką ir režisierių dr. Egidijų Mažintą, jaunimo ugdymo menais specialistą, daugiau kaip 60 mokslinių publikacijų apie senovės jaunimo ugdymą autorių. Baigė Lietuvos Žemės Ūkio Akademiją, po to – vokalą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje bei muzikinio teatro režisūrą ir meno aspirantūrą užsienyje. Buvęs Sąjūdietis, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tuo metu dirbęs solistu, 1990 m. emigravo, kai meniniuose kolektyvuose vėl įsigalėjo buvusių partijos komitetų neperspektyvūs partiniai funkcionierių diktatūra ir sovietinis mentalitetas. „Lietuvos valstybinius muzikinius teatrus iki šios dienos laikau baudžiauninkų organizacijomis, kurios persismelkusios sovietine vergiška sistema. Šie teatrai nesugebėjo iki mūsų dienų išsivaduoti iš žeminančios teatro menininko padėties šiuose įstaigose. Jie nė per nago juodymą neturi nieko europietiško ir civilizuoto. Jie daugiau primena azijietiškos imperatoriškos carinės Rusijos arba grafo Šeremetjevo baudžiauninkų teatrus“. Tai žmogus, kokių šiandieninėje visuomenėje sutinkame vis rečiau – veiklus, entuziastingas, patriotas – pusę nepriklausomybės laikotarpio gyvenęs emigracijoje, JAV, tačiau sugrįžęs į tėvynę iš idealistinių paskatų. Nesiekdamas asmeninės naudos savo nuoširdžiu darbu stengiasi praturtinti žmonių kasdienybę, suteikti pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Apie neeilinio teatro veiklą, kasdienybę, spektaklius kalbėsime su jo idėjos autoriumi E. Mažintu, senovinių baltų papročių ir apeigų specialistu. Lietuvoje nevertinami aukščiausios prabos tautišką etnologiją ir lietuvišką paveldą puoselėjantys mokslininkai, „neatmetu galimybės, kad reikės antrą kartą emigruoti“

Kiek žinau Jūsų suburtas teatras netradicinis – vaidina aktoriai neprofesionalai, įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, taip pat neįgalieji. Kada ir kodėl kilo idėja sukurti būtent tokį teatrą?

Kai po dešimtmečio grįžau iš JAV, supratau, kad Lietuva idealus pokarinio lagerio (Gulago) sistemos pavyzdžiu sukurtos „imitacinės demokratijos“ pavyzdys. Blatnieji (oligarchai), administracija (partijos, Seimas, Vyriausybė, biurokratija, ministerijų valdininkija) ir zekai-kaliniai, tai, mes, eiliniai Lietuvos gyventojai. Blatnieji ir administracija sutaria, o zekai privalo dirbti veltui ir būti paklusnūs sukurtai sistemai. Tie kurie buvo nepatenkinti išvyko. Mes buvome vergų transportuotojai pasauliui. Demokratijos negali sukurti žmonės visą gyvenimą gyvenę sovietinių partinių administraciniuose bei represinėse organų struktūrose dirbusiųjų šeimose. Arba iš tremtinių. Nei vieni, nei kiti demokratijos nematė. Jie ir Mes. Valdinininkija ir eiliniai gyventojai. Arba vergai ir administratoriai.

O pati idėja kilo dar tada, kai paskambino tėvelis Feliksas ir paprašė grįžti į Lietuvą bei ugdyti tautinį jaunimą. Baigęs muzikinę režisūrą profesoriaus muzikinės režisūros patriarcho B. Pokrovskio klasėje grįžau iš užsienio. Čia Lietuvoje teatrai man buvo uždari, nes vyko „gaujų“ pasiskirstymas ir teritorijų užvaldymas, bet aš dėl to nė kiek neišgyvenau ir šalia darbo Vilniaus pedagoginiame universitete [Lietuvos edukologijos universitetas – A. J.] nuėjau dirbti į bendrojo lavinimo mokyklas, neįgaliųjų organizacijose kurdami spektaklį sukūrėme tautiškas ir kūrybingas bendruomenes. Šalies profesionaliuose teatruose dominavo aktorių – teatro vadovų kasta, kurie nebuvo baigę nei vadybos, nei režisūros mokslų sau ir tokiems pat suteikė teisę statyti spektaklius, neturėdami režisieriaus diplomo. Aktoriaus ir režisieriaus profesijos yra skirtingos. Dažniausiai taip ir atsitinka: geri aktoriai tampa prastais arba komerciniais režisieriais ir Lietuvos Kultūros ministerijoje nusėdusią partinės nomenklatūros gaują tai patekina. Šie postotalitarinės diktatūros klapčiukai jau dominavo nepriklausomos Lietuvos kultūros valdininkijos sektoje, paklusnius sistemai menininkus apdovanodavo nacionalinėmis premijomis. Talentingiausi teatro menininkai paliko šalį ir savo kūrybos aukštumas įgyvendindavo svetur. Šalies švietimo neformaliajame ugdyme tęsiau savo tautišką teatrinę veiklą. 2004 m. paprašytas etikos katedros docentės D. M. Stančienės pasiruošti tarptautinėms etikos dienoms, kurios vyksta gegužės mėnesį, pastačiau didžiulį veikalą pagal LDK dramaturgų Garšvilos ir Knapijaus veikalus pavadinimu „Išminčiaus tremtis“. Jau šiame spektaklyje pagrindiniai vaidmenys buvo paskirti dėstytojams, studentams, kurie turėjo tam tikrą neįgalumą arba vaikams – šiuo atveju aklam berniukui iš Druskininkų apylinkės, kuris vaidino to laikotarpio XVI a. turguje valkataujantį našlaitį. Vėliau buvau kviečiamas dirbti su teatro trupe „Lašai“, ten išugdžiau daugybę talentingų neįgaliųjų. Na, o mano pozityviosios socializacijos pasekoje „Lašuose“ susiformavo teatras, kaip gyvenimo repeticija, pozityvioji socializacija.

Apibendrinant, teatras augo tose bendruomenėse, kuriose aš buvau pakviestas dirbti, jose formavosi ir teatro koncepcija, kuri išsirutuliojo tik pernai metais. 2012 m. mes ją galėjome pavadinti kaip teatro studiją „Želmuo“.

Skrajojantis lietuvių tautinis teatras „Želmuo“ – pavadinimas turbūt ir atspindi visą teatro idėją ir spektaklių tematiką.

Taip, tautinis, patriotinis ir skrajojantis teatras. Visi teatro spektakliai yra iš Lietuvos pedagogikos, švietimo, kultūros, istorijos. Spektras labai platus – nuo LDK (Kunigaikščio Gedimino istorija), tarpukario laikai, tautinės švietimo reformos. Per spektaklius einama plačiais laikotarpiais, aktoriai ne tik analizuoja, bet kurdami personažus yra priversti domėtis tais iškiliais visuomenės ar kultūros veikėjais, kurie paliko iškilų vaidmenį Lietuvos kultūroje. Manau tai yra teisingas kelias – domėtis savo kultūra, savo istorija. Mano senelė – kaimo žyniuonė iš Žemaitijos – nebuvo lankiusi mokyklos, bet kalbėjo šešiomis kalbomis, dirbo ekonome ūkininko šeimoje Didžiojoje Vokietijoje. O po to tarnavo pas mano senelį Žemaitijos dvarininką Boleslovą Jackevičių Raseiniuose ir tapo jo žmona. Nors jaunavedžius skyrė 30 metų skirtumas, susilaukė 3vaikų. Mano mamytė, akušerė, kuriai šiandiena 90 metų, savo rankomis Raseinių centrinėje ligoninėje priėmė daugiau kaip 20 000 naujagimių. Man tėvai buvo ir liko didžiausi autoritetai. Kitų autoritetų aš Lietuvoje neturėjau. Mano senelio B. Jackevičiaus kabinete Raseiniuose, Maironio gatvėje, prieš pat jo mirtį 1927 m. ant jo darbo stalo stovėjo dr. Jono Basanavičiaus biustas, ant gobelenais puoštų sienų kabojo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Gedimino paveikslai.

Na, o ir aš pats, kaip klajojantis žmogus su savo „Želmuo“ idėjomis, manau, kol gyvas tol keliausiu, nes ir želmuo yra simbolis naujo gražaus lietuviško prado iš kurio išaugs gražūs vaisiai, o dabar jie sunkiai skinasi kelią…

Jūsų teatras jaunas, bet kaip minėjote, jis formavosi jau anksčiau. Kokia buvo pati pradžia, ar nekildavo sunkumų dirbant, statant spektaklius su jokios sceninės/teatrinės patirties neturinčiais žmonėmis?

Teatrą „Želmuo“ sukūriau dėl to, kad man jau buvo baisu žiūrėti į nacionalinius teatrus bei nematyti nacionalinių veikalų ir antra, dirbti su mėgėjais man yra didesnis malonumas negu su profesionalais. Pas mane atėję žmonės neturėję jokių teatrinių įgūdžių, dabar scenoje neatskiriami nuo profesionalų ir tai man yra didžiausias komplimentas. Be to, darbas su žmonėmis iš įvairių socialinių sluoksnių tai ir yra tai, ką aš vadinu tikrąja pozityviąja socializacija – žmonių įtraukimas į bendruomenę per tautišką tradiciją. Žmogus, nesvarbu koks, ar suaugęs ar vaikas, ar neįgalusis, jį vis tiek reikia ugdyti savo šalies papročių tradicijų tąsa. Beje, kalbant apie neįgaliuosius, kai aš pradėjau dirbti šioje srityje, visa situacija Lietuvoje buvo tokia – vėžimėlyje sėdintis žmogus iš lapo paskaito tekstą, pavažinėja, visi paploja, visi patenkinti… Prasidėjo sunkus, kasdieninis darbas, pavyzdys – stačiau „Žaldoko sapną“, tada jau dirbau Vilniaus krašto neįgaliųjų sąjungoje. Su šios bendruomenės žmonėmis dirbau kaip su labai gabiais, reikalavau atsiskleisti, duodavau įvairius pratimus, etiudus, improvizacijas, kad po to scenoje jie galėtų vaizduoti geresnius gebėjimus negu salėje sėdinčiųjų. Taip šalia pagrindinių mano tikslų – sukurti bendruomenę, išugdyti gabius, gerbiamus žmones, kurie tą bendruomenę galėtų kurti ir toliau, visuose mano darbuose pavyko pasiekti asmenų socializacijos ir meninių tikslų.

Turbūt prisimenate teatro premjerą, koks spektaklis tai buvo?

Teatro premjera – spektaklis, skritas poeto Maironio gyvenimui ir kūrybai – „Pavasario balsai“. Šį spektaklį parodėme daugiausią kartų – apie 30, apvažiavome visas sulenkinto Vilniaus krašto mokyklas (už tai reikėtų padėkoti „Ryto“ draugijos pirmininkui Algimantui Masaičiui), kuriose lietuvišką veikalą vaikai galbūt matė pirmą kartą (spektaklyje aštriai keliamas nutautėjimo klausimas, lenkų ir lietuvių santykiai). Taip pat aplankėme kai kurias bendruomenes, rodėme Kauno ir Marijampolės rajonuose, Ignalinos festivalyje.

Prisiminus pirmuosius teatro žingsnius, norėtųsi paklausti ir apie patį kolektyvą. Žinant jo įvairumą – vis dėlto kokių profesijų, kokio amžiaus ir kiek žmonių vaidina jūsų teatre? Galbūt išskirtumėte jauniausią ir vyriausią?

Prisimenu LŽŪU, kur buvau pakviestas dirbti filosofijos ir kultūrologijos katedroje, universitete sėkmingai susikūrė mokslininkų ir darbuotojų, studijuojančiųjų bendruomenė, po muzikinio vaidinimo „Viktoras Ruokis – Lietuvos riedulių ir dirvožemių karalius“. Šiame spektaklyje praėjo daugelio tarpukario visuomenės veikėjų, žymių mokslininkų likimai – kaip prof. Z. Žemaičio, akademiko V. Ruokio, prezidento A. Stulginskio, prof. J. Krikščiūno, prelato ž. ū. ministro M. Krupavičiaus ir kt.

Tačiau vaidina ne tik dėstytojai, profesoriai, bet ir namų šeimininkės, kepėjos, siuvėjos, bedarbiai. Viename spektaklyje vaidina mažiausiai 45 žmonės, tiek kiek telpa į autobusą. Būna dalyvauja nuo 50 iki 70 žmonių. Kai kurių tenka atsisakyti, nes paprasčiausiai netelpame. O skaičius bus toks kiek bus sukurtą rolių naujam spektakliui, tai gali būti 20, gali būti ir 50. Jei žiūrėtume į paskutinį spektaklio „Pavasario balsai“ vaidinimą, jame dalyvavo apie 40 žmonių, bet taip pat šį spektaklį esu paruošęs ir ne tokiai gausiai sudėčiai – keturiems žmonėms, nes ne visada yra galimybė keliauti visiems…

Aktorių amžius taip pat įvairus – viename spektaklyje tą patį vaidmenį atliko šešerių metų vaikas, o kitame – septyniasdešimties metų žmogus.

Na, vienas iš gražiausių dalykų tas, kad Jūsų teatre vietos atsiranda ir su negalia esantiems žmonėms. Su kokia negalia žmonės yra vaidinę Jūsų teatre?

Šizofrenija, aklieji, epilepsija, cerebralinis paralyžius. Jei žiūrėsime į muzikinę-teatrinę kultūrą rasime daugybę žmonių, kurie sirgo įvairiomis ligomis, kaip, pvz., epilepsija, šizofrenija. Į neįgaliuosius aš žiūriu kaip į žmones, kurie turi daugybę gebėjimų, daugiau negu mes turime, pavyzdžiui, aklas žmogus turi paslėptus tokius klausos lobius, kad gali tapti puikiais kompozitoriais, juos tik reikia integruoti ir padėti atsiskleisti. Pernai mano ruošta mergaitė Beatričės Grincevičiūtės rolei – taip pat akla, neturėjo kažkokio egzamino pažymio mokykloje. Ji turėjo persikūnyti į tarpukario žvaigždę, dainininkę B. Grincevičiūtę, o tai jai labai padėjo. Dirbdamas su ta mergaite, aš jai padėjau ne tik kaip dramos mokytojas, bet ir kaip vokalo pedagogas – jos balsą pavyko išlavinti net iki trečios oktavos sol natos, kurią ji dabar išdainuoja be didelių pastangų. Dabar ši mergaitė yra pirmo kurso studentė, taps muzikos mokytoja. Masažistės darbu, kaip jai planavo artimieji, galės užsiimti, jei norės, po pedagoginio darbo su vaikais. Tai dar vienas pavyzdys kaip veikia pozityvioji socializacija – šiandien ji yra LEU studentė. Kaip ir tas mažas berniukas iš misterijos „Išminčiaus tremtis“, kurioje jis scenoje vaidino kartu su dėstytojais, studentais. Jaudulys, noras save realizuoti per kūrybą šį nuostabų jaunuolį taip pat atvedė į Lietuvos edukologijos universitetą.

Ar iškyla sunkumų dirbant su neįgaliaisiais Jūsų teatre, kokie jie?

Spektakliui „Žaldoko sapnas“ buvo samdomas autobusas, 10 žmonių buvo su vėžimėliais, būrimo scenos, kaimo magijos centras – pasiruošimas spektakliui trukdavo nuo 9 val. ryto iki 3 val. nakties… Aktorius reikėdavo užkelti į antrą, trečią aukštus, o po spektaklio vėl nugabenti žemyn. Na, tokie rūpesčiai. Tautiška šalies jaunuomenė orientuodamasi į ateities gyvenimo sąlygas turėtų remtis iškilia savo krašto praeitimi, o ne kaip kaip dauguma mokyklų administratorių, tarsi varlės keliauninkės pakeliavusios svetur, uoliai ir aklai ima kopijuoti bei diegti mokiniams svetimų šalių ir kultūrų papročius bei tradicijas. Tik gerai susivokdamas savo kultūroje asmuo pilnaverčiai gali ugdyti savo santykį su etnografija, etnologija, istorija, papročiais ir etnine kultūra. Tačiau, ar pastebėjote, kad dažnai mokiniai, ar studentai į bet kokį klausimą iš Lietuvos kultūros paveldo atsako „nežinau“. Neturėdamas į ką atsiremti, su kuo aptarti dvejonių dažnas jaunuolis sutrinka. Šiandiena susiklostė tokia situacija, kad savo gimtinės tradicijose ir papročiuose arba informacijos chaose apie tą ar kitą nacionalinį klausimą, apie vieną ar kitą iškilų šalies mokslininką ar menininką, rašytoją, jaunimui tenka laviruoti „užrištomis akimis“.

Kaip vyksta pasiruošimas spektakliams, ar dažnai repetuojate? Galbūt užduodate namų darbų?

Mano teatras dar net neturi patalpų… Nesu gavęs nei premijos, nei stipendijos, visi mano projektai buvo atmesti, niekas nerėmė. Lietuvoje naikinami iniciatyvūs žmonės, taip žalojama savimonė, savivoka, visuomeninis interesas buvo slopinamas represinėmis priemonėmis, prisiminkime žemdirbių arba žmonių streikus. Visada priklausiau tu piliečių grupei, kurie nepriėmė šios barbariškos demagoginės sistemos, kuri jau du dešimtmečius tupi kaip raupais sergantis dinozauras ant šventos mūsų žemelės. Rengiami konkursai į kultūros ar švietimo įstaigų meno kolektyvų vadovų pareigas būdavo nuolat klastojami, ir asmenys parenkami pagal korupcinę schemą. Nežinau nė vieno demoratiško konkurso, kur į pareigas patektų žmogus pagal kompetenciją ir išsilavinimą. Konkursų nuostatuose buvo rašoma, aukštasis vadybinis ir teatrinis išsilavinimas. Tačiau plaukuota korupcijos ranka į vadovų kėdes sodino partijų gaujų žaidėjus ir paklusnius sistemai samdinius. Biurokratinė nomenklatūrinė kasta sukūrusi imitacinę sistemą, ją bando įteisinti per ES žaidimus ir intrigas. Būtent „Žaldoko sapne“ apie tai kalbama su skauduliu ir nerimu. Pasiruošimas beveik visada užtrunka tiek pat – vienas spektaklis statomas metus. Trumpiausias mano su Vilniaus krašto neįgaliųjų draugija statytas spektaklis buvo trijų mėnesių. „Vilkę kunigaikštienę“ pavyko pastatyti per šešis mėnesius. Aktoriai turėdavo visus tekstus išmokti mintinai ir nepraleisti nė vieno žodžio. Dirbant kartu su neįgaliaisiais tai būtina, nes jie viską puikiai prisimena. Atsiskleidžia nepaprastas jų sugebėjimas – jei kažkas praleido porą žodžių, jie net negali pasakyti frazės, nes mintinai išmoksta ne tik savo, bet ir kitų tekstus. Sveiki aktoriai niekada taip nepadarys, jie gali praleisti tekstą ir nesugrįžti, o neįgalūs viską puikiai atsimena.

Minėjote ir spektaklį „Pavasario balsai“ – skirtą poeto Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Šame spektaklyje aktorius buvote ir Jūs – vaidinote Maironį, galbūt vaidinate ir kituose Jūsų teatro spektakliuose?

Savo spektakliuose aš stengiuosi nevaidinti. Visas roles rašau konkretiems asmenims, kurie pas mane studijuoja. Maironio rolę rašiau Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktoriui G. Jurkevičiui, bet kadangi jis mirė – amžiną atilsį jam – teko sukurti ir Justino Valdemaro ir Maironio rolę, tačiau režisuodamas stengiuosi nevaidinti. Rašydamas dramas abiem talentingam vadovui staiga tapusiam puikiu scenos menininku, iš tautinės kultūros paveldo aruodo, įvairių laikotarpių, norėjau, kad dalyviai suvoktų, prisitaikytų ir plėstų savo kultūrinį akiratį, remdamasi estetinėmis, meninėmis priemonėmis. Iš dramų mokiniai sužinojo apie Lietuvoje gyvenusius žymius žmones, karvedžius, rašytojus, mokslininkus, paprastus kaimo žmones. Stengėsi suvokti tos aplinkos patriotines, pilietines, dorovines, tautines aspiracijas. Gavo impulsų mąstyti kam ir kaip gyventi. Reformuojamoje visuomenėje kaip ir mokykloje kopijuojant „demokratinius modelius“ buvo suformuotas įsitikinimas, kad nuo jaunimo niekas nepriklauso. Jie negali pasiekti, kad valstybėje ar įstaigoje, mokykloje laisvalaikis būtų organizuojamas kitaip, o tik taip kaip suaugusieji įsivaizduoja. Daugelyje mokyklų, kaip, beje, ir teatrų trūko nacionalinių veikalų ir visas neformalus ugdymas švietimo institucijoje buvo 95 proc. masinės popkultūros produktas. Tai didelė pedagoginė problema. Tik vienas kitas jaunuolis tiki, kad gali daryti įtaką savo bendruomenėje ar savivaldoje, seniūnijoje, nes jų įtakos sferos labai ribotos. Įgyvendindamas savo sukurtas tautines dramas, tvirtai laikiausi nuostatos, kad nebūtina imti kitos šalies literatūrą ar dramaturgiją, jei turi užsibrėžtą tikslą remtis savo krašto kultūros „deimančiukais“. Tvirtai susitarus, aptarus ir pritarus spektaklio idėjai, su susirinkusia grupe, turėdami aiškų tikslą, ieškojome visais įmanomais būdais informacijos apie tą ar kitą laikotarpį, apie to meto sąlygas, ir analizavome veikėjų poelgius ir gyvenimus. Taip lipdėsi, klijavosi dramos kompozicija, struktūra, veiksmas, dialogai, konfliktai ir monologai. Jie gimė nuoširdžiai bendraujant su įvairių aukštųjų mokyklų studentais, dėstytojais, darbuotojais, socialiniais partneriais iš neįgaliųjų organizacijų, taip pat su mokyklų bendruomene, mokytojais bei mokiniais. Savo neveiklumą žmonės dažnai teisina sakydami „Neturime sponsorių ir nėra lėšų“. Nors dramos įgyvendinimo idėjai įgyvendinti jos nebūtinos. Už pinigus perkame prekes ir paslaugas. Jei gauname jas nemokamai – tai parama. Norėdami įgyvendinti idėją, pirmiausiai ieškojome ką galime gauti nemokamai. Todėl per spektaklio kūrimo repeticijas ir kūrybinius susitikimus išmokome reikalingų dalykų.

Jūs teatro režisierius, o kas spektaklių scenarijų autorius?

Visus spektaklius statau pagal savo scenarijų, pjesę visada rašau edukacinę, kurioje vaikai matytų senovės papročių grožį. Kiekvienam žmogui specialiai kuriu tekstus, pavyzdžiui, spektaklis „Vilkė kunigaikštienė“, kurį stačiau pagal savo pjesę su neįgaliųjų „Naujuoju teatru“, kiekvienam atrinktam aktoriui, o jų buvo dešimt, specialiai rašydavau tokius tekstus, kurie padėtų kompleksuotiems, uždariems žmonėms atsiskleisti: jei žmogus nepasitiki savimi ar bijo atsiskleisti, jam skiriu tokį vaidmenį, kurį atlikdamas aktorius įveiktų savo baimes ar kitas neįgalumo formas.

Spektakliuose taip pat nenaudoju jokio postmodernizmo – klasikiniai, konservatyvūs, realistiniai vaidinimai. Šiemet kaip tik tūrėtų būti išleista mano knygelė – dramaturgija – joje visos (apie 10) dramos, kurias stačiau.

Būtų įdomu sužinoti ir apie teatro muzikinę dalį – kokią muziką renkatės savo spektakliams?

Esu parašęs daug dainų – spektaklių metu jas atliekame. Pavyzdžiui, spektakliui „Vilkė kunigaikštienė“ parašiau dainą pagal V. Bložės tekstą, pavadinimu „Kunigaikščiai ir tarnai“ – karaliaus Gedimino dvariškių šokis su daina. Savo dainas dažniausiai rašau pagal poeto Jono Maciukevičiaus arba Česlovos Skaržinsko tekstus, jas atlieku akompanuodamas gitara. Buvo atvejis, kad spektaklyje „Vilkė kunigaikštienė“ gitara netiko seno laikmečio scenoms, tad muzikinę dalį papildėme kanklėmis, smuikais, buvo apie 10-15 liaudies instrumentų. Visada pakviečiamas garso operatorius, kartais ir lietuvių liaudies šokių specialistas.

Kokia dabartinė teatro veikla, galbūt šiuo metu statote naują spektaklį?

Šiuo metu esame pauzėje. Visi mano spektakliai kiekvienais metais prasideda nuo visiško nulio, visada su kitais žmonėmis, kai kuriuos kartais paimu iš ankstesnių spektaklių. Kadangi viskas nuo nulio prasideda, visados gali būti pasmerktas ir pasilikti tame nulyje, kaip būna – neužsikabini už idėjos, aktoriai neateina į repeticiją… Dabar – taip pat, esu tokiame kelyje, kada po dviejų mėnesių bus spektaklio fragmentai arba jų nebus. Jei nebus, tai bus pirmas atvejis, kada nepavyko… Kiekvienais metais išgyvenu tokį laikotarpį, tik niekada nežinau kada jis prasidės.

Ar dažnai vyksta teatro pasirodymai?

Sudėtingas yra pasiruošimas spektakliams. Kaip jau minėjau, buvo spektaklių, kuriuose pusšimtis artistų, o 10 iš jų sėdi vėžimėliuose ir jie buvo persodinami 3-5 kartus. Atsiranda didžiulė įtampa, atsakomybė, o ir pats pasiruošimas nuvargina, kuris užtrunka net iki 15 valandų…

Aktorių profesionalumas – kaip jį vertintumėte?

Aš esu kritiškas ir reiklus, bet 2010 m. į mano spektaklį „Bitele skrisk per Lietuvą“ atėjo signatarė, buvusi kino aktorė Nijolė Oželytė. Stebėdama aktorius ji nepatikėjo, ėjo prie visų ir klausė iš kokios aktorių agentūros šie surinkti, o jie atsakė, kad pirmą kartą atėjo į repeticiją ir dar niekur nebuvo vaidinę. Galiu pasakyti, jog žmonės be aktorinės patirties turi didelį talentą, yra labai charizmatiški, man net dirbti su jais nereikia, reikia tik pritaikyti situaciją ir matyti tai, ko žmogui reikia.

Ir pabaigai, kas, Jūsų nuomone, svarbiausia jūsų teatre? Ir ką šis teatras reiškia Jums?

Mano manymu, svarbiausia tai, kas kol kas pavyko – mažos bendruomenės susikūrimas. Jie komunikuoja, kartu būna, nes spektaklis sujungia. Tu vaidini, kuri su tais žmonėmis, kurių galbūt neapkenti, su jais nesišneki, bet vyksta repeticijos, jie pradeda bendrauti ir taip kuriasi bendruomenė, kuri nelankiusi jokių spektaklių būrelių, neturinti jokio sąlyčio su menais sugeba pasiekti rezultatų. Jie patys tai jaučia ir visada atsiliepia gerai.

Aš Lietuvą labai pamilau iš tėvų, man meilė motinai yra šventa, motinai žemei, motinai Lietuvai, ir aš pasirinkęs tokį gyvenimą ir darbą, kartais jaučiuosi laimingas.

„Egidijui jo tevai – tarpukarioLietuvos intiligentai – buvo Švientieji. Jis visą gyvenimą aklai jų klausė ir, atrodo, kad gyveno dėl jų. Tai rodo labai svarbų vertybinį bruožą. Mirus labiausiai jį kūrybiškai ir tautiškai paveikusiam asmeniui, Lietuvos patriotui tėvui Feliksui Mažintui, Egidijus rūpinasi savo mama. Jis ją vadina Burtininke, sugebėjusią moterims į pasaulį atvesti tukstančius sveikų kudikių. Gailisi, kad nepaveldėjo tėvelių talentų, visiškai nepripažinusių sovietų valdžios. Įprasmina save iliuziniame gyvenime. Senovėje rasdamas sau idealus ir herojus. Jis neturi autoritetų Lietuvoje, nors turėjo labai gerų mokytojų, - pasakoja kolega LEU prof. Antanas Kiveris. – Jį Lietuvoje mokė legendiniai menininkai: profesorius Vaclovas Daunoras, JAV – lietuvių kilmės dainininkas ir režisierius Arnoldas Voketaitis, italas Mario Laurentis, garsaus italų baritono Rikardo Stračiari mokinys. Baigė aspirantūrą pas patriarchą Borisą Pokrovskį (kurio 1975 m. spektaklis „Kunigaikštis Igoris“ Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre laikomas bene geriausiai adaptuotas scenos veikalas Lietuvos operos istorijoje), bet grįžęs iš užsienio Egidijus nusišalino nuo profesionalių teatrų. Gal įžeistas, o gal kaip nesuprastas, plataus įvairaus kalibro mokslininkas ir menininkas. E. Mažintas – dramaturgas, perkeliantis į scena tik savo veikalus, mokantis talentingai dirbti su įvairiais mokiniais, jaunesniais ir suaugusiais, ir pasiekiantis įspūdingų kūrybinių rezultatų“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Agnė Janušaitė

Nuotraukose:

1. Dr. E. Mažintas

2. Spektaklis „Bitele, skrisk per Lietuvą“ Bistrampolio festivalyje. Centre mokytoja G. Petkevičaitė-Bitė (akt. Angelė Konraskienė) mokytojų uždarymo kursų iskilmėse, sugebėjusi pasipriešinti Lietuvos švietimo ministeriui 1927 m. dėl švietimo tautinės reformos krypčių

Kultūra , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra