Darbai tomis dienomis, kurios buvo duotos ir mums

Autorius: Data: 2016-04-28, 12:30 Spausdinti

Darbai tomis dienomis, kurios buvo duotos ir mums

Dalia SAVICKAITĖ, Ignalina

Kaip bebūtų keista, bet arčiausiai kultūros darbuotojų dažniausiai atsiduria miškininkai. Jie ir talkininkai kraunant bendruomenių švenčių laužus, ir medienos tiekėjai scenografijos priemonėms pagaminti, ir dažniausiai patys – įvairių meno kolektyvų dalyviai, švenčių ruošėjai, knygų leidėjai ir filmų kūrėjai. Kodėl taip atsitinka? Miškininko profesiją renkasi jaunuoliai – romantikai. Įvairiausiose knygose pasakojama apie būtinybę išsaugoti gamtos grožį ateities kartoms, apie kūlgrindas ir partizanų bunkerius, apie piliakalnius ir laumių monus, apie paslaptingą augalo gyvenimą… Atėję dirbti į urėdijas jie dažniausiai tampa ūkininkais, retinančiais, kertančiais, gaminančiais kietmetrius, bet prigimtinė romantika juk niekur nedingsta… Vieni stengiasi šį pradą slėpti, kiti derinti su išlikimu ir asmeninio gyvenimo vertybėmis.

Šiandienos miškininkai išties yra arčiausiai senosios šalies kultūros, istorijos, praeities. Mažuose girių kaimeliuose gyvena žmonės, galintys pasakoti daugybės šios vietovės žmonių kartų gyvenimus, dainuoti jų dainas, kalbėti tradicine šneka, dažnai skarotos eglės dengia seniausių amžių kapavietes, partizanų bunkerius ir daugybę kitokių materialiųjų reliktų. Ilgus metus vienoje vietoje dirbantys eiguliai įžvelgia žmogaus rankų tvarinius, nors dažnai faktų nežino, bet intuityviai saugo tokias vietas. Žemaičių miškininkai gali didžiuotis Tverų krašto istorijos saugotojais, rytų aukštaičiai – Jono Rimanto Klimo darbais.

Jonas Rimantas Klimas gimė 1939 m. balandžio 21 d. Ignalinos r. Užsienių kaime. Jam teko dirbti Rietavo, Ukmergės, Nemenčinės miškų ūkiuose ir pabuvoti valdžios olimpe: Vilniaus MŪ direktoriumi ir gamybinio susivienijimo generaliniu direktoriumi, 1990 m. – tuomet, kai Lietuvai reikėjo persiorientuoti dirbti naujomis politinėmis sąlygomis, buvo paskirtas MŪ ministerijos Nacionalinių parkų skyriaus viršininku, 1992 m. – Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministru. Miškininko karjerą baigė dirbdamas Vilniaus miškų urėdijoje, kurioje gyveno ir dirbo įvairiataučiai žmonės. Kultūrinė veikla, rūpinimasis krašto istorija buvo lyg ir antroji jo profesija. Dar studijuodamas R. Klimas buvo LŽŪ akademijos studentų kultūros klubo pirmininkas ir už profesionaliai bei išmoningai organizuojamą veiklą 1963 m. pelnė LR meno saviveiklos žymūno vardą. 1993–1999 m. – išrinktas Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininku, 1986 m. su bendraminčiais įkūrė kraštiečių klubą „Ažvinčiai“, ten organizuodavo etnografines ekspedicijas, 1984 m. subūrė šiandien plačiai žinomą ir visose šventėse laukiamą „Nalšios“ ansamblį, kurį laiką jam vadovavo. Yra pelnęs Ignalinoje įteikiamą Miko ir Kipro Petrauskų premiją, Panevėžyje jo rankas papuošė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis, kurį skiria komisija LR Seime. Vedęs, vaikai Rūta ir Arūnas savo gyvenimais liečiasi su miškų tvarkymo politikos kūrimu.

Tokia būtų statistika. Dažniausiai ji tik konstatuoja, neatskleisdama vidinių žmogaus potyrių, išgyvenimų, nepapasakoja, kaip pristatomasis žmogus atrodo aplinkinių akimis. Ignalinos krašto žmonės jį laiku savu – „nepasikėlusiu“, inteligentišku, dosniu, išmintingu, sektinu, laukiamu visuose renginiuose. Jo ramus, meile gimtinei ir unikaliais istoriniais faktais paremtas žodis, sodriu balsu atliekamos senosios dainos papuošia daugelio bendruomenių renginius. Nežinia, ar dar kuris Lietuvos rajonas turi taip išsamiai aptartą istorijos, kultūros palikimą, kurį jis pateikė savo knygoje „Kukuoja gegiute“. Šioje knygoje aprašomą Lietuvos kampą jis vadina „šalimi nuo Salako iki Palūšės“, o ten gyvenančius – „ežerų ir girių žmonėmis“. Neįprastame pasakojime apie dainas jis pateikia istorinio fono, kuriame jos buvo kuriamos ir atliekamos, aprašymą; žmonių, kurie ateities kartoms „įdainavo“ jas, gyvenimo istorijas; ansamblio „Nalšia“, kuris buvo pagrindinis šio regiono dainų atlikėjas, veiklos istoriją ir net tų (o tai labai reta), kurie darbavosi fiksuodami šio krašto kultūrinį paveldą, biografijas. Folkloro kolektyvui vadovavo K. Kalibatas, P. Kvedaras, R. Klimas, A. Vakarinienė. Visus muzikuojančius perliukus jis „surankiojo“ krašte, kur lietuvišką valdžią keitė lenkų ir rusų, todėl labai pavydi Ažvinčių girios uteniškajam pakraščiui, kur autentikos dar labai gausu ir tik reikia pajėgų jam užfiksuoti. Knygos pasirodymą lydėjo gausybė renginių – „nalšėnai“ keliavo į atokiausius kaimus, ant namų, kuriuose gyveno dainų pateikėjai, muzikantai, tvirtino lenteles su jų vardais, telkdavo žmones, koncertuodavo. R. Klimas nepatingėdavo kiekvienam renginiui paruošti dainynėlį su natomis ir žodžiais pagal konkretaus koncerto programą, kad žmonės galėtų dainuoti kartu, kad senųjų dainų mokytųsi jų vaikai. Už šią kruopščiai paruoštą knygą, garsinančią Ignalinos rajono savitumą, 2000 m. jis buvo apdovanotas Miko ir Kipro Petrauskų premija (pirmas ją po mirties 1999 m. gavo Č. Kudaba). Daug dėmesio skyrė gimtųjų apylinkių Laukstenių kaimo poeto, nužudyto Armijos Krajovos karių, Juozo Klimo atminimo įamžinimui, paruošė ir išleido jo knygelę „Pasižadėjimas“.

R. Klimą galima vadinti ir bendruomenių sambūrių pradininku Lietuvoje. Kaimo gyventojų kartų susitikimai 1975 m. dar nebuvo madingi, o Užsienių kaimo, kuriame gimė ir augo Rimantas, net apie 100 gyventojų ir išeivių jau pirmą kartą tuomet susirinko tikram, širdingam bendram vakarui. Tų sambūrių pakiliame emociniame fone jam vadovaujant Vilniuje 1986 m. susibūrė ir kraštiečių klubas „Ažvinčiai“. Anksčiau kas ketverius metus klubas organizuodavo Didžiąsias ažvintiškių sueigas, Ažvinčių vaitystės paminėjimo metines. Ignalinos žmonės R. Klimą dažnai pavadina Dainiumi, nes ten, kur būna jis, visuomet skamba daina. Ne bet ką jis dainuoja. Lyg senovės dainius (senajame pasaulyje jie buvo vadinami bardais ir turėdavo net diplomatinę neliečiamybę) jis su žmonėmis bendrauja derindamas muzikos ir žodžio galias, sukuria prasmę visiems sambūriams. Nežinia kaip, bet jo galvoje telpa įvairių bendražygių, meno kolektyvų, kuriuos skubanti šiandieninė karta pamiršta, gimtadieniai, iki jo laiku atskrenda žinios apie netektis, jis suspėja atvykti ir juos išlydėti kankliuodamas…

R. Klimas – godus žmogus. Godus gyvenimo džiaugsmui, istorinės tiesos paieškoms, godus bendravimui, žinojimui ir supratimui. Jis – provokatorius, nes savo pasisakymais priverčia į daugelį istorinių dalykų pažvelgti kitaip, netingėti ieškoti tiesos savo artimoje aplinkoje ir knygose. Kaip ir daugelį, kurie turi savitą požiūrį į reiškinius, savo gyvenimiškąją poziciją, jį ne itin mėgsta politikai ir vadovai, kuriems tenka išklausyti jo atvirą žodį ir dėl miškų, ir dėl dainų… Didžiausia jo gėla šiandien – gimtosios, valstybinės kalbos darkymas. Dažnai jis lieka vienišas, kuomet pabando viešai tuo piktintis ir apeliuoti į politikų sąžinę. Ką gali vienas žmogus, kuomet toks reprezentacinis leidinys kaip „Kultūros barai“ spausdina tekstus, kur Šekspyro, Čerčilio ar Vaildo pavardės parašomos taip, kad vyresnio amžiaus lietuvis net ne iš karto susigaudo, apie ką kalbama… Bet juk jei nebus vieno žmogaus, greta neatsistos ir antras…

Iš kur tokia griežta gyvenimiškoji pozicija? Lietuvos etninės kultūros draugijai jam teko vadovauti tuo metu (1993–1999), kai šaliai būtinai reikėjo pamatų, ant kurių būtų statomas naujas kultūros rūmas. R. Klimui teko daug prisidėti kuriant ženklų sistemą, su kuria norėtųsi susitapatinti atsiveriant sienoms. Lyg ir gyvenimo paskirtimi tapo Aleksandro Račkaus, prieškariu išvykusio gyventi į JAV, garsaus gydytojo, istoriko, numizmato, knygoje įrašyti senos lietuviškos dainos žodžiai: „Kur paukštelis tik tupėjo, ten plunksnelės nubyrėjo.“ Tai reiškia, kad urbanizacijos mažai paliestuose plotuose dar yra likę gausybė ženklų, liudijančių tikrąją istoriją. Juos reikia atrasti, aprašyti, jais remiantis daryti išvadas. Miškininką labai džiugina tai, kad Lietuvoje aktyvėja archeologinės paieškos. Radiniai – vieninteliai tikrieji liudytojai, nes istorikai, vertindami faktus iš savo varpinių – kas iš krikščioniškųjų, kas iš marksistinių, kas iš „laisvės“ laikų pozicijų, yra linkę ją „lankstyti“ sau patogia kryptimi. Rimantas yra nepakantus istoriniam melui ir perdėm laisvam, smulkmenų nevertinančiam, atitinkamam laikmečiui patogiam faktų interpretavimui. Jau nepriklausomybės laikais naujas mūras buvo pradėtas statyti ant kreivokų pamatų. Žmonių bendravimo „sugedęs telefonas“ juos iškraipė dar labiau. Jo manymu, būtina įtvirtinti esmines istorines, vertybines nuostatas, nekaitalioti jų, „vėjui pakeitus kryptį“, o tik po to ieškoti ar kurti modernų jų interpretavimą. Savo „vedliais“ R. Klimas vadina dr. J. Statkutės de Rosales, A. Kurtinaičio, J. Šeimio knygas. Jis linkęs įsiklausyti ir į kraštiečių, istorikų, informaciją. Štai – buvo įsitikinęs, kad Ažvinčių vaitystės 500-ąsias paminėjimo metines švęs šių metų rudenį, bet vietos laikraščiuose aktyviai besipublikuojantis R. Matkevičius pastebėjo, kad tai reikėtų daryti kitais metais. Atsirado nauji dokumentai. Jo gimtojoje sodyboje įkurtoje istorinėje ekspozicijoje šiemet bus viena tauria švente mažiau…

Daug laiko R. Klimas skyrė dalyvavimui Karaliaus Mindaugo kolegijos veikloje. Jos veiklos esmė – Lietuvos valstybingumo idėjos ir praktinės išraiškos sukūrimas. Jo ir kitų kolegijos narių pastangų dėka šiandien turime laisvadienį liepos 6-ąją – Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dieną. Kolegijos iniciatyva tą dieną ant piliakalnių deginami laužai, istorinėmis vietovėmis keliauja dviratininkai, minima Baltų vienybės diena.

Labai sudėtingus laikus teko išgyventi 1989–1992 m. Tuomet Pietryčių Lietuvoje pradėjo aktyviai reikštis Vilniaus autonomijos veikėjai siekdami suardyti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą ir vienybę. Tuo metu greta tiesioginių pareigų jis vadovavo Visuomeninei Rytų Lietuvos tarybai, buvo valstybinių regioninių problemų komisijos, kuriai vadovavo R. Ozolas, pakomisijės pirmininku. Su kolegomis miškų ūkyje įkūrė Sąjūdžio rėmimo grupę, Miškininkų sąjūdžio suvažiavime 1989 m. inicijavo girininkų tarybos sudarymą. Aktyviai jis veikė ir tragiškomis Sausio įvykių dienomis, stiprino Parlamento rūmų apsaugą ir rūpinosi aikštėje budinčiais žmonėmis.

Nors dėl savo įvedamų naujovių Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministru buvo neilgai, tačiau – prie trijų Vyriausybių. Jo vadovavimo periodu žemės ūkio ir karinių dalinių žemės buvo perduotos valstybei, priimtas nutarimas dėl žvėrių padarytos žalos įvertinimo ir pakenktų miškų atkūrimo, tinkamai licenzijuoti medienos ir jos gaminių pardavimo klausimai, į žemės reformos darbus įtrauktas Miškotvarkos institutas, patvirtinta supaprastinto apsirūpinimo mediena tvarka, sumažinti apribojimai miškus grąžinant buvusiems savininkams, stengtasi didinti girininkų vaidmenį valdyme, prisiminti Armijos Krajovos ir Sovietinės armijos nužudyti miškininkai ir daugybė kitų darbų.

Stebėtina jo savybė – su vienoda atida jis sugeba dirbti ir didžius valstybės vertybių kūrimo darbus, ir rūpintis pertvarkų labirinte pasimetusio žmogaus vertybių išaukštinimu. Rimantas Klimas nerimsta ir dabar. Kiekvieną savaitę lankosi tėvų sodyboje Užsienių kaime, kuria, tvarko ir pertvarko šimtamečiame kluone įkurtą muziejėlį, gražina aplinką, lanko žmones ir ragina juos veikti, kartu su A. Gaižučio vadovaujama Miško savininkų asociacija rūpinasi likimo draugais, ruošia ir dalyvauja šventėse ir atsakinguose respublikiniuose renginiuose.

Visus šiuos iškilius, neįprastus darbus vykdė vienas žmogus tomis pačiomis dienomis, kurios buvo duotos ir mums. Visi išgyvenome virsmo periodą, bet ar visi taip kūrybingai, taip valstybiškai atsakingai? Rašydama vis galvojau – ar kas nors rado reikalą padėkoti žmonai, šeimos nariams, nes, veikdamas mūsų visų gerovės labui, dėmesį turėjo dalinti… Kalbėdamas po medalio įteikimo Panevėžyje R. Klimas žavėjosi rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės žodžiais: „Likę savo krašto šeimininkais, likime žmonėmis; / Žmonių gerovė ir laisvė ne laukimu įgyjama, bet darbu ir kova; / Tautų likimas priguli nuo to, kiek tautoje yra stipraus būdo žmonių.“ Tuo vadovaujasi iškilus, atsakomybės už savo veiksmus nebijantis Rytų Aukštaitijos krašto vaikas, manantis, kad Lietuvos kraštovaizdis – tokia pat kultūrinė vertybė kaip ir kitos, tuo turėtume vadovautis ir mes jei norime būti gerbiami pasaulyje, jei manome, kad „nusipelnėme gyventi geriau“.

Jono Beržinio nuotr.

„Voruta“, Nr. 4 (822), 2016 m. balandžio 30 d., p. 6.

Etninė kultūra Kultūra Muzika ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra