Darius Kiniulis. Neblaivi caro Tauragė

Autorius: Data: 2020-10-06 , 12:03 Spausdinti

Darius Kiniulis. Neblaivi caro Tauragė

Rusų įgulos cerkvės paradas ir Polangino gėrimų gamykla, 1907 m. atvirukas. Muziejaus fondai

Darius Kiniulis, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas, www.voruta.lt

Galvojote, kad lietuvių girtuoklystė atėjo iš sovietmečio? Kai daugiausia vyrai, po darbo namie neturėdami ką veikti (juk buitis priklausė moterims, tokia buvo realybė), eidavo su draugais, ar vieni išgerti. Kartais tai vykdavo dar net nebaigus dienos darbų. Girtas sielas lengviau valdyti, todėl alkoholio netrūko. Taip buvo ir Rusijos carui priklausiusioje Tauragėje –  vartuose į Rusijos imperiją, ir ne tik vyrams. Girtuoklystė labiausiai vešėjo „prie ruso“. Taip jau buvo.

Šitokios mintys kyla vartant ir tiriant senus savaitinio lietuviško laikraščio „Vienybė“ numerius. Jį leido Šv. Kazimiero draugija, todėl laikraštis pastebimai religinio turinio, o pasaulietinio gyvenimo įvykiai neretai lydimi pamokymo, ar subarimo. Laikraštis ėjo nuo 1907 iki 1915 m. Nepriklausomoje Lietuvoje leidyba vėl atnaujinta 1918-1933 m. Įdomų straipsnį „Modernėjančios Tauragės kalti ir nekalti žaidimai“ buvo parašęs šviesios atminties kraštietis Edmundas Mažrimas, kuris išspausdintas žurnale „Rambynas“, Nr. 14[i], tačiau jame aprašomi išgėrinėjimai ir kitos nuodėmės jau tarpukario Tauragėje. Mums įdomus ankstyvasis, Rusijos imperijoje buvusios Tauragės – tuomet svarbaus ir sparčiai augančio pasienio miesto vaizdas. Įrašai apie Tauragę ir girtavimus prasideda nuo 1909 m. Nr. 23, o baigiasi 1913 m. Nr. 26. Rašantieji daugiausia prisidengdavo slapyvardžiu, ar tik inicialais, kaip tuo metu buvo madinga. Sakyti „madinga“ gal ne visai tikslu. Labiau tai buvo daroma iš įpročio, vengiant užsitraukti Rusijos valdžios nemalonę.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1858 m. pradėtas blaivybės sąjūdis keletui metų padarė didžiulę įtaką girtuokliaujantiems valstiečiams. Per bažnyčią, knygas skleidžiamos blaivumo idėjos prigijo. Istorikas Vytautas Merkys pateikia tokius duomenis: Kauno gubernijoje 1858 m. buvo išvaryta 1033534 kibirai degtinės, o 1860 m. jau tik 129194 kibirai, tai yra, 8 kartus mažiau.[ii]
Degtinės gamyba ir pardavimas tais laikais buvo vienas pelningiausių carinės valdžios veiklos sričių. Iš to valstybės iždas gaudavo didžiules pajamas. Mokesčiai už alkoholio gamybą ir realizaciją 1859–1863 m. sudarė apie 46 procentus viso carinės Rusijos iždo pajamų. Nuo alkoholio priklausomybės labiausiai kentėdavo vargingoji liaudis, kuri smuklėse palikdavo paskutinius savo grašius. Kaip rašo Erika Kazlauskienė, blaivinti Lietuvą vyskupui trukdę trys didžiausi kliuviniai: carinė administracija, dvarininkų interesai (spirito varyklų ir karčemų savininkai), prekybininkai, prekiaujantys alkoholiu. Kad ir kaip keista, su rusų valdžia, bent jau sąjūdžio pradžioje, pavyko susitarti. Dvarininkai niekaip nenorėjo atsisakyti savo verslo. Motiejus Valančius specialiai jiems parašė dvi „gromatas“, kuriose ragino būti dorais Lietuvos sūnumis, „o ne Bažnyčios ir Tėvynės išgamomis“. Savo kalbomis vyskupas paveikė nemažą dalį tuometinio elito. Dar sunkiau buvo su smuklininkais. Didžioji jų dalis – žydai, kurie ypatingai aršiai kovojo prieš blaivybę.[iii] Matydamas M. Valančiaus pasiekimus Kauno gubernijoje, Vilniaus gubernijos vyskupas A.S. Krasinskis irgi pradėjo skleisti blaivybės idėjas savo parapijose. 1863 m. po sukilimo Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė blaivybės programą kaip politinę akciją, grasindamas didelėmis baudomis ir karo teismais, bet siekis blaivinti visuomenę išliko. Laikui bėgant geriančiųjų ėmė daugėti, tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą blaivybės draugijos vėl ėmė veikti aktyviau.

S. Rabinovičiaus Nchil parduotuvė-vyninė ir miestiečių klubas apie 1913 m. Iš: „Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose“

Rašant straipsnį praversta daugybė laikraščių, o įdomesnes žinutes, nebūtinai chronologine seka, pateikiu jums. Autentiškas tekstas netaisytas.

Bandymai nuodėmių mieste steigti draugiją

 

1911 m., Nr. 37: „reikia įsteigt Tauragėje „Blaivybės“ arbatnamį ir tuo atitraukt žmones nuo alinių ir smuklių. Lengva pasakyti, bet sunku sugaudyti, kas šį reikalą išpildytu. Nėra nei vedėjo, nei pasekėjų. <…> Nuo mažių tauragiškiai pripratę viešame gyvenime smuklėmis naudoties. (Ir kitur papratę, bet blaivininkams darbuojanties ima atprasti.) Špitolėje pas zakristijoną arba pas varpininką galėtu žiemą ir vasarą vietą gaut atliekant bažnytines apeigas: krikštus, sužiedavimus, palaidojimus ir t. t., bet tenai juntasi suvaržytais: trukst jiems to, ko akys, lupos, gerklė, pilvas ir gyvuliški pageidimai nori.. smuklėje tai kas kita: liuosi kaip lidekinai ir bruisikės į Nemuną paleisti, ką nori, tai šnek, ką nori, tai valgo ir geria, ir ką nori, tai daro. Neseniai buvo piršlybos aludėje: jaunikis liepė parnešti alaus; tarnaitė parnešė ir pastatė ant stalo. Jaunikis šaukia: parnešk ir daugiau ir apkrauk visą stalą. Tarnaitė taip ir padaro. Tada jaunikis visą stalą su butelkomis ir stiklinėmis pavertė į aslą. Ir parodė, koks jis esąs turtingas, galingas, išmintingas ir ponas. Jug to nei arbatnamyje net pas špitolninkus nebut padaręs. Vėl buvo atspausta „Vienybėje“, kad šiemet per pirmąją Komuniją kudikių Tauragėje daugybė tėvų ir motinų po bažnyčios apeigų nusivedė kudikius į smukles pavaišint. Jug tada buvo šilta ir giedra. Blaivųs žmonės rado sau vietą su kudikiais užkąst ir pailsėt prie bažnyčios ir klebonijos; girtuokliai gi su kudikiais sugarmėjo į smukles. Ten jiems patogiausia vieta.. Nekurie sako, kad korespondencijos iš Tauragės apie girtuoklystę visada yra tulže rašytos, o aš sakau, kad jos yra greičiaus ašaromis iš didelio skausmo širdies išpiltos. Taigi ir pirmoji Komunija kudikių Tauragėje neapsiėjo be aukų girtuoklystės. Viena moteriškė buvo kudikį atvedusi prie pirmosios Komunijos, ir paskui jis anodijos taip prisrėbė, kad vos namo parrėpliojo. Bijojo kunigą šaukt prie savęs, kad kunigas neužuostu anodijos smarvės ir nebartu už tai: trečioje dienoje nusiuntė kunigo parvežt, bet kunigui neišvažiavus iš Tauragės davė jam žinią, kad mirė. Ruduo atėjo, prasidėjo kulės su mašinomis, su degtine ir anodija, ir šis darbas be aukų girtuoklystės neapsieis.“[iv]

Po šio straipsnio, sekančiame numeryje pasireiškė kitas, optimistiškesnis tauragiškis, mieste pabandęs įžvelgti gerų dalykų: „Garsi ir garbinga ta mūsų Tauragė – nėra ko besakyti: nerasi to „Vienybės“ numerio, kad nebutu kas nors ir iš Tauragės parašyta, tik, deja, kad tos visos Tauragės naujienos vien liudnos, širdį suspaudžiančios ir tauragiškių garbę įžeidžiančios. Žiūrėk, rasi parašyta, kad tada ir tada Tauragėj apsigerta, tada ir tada susimušta, apvogta, nužudyta ir t.t., tarytum ta Tauragė ir yra koki žmogžudžių ir kitokių niekšų lindynė. Kas Tauragėje nėra buvęs ir jos regėjęs, tai gal bijos į ją ir pasirodyti. Ištikrųjų nėra taip ir Tauragėje baisu, kaip kad iš korespondencijų išsižiuri. Tiesa, Tauragė didžiausis Raseinių apskričio miestas, čia didelis tautų ir tikėjimų mišinys: neskaitant lietuvių katalikų, atrasim galybę lietuvių liuterių, vokiečių, žydų, rusų, lenkų ir t.t. Tauragė – tai didžiausias apylinkėj prekybos miestas; Tauragė turgai plačiai Žemaitijoj žinomi. Per Tauragę daugiausiai lietuviai keliasi į antrąją tėvynę – Ameriką, užtat čia didžiausias išeivių ir visokių svieto perėjunų lizdas. Neįstabu, kad tokiame gyvenimo virdulyje pasitaiko visokių nedorybių, užgaunančių blaivybę ir dorą“.

Miestiečių klubas 1910 m. Iš: „Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose“

Tauragės mieste blaivybės draugija įsteigta visgi labai vėlai, tik 1912 m., nors aplinkiniai miesteliai jas turėjo jau senokai. Todėl turbūt pagrįstai galima ją vadinti „nuodėmių miestu“. Įvykis aprašytas taip: „Balandžio 22 d. buvo įsteigiamasis susirinkimas. Priimta nauji sąnariai, kurių jau su įrengėjais skaitosi 28 vyrai ir 115 moterų. Išrinkta valdyba: pirmininku kun. V. Kemėšis, sekretoriu kun. J. Kojelis, pirmininko pagelbininku kun. A. Dambrauskas, kasininku J. Gudavičius, tarybos sąnariu P. Petrauskas. Šis „Blaivybės“ skyrius tai vaisius darbštumo kun. Kojelio. Tegul jam Dievas gausiai už tai užmoka. Kaip visur, taip ir Tauragėje vyrai mažiau į blaivybę rašosi.“ Dideliu pasiekimu laikyta, jeigu draugijai mieste, ar miestelyje pavykdavo atidaryti bent vieną arbatinę (vietą, kur buvo tik nealkoholiniai gėrimai). Tai ir buvo padaryta tais pačiais metais, o aprašyta Nr. 48: „Nuo 15 d. šio Lapkričio mėn. Tauragės „Blaivybės“ skyrius gražioje ir patogioje vietoje prieš bažnyčią, atidarė arbatinę. Taigi čia graži nauja užeigos vieta, vienintelė Tauragės blaivininkams ir šiaip doriems žmonėms, kurie šalinasi nuo smuklių. Todėl, jeigu čia girtuokliai palaiko apie 40 visokių smuklių, mes blaivieji palaikykime nors tą vieną ir pirmą“. Po metų draugijoje jau buvo apie 400 narių.

Fejerverkai ir traumos

1909 m., Nr. 23, p. 18 (358): „Tauragė. Gegužės 26 dienoje miestelyje ant ligonbučio kiemo Tauragės parubežinės brigados kareiviai leido fejerverkus ir darė trenksmą su paraku. Gyventojai buvo pavojuje, kad neužsidegtų miestelis nuo lekenčių kibirkščių, daug moterų nuo trenksmo gavo išgąstį. Bet ta linksmybė pasibaigė labai liūdnai. Nukentėjo du kareiviu, kurie degino fejerverkus. Vienam nutraukė ranką, nusmaukė nosį ir veidą, o antrąjį sužeidė.“

Vaistinės g. (vėliau Kęstučio g.). Lozovskio knygyno leidimas, 1911 m. Muziejaus archyvas

Nors tiesiogiai neįvardyta, bet galime numanyti, kad siautėję kareiviai laisvu nuo tarnybos metu buvo girti, kadangi elgėsi neadekvačiai. Beje, minimas ligonbutis stovėjo Bažnyčių g., maždaug namo Nr. 4 vietoje. Karių ligoninė buvo subombarduota Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. Išlikę keli karo metų vokiški atvirukai, kuriame matosi minimas sugriautas statinys.

Lietuvių kalba ar pramogos?

 

1909 m., Nr. 30, p. 16 (468): „Tauragė (Raseinių pavietas). 12 d. liepos nuo miesto Tauragės valsčiaus kanceliarijoje buvo sueiga apsvarstymui Kauno liaudies mokyklų direkcijos užklausimo – Ar Tauragės valsčiaus mokykloje reikalingas vaikams lietuvių kalbos mokymas, ar ne? Jei reikalingas, tai tegul paskiria valsčius lietuvių kalbos mokytojaus užlaikymui algą. Pirmiausiai lietuviai liuteriai, o paskiaus ir katalikai sušuko „Nereikia lietuvių kalbos mokslo!“. Pernai žydai ir ponai įkūrė Tauragėje kliubą ir progimnaziją. Kliubas duoda vedėjams gerus nuošimčius – matyti yra kam jį lankyti; ponai su žydėms, o žydai su poniomis dailiai pasišokinėjo, ir kaip jiems ten buvo linksma! Suskaityki, kiek yra monopolių ir aludžių Tauragėje, o visur žmonių kimšte prikimšta, kaip avilyje bičių: visiems yra pelnas. O progimnazija turi vien tik nuostolius: mokiniai raukosi, kad reikia mokintis, o tėvai, kad reikia už vaikus mokėti…“

Paminklo carui Aleksandrui II atidengimas 1911 m. prie Plento g. (vėliau Dariaus ir Girėno g.). Muziejaus archyvas

Žinutės rašymo metu lietuvių kalbos draudimas buvo panaikintas vos penkerius metus, bet akivaizdu, kad mokyti vaikus lietuviškai buvo pačių gyventojų reikalas. Rusijos valdžia buvo suinteresuota tik rusiškų mokyklų steigimu. Rusiška berniukų gimnazija Tauragėje veikė, o štai lietuviškai mokytis nebuvo kur. Iš įrašo matome, kad įtakingesniems gyventojams ši problema nelabai rūpėjo. Minimas „kliubas“ – miestiečių klubas. Tai buvo labai puošnus mūrinis dviejų aukštų namas, kuriame vykdavo pasilinksminimų vakarai. Per Pirmąjį pasaulinį karą namas buvo apgriautas, bet tarpukariu greit atstatytas, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais gražuolis pastatas sugriautas visiems laikams. Jis stovėjo Dariaus ir Girėno g., maždaug dešimties aukštų daugiabučio Nr. 26A vietoje, greta dabartinio namo Nr. 26, kuriame įsikūrusi „Vilkyškių pieninės“ firminė parduotuvė ir restoranas „Šaukštelis“. Yra žinomas maždaug 1910 m. darytas miestiečių klubo pastato atvirukas, taip pat kelios nuotraukos iš tarpukario Tauragės, kai ten veikė Tauragės miškų eksploatacijos kontora.

Ką veikė gretimų miestų „Blaivybės“ draugijos?

1910 m. Nr. 9 „Vienybės“ laikraštyje paskelbta 1909 m. katalikų „Blaivybės“ draugijų veikimo ataskaita. Kauno gubernijoje kai kurie mums artimiausi miestai pateikė statistiką, tačiau Tauragės sąraše nėra, kadangi tų laikų „didmiestyje“, kaip minėta, ji įkurta tik 1912 m. Skaudvilė: 124 nariai, 70 vyrų, 54 moterys, 12 nepilnamečių draugijos globotinių, per metus buvo 2 susirinkimai, surinkti 94 rubliai ir 89 kapeikos, išleista 16 rub. 50 kap. Batakiuose 1909 m. draugijoje buvo 101 narys, vos 30 vyrų, 71 moteris, 7 draugijos globotiniai nepilnamečiai, įvyko 4 susirinkimai, surinkti 38 rub., 88 kap., išleido tik 10 rub. Nemakščiuose buvo net 249 nariai, tačiau iš jų vos 81 vyras ir 168 moterys, 35 nepilnamečiai draugijos globotiniai, metuose buvo tik 1 susirinkimas, pinigų surinkta nedaug: 62 rub., 28 kap., o išleista tik 10 rub. Jurbarke net 396 nariai, iš jų 109 vyrai, 287 moterys, buvo tik 1 susirinkimas, surinktas 121 rub., 35 kap., išleista 16 rub., 60 kap. Žemaičių Naumiestyje (tada vadintas Naujamiesčiu) buvo 152 nariai: 76 vyrai ir tiek pat moterų, buvo 3 susirinkimai, surinkti 54 rub., 72 kap., o išleisti 27 rub., 10 kap. Na, o Švėkšnoje būta 167 narių, iš jų 46 vyrai, 121 moteris, metuose 1 susirinkimas, surinkta 60 rub., 12 kap., o išleista 10 rub.

Katalikų bažnyčia 1903-1914 m. Priešais ją 1912 m. atidaryta arbatinė. Muziejaus archyvas

Iš statistikos matome, kad narių kiekis draugijose labai svyravo ir nebūtinai priklausė vien nuo miesto, ar miestelio dydžio. Nesunku įžvelgti, kad moterys blaivybės idėjas palaikė labiau. Jos draugijose sudarė vyraujantį narių skaičių. Draugijų buvo ir daugiau, tačiau apie jas užsimenama: „Apie kitus gi skyrius nėra jokių žinių, ką jie veikia. Todėlei susirinkimas gana ilgai svarstė, kas padaryti draugijos veikimui sustiprinti ir praplatinti. Tam tikslui pripažinta reikalingu daiktu platinti raštais susipratimą apie blaivybės reikalingumą“. Toliau rašoma, kad draugijų „sąnariai“ susitarė rinkti lėšas knygoms leisti, per laikraščius skleisti blaivybę, į juos vis parašyti žinutes apie  miesteliuose vykdomą veiklą. Opi neraštingumo problema: „Nevisi „Blaivybės“ draugijos sąnariai moka skaityti; gyvas žodis tankiai didesnę turi pasekmę, negu knyga ar laikraštis. Susirinkimas nutarė atsišaukti į visus savo draugijos sąnarius, kad jie, kiekvienas pagal savo įsigalėjimo, gyvu žodžiu platintų [tolia neįskaitoma, bet numanoma, kad skleistų blaivybės idėjas, aut. past.]“.

1910 m. suvestinėje statistikoje pokyčiai nežymūs, bet jau po dviejų metų 1911 m. pastebimas daugelio išvardytų miestų draugijų žymus narių smukimas, kai kur net perpus. Minimaliai jų sumažėjo tik Skaudvilėje ir Žemaičių Naumiestyje. Tik Švėkšnoje vietoj minėtų 167 marių dabar jau buvo 555. Šioje statistikoje jau randame ir Žygaičius su 210 narių.

Skaudviliečiai „užlaikė“ blaivybę, tačiau ne visi

1910 m., Nr. 26: „Skaudvilė (Raseinių pavietas). Gegužės 16 d. buvo susirinkimas Skaudvilės „Blaivybės“ skyriaus sąnarių. Tarp kitko buvo perskaitytas iš „Vienybės“ (N 15) straipsnis „Girtuokliai ir blaivininkai“, kuris visiems blaivininkams labai patiko <…>. Apskritai sakant, skaudviliečiai neblogai užlaiko blaivybę: per vestuves, laidotuves ir kitus susirinkimus retai kur bevartojama degtinė. Tačiaus negalima užtylėti, kad yra pas mus ir tokių blaivintojų, kurie mėgsta lankyti aludes, bet gal dėlto, kad nėra tam tikros blaivininkų gaspados ar arbatinės, kur galėtų užeiti. Mūsų miestelyje yra 11 aludžių, prie kurių užlaikymo nemažai prisideda ir blaivininkai, nors jie sakosi mažai tegerią ir neapsigerią. Butu geriau, kad blaivininkai kuo greičiausiai susiprastu ir susispietę kruvon imtų rupinties apie savo gyvus reikalus, o ne apie aludžių užlaikymą. Monopolis pas mus irgi turi pelno į metus 20 tūkstančių, bet tai ne vienų skaudviliečių pinigai. Mat pas mus utarninkais (antradieniais, aut. past.) esti arklių turgai. Suvažiuoja žmonės iš aplinkinių ir tolimesnių parapijų. Tie tai „svečiai“ daug degtinės išgeria, ypatingai girtuokliavimu atsižymi Batakiškiai „pruseliai“ (liuteriai)“.

Įraše matome kai kurių Skaudvilės gyventojų pastangas būti blaiviems. Tačiau būdingas atvykėlių generalizavimas, o ypač liuteronų tikėjimo žmonių. Katalikams iš liuteronų, ar žydų pasijuokti tuo metu buvo madinga. Anksčiau minėta statistika rodo, kad ir Batakiuose būta stiprios „Blaivybės“ draugijos, tačiau narių vyrų nebuvo daug.

1911 m., Nr. 17: „Tauragė. Tikrai esama tiesos, kad degtinė visų nedorybių pradžia. Teko man būti apylinkės teisme, kurs čia esti 6-7 sykius į metus po visą savaitę. Stoja Skaudvylės valsčiaus 23 metų vaikėzas, kaltinamas užmušimu žydo; dėlko užmušęs? Dėlto, kad girtas buvęs, negirtas sakosi to būtų nepadaręs; ir sudiev tėvams, broliams, sesėms – važiuoja ant 12 metų katorgon. Naujamiesčio (Žemaičių Naumiesčio, aut. past.) valstietis, 45 metų vyras užmušęs moteriškę, kad buvęs išgėręs, kita moteriškė prisidėjusi prie užmušimo, kad nuo degtinės buvusi apsvaigusi, ir vėl atsisveikina su savo šeimyna vienas ant 12, kita ant 6 metų. Kaltinamu du jaunu vaikinu už sudeginimą dvaro arkliaganio budelės; prisipažįsta, girti ėję ir uždegę; išleidote uždirbtą skatiką, sumažinote sveikatą ir patupėkit po 3 savaites kalėjime. Bet ką čia žmogus visas nedorybes išrokuosi,- muštynės, vagystės ir k., vis, tankiausiai, girtų darbas; juk nebereikalo sakoma: ką negirtas mislija, girtas padaro; bet esti ir taip – ką negirtas ir nemislijo, girtas padaro. Turi buti, kad ta nelaiminga girtuoklyste išnyktu, ir minėtos nedorybės išnyktu arba bent sumažėtu“.

Tauro g. apie 1920 m., matosi cerkvės bokštai. Caro laikais gatvė vadinosi Cerkvės skg., dabar Vasario 16-osios g. Dešinėje viešbutis. E. Mažrimo archyvas

1911 m., Nr. 33 straipsnelis teigiamas, džiaugiamasi profesionaliai atliktu spektakliu, kuris vyko dabartinėse Skaudvilės krašto muziejaus patalpose, adresu Tauragės g. 24: „Liepos 31 ir rugpiūčio 2 dienoje Skaudvilės valsčiaus namuos „Blaivybės“ naudai buvo surengtas lietuviškas vakaras. Vaideno „Genovaitę“. Vietinė artistų-mėgėjų kuopelė, susidedanti iš dviejų brolių ir sesers Prialgauskių, P[ane]lės Daujotaitės, pono Pakščio ir jo žmonos dviejų brolių Daujočių, Šimkevičiaus, Kybarto, mažo Elviškiuko ir kitų išpildė labai puikiai savo roles. Matyt, visų artistų būta sąžiningai prisiruošta, nes visi atsakomai vaideno, nežiūrint į paties veikalo sunkumą, ypač visus nustebino mažas Elviškiukas (Benuko rolėj), 8 metų kaimo vaikas.“

Toliau rašoma, kad vaidinimas Skaudvilės kaimui, kur tiek mažai inteligentijos, buvo labai aukšto lygio ir visi išėjo pakylėti. Panašu, kad Skaudvilės „Blaivybės“ draugija buvo stipri ir gebėjo vienyti bendruomenę.

Padėtis Gaurėje

1910 m. Nr. 40: „Gaurės miestelis neturi jokių įstaigų, parakvija padalyta tarp keturių valsčių, monopolio nėra, užtat 2 alaus sankrovi; bet karts nuo karto girdėti prisieina girtuoklių šūkavimus ir matyti peštynes. Netrūksta pas mus ir anodijos šalininkų: iš Tauragės turgų grįždami smirda iš tolo, nors kunigas aiškina apie jos kenksmingumą. Maž tėra skaitančių laikraščius; keli egzempliorai „Vienybės“, „Šaltinio“, vienas „Rygos Naujienų“ truputį permaž visai parakvijai, per tai daug dabar tamsumo. Jaunimo vyriškos lyties kaip ir nėra gauriškiuose: kurie neišdūmė, tebeketina dumti Amerikon. Sugrįžusieji pasakoja, jog ne visiems ten taip gerai esą <…>“.

Skaitant įrašą aplanko mintys, kad istorija kartojasi ir šiais laikais.

Girtaujantis jaunimas

1910 m., Nr. 43: „Tauragės ir Pagramančio parapijų kūlikai ir linaminiai, bevartodami per kūles ir linaminius degtinę ir anodiją, prasimanė dar į talkas samdyti muzikontus. Padirbėjęs keletą valandų, jaunimas abiejų lyčių šoka, girtuokliaudamas per naktis. Pereikite visą pasaulį, ar atrasite kame nors, kad darbininkai prie darbo šoktų ir keltų puotas. Na, ir iš darbo tokių darbininkų nemaža nauda iždui, nes, pirkdami degtinę, geras aukas monopolijai sukrauna; šeimininkui, nes darbą pigiai ir gerai atlieka, kad net biauru veizėt.

Neseniai Tauragės bažnyčioje jaunieji, paėmę šliūbą, per visą dieną, lig tamsos su visu būriu abeju lyčių vestuvininkų išsitrainiojo po aludes ir smukles. Taigi šiokie jaunavedžiai galės laukti Dievo palaiminimo vargais, ligomis, neturtais ir neapkanta tarp savęs“.

Toliau aprašoma istorija, kaip prisigėrus draugystė pasisuko nelaukta linkme: „Kur Amerikoje uždirbti pinigai musų žmonių nueina? Laikraščiai ir dori žmonės šaukia: broliai lietuviai, pirkite žemę, bukite darbšųs, dori, blaivųs, bet šis balsas taip kimba prie musų, kaip žirniai, sviesti į siena. Šitai iš Amerikos parvažiavo Motiejus Šeputis iš Matiškių Pagramančio parapijos ir jo susiedas Baltras Giarčas, kaipo Amerikos draugai, nuvažiavo Tauragėn. Dar pasiėmė anodijos ir degtinės ant kelio. Keliaudami gėrė, o labiausiai Giarčas anodiją. Tai buvo 11 spalių panedelyje, turgaus dienoje, vakare apie pusnakties. Su jais važiavo sesuo Šepučio Marijona. Gi pastaroji pradėjo juoktis ir erzint Giarčą. Nieko nesakydamas Giarčas ištraukė peilį ir <…>“. Toliau ne visi žodžiai įskaitomi dėl nekokybiškos spaudos, tačiau aišku, kad peilį jis smeigė moteriai. Tada sušuko brolis Šeputis, puolė Giarčą. Šis besigindamas Šepučiui sužeidė ranką, o pastarasis, perėmęs peilį, į Giarčą dūrė septynis kartus. Žinutės potekstė aiški: neblaivių asmenų girtavimas baigėsi tragedija.

Tiltas, muitinė, cerkvė apie 1913 m. Iš: „Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose“

O štai 1911 m., Nr. 19 aprašytas dar vienas tragiškas tų pačių apylinkių įvykis: „Tauragės ir Pagramančio apylinkė labai garsios girtuokliais. Kad greičiau pasigėrus ir gyvuliu virtus, čia žmonės pradėjo gerti anodiją, kuri labai eina šiame krašte. Anodijos pardavinėjimu dažniausiai užsiima verteivės moterįs: jos pačios geria ir kitiems parduoda. Bet ne visoms joms ta bjauri pirklyba išeina ant sveikatos. Štai balandžio pabaigoje viena iš tokių pardavėjų apsipylė anodija ir per neatsargumą nuo pirkėjo degtuko užsidegė. Akimirksnyje anodijos liepsna uždegė pardavėjos rubus ir apdegė jai krutinę ir pilvas. Apdegusi suspausta skausmais, išsigydyti nėra vilties“.

Girti Sartininkai ir blaivūs Žygaičiai

1911 m., Nr. 28: „Nuo keliolikos metų čia gyvuoja kunigaikščio Vasilčikovo įkurtas traktierius, kuriame apylinkės žmonelės susimetę per dienas ir naktis ūžia – girtuokliauja, o ne vienas jau savo turtą ir ūkę praūžė… Išmintingesnieji ūkininkai per valsčiaus sueigas darė keletą kartų nutarimus, kreipdamies į valdžią, kad tą traktierį, kaip tvirkinantį žmones, panaikinti. Bet iš tų prašymų nieko neišėjo. O žmonelės girtuoklystės dievaičiui Ragučiui aukas vis nešė ir nešė“.

Nr. 49: „Lapkričio 22 dieną įvesta pirmas turgus. Bus kožną utarninką (antradienį, aut. past.). Suvežtus daiktus visus išpirko, dar ir neteko. Buvo daug iš Prusų visokių pirklių. Gailu tikt, kad musu žmonės už parduotus daiktus netikt neparsivežė, bet ir iš atsivežtų traktieriuje paliko. Traktierininkui tai tikras pelnas. Jeigu ir toliau tie turgai taip eis, iš važiuotų į pėsčius pavirsime.“

Sartininkų kaimynams blaiviems sekėsi būti geriau, nes Nr. 41 rašoma: „18 d. rugsėjo, buvo Žigaičių „Blaivybės“ skyriaus susirinkimas (iš eilės trečias). Įkurė tą skyrių kun. A. Zaltoskis, jisai liko išrinktas ir į pirmininkus, ir susirinkime papasakojo apie alkoolio kenksmingumą ir apie reikalą savo arbatnamį įsteigti. Klebonas ir gi paaiškino apie alkoolį ir girtuoklystę.“, o 1912 m., Nr. 48 pagirti apylinkės šauktiniai: „Iš Žigaičių parapijos paskyrė kariumenėn 20 vaikinų. Klebonui užkvietus prieš išvažiuojant tą dieną atliko bažnyčioje išpažintį, klebonas pasakė pamokslą, palaimino, įsakė nei kokio alkoolio neragauti. Tiktai viename Gudaičių kaime prie išleistuvių turėjo alaus ir šnabės iki valios, tai tuos į vežimą sudėję išleido, o iš kitų kaimų tai išleistuvės buvo blaivios, be alaus ir šnabės. Tokiems Dievas geriau padės ir kariumenėje.“

Liūdna statistika

1912 m. Nr. 28: „Šitai viename Tauragės miestelyje išgerta svaigamųjų gėralų per metus 27 aludėse (iš kurių kožna turi per metus apyvartos už 6000-7000 rublių) alaus (vidutiniai skaitant) už 195 000 rublių; vienoje restauracijoje (restorane, aut. past.) už 85 000, viename traktiere už 77 000; dviejuose užvažiavimo namuose už 50 000; nuperkama degtinės dviejuose monopoliuose už 110 000. Dar parduodami svaigieji gėralai Tauragės Vartotojų Draugijos krautuvėj, Rabinavičiaus, Saliso ir kitų žydų kromuose, kurių metinę apyvartą svaigančiais gėralais negalima sužinot ir „kliube“ (poniškoje karčemoje) iš viso apie 560 000 t. y. daugiau kaip už pusę milijono rublių. Jeigu tuos pinigus paversti pakėlimui ūkės, prekybos, pramonės, mokyklų, amatų ir kitų naudingų įstaigų, tai per vienus metus jau pajustum, kokį pelną iš jų turėtum. <…> Negeriant par dešims metų svaigančių gėralų turėtum 10 milijonų rublių. Padėjus tuos pinigus į vietinius reikalus, Tauragės apygarda but rojus ant žemės. Ale kas įdės proto į musų galvas, kad jo mes neturime ir nenorime turėt!?“.

Tiltas per Jūrą ir miestiečių klubas iki 1914. Muziejaus archyvas

1913 m., Nr. 8: „Tauragė. Per kules tulose vietose darbininkai metė darbą pusėje dienos, kad jiems šeimininkai nedavė degtinės per pietus. Nenorėdami šeimininkai nustot darbininkų ir pertraukti pradėtą darbą, turėjo išpildyti jų geidulius. 6 vasario ties bažnyčios buvo pakritę ant gatvės du marinami girtuokliai. Buvo juos įnešę į špitolę ir paskui atidavė juos į rankas policijos. Be valdžios suvaržymo ir aštresnių įstatų musų žmonės per girtuoklystę gatavai išnyks“, o štai per greit sekusias Velykas įvyko tokia nelaimė: „Balandžio 14 dieną, Velykuose, girtas žmogus  ant vietos nudurė jaunikaitį, prasiblaivęs pats sušuko: nekaltą žmogų nudūriau“.

1913 m., Nr. 22: „Tauragė. Tamsųs žmonės degtinėje sveikatos jieškosi ir taip pasigydo, kad ju daugiau nei jokių vaistų jiems nebereikia. Šitai kareivis buvęs pirtyje išgėrė tris butelius degtinės ir krito ant vietos negyvas. Supjausčius atrasta, kad jį sudegino degtinė“.

Dar po metų, 1914 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje prasidėjo karo veiksmai. Griuvo miestai, žmonių gyvenimai. Nors kita vertus, Pirmasis pasaulinis karas lietuviams suteikė stebuklui lygią galimybę sukurti savo valstybę, kurioje geriama buvo mažiau. Straipsnio parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

[i]Mažrimas E., Modernėjančio Tauragės kalti ir nekalti žaidimai // Rambynas, 2018, Nr. 2(14), p. 54-62;

[ii]Merkys V., Vyskupo Motiejaus Valančiaus kelionės // Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 2, p. 4–7;

[iii]Kazlauskienė E., Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis

Prieiga internete: https://www.kretvb.lt/krastotyros/motiejaus-valanciaus-biografija/motiejaus-valanciaus-blaivybes-sajudis/

[iv]Čia ir toliau pateikiamos ištraukos iš skenuotų laikraščių, saugomų Lietuvos Nacionalinėje bibliotekoje, prieinamų adresu:

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000257525

Istorija Lietuva Rusijos istorija , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra