Dar viena lenkiška knyga apie Vilniaus AK

Autorius: Data: 2013-06-19, 14:17 Spausdinti

1996 m. Varšuvoje buvo išleista Lietuvos Respublikos piliečio dr. J. Volkonovskio knyga „Ginkluotos kovos sąjungos – Armijos krajovos Vilniaus apygarda 1939-1945 metais“ („Okręg Wilenski Związku Valki Zbrojnej – Armii Krajowej w latach 1939-1945“). Ši knyga parašyta remiantis 1994 m. Varšuvoje apginta J. Volkonovskio daktaro disertacija. Reikia pripažinti, jog tai pirmas monografinio pobūdžio darbas, apibendrinantis lenkų pogrindžio istoriją Rytų Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Apie Armijos krajovos (AK) veiklą lenkų istorikai yra parašę dešimtis knygų ir šimtus straipsnių, tačiau jie nagrinėdavo atskirus AK veiklos fragmentus ir laikotarpius. Dr. J. Volkonovskis, remdamasis kai kuriais naujais archyviniais šaltiniais ir lenkų istorikų darbais, visapusiškai išnagrinėjo lenkų pogrindžio veiklą Rytų Lietuvoje nuo jo atsiradimo iki likvidavimo. Rašydamas AK istoriją dr. J. Volkonovskis tyrinėjo ne tik Lietuvos ir Lenkijos archyvų dokumentus, bet ir Baltarusijos bei Londono archyvų ir mokslo įstaigų fondus. Vis dėlto šaltinių tyrimo srityje nebuvo išsemtos visos galimybės. Dr. J. Volkonovskis nepanaudojo 1995 m. Vilniuje surastų AK Vilniaus apygardos dokumentų, kurie yra dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, bei buvusio KGB archyvo operatyvinės įskaitos ir slaptos raštvedybos fondų. Manyčiau, dėl to nukentėjo knygos II (Vilniaus apygarda 1940-1941 m.) ir V (Vilniaus apygarda 1944-1945 m.) skyriai. Remdamasis buvusio KGB archyvo dokumentais, autorius galėjo susidaryti tikslesnį pirmos ir antros sovietų okupacijos ir lenkų pogrindžio veiklos vaizdą. Nors naudojamasi į mokslinę apyvartą lietuvių istorikų R. Žepkaitės ir A. Bubnio1 įvestais Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais, bet lietuvių istoriografija, turėjusi ir tebeturinti savo požiūrį į kai kurias autoriaus gvildenamas problemas, beveik visiškai ignoruojama.

                      J. Volkonovskio knygą sudaro įvadas, penki skyriai, pabaiga, bibliografija, santrumpų sąrašas, reziumė vokiečių kalba, asmenvardžių rodyklė, iliustracijos ir priedai. Įvade autorius aptaria darbo aktualumą ir tikslus, trumpai apibūdina kiekvieną skyrių, bet nei lietuviška, nei lenkiška istoriografija iš esmės nenagrinėjama. Kiekvieno skyriaus struktūra yra panaši. Visuose skyriuose iš pradžių apžvelgiama aprašomo laikotarpio socialinė-politinė situacija Vilnijoje, aukščiausių Lenkijos valdžios institucijų ir centrinės pogrindžio vadovybės direktyos Vilniaus apygardai, nagrinėjama konkreti pogrindžio struktūrų veikla. Kiekvienas skyrius baigiamas trumpomis išvadomis. Knygos struktūra paremta besikeičiančių valdžių ir okupacijų aptarimo principu. Pirmame skyriuje nagrinėjamas lenkų pogrindžio kūrimasis ir veikla Lietuvos valdymo (autorius vadina Lietuvos okupacija) laikotarpiu, antrame skyriuje – pirmos sovietų okupacijos (1940-1941), trečiame ir ketvirtame – nacių okupacijos laikotarpiu (1941-1944) ir penktame – antros sovietų okupacijos laikotarpiu (1944-1945).

                      Dr. J. Volkonovskio knyga visiškai atitinka radikaliosios Lenkijos istoriografijos tradicijas. Rašydamas apie AK veiklos istoriją, autorius neabejoja Vilnijos valstybine priklausomybe prieškarinei Lenkijos Respublikai. Visa, kas šiame krašte vyko Antrojo pasaulinio karo metais, J. Volkonovskio nuomone, vyko Lenkijai priklausančioje teritorijoje. Vilniaus perdavimą Lietuvai 1939 m. autorius traktuoja kaip Molotovo-Ribentropo slaptų paktų rezultatą. Visos (išskyrus Lenkiją) Vilniją valdžiusios valstybės, tarp jų ir Lietuvos Respublika, dr. J. Volkonovskiui yra okupantės. Autorius nenori gilintis į tai, jog Lietuva atgavo Vilnių remiantis net ik 1939 m. spalio 10 d. sutartimis su Sovietų Sąjunga, bet ir 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Sovietų Rusija. Pastaroji, būdama Rusijos imperijos teisių paveldėtoja ir suverenė, Vilnių perdavė ne Lenkijai, bet Lietuvai. Antantės Aukščiausioji Taryba 1919 m. gruodžio 8 d. nustatė laikiną Lenkijos sieną pagal Kenzono liniją, taigi paliekant Vilniaus kraštą už Lenkijos valstybės ribų. Galų gale net ir pati Lenkija 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi įsipareigojo jėga nespręsti teritorinių ginčų su Lietuva. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija demarkacinę Lietuvos-Lenkijos liniją pripažino valstybine siena. Lietuva šio Ambasadorių konferencijos sprendimo niekada nepripažino ir Vilnių visada laikė savo valstybės sostine. Tarptautinės teisės specialistų nuomone, Ambasadorių konferencija neturėjo teisinės kompetencijos nustatyti valstybinę sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos. Ambasadorių konferencija, nebūdama Tautų Sąjungos organas, negalėjo priimti privalomo sprendimo be abipusio šalių sutikimo. Konferencija taip pat neturėjo tarptautinio teismo jurisdikcijos, kaip Tautų Sąjungos Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo teismas. Tautų Sąjunga jokiu dokumentu nėra patvirtinusi Ambasadorių konferencijos nutarimo. Taigi Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienos klausimas nebuvo teisiškai išspręstas. Daugybė istorijos ir teisės faktų liudija, kad būtent Lenkija 1920 m. okupavo, o 1922 m. aneksavo Vilniaus kraštą ir jį neteisėtai valdė iki 1939 m. rugsėjo 19 d. taigi dr. J. Volkonovskiui reikėjo daugiau pamąstyti dėl termino „Lietuvos okupacija“ teisingumo. Dalies anksčiau prarastos Lietuvos teritorijos prilyginant nacių ir sovietinei okupacijoms, reikėjo pamąstyti ir apie mokslinį korektiškumą. Dabar tai atrodo ir kaip autoriaus nemokslinio objektyvumo ir metodologinio neįžvalgumo išraiška. Įrodinėti savo tezės autorius nė neketina, kaip to nedarė ir savo ankstesnėse publikacijose2.

                      Lietuvos požiūriu, lenkų pogrindžio veikimas Vilnijoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo neteisėtas, nukreiptas prieš Lietuvos valstybės integralumą ir dėl to žalingas Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesams. Šio teiginio esmės negali pakeisti ir ta aplinkybė, kad 1940 m. Lietuva prarado valstybingumą ir buvo sovietų, o paskui nacių okupuota. Lenkų pogrindis Lietuvoje visuomet siekė Vilnių prijungti prie Lenkijos, ir dėl to AK buvo laikoma Lietuvos priešu. Dėl to yra suprantama, kodėl Lietuvos saugumas nesitaikstė su lenkų pogrindžio veikla ir stengėsi likviduoti slaptas lenkų organizacijas. Nors autorius vis kartoja teiginį, jog Lietuva vienu ar kitu būdu vis vien būdavo Lenkijos priešų (kartu su Vokietija ir Sovietų Sąjunga) gretose, Lietuvos laikysena 1939 m. rugsėjo mėn. to nepatvirtina.

                      Dr. J. Volkonovskis stengėsi pabrėžti ir sureikšminti lietuvių administracijos veiksmus prieš lenkų pogrindį ir civilius gyventojus. Kaip ir kai kurie kiti lenkų istorikai, dr. J. Volkonovskis stengiasi įtvirtinti lenkus persekiojančių nuožmių lietuvių stereotipą. Todėl autorius mėgina taip interpretuoti faktus, kad jie visai  praranda savo pirminį pavidalą. 1939 m. spalio 31 d. Vilniuje vykusių žydų pogromų, kurių metu 22 žydai buvo sunkiai sužeisti ir 13 – lengvai sužeisti, priežastis, anot autoriaus, – „aukštos kainos“ (14)3. Bet iš konteksto leidžiama suprasti, jog kalčiausias buvo pogromo dalyvius lenkus suimdavę lietuviai. Ir lenkai nukentėjo netgi daugiau negu žydai, mat jų suėmė 145, o žydų – tik 34. Ypač pučiami 1940 m. gegužės mėn. incidentai tarp lenkų ir lietuvių. Autorius atranda netgi lenkų pogromą Vilniaus gatvėse, kurio metu sudužo 30 langų. Buvo suimti 32 lietuviai, 22 lenkai ir 2 žydai – tik lietuviškos represijos, nieko bendra neturinčios su gyventojų saugumo garantavimu. Dr. J. Volkonovskiui tikrai reikėjo žvilgtelėti į lietuvių istorikų darbus, o nepūsti lietuvių vykdytų represijų masto. Tada paaiškėtų, jog iš Lukiškių kalėjime kalinto lenkų pogrindinės organizacijos „Komisariat Rządu“ (Vyriausybės komisariato) 121 nario (21) 107 nebuvo patraukti teisminėn atsakomybėn4. Savo teiginiams pagrįsti iš lenkų instituto ir muziejaus Londone Fondų dr. J. Volkonovskis cituoja daugybę anoniminių šaltinių ir net nemėgina jų patvirtinimui ieškoti archyvinių dokumentų. Tokiu atveju subjektyvi anoniminė nuomonė, jog „gatvėje lenkiškai kalbantį galėjo sumušti ar suimti“, autoriui yra neabejotina. Toks požiūris ir lietuvių istoriografijos ignoravimas autorių atveda į tokias situacijas, kuomet jis pademonstruoja savo menkas žinias apie Lietuvos istoriją. Pavyzdžiui, 1940 m. lenkai Londone gavo žinių, jog į Lietuvą įžengė 400 tūkst. sovietinių kareivių (46), o autorius dėl minėto požiūrio į šaltinius, tuos fantastiškus skaičius tiražuoja. Lyg niekas per 56 metus net nebūtų tyrinėjęs šios problemos. Tas pats atsitinka, kuomet jis, rašydamas apie 1941 m. trėmimus, remiasi L. Tomaševskio „Kronika Wilenska“, kur skelbiama apie 48 511 žm. išvežimą (51). Lietuviams gerai žinomus sovietinių okupantų organizuotus liepos mėnesio suėmimus, nuo kurių nukentėjo šimtai lietuvių ir lenkų, J. Volkonovskio nuomone, „aptarnavo“ lietuvių policija (47). Autoriaus iškeliamas ir pabrėžiamas tautinės priklausomybės elementas nusveria bet kokias kitas aplinkybes. Skaitant tekstą galima sužinoti, jog 1941 m. iš Lietuvos trėmė lenkus ir „antisovietinius elementus“ (51); kad kaltė už suimtus ir ištremtus lenkus tenka lietuvių saugumui, kurio sudaryti sekamų lenkų sąrašai atiteko NKVD; jog 1943 m. 50 lenkų partizanų sušaudė „lietuvis iš Maskvos“ Jonas Vildžiūnas (1929) ir t. t. Toks istorijos veikėjų tautybės pabrėžimas ir tautinės priklausomybės pervertinimas užkirto autoriui kelią daryti gilesniems apibendrinimams. Lietuviams autorius pripažįsta tik vokiškųjų ir sovietinių satelitų vaidmenis: „1940 m. lietuviai pasidalijo į dvi stovyklas – prosovietinę ir provokišką“ (tik lenkai – antisovietinės orientacijos). Paviršutiniškas požiūris į šaltinius autoriui neleidžia padaryti išvadų, kodėl 1940-1941 m. lietuvių ir lenkų pogrindžio bandymai suartėti baigėsi nesėkme. Tezės apie „Lietuvių neapykantą lenkams“ ir „lietuvių provokišką orientaciją“ (55) rodo, jod autorius tai suvokia tik emociškai. Šito toli gražu nepakanka.

                      Per daug dažnai išaiškėja knygos metodologiniai trūkumai. Neturėdamas pakankamai šaltinių, autorius savo knygoje nagrinėja Vilniaus žydų sunaikinimą, nors šis klausimas visiškai prasilenkia su knygos tema. Ar dar kartą norima suversti kaltę už žydų tragediją tik lietuvių administracijai, policijai ir savisaugos daliniams ir taip sustiprinti „nuožmaus“ lietuvio įvaizdį? Autorius noriai, bet nekritiškai naudojasi buvusio archyvo prie LKP CK dokumentais, kuriuose yra daugybę perdėtų, o kartais ir melagingų teiginių. Pvz., „savisaugos batalionai dalyvavo likviduojant žydus IX forte, Paneriuose“ (75). Ar tikrai čia tinka daugiskaita? Juk anaiptol ne visi batalionai ir ne didžiausia jų dalis buvo tam panaudoti. Pabrėžiama, kad žydus  „Panerių kalvose išžudė lietuviai“, nors ypatingoje egzekucijoje vykdytojų komandoje buvo ir kitų tautybių žmonių. Ypatingą būrį ilgiausiai „kuravęs“ esesininkas Martynas Vaisas (Martin Weis) pats vadovaudavo žudynėms ir jose asmeniškai dalyvaudavo. Pagaliau tautybė nebuvo svarbiausias kriterijus vykdant vokiečių įsakymus. Bet kiti lietuvių ir vokiečių archyvai dr. J. Volkonovskiui nebeegzistuoja, jei nepagrindžia jo tezių. Toks pritempimas akivaizdus, kai daroma išvada, jog „lietuviai“ neprotestavo prieš žydų žudynes“ (76), „lietuvių dvasininkai nepasmerkė žydų ir lenkų žudymo akcijų“ (81). Lyg nebūtų 1941 m. spalio mėn. Lietuvos vyskupų rašto generaliniam tarėjui, 1942 m. gruodžio mėn. buvusio prezidento K. Griniaus ir buvusio žemės ūkio ministro J. Aleksos bei prelato M. Krupavičiaus memorandumo, nukreipto prieš vokiečių kolonizaciją ir eksterminacinę politiką Lietuvoje. Lyg tarp žydams vienaip ar kitaip padėjusių asmenų patys žydai nebūtų minėję arkivyskupo M. Reinio, kun. A. Lipniūno , kan. M. Vaitkaus ir kt. Autoriui, matyt, nežinomas trijų minėtų lietuvių politikų memorandumo tekstas: „Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokiom priemonėm, lygiai kaip nepritaria priemonėm, taikomom Lietuvos žydam5“. Tai jau nebetilpo į autoriaus piešiamų vaizdų schemas.

                      Skaitant skyrių apie vokiečių okupacijos laikotarpį, susidaro įspūdis, kad Lietuva tebeegzistavo vos ne kaip suvereni valstybė, kuri savarankiškai vykdė lenkų persekiojimo politiką. Dr. J. Volkonovskis beatsižvelgia į tai, kad Lietuva buvo nacių Vokietijos okupuota ir negalėjo vykdyti savarankiškos politikos bei būti atsakinga už vokiečių okupacijos padarinius. Žinoma, karo metu lietuvių policija ir savisaugos daliniai padarė nusikaltimų lenkams, tačiau tai buvo pavieni atvejai, bet ne nuosekli ir reguliari politika. Lenkų padėtis Lietuvoje net ir vokiečių okupacijos metais buvo kitokia negu Generalinėje gubernijoje, kur vyko masiniai lenkų šaudymai, areštai ir trėmimai.

                      Labai stebina, jog autorius pakartoja ir sovietinių laikų propagandinį štampą, kad Vietinė rinktinė 1944 m. prisiekė Hitleriui (net pacituojamas visas SS ir policijos vado Harmo parengtas priesaikos tekstas). Lietuvos istorikai tai jau seniai paneigė. Jų darbuose aiškios ir Vietinės rinktinės paleidimo tikrosios priežastys (pasipriešinta mėginimui Vietinę rinktinę panaudoti tik vokiečių interesams, paversti policijos batalionais, aprengti SS uniformomis ir išsiųsti į frontą), kurias dr. J. Volkonovskis suveda į „civilių gyventojų žudynes“. Manau, jog parankių faktų „atranka“ ir mokslinės metodologijos ignoravimas autoriui leido daryti išvadas, jog būtent karo metais Vilniaus kraštas buvo dviguboje okupacijoje – vokiečių okupacinės valdžios ir lietuvių pagalbinių formuočių bei administracijos (197).

                      Dr. J. Volkonovskis labai detaliai aprašinėja lenkų partizanų susidūrimus su vokiečių ir lietuvių daliniais bei sovietų partizanais. Autorius atkuria AK būrių, brigadų ir junginių kovos veiksmų istoriją, pateikia statistinių duomenų apie lenkų partizanų įvykdytas akcijas, aprašo svarbiausias AK operacijas. Dr. J. Volkonovskis remiasi vokiečių saugumo policijos, lietuvių policijos ir AK pranešimais bei AK veteranų prisiminimais. Krenta į akis tai, kad lenkiškų šaltinių duomenys apie priešo ir AK nuostolius dažnai smarkiai skiriasi. Lenkiškose šaltiniuose pateikiami vokiečių, lietuvių dalinių arba sovietų partizanų nuostoliai būna kur kas didesni, negu vokiečių arba lietuvių policijos pranešimuose. Didžiausią pasitikėjimą kelia tie kautynių aprašymai, kurie yra paremti ne tik AK veteranų prisiminimais, bet ir vokiečių arba lietuvių policijos pranešimais. Suprantama, jog ne visi susidūrimai buvo užfiksuoti priešiškų pusių dokumentuose, tačiau autorius pernelyg pasitiki lenkiškuose šaltiniuose esančia informacija. Poskyris apie AK partizanų veiksmus „Audros“ operacijos metu (1944 m. liepos pradžia) paremtas vien tik lenkiškais šaltiniais.

                      Nuo 1939 m. spalio mėnesio lenkų pogrindis aktyviai verbavo naujus narius, kūrė pogrindžio struktūras ir ruošėsi ginkluotam sukilimui prieš vokiečių okupaciją dėl Lenkijos valstybės atkūrimo. 1944 m. balandžio-birželio mėnesiais AK Vilniaus apygardoje veikė 15 lenkų partizanų būrių, kurie dr. J. Volkonovskio apskaičiavimais įvykdė 110 karinių akcijų. AK pavyko užvaldyti didelius Vilnijos plotus. Prieš „Aušros vartų“ (Vilniaus puolimo) operaciją AK Vilniaus ir Naugarduko grupuotėse buvo sukelta keliolika tūkstančių ginkluotų lenkų partizanų. Tačiau ši nemenka jėga didelių karinių laimėjimų nepasiekė. Bene didžiausias laimėjimas – tai kelių Lietuvos vietinės rinktinės kuopų sutriuškinimas 1944 m. gegužės pirmoje pusėje. Apskritai reikia pažymėti, kad AK Vilniaus apygardos būriai su ypatinga energija kovojo su lietuvių administracija ir policijos batalionais, vengdama rimtų kautynių su stambesniais vokiečių kariuomenės daliniais. Kol kas ne viskas aišku ir dėl vokiečių santykių su AK 1944 m. žiemą ir pavasarį. Dr. J. Volkonovskio AK teisinanti ir ginanti versija iš esmės pakartoja kitų Lenkijos istorikų ir AK veteranų teiginius, tačiau konfliktuoja su vokiečių ir lietuvių šaltiniais.

                      AK veiklos kulminacija turėjo būti Vilniaus puolimas ir užėmimas. Tačiau Vilniaus puolimas baigėsi nesėkmingai. Šimtai lenkų partizanų žuvo ir buvo sužeisti. AK brigados buvo priverstos trauktis. Ketverius metus kruopščiai kurtos AK struktūros didesnių karinių laimėjimų nepasiekė, ir sovietinės okupacijos metu NKVD-NKGB reliatyviai greitai (per metus laiko) jas likvidavo.

                      Dr. J. Volkonovskis labai kruopščiai išnagrinėjo lenkų pogrindžio kūrimą, struktūras, ryšius ir kovinius veiksmus. Tačiau autorius nepadarė esminės išvados – nepaisant didelių pastangų ir aukų, lenkų pogrindis savo tikslų nepasiekė. Buvo suimta arba žuvo tūkstančiai AK narių, tačiau Lenkijos valstybė buvo sukomunistinta, neteko buvusių rytinių žemių, o lenkų pogrindis likviduotas. Dr. J. Volkonovskis susistemino turimas žinias apie Armiją krajovą, įvedė mokslinėn apyvarton naujų faktų. Tačiau konceptualiu požiūriu nieko nauja nepasakė, tik  pakartojo senus lenkų istoriografijos štampus ir priminė senas antilietuviškas propagandines schemas.

____________________

1 Bubnys A. Lenkų pogrindis Lietuvoje 1939-1940 m. Vilnius, 1994; Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa 1939-1940. Vilnius, 1990.

2 Wolkonowski J. Litewski okupacja Wilenszczyzny (1939 27 paždziernika-15 czeerwa 1940 roku). Sauguma w walcez polskim panstwem podziemnym. Mars, Warszawa-London, s.51-74; Spoleczenstwo bialoruskie, litowskie i polskie na ziemiach polnocno-wschodnich II Rzeczypospolitej w latach 1939-1941. Warszawa, 1995, s. 340-355.

3 Čia ir toliau pateikiami recenzuojamos knygos puslapiai.

4 Bubnys A. Op. Cit., 23.

5 Brazatis Juozas. Vienų vieni. Vilnius, 1990, 147-148 p.

 

Arvydas ANUŠAUSKAS, Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis

„Voruta“ Nr. 8 (290) 1997 m. vasario 22-28 d.

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra