Darius Pocevičius: “Eikite ir atraskite savo Vilnių”

Autorius: Data: 2016-03-30, 09:36 Spausdinti

Darius Pocevičius: “Eikite ir atraskite savo Vilnių”

 

Darius Pocevičius. Gedimino Kajėno nuotrauka

Savo tyrinėjimuose pabandžiau atsiriboti nuo įvykių sureikšminimo, jų romantizavimo ir pažvelgti iš kasdienybės perspektyvos, pamatyti, kaip viskas atrodė to meto žmogui“, – pristatydamas daugiau nei 800 puslapių knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ sako jos autorius Darius Pocevičius. Tai dvejų metų, praleistų tyrinėjant senuosius Vilniaus archyvus, rezultatas. Į Vilniaus istoriją žvelgdamas „naivaus vaiko akimis“, D. Pocevičius, tyrinėja 100 konkrečių senienų, nuo kurių nupūtus dulkes atsiveria nežinomi arba pamiršti Vilniaus gyvenimo sluoksniai.

Papasakok, kas tave paskatino atsigręžti į Vilniaus istoriją ir pradėti šiuos tyrinėjimus, kurie po dvejų metų darbo sugulė į knygą?

Tyrinėti Vilniaus istoriją bei urbanistiką atsirado ne iš didelio noro ar neturėjimo ką veikti, bet iš gėdos jausmo, mat suvokiau, kad miestą, kuriame jau daug metų gyvenu, pažįstu labai menkai. Tokį supratimą paskatino 2013-aisiais Laisvojo universiteto (LUNI) pradėtos rengti pažintinės kelionės po Vilnių, kurių metu lankėmės ne turistinėse vietose, bet miesto tyrinėtojų vertinamose erdvėse. Tuomet ir pamačiau, kad apie didžiąją dalį objektų negaliu pasakyti nė 5 sakinių, o pabandžius surasti informacijos apie kelis mažiau garsius objektus paaiškėjo, kad net ir specializuotoje literatūroje apie juos nieko nerašoma. Tad pasitelkęs „Pasidaryk pats“ filosofiją ėmiausi tyrinėjimų, kurie atvedė į nepažintą Vilnių.


Pats, būdamas ne istorikas, pamėginai užpildyti Vilniaus žemėlapyje atsiradusias baltas dėmes?

O kas belieka, kai nori sužinoti, tačiau negali, mat niekas tuo nuosekliai iki šiol nesidomėjo… Konkreti miesto urbanistika profesionalių istorikų nedomina, mat jie specializuojasi labai siaurose srityse. Be to, istorikai gauna finansavimą ne tik iš fondų, bet ir valstybės, kuri formuoja tyrinėjimų prioritetus, todėl čia dominuoja LDK laikai, tuo tarpu Rusijos imperijos laikotarpis arba tarpukaris lieka menkai tyrinėjamomis žemėmis.

Tačiau juk Vilnius, kaip šiuolaikiškas miestas, atsirado ir smarkiai išsiplėtė tik XIX a. Rusijos imperijos epochoje. Būtent čia slypi Vilniaus, kaip šiuolaikinio miesto, užuomazgos, ir neatsitiktinai šiame laikotarpyje radau daugiausia mane dominusių reliktų, apie kuriuos nerašoma nei akademiniuose, nei populiariuose leidiniuose.

Tačiau, nėrus stačia galva į pirminius šaltinius, galiu tik įsivaizduoti, kiek visokių krypčių atsiveria su kiekvienu perskaitytu dokumentu. O juk bandant aprėpti viską, gali nepamatyti nieko… Tad kaip tu apribojai save?

Su LUNI surengėme šešias keliones, per kurias, dalindamiesi vieni su kitais turima informacija, atradome apie 150 Vilniaus reliktų. Iš šio skaičiaus daugiau nei 30 senienų buvo visiškai neištyrinėtos ir net Kultūros paveldo departamente apie jas neradau jokių žinių. Tad su šiuo sąrašu pirmą kartą ir nuėjau į archyvą.

Taip pat įsivedžiau techninius apribojimus domėtis išimtinai viešose, laisvai prieinamose erdvėse esančiais reliktais ir nelindau į bažnyčias, kapines, muziejus ar senų pastatų vidų. Būtent šiuo atžvilgiu tai yra knyga laisvam keliautojui po Vilnių.

Į miesto istoriją žiūrėjau naivaus vaiko akimis taip, lyg iki tol nebūčiau girdėjęs nė vieno pasakojimo apie Vilnių. Pasirinkęs konkrečią vietovę, archyvuose bandžiau atsekti, kas toje vietoje vyko įvairiais laikotarpiais. Atvirai sakant, visa tai yra paprasčiau, nei gali pasirodyti: iš pradžių sužinai buvusią posesiją – namų valdą ir pagal ją bandai atsekti tave dominančius įvykius.

Atrodo, antrą dieną netyčia užtikau faktą, kad 1866 metais meistras Štenbergas ant Aušros Vartų fasado seną užrašą pakeitė į „Mater Misericordiae“ ir už tai gavo 75 sidabrinius rublius. Tuomet susimąsčiau, kaip galėjo nutikti, kad Muravjovo laikais ant šios koplyčios galėjo atsirasti užrašas lotynų kalba ir koks tuomet buvo užrašas iki tol. Taip pradėjau knaisiotis vis gilyn ir gilyn. Pavyzdžiui, lietuviškoje istoriografijoje visur teigiama, kad lotyniškas užrašas čia buvo nuo neatmenamų laikų, tarpukariu lenkai jį pakeitė lenkišku, o 1939 m. lietuviai vėl sugrąžino lotynišką. Tačiau archyve atradau, kad dar 1828 m. – tai yra tais pačiais Rusijos imperijos laikais – šis užrašas visų pirma atsirado lenkų kalba. Turint galvoje, kad tai carų valdymo laikai – apima nuostaba. O kitoje vietoje atradau, jog 1832 m., per vienuolynų uždarinėjimo ir Katalikų Bažnyčios varžymo vajų, Vilniuje buvo suremontuoti Trys kryžiai.

Atvirai sakant, aš ir pats nustebau atrasdamas vis naujų faktų bei istorijų, besikertančių su mums visiems įprastu pasakojimu, kurį esame išmokę ir laikome neginčijama tiesa. Tačiau užsikabinus už vieno faktelio, lyg grandininė reakcija ėmė rastis vis naujų istorijų, ir smalsumo pagautas ėjau paskui jas nežinodamas, kur link tai mane nuves.

Savo tyrinėjimuose pabandei užgriebti istorijos pradžią, kuri visų pirma prasideda detalėse ir fragmentuose?

Problema ta, kad visi didieji pasakojimai daugiau ar mažiau suformuoti valstybinės ideologijos. Lietuviškoje istoriografijoje dominuoja legenda apie senąjį lietuvišką Vilnių, kuris vėliau buvo sulenkintas, paskui surusintas, o dabar grįžo prie savo istorinių šaknų. Tačiau identiškų pasakojimų apie Vilnių galima rasti ir rusiškoje, ir lenkiškoje istoriografijoje, tik čia miesto istorija atitinkamai turi rusiškas arba lenkiškas šaknis.

Arba kad ir tie patys žydai – ketvirtoji didžioji Vilniaus gyventojų grupė. Dėl tos pačios priežasties ji irgi bando paankstinti savo istorines šaknis šiame mieste. Prie Vilniaus sporto rūmų buvusioje žydų kapinių teritorijoje pastatytas paminklas, ant kurio pažymėta kapinių įkūrimo data – 1475 m. Tačiau tik po šimto metų archyvuose pirmą kartą, lyg tarp kitko, yra paminimas žydo namas, o pirmoji sinagoga Vilniuje pastatyta dar maždaug po šimtmečio. Tai tik parodo, kad visos senosios Vilniaus gyventojų grupės savinasi Vilnių kaip savo tautinį miestą.

Didieji naratyvai neretai sukonstruoti dirbtinai, todėl, susidūrę su istoriniais liudijimais, virsta absurdu. Juk kalbėdami apie tautinę savimonę mes bandome dabartinę tautos sampratą, lyg kokią matricą, mechaniškai perkelti į anuos laikus vildamiesi, kad taip atrasime savo šaknis. Tačiau senieji vilniečiai anaiptol neskirstė savęs pagal tautybes, jie tik žinojo, kas kokią bažnyčią, cerkvę ar sinagogą lanko, o tautinė savimonė – tik XIX a. išradimas.

Didieji pasakojimai dažnai įtartini, o konkrečioji istoriografija, paremta konkrečiais istoriniais faktais, gali tą naratyvą iliustruoti, su juo kirstis ar net jį paneigti. Pavyzdžiui, pasigilinus, kodėl 1625 metais šalia jau stovėjusių Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios buvo pastatyta dar ir Šv. Mykolo, aiškėja, kad tai buvo bandymas duoti atkirtį „eretikams“. Pasirodo, pirmosios protestantizmo bangos šalininkai koncentravosi Šv. Onos bažnyčioje, o antroji banga – kalvinistai – spietėsi vadiname evangelikų „zbore“, kuris plytėjo dabartinės Švietimo ir mokslo ministerijos teritorijoje. Jų valdoje buvo ne tik bažnyčia, bet ir kapinės, o teritoriją juosė mūrinė tvora su vartais, tad tai buvo panašu į nedidelę tvirtovę. Žinant šiuos faktus galima suprasti, kad Šv. Mykolo bažnyčia – lyg pleištas tarp dviejų „eretikų“ centrų. Tai liudija ne tolerantiško miesto įvaizdį, apie kurį taip mėgstama kalbėti, bet realias kovas, vykusias čia tarp skirtingų religinių grupių. Beje, istoriniai šaltiniai liudija, kad po keturiolikos metų nuo Šv. Mykolo bažnyčios pastatymo evangelikų „zboras“ buvo nuniokotas, o jiems įsakyta persikelti už miesto teritorijos. Štai tokiu būdu konkrečios vietos istorija paneigia ar bent jau leidžia suabejoti vienu iš nusistovėjusių mitų apie neva tolerantiškus LDK laikus.

Tačiau knyga nesiekiau griauti mitų, o tik pasidalinti tuo, ką atradau pirminiuose šaltiniuose. Taip pat nekuriu ir naujo didžiojo naratyvo, o per istoriją bandau atskleisti daugiaplanį Vilniaus vaizdą. Dalis istorijų knygoje patvirtina visiems įprastą pasakojimą, dalis – paneigia ar bent jau leidžia juo suabejoti. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio skaitytoją raginu nepasitikėti istoriografiniais štampais, bet eiti ir tyrinėti Vilnių pačiam. Knygos gale pateikiu didžiulį sąrašą šaltinių, kurie yra puiki priemonė tolesniems savarankiškiems tyrinėjimams, bei sąrašėlį dar neištirtų reliktų, kurių istorijomis raginu pasidomėti.

Istorijos daugiaplaniškumą tu atrandi ne didžiuosiuose įvykiuose, bet paprastoje kasdienybėje.

Žinoma, juk tie istoriniai įvykiai, kuriuos šiandien vadiname „didžiaisiais“, kadaise buvo kasdieniški ir paprasti, o herojiškumo aureolė atsirado laikui bėgant, jau kitoms kartoms tuos įvykius sureikšminus.

Pavyzdžiui, Vasario 16-osios akto pasirašymo aplinkybės yra labai neherojiškos ir kasdienės: susirinkusi bičiulių kompanija nuėjo į vieną namą prie Aušros Vartų, ten jiems pasirodė per šalta, tada jie persikėlė į kitą namą Pilies gatvėje. Ten jie ir pasirašė dokumentą, kuris nebuvo nei pirmas, nei paskutinis iš Lietuvos Tarybos aktų serijos, tačiau vėliau išgarsėjo būtent šis. Įdomu, kad niekas jo tuomet pernelyg nesureikšmino. O kai paskui susivokta, jog tai labai svarbus dokumentas, niekam nepavyko jo rasti, mat jis atgulė į kažkokį stalčių tarp kitų popierių ir dingo…

Taigi savo tyrinėjimuose pabandžiau atsiriboti nuo įvykių sureikšminimo, jų romantizavimo ir pažvelgti į viską iš kasdienybės perspektyvos, pamatyti, kaip viskas atrodė to meto žmogui.

Ar daug liko neįmintų Vilniaus reliktų istorijų?

Tai neišsemiami tyrinėjimų klodai. Knygai pasirodžius, kelių senienų istorijas papildžiau naujai atrasta medžiaga, tad netrukus turėtų pasirodyti knygos papildytas leidimas. Tiesa, knyga bus papildyta ne naujais reliktais, o praplėstomis jau esamų istorijomis.

Ką tau pačiam davė šie tyrinėjimai, ką juose atradai sau?

Vilnius man tapo artimesnis, intymesnis ir jaukesnis, nei buvo iki tol.Anksčiau miesto erdvė man buvo tik atstumas, kurį reikia įveikti norint patekti iš taško A į tašką B. Dabar kiekvienas namas, kiekvienas užkampis man pasakoja savo istorijas, ir aš pats jaučiuosi jo dalimi. Pažindamas miestą lyg savo kiemą, jį paverčiau savu, todėl mane apima anksčiau nepatirtas saugumo jausmas. Būtent tai, mano supratimu, aktualu didžiajai daliai vilniečių, nes juk daugumos mūsų šeimų istorija šiame mieste nesiekia antros–trečios kartos. Visi čia esame naujakuriai, o miestą prisipratinti galime tik jį gerai pažindami.

Kaip šiandien regi dabartinį, sparčiai besikeičiantį Vilnių? Ar šis laikas palankus atrasti reliktų bei juos išsaugoti?

Laikas labai blogas. Reliktus sparčiai naikina nuolatinis miesto keitimasis. Žinoma, miesto kaitos dinamika yra labai natūralus procesas, tik gaila, kad nuo to nukenčia įvairios senienos, liudijančios miesto ir buvusio gyvenimo istoriją. Tenka apgailestauti, kad smulkūs senieji reliktai nėra saugomi, todėl jie nyksta keičiantis parduotuvių ar įstaigų savininkams, kurie iš nežinojimo juos sunaikina ar paslepia po tinko sluoksniu.

Šiuo metu pradėjau tyrinėti sovietmečio istoriją, kurios pagrindas sudarys antrąją knygos dalį. Septintajame dešimtmetyje paplito neoninių lempų reklamos, kurios papuošė buvusiame Lenino (dabar Gedimino) prospekte veikusią parduotuvę „Vaikų pasaulis“, kino teatrą „Vilnius“, restoraną „Palanga“ ir kitas įstaigas. Iki šių dienų šalia „Skalvijos“ kino teatro, kur netoliese veikė kanceliarinių prekių parduotuvė, buvo išlikę neoniniai vamzdeliai, vaizdavę berniuką su pieštuku. Prieš kelias savaites pastebėjau, kad šių reliktų nebėra.

Apskritai į sovietinius reliktus šiandien žiūrima kaip į blogį, kurį iš Vilniaus istorijos reikia kuo greičiau ištrinti. Tačiau man, kaip tyrinėtojui, vienodai reikšmingi atrodo visų laikų reliktai, nes jie atsiskleidžia konkretaus laikmečio gyvenimą.

Ar galima sakyti, kad šių mažųjų objektų nykimas iš esmės yra užprogramuotas to, kad mes menkai pažįstame savo aplinka, mažai domimės jos istorija, ir būtent todėl tie reliktai mums nieko nekalba

Žinoma, senienos dažniausiai naikinamos ne iš blogos valios, bet iš nežinojimo. Pasirodžius knygai, norėjau parengti jos pristatymo filmuką: Pranciškonų gatvėje buvo išlikęs įdomus užrašas hebrajų kalba, giliai įspaustas plytoje. Planavau trumpai papasakoti apie tą vietą, tačiau atvykęs ten užrašo neberadau – visa siena nuvalyta labai atsakingai ir švariai… Nuo tokių miesto istoriją naikinančių „pagražinimų“ niekas nėra apsaugotas, todėl manau, kad išlikusius reliktus reikia kuo greičiau dokumentuoti, taip išsaugant ir miesto istoriją, kurią jie pasakoja.

Kaip manai, kokią istoriją apie mus ateities kartoms papasakos mūsų palikti reliktai?

Dabartinė miesto puošyba ir urbanistika yra labai eklektiška. Greta modernių statinių neretai imituojami senoviniai reliktai – pakabinama kokia iškaba, sukurianti iliuziją, kad ji čia kabo jau kelis šimtus metų. Arba priešingai – senas namas restauruojamas taip, kad atrodo, jog jis pastatytas vakar. Dabartinių laikų tendencijas prieš daugiau kaip pusantro šimto metų tiksliai nusakė autentikos mėgėjas J. I. Kraszewskis: „Atėjo tie žmonės be skonio ir senovės jausmo, kuriems atrodo, kad jie geriausiai pasitarnaus senovės paminklams, jeigu juos iš naujo perdažys ir perdarys taip, kad atrodytų kaip nauji.“ Man, kaip ir Kraszewskiui, autentiški griuvėsiai yra kur kas vertingesni už senovę imituojančius pastatus, kurie parodo megalomaniškus jų statytojų užmojus ir beviltiškai pasenusią istorijos sampratą, perimtą iš XIX a. istorikų romantikų.

Ką paliksime ateinančioms kartoms? Manau, kad liksime įdomūs ne kaip miesto erdvės kūrėjai, bet kaip pirmoji karta, kurios kasdienybe tapo internetas, todėl mūsų palikimas greičiausiai nuguls beorėje virtualioje erdvėje.

Kita vertus, dabar mes gyvename savo kasdienį gyvenimą, todėl sunku nuspėti, kokios mūsų kasdienybės detalės ateities kartoms virs tuo didžiuoju naratyvu, kurį jos sureikšmins.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-30-darius-pocevicius-eikite-ir-atraskite-savo-vilniu/142452

Periodika ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra