Dar kartą apie šv. Brunono 1009 metų misiją į Lietuvos pasienį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti


Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečiui

Pasirodžius straipsniui „Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis“ (Voruta, 2009 m. Nr. 2) gavau nemažai atsiliepimų.
 
Ypač svarbus gerbiamojo Telšių vyskupo dr. Jono Borutos, kuriame atkreipiamas dėmesys į žymaus Lietuvos vienuolynų istoriko Viktoro Vinco Gidžiūno OFM straipsnį „Šv. Benedikto regulos vienuoliai Lietuvoje“, išspausdintą „Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštyje“, t. 6, Roma, 1985, p. 1-188. Šio didelio straipsnio p. 45-57 yra įdomių ir žinotinų duomenų apie šv. Brunoną Kverfurtietį, kurio žūties 1009 m. proga pirmą kartą (bent taip manoma) istorijos šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Už šio straipsnio nurodymą esu labai dėkingas gerbiamajam Vyskupui. Su svarbesnėmis jo mintimis noriu supažindinti Vorutos skaitytojus.

Konstatavęs, kad 1009 m. misijos dalyviai prūsų bei jotvingių krašte iš pradžių nerado greito Kristaus mokslui pritarimo, V. Gidžiūnas rašo, jog Brunonas, matydamas tokį didelį karaliaus (t. y. Netimero) tikėjimą į savuosius dievus, liepė atnešti jų stabus ir, kai jie buvo atnešti, karaliui matant, juos įmetė į ugnį, kurioje jie greit sudegė. Tada susijaudinęs ir pasipiktinęs, karalius liepęs kuo greičiausiai patį vyskupą įmesti į ugnį ir taręs: „Jei jį ugnis degins ir sunaikins, supraskite, kad jo mokslas tuščias, bet jei ne, tai tuoj pat į jo dievą įtikėsime“. Karalius įsakė sukurti didelį laužą ir į ugnį įmesti vyskupą. Vyskupas gi, apsitaisęs vyskupiškais drabužiais, liepęs ugnyje pastatyti savo sostą ir ant jo ugnies viduje atsisėdęs, tiek ugnyje išsėdėjo, kiek kunigams užtruko atgiedoti 7 psalmes. Tada karalius, matydamas stebuklą, su 300 vyrų įtikėjo ir priėmė krikštą (p. 54).

Toliau žymusis vienuolynų Lietuvoje istorikas rašo: Šis viduramžiais madoje buvęs ugnies bandymas, be abejonės, yra prasimanytas. Vysk. Brunas (t. y. Brunonas) – Bonifacas ir be jo galėjo karalių įtikinti, kad pagonių dievai netikri, ir įtikėjusį į tikrąjį Dievą, su jo ištikimais pavaldiniais apkrikštyti. Gi ugnies bandymą, kankinio garbei, galėjo stebuklu pagražinti to paties Viperto (misijos dalyvio, aprašiusio šv. Brunono žūtį) fantazija, juo labiau, kad, kiek žinome, aisčiai (baltai), taigi ir prūsai su jotvingiais, stabų neturėjo, o buvo tik gamtos garbintojai (ten pat). Šią straipsnio mintį nurodau todėl, kad kiti mūsų istorikai nėra taip aiškiai ir drąsiai „ugnies bandymą“ paaiškinę.

V. Gidžiūnas neabejodamas tvirtina, kad tada misija buvo organizuota į Prūsų žemę ir buvo krikštijami vokiečių prūsais laikomi jotvingiai, kaip manoma ir minėtame mano straipsnyje Vorutoje. Jis šv. Brunoną skelbia buvusį jotvingių misininku (p. 45). Popiežius Silvestras II jį buvo paskyręs Prūsų misijų vadovu (p. 49-50). V. Gidžiūnas šventąjį Brunoną ir vadina Prūsų arkivyskupu, aprašiusiu savo pirmtako Prūsų žemėje šv. Adalberto-Vaitiekaus gyvenimą ir veiklą bei jo pėdomis ėjusį (p. 50).

Baigdamas pasakojimą apie šv. Brunoną ir iškėlęs jį kaip švento gyvenimo vyrą, pavyzdingą vienuolį, besipešančių valdovų taikintoją, uolų misininką ir kankinį, V. Gidžiūnas toliau rašo: Gaila, kad jam (Brunonui) žuvus, prieš Vokiečių ordino įsikūrimą Prūsuose, neatsirado daugiau į jį panašių misininkų, kurie tęstų jo darbą. Tuomet, galbūt, ne tik Prūsų, bet ir Lietuvos likimas būtų buvęs laimingesnis. Tiesa, jis Prūsų ar Jotvingių krašte žuvo, bet jis pakrikštijo vieną to krašto valdovų. Jei jo darbą be pertraukos būtų tęsę kiti, gal krikščionybė dar XI-ame amž., be kraujo praliejimo, būtų pasiekusi Lietuvą (p. 56).
Pagal V. Gidžiūną šv. Brunonas į Prūsus prie Lietuvos sienos vyko iš Lenkijos, kur buvo sudaręs tam tikrą misijų bazę (p. 49, 52-53, 56). Vyskupą J. Borutą stebina tai, kaip kruopščiai ir rūpestingai šv. Brunonas rengėsi baltų genčių evangelizacijai. 2009 04 19 laiške šio straipsnio autoriui J. Boruta rašo, kad šv. Brunonas siekia popiežiaus siuntimo tai misijai, pasiunčia 5 draugų grupę, kad netoli baltų gyvenamų teritorijų įkurtų eremą – atramos bazę toms misijoms, keliauja susipažinti su mesijinio darbo specifika į 966 metais krikštytų lenkų, Kijevo Rusią (krikštą priėmusią 988 m.) ir tik ką – 1001 m. – krikštą priėmusią Vengriją. Ir tik po šios „mesijinės praktikos“ keliauja į Prūsus ir toliau į Jotvingių žemę.
Visus šiuos vyskupo J. Borutos ir istoriko V. Gidžiūno pateiktus duomenis, lygiai kaip mano Vorutos straipsnyje nurodytus faktus, neįmanoma suderinti su teiginiais, esančiais neseniai pasirodžiusioje L. Palmaičio knygoje Įmintos tūkstantmečio mįslės. Šventasis Brunonas Bonifacas, senovės baltai ir pasienis. Kaunas: Kalendorius, 2009. Šioje knygoje tvirtinama, kad šv. Brunonas žuvo ne senosiose jotvingių žemėse arti Lietuvos, bet prie Mituvos upės į šiaurę nuo Jurbarko.

L. Palmaitis teigia, kad šv. Brunono žūtį aprašančiuose šaltiniuose minima Rusia (Rusios ir Lietuvos pasienis) esanti ne Kijevo Rusia, bet antrasis to paties pavadinimo kraštas, tariamai buvęs Nemuno žemupyje. Tasai pavadinimas, L. Palmaičio nuomone, išliko upės Rusnė (kalbininkų paprastai siejamos su rusnoti „lėtai tekėti, sroventi“), vokiškame varde Russ „Rusnė“. Nepaisoma lietuvių k. tyrinėtojo Kazimiero Būgos dar prieš I pasaulinį karą įspėjimo nedaryti istorinio pobūdžio išvadų iš svetimųjų iškraipytų lietuviškų vardų, jeigu tų išvadų neparemia autentiškas lietuviškas vardynas. Tada K. Būga sukritikavo akademiko Aleksejaus Šachmatovo teiginį, kad kažkada Lietuvoje gyventa keltų, kurį žymusis rusų mokslininkas buvo padaręs analizuodamas oficialius, carinės Rusijos administracijos įvestus, taigi iškraipytus, Lietuvos vietovardžius, primenančius keltiškuosius (plačiau apie tai žr. K. Būga,Rinktiniai raštai, I, p. 85-86, 496-530). K. Būgos įspėjimo nepaisymas nuvedė knygos autorių į klystkelius. Jis net nepasidomėjo, kaip buvo vokietinamas lietuvių vardynas. Tai ištyrė vokiečių kalbininkas Walteris Fenzlau (Fenclau), parašęs vokiškai veikalą Klaipėdos krašto lietuviškųjų vietovardžių ir asmenvardžių vokiškos formos, kurį išleido Halėje 1936 m. Jame nustatyta (p. 138), kad Rusnės upės ir gyvenvietės vokiškas pavadinimas Russ esąs antrinis, atsiradęs iš lietuvių vardo Rusnė, išnykus n priebalsiui. L. Palmaitis šio veikalo nepamini.

Be to, jis neatkreipia dėmesio ir į tai, kad vokiečių šaltiniuose anksčiau minima forma su n (Russna 1420 m., Rusna 1526 m.), tik po to – be n (Russe 1576 m., 1595 m., Russ 1735 m.).

Knygos autorius neatsižvelgia į tai, kad jo tariamoji Rusia, taigi ir ieškomoji šv. Brunono žūties vieta į šiaurę nuo Jurbarko, yra ne senosios Lietuvos, bet Kuršių žemės pasienyje, tuo tarpu kai šaltiniai nedviprasmiškai nurodo Lietuvos pasienį. Anuomet senosios Lietuvos žemės buvo toli nuo Mituvos – apie Kernavę, Trakus, Vilnių, Ašmeną, Naugarduką ir toliau rytuose. Nemuno žiotyse ir Baltijos jūros bei Kuršių marių (nuo kuršių vardo!) pakraščiuose, kaip žinome, gyveno baltų gentis kuršiai. Tai rodo ne tik istoriniai šaltiniai, bet ir kuršių kilmės žemaitybės šių vietovių gyventojų kalboje. Bet juk kuršių gentis tuose šaltiniuose, kuriuose kalbama apie šv. Brunono žūtį, visai neminima.

Toliau į rytus nuo Kuršių žemės anuomet prasidėjo senoji Žemaičių žemė, kurios gyventojai, nors kalbėjo lietuviškai, bet ankstyvuosiuose šaltiniuose skiriami nuo senosios Lietuvos, buvusios minėtuose Aukštaičių aukštumos vietovėse. Šv. Brunono žūtį aprašančiuose šaltiniuose neminimi nei Curonia „Kuršių žemė“, nei Samogitia „Žemaičių žemė“ ar panašūs pavadinimai. Be to, Nemuno žemupio žmonių atsiminimuose nėra jokios šv. Brunono žūties pasakojimo tradicijos, priešingai negu Jotvingių žemėje, kur tokia tradicija akivaizdi.

L. Palmaitis daug dėmesio skiria šaltiniuose esamam šv. Brunono žūties vietos apibūdinimui kaip paribį tarp Rusios ir Lietuvos, būtent, kad pirma nurodoma Rusia, o po jos Lietuva. Atseit tai rodą, kad šv. Brunonas vyko iš Rusios (tariamosios, esančios Nemuno žemupyje) į Lietuvą. Tačiau tokią abiejų šalių eilę galėjo lemti ne ėjimo kryptis, bet tas faktas, jog šv. Brunonui, kaip ir kitiems jo aplinkos žmonėms, Kijevo Rusia anuomet buvo geriau pažįstamas kraštas (šv. Brunonas jame lankėsi, buvo pramokęs vietos kalbą), negu Lietuva (apie kurią galėjo išgirsti būdamas Kijevo Rusioje, plg. vartojamą slavišką Lietuvos pavadinimą), taigi pirma paminėjo geriau pažįstamą šalį, o po to – mažiau žinomą.

Baigiant norėtųsi suformuluoti šias svarbiausias išvadas apie pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą istorijos šaltiniuose:

Seniausias Lietuvos vardo paminėjimas istorijos šaltiniuose yra betarpiškai susijęs su Vakarų krikščionybės priartėjimu prie Lietuvos (tai neretai nutylima).

Lietuvos vardas buvo žinomas ir vartojamas (bent slavų) daug anksčiau, mažiausiai pusę tūkstantmečio iki pirmojo jo paminėjimo istorijos šaltiniuose, tik jis buvo palyginus vėlai užrašytas.

Kvedlinburgo analuose yra paminėtas Lietuvos vardas, bet ne vientisa Lietuvos valstybė, kurios tada, matyt, dar nė nebuvo. Kiek žinoma, etninės lietuvių gentys, valdomos atskirų kunigaikščių, pradėtos jungti tik maždaug po poros šimtmečių. Tai galutinai įvykdė karalius Mindaugas.

Vardo paminėjimas nėra tiesioginiu būdu susijęs su Lietuvos krikštu.

Šv. Brunonas Bonifacas žuvo ne senosiose etninėse lietuvių, bet greičiausiai jotvingių žemėse. Taigi jį nužudė ne lietuviai.

Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676),1, 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra