Dar viena pastanga įminti tris vyrus palaidojusios Taravos Anikės mįslę

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta leidėjo, poeto ir fotografo Antano Stanevičiaus istorinės publicistikos knyga „Taravos Anikės mįslė“ – tarsi dar vienas bandymas suvokti, kodėl ši iš lietuviškųjų rytprūsių kilusi mergina jau ketvirtą šimtmetį suka galvas ne vien tiktai kunigams, poetams ir menininkams.
 
Kodėl Klaipėdoje gimusio vieno iš iškiliausių rytprūsių poeto Simono Dacho garbei 1912 metais pastatyta bronzinė merginos, pramintos Taravos Anike, skulptūra, neišstovėjusi nė trijų dešimtmečių, mįslingai dingo? Ir kaip ji prieš du dešimtmečius vėl sugrįžo į senąją vietą Teatro aikštėje ?
 
Į šiuos ir daugybę kitų klausimų ieško atsakymų A. Stanevičius, išleidęs jau antrąją knygą apie patį garsiausią giesmių kūrėjo S. Dacho (1605-1659) kūrybos personažą – Taravos Anikę. Šiai merginai skirtas eilėraštis irgi tapo dainuojamosios poezijos šedevru – iki šiol skamba visuose pasaulio kraštuose, kur tik gyvena vokiečių kilmės žmonės.
 
Gausiai iliustruotoje A. Stanevičiaus knygoje atskleidžiami įdomūs lietuviškųjų rytprūsių istorijos puslapiai, ryškiausios šio krašto asmenybės, prisimenami žmonės, siekę atgaivinti po Antrojo pasaulinio dingusį, bukų sovietmečio valdžios ideologų arba tiesiog vandalų nuo žemės paviršiaus nušluotą Mažosios Lietuvos kultūros paveldą.

„Taravos Anikė, ko gero, nežvelgtų į mus nuo postamento Klaipėdos aikštėje, jei lietuvių ir prūsų šeimoje gimęs Simonas Dachas kažkada nebūtų apsilankęs Karaliaučiaus katedroje vykusiose kunigo Johano Partacijaus ir septyniolimetės Anikės vestuves. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs jaunąją, kurios širdis jau priklausė kitam, poetas sukūrė ilgesingą eilėraštį „Taravos Anikė“, ilgainiui virtusį liaudies daina.

„Anikės grožis vedė iš proto vyrus – ji anksti tapo našle, bet vėliau spėjo dar dukart ištekėti už kitų kunigų, naujai atkeltų dirbti į parapiją, kurioje gyveno, susilaukė vaikų“, – pasakojo dėl savo ištikimybės S. Dacho kūrinio herojei draugų pusiau juokais ketvirtuoju Taravos Anikės sutuoktiniu vadinamas klaipėdietis A. Stanevičius.

Paminklas S. Dachui ir jo mylimajai uostamiesčio aikštėje stovėjo neilgai. Kai 1939-aisiais į Vokietijos aneksuotą Klaipėdą atvykęs Adolfas Hitleris rėžė ugningą kalbą iš teatro balkono, aikštėje tik vienintelė Anikė stovėjo atsukusi nugarą Trečiojo reicho vedliui. Per karą merginos skulptūra mįslingai dingo. Spėjama, kad naciai jį kaip ir kitus bronzinius paminklus, bažnyčių varpus išlydė patrankoms.
Sovietmečiu Teatro aikštėje planuota statyti paminklą lietuvių raštijos pradininkui Martynui Mažvydui. Kaip tik tuo metu Klaipėdoje pasirodė turistas iš Vokietijos Heinzas Radzivilas – jam pirmajam šovė į galvą mintis grąžinti Taravos Anikę į senąją vietą. H. Radzivilo siūlymo priblokšti tuomečiai miesto vadovai nuo jo atsitvėrė tylos siena
Greičiausiai kilęs iš Lietuvos didikų Radvilų giminės vokietis rankų nesudėjo – užsuko į dienraščio „Klaipėda“ redakciją, kuriai tuo metu vadovavo A. Stanevičiaus. Šis jo vizitas tapo lemtingu – 1988 metų gegužės 26 d. laikraštyje pasirodžiusi publikacija „Ar sugrįš „Onutė iš Taravos“ sukėlė audringas diskusijas, pralaužė nepasitikėjimo ledus.
Rytprūsių kilmės vokiečiai įkurta „Taravos Anikės“ bičiulių draugija surinko pinigų, pagal išlikusias nuotraukas, sendaikčių turguje atsitiktinai aptiktą paminklo kopiją atkūrė bronzinę Anikės skulptūrą ir S. Dacho bareljefą. Klaipėdiečiai pasirūpino postamentu, atstatė senąjį fontaną. 1989-ųjų lapkričio 18-ąją Taravos Anikė vėl stovėjo Teatro aikštėje.

„Sutelktomis vokiečių ir lietuvių pastangomis Klaipėdoje buvo atidengtas paminklas ne kokiam nors karvedžiui ar politikui, o literatūros kūrinio personažui savotiškai atspindėjo naują epochą, kintantį žmonių mastymą. Nepraėjus ir dešimčiai dienų buvo nugriauta Berlyno siena, visa Europa pradėjo gyventi kitaip“
, – prisimena A. Stanevičius.
Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje apie S. Dachą ir Taravos Anikę težinojo vienas kitas klaipėdietis. Žmonės nesuprasdavo, kodėl uostamiestį lankantys vokiečių turistai bronzinės skulptūros papėdėje staiga susigraudindavo, užtraukdavo garsiąją dainą. Dabar priešingai – tik vienas kitas nežino, ką vaizduoja paminklas Teatro aikštėje.
Pirmoji A. Stanevičiaus knyga apie Taravos Anikę turistams vokiečių kalba išleista 1992 metais. Su vertėja Rasa Krupavičiūte ir muzike Danguole Martusevičiene jis parašė lietuviškąjį libretą Bruno Hardt – Vardeno, Hanso Špirko ir Hainricho Štrekerio 1933 metais sukurtai operetei „Taravos Anikė“, pastatytai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Vėliau autorius užsimojo parašyti platesnę istorinę apybraižą.

„Anikei paskyriau kelionę į Taravą
(dabartinis miestelio pavadinimas – Vladimirovo). Vien tik apie ją galvodamas važiavau per Kuršių neriją Prūsijos karalienės Luizės keliu. Išleistoje knygoje apibendrinti patirti įspūdžiai, menkai žinomi ir nauji faktai“, – pasakojo autorius.
Klaipėdos centre stovinčios mergaitės su gėlės žiedu skulptūra vilioja turistus, čia pasimatymus skiria įsimylėjėliai, vyksta tradiciniai džiazo festivaliai, kitos miesto šventės. Kaliningrado srityje esantį Taravos miestelį aplankęs A. Stanevičius čia išvydo tik apleistą raudonplytę bažnyčią, kurioje Anikė buvo pakrikštyta.
 
Kaliningradiečiai buvo užsimoję sutvarkyti garsios našlės vaikystę primenantį istorinį pastatą, bet greitai pristigo lėšų ir metė darbus. Nuardžius stogą, Taravos bažnyčia ėmė smigti žemėn dar greičiau.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Apie Taravos Anikės gyvenimo istoriją A. Stanevičius gali pasakoti valandų valandas (E. Maciaus nuotr.)
2. Knygo viršelis (A. Pilaitienės nuotr.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra