Darbas – pagrindinis trijų poemų veiksnys

Autorius: Data: 2014-04-04, 14:58 Spausdinti

Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

Darbų aprašymus galima palyginti trijose poemose: Hesiodo „Darbai ir dienos“, Vergilijaus „Georgikos“ ir K. Donelaičio „Metai“. Visų pirma, jeigu kalbėtume apie panašumą poemose, tai šiuo atžvilgiu K. Donelaitis daug panašesnis į Hesiodą, negu į Vergilijų. Mat, Vergilijus, nors ir negali pasigirti dideliu žemės darbo išmanymu, tačiau, palyginus jį su Hesiodu ir K. Donelaičiu, yra tarp jų didžiausias šio dalyko žinovas. „Georgikų“ I knygoje jis duoda beveik pilną žemės darbų ciklą nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, II-oje knygoje – daugelį vertingų patarimų sodininkystės klausimais. Kai kurie jo agrotechniniai nurodymai buvo paimti iš tų kraštų žemdirbių patyrimo ir tebetaikomi praktikoje dar ir dabar. Šiuo atžvilgiu Vergilijus žymiai pralenkia Hesiodą, kurio poemoje tik atskirais paraginimais yra konkretizuota šitokia mintis: „Dirbk tuos darbus, kuriuos dievai mums patys paskyrė“ (398).

K. Donelaitis agrotechnikos klausimais mažiau domėjosi. Jis, kaip ir Hesiodas, pirmiausia stengėsi duoti moralinius pamokymus, priderindamas juos prie vieno ar kito metų laiko darbų: „Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką, / Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus…“.

Be to, K. Donelaitis didelį dėmesį skiria paties darbo proceso aprašymui, stengėsi perteikti darbo nuotaiką, kai kur duoda gražių darbo paveikslų. Šia darbo puse antikiniai autoriai visiškai nesidomėjo. Tad Hesiodui, Vergilijui ir K. Donelaičiui lieka tik bendras požiūris į darbą, kaip būtina valstiečio prievolė. Šiuo atžvilgiu, galima sakyti, per visas tris poemas praeina šitokia Hesiodo mintis: „Paslėpė Dzeusas tačiau gyvatos šaltinį, supykęs / savo širdy, nes buvo gudraus Prometėjo apgautas. / Sielvartą niūrų ir skausmą už tai žmonėms sugalvojo“.

Vergilijus šią idėją išvysto į platesnį filosofinį svarstymą, kuriame parodo žmogaus darbo kūrybinę prasmę. Šis gana platus epizodas „Georgikose“ pradedamas taip: „Jupiteris pats nenorėjo / duoti lengvų žemdirbystei kelių: jis pirmas išrado / būdą suarti laukams, sužadinęs širdis mirtingas, / kai nusibodo, kad jo karalystė sukerpėjus tįso“.

Analogine mintimi užbaigia savo pažiūrį į darbų išdėstymą ir K. Donelaitis: „Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs, / Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą, / Nes be triūso dievs mus išmaitint nežadėjo, / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam“.

Konkretūs darbų pavyzdžiai

Konkrečiau įsigilinus, matyti, kad primityviausias darbų aprašymas yra „Pavasario linksmybės“. Čia K. Donelaitis dažniausiai remiasi paprastu hesiodišku paraginimu. Pagrindinis darbas pavasarį yra sėja. Todėl „Metų“ autorius ragina savo būrus: „Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai! / Rūpinkitės akylai, kad, užardami lauką, / Daug visokio sau išbertumbit vasarojo…“.

Tačiau Hesiodas plačiau nenurodo, ką reikia sėti, o Vergilijus smulkiai išvardina sėjamąsias kultūras (I, 210–230). K. Donelaitis taip pat kalba konkrečiai. Jo Pričkus šitaip bara Blėkių: „Eik, žioply! Eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą. / Sėk miežius, pupas, grikius su didele sauja / /Ir avižų n’užmiršk, kad sėdams išberi grūdus…“. Moterims Pričkus dar nurodo: „Nugi dabar, ką tik įmanot, sėkite sėklas! / Sėkite kopūstus, morkas su didele sauja; / Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų; <…> Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!“. Taigi, tokiose vietose K. Donelaitį būtų galima laikyti panašesniu į Vergilijų.

Tiesa, Vergilijus, kaip visuomet, kalbėdamas apie sėją, yra pakankamai mokslingas, nurodo pagal žvaigždes, kada kurią kultūrą tinkamiausia sėti. K. Donelaitis, atvirkščiai, tokias progas panaudoja praktiškiems patarimams: parodo, kam kuris javas yra naudingas. Paminėjęs linus, jis kiek vėliau sustoja ties moterų darbais – verpimu bei audimu ir priduria: „Ale nepeik, minau, per mier tą moterų provą, / Ar ne smagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės / žiemą su mergoms, vindus savo sukdamos, ūžia?“ Ši scena šiek tiek primena Vergilijų: „Vakarą vėlų žiemos, ligi išnaktų žibinęs ugnį, / tūlas nemiega ir skaldo peiliu pagaląstu balaną. / Jojo tuo tarpu žmona, netrumpą ramindama vargą, /dainą niūniuoja, kaip braukia per audinį skambantį skietą“.

K. Donelaičio „Vasaros darbų“ paveikslas yra nepalyginamai pilnesnis ir platesnis, negu „Darbuose ir dienose“ arba „Georgikose“. K. Donelaičio mėšlavežio aprašymo metu būrai daugiau kalba negu dirba, tačiau ypač nuotaikingai aprašoma mėšlavežio pradžia. Toliau poetas pereina prie šienapjūtės vaizdų, kurie pateikti itin ryškiai ir akivaizdžiai, panaudojant netgi atitinkamas menines priemones. Tokių vaizdų, kaip jau sakyta, nei Vergilijus, nei Hesiodas neduoda.

Galima būtų tam tikrą bendrumą įžvelgti tarp tradicinio įrankio aprašymo antikinės didaktinėse poemose ir Plaučiūno dalgio. Tačiau K. Donelaitis šią tradiciją panaudoja kam kitam, būtent, Plaučiūno moralinėms ydoms atskleisti, jam išbarti. Antikinėje didaktinėje poezijoje sutinkamus bendrus nurodymus apie įrankių gaminimą K. Donelaitis įkūnijo labai koloringoje Plaučiūno figūroje ir per jį parodė, ką reiškia neturėti paruoštų įrankių darbymečiui.

Kituose epizoduose vasaros darbai aprašinėjami paprasto paraginimo tvarka. Tai savotiška paralelė, atitinkanti paraginimus prieš sėją „Pavasario linksmybėse“ (Zabulis, 208–209). Ir čia nematyti bendrumo. K. Donelaitis pasinaudoja Plaučiūno dalgiu parodyti kitus tikslus (supeikti girtavimą, tinginystę), ne darbui. Antikos poetai visai neaprašo darbo vaizdų. K. Donelaičiui svarbiau yra išaiškinti ką ir kaip dirbti, paraginti būrus.

Tarp to įspūdžio, kurį K. Donelaičiui padarė jo mėgstamo Vergilijaus sukurtas vaizdas, ir jo paties sukurto vaizdo yra labai didelis tarpas, kurį mūsų poetas užpildo savo kūrybine vaizduote. Be to, sekant gamtos aprašymus nuo pavasario iki žiemos, jaučiamas didėjantis poetinis K. Donelaičio savitumas, jo kūrybinė jėga. Pavasarį jis aprašinėja daugybe smulkmenų ir tik tie atskiri smulkūs vaizdeliai, jų suma, sudaro visumos vaizdą. Šitoks bruožas ir yra būdingas bukolinei poezijai, su kuria K. Donelaitis buvo gerai susipažinęs. Einant į „Metų“ pabaigą gamtos vaizdai vis labiau įgauna platų epinį apibendrinimą, K. Donelaitis pradeda jausti peizažo visumą. Jis nepasitenkina apžvelgęs daug daiktų bei sugretinęs daugybe iliustracijų, o vis ieško kuo ryškesnio vaizdo, siekia kuo didesnio jo įspūdžio.

Įdomūs atsitiktinumai poemose

Beveik visos „Rudenio gėrybės“ skirtos svodbai aprašyti. Bet jos linksmumą tik vieną kartą nutraukia triukšmas, „Nes Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius, / Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė, / Kad ir pelės po šiaudais kribždėti nedrįso“.

K. Donelaitis plačiau nedėsto kūlimo tvarkos, o pereina prie paties Dočio kritikos. Vergilijus irgi kalba apie pasiruošimą kūlimui, tiksliau sakant, apie laito paruošimą. Kalba jis ir apie peles: „Mažytė peliukė / namą įrengia dažnai po žeme ir aruodą padaro“. Nepaisant šio sutapimo, K. Donelaičio vaizdas yra perdaug dinamiškas, kad jį būtų galima laikyti tiesiogine paralele su ramiu ir sausoku Vergilijaus aprašymu (Zabulis, 209–210). K. Donelaitis siekia būrus labiau pabarti, o ne kūlimą aprašyti. Ir paminimos pelės yra tik atsitiktinumas.

Paskutinėje „Metų“ dalyje beveik visai nėra darbų aprašymo. Čia baudžiauninkai kalbasi apie miško vogimą, eina šnekos apie gaisrus ir Dočio teismą, aprašoma baudžiauninkų kelionė su grūdais į Karaliaučių. Ugnies ir gaisrų aprašymai antikos epinėje poezijoje buvo tradiciniai. Randame gaisro aprašymą ir Vergilijaus „Georgikose“ (II, 303–311), tačiau situacija, kurioje kyla gaisras, ir jo pasekmės yra visai kitokios, negu Donelaičio „Metuose“. Tuo būdu K. Donelaitis nuo paprasto darbų išvardijimo „Pavasario linksmybėse“ pereina prie epinių būrų gyvenimo vaizdų „Žiemos rūpesčiuose“. Tai taip pat atsitiktinumas. Tiesiog panaši pasirinkta gaisro tematika. Bet jų sieti neįmanoma.

Taigi, sugretinus žmonių gyvenimo vaizdus, galima daryti išvadą, kad K. Donelaičio ryšys su antikinėmis didaktinėmis poemomis šiuo atžvilgiu yra neryškus. Savo ruožtu, žmonių gyvenimo vaizdai parodo būrų poeto kūrybinį brendimą nuo „Pavasario linksmybių“ iki „Žiemos rūpesčių“.

Iš vis dėlto K. Donelaičio poema skiriasi!

Jo „Metai“ esmingai skiriasi nuo Hesiodo „Darbų ir dienų“ ir Vergilijaus „Georgikų“: čia nepalyginamai daugiau vietos skiriama žmogui. Gamta ir žemės darbai, kurie sudaro Vergilijaus „Georgikų“ turinį, „Metuose“ pateikiami daugiausiai per žmogų. K. Donelaitis pritaiko didaktiniam epui dialoginę formą, galimas daiktas, paimtą iš Vergilijaus bukolinės poezijos.

Savo moraliniu mokymu K. Donelaitis artimesnis Hesiodui. Nors jo moralė ir krikščioniška, bet ji būriškai rūsti, nesitaikstanti su negerovėmis. Toks nesutaikomas buvo ir Hesiodas. Į kaimo gyvenimą jis žiūrėjo su tam tikra tiesos ieškotojo aistra. K. Donelaitis šią hesiodišką aistrą išliejo plačiais lietuviško kaimo gyvenimo vaizdais. Tuo būdu K. Donelaitis savojoje poemoje tarsi sulydė lyrinį gamtos pajautimą, būdingą Vergilijui, su nerimstančia, protestuojančia Hesiodo dvasia.

Galbūt, K. Donelaitis persisėmęs abiejų antikos poetų pasaulėžiūra, tačiau savitai ją pateikė. Kaip minėjau, jis yra individualus, savitas poetas.

Kaip jau minėta, savo moraliniu mokymu K. Donelaitis yra artimesnis Hesiodui. K. Donelaičio poemai davė įtakos liuteroniškasis pietizmas. Jo kūrybos pietistiniai aspektai buvo moralinė religinė reflekcija, didaktinė moralizuojanti tendencija. Antra vertus, visos aukščiau pateiktos paralelės įrodo, kad K. Donelaitis, net ir tose „Metų“ vietose, kur jis galėtų būti lyginamas su antikos poetais, niekada nepraranda savarankiško poetinio kriterijaus. Visoje poemoje jaučiamas griežtas kritinis reiklumas kiekvienam vaizdui ir sau pačiam taip pat, kurį jam pateikia iš antikinės poezijos atmintis. Tuo būdu K. Donelaitis, gal būt, vienintelis Europoje, neturėdamas nei pirmtakų, nei pasekėjų, pabandė antikines tradicijas traktuoti visai naujai, realistiškai.

K. Donelaičio „Metai“ yra vienintelis savo rūšies kūrinys. Viskas, kas yra ant šios žemės, sukurta Dievo. Darbai, vargai bei gamta: taip yra ir turėtų būti amžinai. Visur saikinga, harmoninga ir gražu. Juk tai ir norėjo aprašyti ir iškelti poetas būrų poemoje.

Literatūra:

D. Dilytė. „Kytras pilosopas“ Kristijonas Donelaitis // Literatūra. Nr. 38(1), 2000.

K. Donelaitis. Metai. – V.: Grožinės literatūros leidykla, 1956. – 159 p.

K. Donelaitis. Raštai. – V., 1977.

B. Ciplijauskaitė. Donelaičio „Metai“: realizmas ir tautinis jausmas // B. Ciplijauskaitė. Literatūros eskizai. – Vilnius – Kaunas, 1992. – P. 101–109.

H. Zabulis. K. Donelaičio „Metų“ santykis su Vergilijaus ir Hesiodo didaktinėmis poemomis // Literatūra ir kalba, VII, V., 1965. – P. 184–212.

Nuotraukose:

1. Kristijonas Donelaitis. J. Varno iliustracija (1963 m.)

2. Žymiausias romėnų rašytojas Publijus Vergilijus Maronas (70-19 m. pr. m. e.), žinomas kaip Vergilijus

3. Graikų poetas Hesiodas (gyvenęs 700 m. pr. m. e.)

Voruta. – 2014, bal. 26, nr. 8 (798), p. 2.

Mažoji Lietuva , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra