Debesų karžygys

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti


Ilgai laukta ir jaunimui prasminga knyga „Debesų karžygys : legenda apie Praną Žižmarą“*, sudaryta Kultūros, filosofijos ir meno instituto teatrologijos skyriaus mokslinės darbuotojos Gražinos Mareckaitės, išleista 2007 m. Vilniaus apskrities kultūros centro, skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.

Joje, kaip rašo pati sudarytoja, P. Žižmaras yra jos dėdė, motinos brolis, daugeliui žmonių įsiminęs ir Vilniaus praradimo skausme bei lietuvių varguose sušvitęs jo poelgis – dvikova iš karto tapo legenda „lietuvių savimonei būdingu didvyriškumu, karžygiškumo pavyzdžiu, mitiniu Vyčio apsireiškimu, Apvaizdos ženklu, netgi kompensacija už tragišką Dariaus ir Girėno skrydį“ (p. 46).

Simboliškai šis leidinys pasirodė 2007 metais, juk tada P. Žižmarui būtų sukakę 100 metų. Tai garbingas Vilniaus krašto sūnus, lietuvybės puoselėtojas ir skleidėjas želigovskininkų okupuotoje Lietuvos sostinėje, nepaliko jokio materialinių savo savo buvimo ir veiklos pėdsakų – nepastatė rūmų, nesukūrė meno vertybių, neparašė knygų. O vis dėlto net ir šiandien, praėjus daugiau nei 100 metų nuo jo gimimo ir pusei šimtmečio nuo liūdnos žūties Komijos lageriuose, P. Žižmaras gyvas senųjų vilniečių prisiminimuose ir pasakojimuose. Jo vardas ir biografijos faktai it legenda perduodami iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, iš širdies į širdį. Amžinai jaunas, valingas, energingas P. Žižmaro veidas, išlikęs daugybėje nuotraukų, įkūnija tokią pat jauną, optimistišką, darbams ir žygiams pasišventusią prieškario Lietuvos idealistų kartą.

Jaunasis patriotas – amžinai gyvas

XX a. 3 deš., nepriklausomos Lietuvos laikais, P. Žižmaras, jaunas vilnietis moksleivis, gimęs Petrograde 1907 m., buvo lenkų okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių skautų bei sportininkų judėjimo organizatorius, įkvėpėjas, o vėliau – Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnastikos mokytojas. Po 1938 m. garsiai nuskambėjusios dvikovos su Vilniaus lenkų studentu Jerzy Chom-Chomskiu, kurią laimėjo ujamosios lietuvių mažumos atstovas P. Žižmaras, amžininkai jį laikė Vilniaus (ir Lietuvos) didvyriu. Šimtmečio antausis! Šimtmečio dvikova! Apie ją daug rašyta, kalbėta okupuotame Vilniuje, visoje Lietuvoje, Lenkijoje, Amerikoje. Nemažai susižavėjimo žodžių, pasakytų P. Žižmaro amžininkų, randame ir šioje knygoje. Skyriuje „Faktai ir interpretacijos“ pateikiamos ištraukos iš to meto periodikos („XX amžius“, mūsų laikų „Europos lietuvis“, „Draugas“, „Voruta“, „Vakarinės naujienos“). Legenda tapo ir 1938 m. Pirmoji tautinė Lietuvos sporto olimpiada, sukvietusi iš visų kraštų, lietuvius į Kauną. P. Žižmaras vadovavo pavergtojo Vilniaus sportininkų delegacijai – mylimiausiems laisvųjų lietuvių broliams. 1940 m. šį 32 metų vyrą, veiklų Lietuvos patriotą, idealistą, jaunimo dievuką, prarijo KGB požemiai, kalėjimai ir tremtis. Jis kalėjo Severdvinlage, Archangelsko srityje, kasė anglį, dirbo tiesiant geležinkelį, merdėjo Šangalų stoties lazarete bei žuvo 1944 m. rudenį Šangaly stotyje ir buvo užkastas amžinojo įšalo žemėje.

Kuriantis Lietuvos valstybei, P. Žižmaras dar buvo moksleivis, tačiau šis energingas bei atsakingas jaunuolis demonstravo neabejotiną asmeninę brandą, paisydamas, visų pirma, tautos ir valstybės interesų. Po rusų revoliucijos išgyvenusi žiaurų bolševikų terorą, neilgai klajojusi po imperijos platybes ir išgirdusi Tėvynės kvietimą, Žižmarų šeima leidosi ilgon kelionėn į nepriklausomą Lietuvą, į Vilnių.


Dėsninga, kad išskirtinės asmenybės lieka amžinai jaunos. Ne išimtis ir P. Žižmaras, paslaptingai užgesęs viename iš Sibiro lagerių. Jo trumpas, bet ryškus jaunojo idealisto bei romantiko gyvenimas, beveik mistinis jo įvaizdis, anot knygos sudarytojos, tartum „Kažin koks Vilniaus padange praskriejęs regėjimas, pasirodęs ir išnykęs su barokiškais debesimis debesų karžygys…“ (p. 6). Tai mus žavi ir įkvepia, suteikia orumo, romantinio polėkio bei aistros.

Knygos „audinys“

Sumanymą surinkti į knygą patriotinius paprasto jaunuolio gyvenimo įvykius, G. Mareckaitė brandino daugelį metų. Ir dabar galime pasidžiaugti kruopštaus jos darbo rezultatu. Iš milžiniškojo Nežinomybės okeano likimo nurodytu laiku ir pagal eilę it neatrastos salos staiga išnirdavo tai, kas svarbiausia. Po penkiasdešimties metų tabu ir kalbėjimo tik pusbalsiu, po „klasinės dėmės“, ilgai nešiotos ant kaktos, po nutylėjimų, žinių nuotrupų bei begalės neatsakytų klausimų – šita knyga išėjo labai įdomi ir prasminga. Jos teksto dalį sudaro komentarai prie nuotraukų bei įrašai, išlikę kitoje jų pusėje.

Knyga pagaminta iš labai margo audinio – pati medžiaga paskatino tokią sandarą – nes teko naudotis skirtingiausiais šaltiniais – atsiminimais apie niekada nematytą žmogų, giminės genų saugyklomis, neseniai dar gyvų, bet vienas po kito išėjusių į amžinybę žmonių pasakojimais, publikacijomis, sugautais kitose pasaulio dalyse skelbtais ir staiga pabirusiais netikėčiausiais faktais ir vis labiau besišakojančiais ryšių ir priklausomybių tinklais. Net ir turint daug medžiagos, ne visada įmanoma atskirti tiesą nuo legendos, juo labiau, kai pati tiesa jau yra tapusi legenda.


Skyriuose „Dievui, Tėvynei, artimui“, „Aukščiau, greičiau, stipriau“ ir „Faktai ir interpretacijos“ panaudoti buvę po devyniais užraktais uždaryti „specfondai“ – prieškarinės spaudos versmės su nepakartojamu ano meto žurnalistikos prieskoniu. „Faktus ir interpretacijas“ sudaro lietuvių bei lenkų pateikiami įvykių vertinimai. Nors iš esmės jie sutapo, tačiau esama ir skirtumų, kartais net anekdotiškų. Pasakojimo vaga apie P. Žižmaro veiklą lenkų valdomame Vilniuje ir jo krašte yra tokia šakota, kad jos pėdos dažnai nuveda toli į šalį, tada tenka sustoti ir grįžti atgal, o daug kur neįmanoma išvengti pasikartojimų – tai jau tampa savotiškais atminties žaidimais.

Aprašomi, atsitiktinumo dėka, gauti P. Žižmaro golgotos liudijimai – KGB protokolai, pažymos, aktai. Dar vėliau – nauja jo žūties versija. P. Žižmaro gyvenimo trajektorija sutampa su 1918-1940 m. Vilniaus likimo istorija. Kartu tai ir nematomos, vien tik nujaučiamos šio miesto – „Gedimino sostapilio“ – auros ryškinimas. Jas pamatyti lemta tam, kuris pažins bei supras daugianytį, spalvingą bei įvairialypį pilsudskinės Lenkijos valdžioje buvusio ir tragiškomis II pasaulinio karo aplinkybėmis 1939 m. atgautojo ikisovetinio Vilniaus gyvenimą. P. Žižmaras daugelio žmonių laikomas to laikmečio Vilniaus simboliu.
Šia knyga siekiama bent iš dalies praskleisti laiko uždangą nuo tautos pagarbą pelniusio žmogaus gyvenimo, įamžinti jo atminimą ir supažindinti su tų žmonių idealais ir siekiais jaunąją kartą. Čia susitiksite su nepaprastai patrauklia asmenybe, gražiu bei tauriu žmogumi, gyvenusiu bei dirbusiu praėjusiojo amžiaus lenkų okupuotame Vilniuje – P. Žižmaru. Žmogumi, patyrusiu visus ano meto administracinius, teisinius ir kitus okupacinio režimo suvaržymus.
 
Leidinyje galima pajausti ir suprasti P. Žižmaro charizmą, jo tvirtą dvasią, jaunos sielos kilnumą bei atverti savyje tautinio pasididžiavimo ir Tėvynės meilės versmes, kad galėtume kurti laisvą ir gražią Lietuvą…

*Debesų karžygys : legenda apie Praną Žižmarą / Sudarė Gražina Mareckaitė; Vilniaus apskrities kultūros centras. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2007. – 199, [1] p. : iliustr., faks., portr. Tiražas 700 egz.
Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2008, bal. 26, nr. 8 (650), p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra