Daraktorinės mokyklos

Autorius: Data: 2011-11-28, 09:11 Spausdinti

Daraktorinės mokyklos

Eugenija PAKUTKIENĖ

„Lietuvos mokyklos ligi 1863 m. sukilimo, netsižvelgdamos į rusiškąją administraciją, laikėsi Lietuvos ir Lenkijos Edukacinės Komisijos sistemos. Dėl to ir parapinių mokyklų vedėjai buvo vadinami direktoriais, o liaudis juos vadino daraktoriais. Po 1863 m. parapinės mokyklos (gausiai steigtos vysk. Valančiaus) uždarytos, o naujai steigiamos mokyklos buvo imtos tvarkyti grynai rusų įstatymais. Tokių mokyklų vengdami, lietuviai ėmė steigti slaptas mokyklas, kurios buvo praktikuojamos beveik ligi pat nepriklausomosios Lietuvos atkūrimo. Šiuos slaptųjų mokyklų mokytojus žmonės vadino daraktoriais. Daugumas jų buvę be mokytojo cenzo, o kiti net nemokėję rašyti. Svarbiausias daraktoriaus uždavinys buvo išmokyti vaikus skaityti spausdintus tekstus, kiti mokė ir rašyti, o jau labai retas iš jų mokė ir skaičiuoti.

Kadangi anuo metu gyventa kaimais (ne viensėdžiais), tai beveik kiekvienas kaimas nusisamdydavo ir daraktorių – įsisteigdavo slaptąją mokyklą – nuo Visų šventųjų ligi Velykų (kai vaikams nereikėdavo ganyti). Mokyklą lankydavo po keliolika mokinių. Tačiau pasižymėję daraktoriai sutraukdavo ir po keliasdešimt ar net arti šimto mokinių. Daraktorių mokykla jokių specialių patalpų neturėjo. Paprastai buvo mokoma ūkininkų gyvenamosiose pirkiose (joje gyvenant ir didelei ūkininko šeimai). Tik kur ne kur tokios mokyklos naudodavosi seklyčiomis. Pamokų metu vaikai sėdėdavo apie stalą, o daraktorius – jo gale. Visi vaikai skaitydavo iš elementorių ar maldaknygių jiems paskirtus tekstus tyliai, daraktoriaus dešinėje sėdįs vaikas skaitydavo garsiai, o daraktorius tikrindavo mokymosi išvadas. Patikrintasis vaikas gaudavo pratyboms naujus tekstus ir sėsdavo į daraktoriaus kairę, o visi vaikai pasislinkdavo apie stalą artyn daraktoriaus (iš dešinės pusės), ir vėl būdavo tikrinamas kito mokinio skaitymas. Buvo skaitoma slebizavimo būdu (taip visur buvo skaitoma ligi XIX a. galo). Šia tvarka mokomas skaityti vaikas pirmiausia turėdavo išmokti visas raides, vadindamas jas ne garsais, bet skiemenimis (a bė cė dė ė ef ir t. t.). Pvz., žodžiai r y t o m a l d o s buvo taip skaitomi: er-y-ry, tė-o-to, ryto, em-a-al-mal, dė-o-es-dos, maldos, ryto maldos. Tai metodas, kuris rėmėsi ne logine, bet motorine atmintimi, ir taip pat ritminiu pajautimu. Greičiausiai išmokdavo šio tipo mokiniai.

Tie daraktoriai, kurie mokydavo ir rašyti, vartodavo ir kitą stalą, prie kurio susėsdavo rašantieji. Šio meno dažniausiai būdavo mokoma, kartojant daraktoriaus parašytuosius į sąsiuvinį tekstus (raides, žodžius, sakinius).

Ir tik išimtiniais atvejais būdavo pasiekiama to, kad vaikai perrašydavo knygos tekstus.

Daraktoriai dažniausiai mokydavo po savaitę pas kiekvieno vaiko tėvus. Šitoks nuolatinis mokyklos vietos kaitaliojimas buvo tam tikra apsauga nuo žandarų. Atvykę kaiman slaptosios mokyklos medžioti, žandarai paprastai nežinodavo, į kurią sodybą pulti. O kai tik jie būdavo pastebėti, vaikai išsibarstydavo, ir kasdieninėje ūkininko pirkioje kokių nors mokyklinių žymių nebebūdavo galima rasti.

Kur daraktorius mokydavo, ten jis paprastai ir gyvendavo bei būdavo valgydinamas. Be to, jam dar būdavo primokama kas savaitė po 10 ar net 15 kapeikų nuo kiekvieno mokomo vaiko (valdinės mokyklos mokytojas tuo metu gaudavo po 30 rublių per mėnesį). (…)

Auklėjimo (ypač tautinio) požiūriu daraktoriai buvo tikrieji ano meto lietuviškojo atžalyno sodininkai. Viena lietuvė motina, be daraktoriaus talkos, vargu būtų galėjusi išsaugoti ano meto priaugančioje kartoje lietuviškosios sąmonės žiburėlį. Pagaliau daraktorių sudarytosios tradicijos tėvams būti itin glaudžiame kontakte su mokykla labai teigiamai veikė mūsų mokyklinę santvarką ir Nepriklausomosios Lietuvos metu.“

***

„Šviesaus atminimo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vincas Bazilevičius, slapyvardžiu Taučius (1914–1999), pedagogas ir vertėjas, rezistencijos dalyvis, skaudaus likimo žmogus. 1999 m. vasario 1 d. už rezistencinę veiklą jam buvo suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis, taip pat pripažintas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo statusas. Po mirties V. Bazilevičius apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (2003 m. gegužės 12 d.) ir Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu (2005 m. gegužės 22 d.).

Vincas Bazilevičius buvo paskutinysis gyvas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo narys, kartu su Vincu Selioku, Antanu Miškiniu, Antanu Kučingiu ir kitais visuomenei žinomais vardais atstovavęs akademinio išsilavinimo ir kultūrinio visuomeninio autoriteto socialiniam sluoksniui pokario lietuvių rezistencijoje. Žuvus partizanų vadui Baltūsiui-Žvejui, kurį laiką V. Bazilevičiui teko eiti BDPS prezidiumo pirmininko pareigas.“

V. Bazilevičius, 1942 m. Vilniaus universitete baigęs prancūzų kalbos studijas, 1942–1944 m. mokytojavęs Marijampolėje, klasikinės literatūros vertėjas iš prancūzų kalbos. Už dalyvavimą rezistencinėje veikloje (nuo 1945 m.) mokytojai V. Bazilevičius ir A. Miškinis buvo nuteisti dvidešimt penkeriems metams lagerio. Nuo 1947 m. V. Bazilevičius buvo BDPS leidybos skyriaus vedėjas, kiek vėliau – prezidiumo narys. Redagavo svarbiausius pasipriešinimo dokumentus, tarp jų ir adresuotus tarptautinėms organizacijoms. Buvo Tauro apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ redaktorius. Juozas Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“ nurodė, kad Taučius į Kazlų Rūdos miškus pats jam atvežė Memorandumą Jungtinėms Tautoms ir Keturių Tarybai Paryžiuje, laišką popiežiui, kad jis dokumentus nugabentų į užsienį. Per tą viešnagę Taučius dar pasakęs partizanams kalbą, norėdamas palaikyti jų kovinę dvasią.

Į Sibiro lagerius jie buvo vežami Stolypino vagone (tai stačių kalinių grūste prigrūstas gyvulinis vagonas su viduje vaikščiojančiu sargybiniu, neleidžiančiu prieiti prie langelio). Drauge su jais į tokius baisius vagonus buvo prikimšta nemažai inteligentų – inžinierius Jonas Boruta (rašytojo Kazio Borutos brolis ir dabartinio Telšių vyskupo Jono Borutos tėvas), inžinierius Vincas Seliokas, kunigas Mykolas Buožius, kunigas Petras Našlėnas-Kerbelis ir kt. A. Miškinis, niekada nestokojęs humoro jausmo, tada pasakė: „Važiuojam su visa tauta!“ O norėdamas nuraminti vagono nelaimėlių širdis, visus paraginęs sugiedoti giesmę „Šventas Dieve“: „Šventas Dieve, / Šventas galingasis, / Šventas amžinasis, / Pasigailėk mūsų!“

Po lietuvių kalbos mokytojų suėmimo į gimnaziją, greičiausiai komjaunimo pasiųstas, buvo atvykęs pirmuosius žingsnius į literatūrą bežengiąs Mykolas Sluckis. Tai buvo aukštas dailus vaikinas su juodų garbanotų plaukų kupeta.

V. Bazilevičius kalėjo Norilsko, Čiūnos lageriuose. Jis grįžo į Lietuvą (1957) labai suvargęs, paniekintas. V. Bazilevičius, grįžęs į Lietuvą, stengėsi gyvenimą pradėti iš naujo. Susirado darbą (dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Kauno viešojoje bibliotekoje, o saugumo persekiojamas iki 1965 m. – sandėlininku ir kitur), sukūrė šeimą – vedė laptevietę tremtinę Genovaitę Piliponytę, kuri jam buvo didelė pagalbininkė. Vėliau visa širdimi įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, bendradarbiavo spaudoje, parašė atsiminimus „Mirties karuselėje“ (Kaunas: Aušra, 2000).

Jis vertėjavo. Išvertė Honoré de Balzaco romano „Tėvas Gorijo“ antrąjį leidimą (1966). Jame greta V. Bazilevičiaus buvo nurodyta ir prityrusio redaktoriaus bei vertėjo Dominyko Urbo pavardė. Beje, su šiom pavardėm išėjo ir penki vėlesni romano leidimai: III – „Vaga“, 1971; IV, V – „Šviesa“, 1977, 1984; VI – „Baltos lankos“, 1998; „VII–XIX a. skaitiniai“, „Saulabrolis“, 2000. Beje, pirmasis (1949) leidimas pasirodė be vertėjo pavardės, nes tuo metu jis buvo kalinamas. (Danutė Krištopaitė „Mano mokytojas“)

www.punskas.pl

Istorija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra