Autorius: Voruta Data: 2014-04-14 , 14:34 Spausdinti

Petras Girdzijauskas

Subiro SSRS. Tuomet įvyko ne tik valdžių, bet ir ekonominės sistemos kaita. Atsirado ne tik Lietuvos valstybė, bet ir kita naujovė- Lietuvos darbo birža. Valstybės pradžia-bedarbystė gan didelė. Vyksta Vilniaus rajono darbo biržos skyriuje bedarbių registracija. Bedarbio kortelę būtina užpildyti valstybine-lietuvių kalba. Daugumai bedarbių pirmoji problema. Jei yra paklausa tuoj pat atsiranda paiūla. Mokantys kalbą pildo korteles- nemokantys moka po tris litus už vienetą. Atsiranda konkurencija tarp mėgėjų lengvai uždirbti.
Tačiau jų laukia ir tolimesni barjerai: darbdavių darbo vietų pasiūloj nuolatiniai prierašai: mokėti valstybinę kalbą. Tokie pat reikalavimai stojantiesiems į kolegijas ir universitetus.
Prieš mane abiturientė, baigusi Bukiškių vidurinę.  Atestato vertinimai geri: lietuvių kalba-penki (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema), vokiečiųkalba- penki. Kalbinu lietuviškai- nesupranta, kalbinu vokiškai- vėl ne. -Tai buvo tik kalbų imitavimas,-aiškina abiturientė ir pravirksta. Su mumis suaugusieji žaidė savo politinius žaidimus, visai nesirūpindami mūsų atetimi, mūsų darbine ateitimi. – Kur man rasti lietuvių kalbos kursus? Juose išmoksiu lietuvių kalbą, tada mane pasiųsite į specialybės paruošimo kursusus. Tapsiu dažytoja.
Tuomet Vilniaus krašto autonomininkai buvo pritilę. Paprasti žmonės rūpinosi savo atžalų ateitimi, leido savo vaikučius į lietuviškus darželius , mokykleles. Ekstremalai suprato, kad toks procesas normalizuos Vilniaus ir kituose rajonuose padėtį, o jie taps nereikalingi, tuo labiau užtrųks “melžiamoji karvutė” iš imperijos per “redakcijas” ar kitokius srautus, reikės verstis paprastu darbu. Tokia situacija jų netenkino.
Man įsiminė vieno tikro vilniečio, save kildinusio iš LDK bajorų, pašmaikštavimai dar giliais okupaciniais laikais. Mes tada jo pasakojimą priėmėm kaip anekdotą, nes tada kalbėti apie bajorišką kilmę buvo “didžioji nuodėmė”. “Nuo seniausių laikų Vilnijoj gyveno lietuvis ūkininkas Jonas Žvirblis. Valdė jį karaliai ir kunigaikščiai. Kalbėjo jis kaip ir visi kaimynai tai lietuviškai, tai lenkiškai ar net gudiškai, bet kalbų kaita nekeitė jo , kaip  lietuvio nuostatų. Tada buvo tokia mada, net Universitas Vilnensis mokslams naudojo lotynų kalbą.
Pajudėjo imperijos. Pasidalino Lietuvos-Lenkijos valstybę. Rusijos okupantų ekstremalai ėmėsi nutautinimo.
-Koks tu Jonas Žvirblis? Ty Ivan Vorobeij. Rusišku pasu įtvirtino jo statusą. Praėjo šimtmetis. Kilo revoliucijos, griuvo imperijos. Atsikūrė Lietuva. Tuo tapo nepatenkinta ir atsikūrusi Lenkija. Okupavo Vilniaus kraštą.
– Jakij ty Ivan Vorobeij?,- Ty Jan Vrubel, molsia Pane Mariji Ostrebramskoj”. Išdavė lenkišką pasą.
Jonas Žvirblis kaip buvo Vilnijos krašto sėslus gyventojas taip ir liko. Keitėsi imperijos ir jų ekstremalai, kūrėsi naujos valstybės reikalaudamos iš jo net-gi dvasinių duoklių ir paklusnumo. Jis pasimetė per keletą kartų ir valdžių kaitą su jų ekstremaliais reikalavimais paklusti jų nacionalistiniams reikalavimams, draudusiems raštą ir kalbą. Išliko su XVII a. užsikonservavusia lenkiška prokalbe vartota dar LDK, o dabar vadinama “tuteiše”. Ekstremalai su lenkiška korta užantyje, KPSS aukštųjų partinių mokyklų absolventai iš Lietuvos seimo,tada kai dirbau Vilniaus rajono darbo biržoj, reikalavo Maskvai paklusniosVilnijos krašto autonomijos .
Dabar tie patys ekstremalai, kenkiantys Lietuvos valstybei Europarlamente, slopindami energetinį nepriklausomumą, išstumdami iš Lietuvos užsienio energetinių paieškų kompanijas, kurpdami referendumus, leidžiančius kuo ilgiau išlikti Rusijos imperijos energetiniuse gniaužtuose. Reikalauja ir Vilnijos jaunimą tapti Lenkais su lenkiška kalba, atkirsti jį nuo Lietuvos darbo rinkos, nuo nuo lietuviškų kolegijų ir universitetų, kuo ilgiau išlaikyti savo elektorato sferoje. Dabar jie reikalauja, kad Jonas Žvirblis taip ir liktų Jan Vrubel, be to dar įteisinant lietuviškame raidyne “W”, nes lenkiškas žvirblis –dvigubas žvirblis.
Papildomai kyla klausimas ar procesas baigsis dvigubu lenkišku žvirbliu?- O gal jie neužmiršo Vilnijos autonomijos ? Referendumų, kurie dabar madingi Kryme. Juk įkvėpėjai ir įdeloginiai vadovai tie patys kaip tada taip ir dabar.
Lietuvos valstybės vadovai nesigina nuo ekstremalų su lenkiškom kortom užančiuose, nors jie mūsų valstybei aiškiai nelojalųs, nuo rusiškų referendumininkų kurie ,tarsi kuoka ,mums mosuoja panosėje, vis stumdami į Maskvos glėbį. Tokie “žaidimai” gali tapti lemtingais. Pasaulyje tautiniu pagrindu partijų nėra,jos tik Lietuvoj.
Vilnijos jaunimui būtų naudinga pasidairyti visose Vilniaus m. ligoninėse. Ten visus juodžiausius darbus atlieka moterys kalbančios XVIIa. lenkiška prokalbe. Nėra nei vieno taip kalbančio gydytojo. Visi kalba lietuviškai, nes universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Didieji prekybos centrai, statybos aikštelės naudojasi, dėl kalbos barjero, likusia nekvalifikuota darbo jėga.  Visi asfalto klojėjai Vilniaus gatvėse kalba XVIIa. lenkiška prokalbe. Laikas Vilnijos jaunimui pasižiūrėti į savo artimuosius, kuriuos engė okupantai ir ekstremalai nustumdami juos į gyvenimo užribį, į juodadarbių sferą. Jūs ne ateiviai iš kitos šalies, jūs vietiniai lietuviai, kaip ir minėjo Jonas Paulius II- “ JŪS LIETUVIAI KALBANTYS LENKIŠKAI” .Atsigręžkit į savo tikrąsias šaknis ir savo protu nuspręskit kaip jums kalbėti. Ar lietuviams savo pavardėse reikaligas svetimas raidynas? Tuo labiau, kad to reikalauja ekstremalai su lenkiška korta užantyje ir KPSS aukštųjų partinių mokyklų absolventai iš Lietuvos seimo. Gali jie pareikalauti ir “graždankos” vietoj mūsų raidyno. Ar mums to reikia?
Mes atstatėme savo valstybę todėl, kad savo problemas spręstume be svetimų “kortų” pagalbos.

Nuomonės, diskusijos, komentarai Darbo rinka, Ekonomika, Petras Girdzijauskas