Dalios Kuodytės kalba

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Skelbiame istorikės, Seimo narės Dalios Kuodytės kalbą (iš stenogramos), skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio 100-osios gimimo metinės paminėti:
„Ekscelencijos, gerbiamieji Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signatarai, kolegos Seimo nariai, ponios ir ponai!
Aš šiandien kalbėsiu apie istoriją, apie istoriją generolo Jono Žemaičio Vytauto ir apie visos kartos istoriją, kartos, kuriai teko sunkiausi išbandymai įrodant, kad laisvė iš tiesų yra ta vertybė, dėl kurios verta mirti.
Visada, bent jau man, yra gana sunku kalbėti apie istorines asmenybes. Ten pirmiausia turi atsakyti į klausimus, kas yra svarbiausia, ieškant esminių dalykų. Ar pakanka pateikti žmogaus gyvenimo faktų rinkinį, įrėmintą dviem datomis, ar vis dėlto būtinas bandymas įžvelgti veiksmuose, poelgiuose, išlikusiuose tekstuose charakterio bruožus, kokius nors ypatingus ženklus, kurie lėmė asmenybės išskirtinumą. Visa ši klausimų virtinė lenda į galvą, kai reikia kalbėti apie žmogų, kurį, deja, jau įsivaizduojame, kaip marmurinį biustą prie Krašto apsaugos ministerijos, įsitaisiusi ant aukštos kolonos. Tokį herojišką, tačiau kuo toliau, tuo labiau šaltą ir svetimą, tik kartais pagerbiamą per oficialius minėjimus. Regis čia užtektų faktų sekos tarp dviejų datų. Gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, Jono Žemaičio ir Petronėlės Daukšaitės šeimoje. Nors tėvas buvo laisvamanis, pakrikštytas Palangos bažnyčioje. 1910–1917 metais su tėvais gyveno Lenkijoje, Lomžoje. 1917 metais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiluvos valsčiuje, Kiaulininkų kaime. 1921 metais baigė Raseinių valstybinės gimnazijos 1-ąją klasę. 1926 metais įstojo į Kauno karo mokyklą. 1929 metais ją baigė, paskirtas į antrąjį artilerijos pulką. 1936 metais išsiųstas į Prancūziją, Fantenblo artilerijos mokyklą. Iš ten grįžo 1938 metais, buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1940 metais pateko į formuojamą 29-ąjį šaulių korpusą. Susituokė su Elena Valionyte. 1941 metais apsigyveno Kaune. Gimė sūnus Laimutis. 1944 metais suorganizavo Šiluvos ir Tytuvėnų vyrus ir išžygiavo į Povilo Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę. Buvo paskirtas 310 bataliono vadu. 1945 metais įstojo į partizanus. Kovojo iki 1953 metų pavasario. Buvo areštuotas. 1954 metais sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje. Partizano karjerą pradėjo būdamas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku. 1947 metais tapęs Kęstučio apygardos vadu, 1948 metais suorganizavęs Vakarų Lietuvos partizanų sritį ir tapęs jos vadu, 1949 metais partizanų generolu Vytautu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio politinėje deklaracijoje buvo numatyta – prezidiumo pirmininkas, taps laisvos Lietuvos prezidentu iki laisvų demokratinių rinkimų. Jonas Žemaitis netapo Lietuvos Prezidentu, tačiau kaip rašė Nijolė Gaškaitė, jis tapo žuvusiųjų prezidentu, kovojusios, nenusilenkusios, išžudytos, bet nesulaužytos Lietuvos Prezidentu. Savo to paties pavadinimo knygoje N. Gaškaitė rašė apie menamą knygą, kurią J. Žemaitis skaitė pusmetį sėdėdamas mirtininkų kameroje. Savo gyvenimo knygą: „Bet užvis daugiausia šioje knygoje užėmė jo broliai. Ištisa žuvusiųjų kariuomenė, kurią ir vėl vedė į nesibaigiantį mūšį. Tūkstančiai veidų, žodžiai ir žvilgsniai, įtūžis ir kilnumas, skausmas ir ryžtas, mūšio aistra ir kulkosvaidžio kaliavimas, vienišas šūvis palaukėje ir priešmirtinė dejonė. Visą tai plaukia prieš akis ir jis vėl buvo jų generolas. Nematomas kariuomenės vadas. Buvo čia didžiavyrių ir silpnadvasių, pašėlusių narsuolių ir atsargių pragmatikų. Linksmuolių ir paniurėlių, mąstytojų ir žemės dulkių, poetų ir artojų. Dabar jis vadovavo žuvusiųjų kariuomenei.“ Poetiškai ir taip talpiai autorė sudėstė į savo vietas. 1940 metai, Lietuvos okupacija, tai ta trečioji data, svarbi ir būdinga visai šiai kartai. Ji perskelia gyvenimą į dvi, dažniausiai nelygias dalis. Šiai kartais priklausė ir Vytautas Jonas Žemaitis. Neatsitiktinai vardijau Vytauto gyvenimo faktus iki 1940 metų. Jeigu nebūtų pasakytas vardas, juos būtų galima sumaišyti su bet kuriuo tos kartos karininku. Jeigu reikėtų palyginti, būtų galima pasakyti, kad gal kiek labiau užsispyręs, siekė karininko karjeros, gal kiek žingeidesnis ir ambicingesnis buvo. Nėra pakankamai šaltinių, kad galėtume nagrinėti charakterio, būdo savybes, galėjusias lemti tą vaidmenį, kurį jis suvaidino partizanų kare. Taip, liudininkų teigimu, buvo ramus,išlaikytas. Racionalus, vien ką reiškia parengti Sąjūdžio kariniai ir politiniai dokumentai. Tvirtas, pareigingas. Tų pačių liudininkų teigimu galėjo dirbti paromis, per naktis keliauti be poilsio ir panašiai. Akivaizdu, kad šios savybės buvo be galo svarbios, tačiau jos galėjo niekada netapti lemiančiomis ir tokiomis svarbiomis, jeigu ne laikmetis. Jeigu 1940 metais dar ne visiems, tai 1944 metais kiekvienam tapo aišku, kad teks priimti pačius svarbiausius gyvenimo iššūkius ir į juos vienaip ar kitaip atsakyti. Tačiau svarbiausia, tai ypač susiję su 1944–1953 metais, kiekvienas tapo atsakingu už savo pasirinkimus ir veiksmus, tiek santykyje su artimaisiais, bendruomene, tačiau ir santykyje su Lietuvos valstybės idėja, bei istorija. Galima tik fantazuoti, kaip būtų susiklostę partizanų vadų Vitkaus, Ramanausko, Lukšos, Bartkaus, Baliukevičiaus, J. Žemaičio gyvenimai, karjeros, jeigu ne tas ypatinga, beprotiškas laikas. Turbūt būtų projektavę miestus, rašę eiles, mokę vaikus. Kai kas sako, kad ir sovietijoje tą galėjo daryti, juk daugelis darė. Kodėl per 20 tūkst. lietuvių, kurie, beje, niekada taip ir netapo Sovietų Sąjungos piliečiais, kovojo su šimteriopai stipresniu priešu, nors juk suvokė, pergalės patys nepasieks, o Vakarų – Rytų karo viltys dužo jau 1946 metais. Sunku pasakyti, kaip būtų elgęsi daugelis, jeigu ne okupantų veiklos metodų brutalumas,  jeigu tie, kurie ėjo registruotis, nebūtų tuoj pat kišami į kalėjimus. Galbūt būtų legalizavęsi, kad bent šeimas išgelbėtų, gal būtų kūrę pogrindines organizacijas, leidę laikraščius. Lietuviškoje istoriografijoje kartais nuskamba mintis, kad esą žemažiūriai ir neracionalūs buvo partizanai, o ypač jų vadai, nesugebėję pasirinkti pasipriešinimo būdų, kurie būtų išaugoje daugiau gyvybių. Tačiau juk  nebuvo Lietuvos karininkai tokie jau naivūs, o iki 1948 m. 80 proc. pagrindinių vadų, iki rinktinių vadų buvo jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai. O realybė ir buvo užsitęsusi neribotą laiką okupacija, siūliusi tik ribinius pasirinkimus, pasipriešinimas ar kolaboravimas. Ir vis tik iki galo kovojusių likimas, taip pat ir Vytauto buvo nulemtas vieno apsisprendimo, apsisprendimo Lietuvai, Lietuvos valstybei, ne valdžiai, ne institucijoms, o valstybei, kaip sąlygai normaliai gyventi, kaip išlaikyti tradicijas, religiją, kalbą. Tas apsisprendimas ir sujungė kovojusią kartą stipriau nei priesaiką, davę pagrindą ypatingam dvasiniam ryšiui, tam ypatingam brolybės santykiui. Nors visada sunku paaiškinti, kodėl vienas ar kitas žmogus atsidūrė tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, tai dažniausiai paliekama apvaizdai, Žemaičio atveju galima ir interpretacija. Štai viena jo mintis iš 1947 metų. „Žvalgybos duomenimis priešas, norėdamas iki rinkimų iššifruoti ir sunaikinti pogrindį, šiuo metu padidinu šnipų skaičių ir suaktyvino jų veiklą, taip pat suaktyvino savo veiksmus prieš partizanus. Partizanams, nori smogti smūgį suminėdami jų tolimus giminaičius ir aprašydami jų turtą. Viso to tikslas, paveikti mus morališkai, paralyžiuoti mūsų veiksmus prieš rinkimus ir mus sunaikinti. Lietuvos valstybė nusprendė rinkimuose nedalyvauti, mūsų pareiga, savo veiksmais palaikyti šį mūsų valstybės sprendimą. 1947 m. Lietuvos valstybė. Toks teiginys gali pasirodyti iš tiesų nelogiškas ir gan pretenzingas, niekas tuo metu taip neformulav
o, ne kariuomenė, ginkluotosios pajėgos ar dar kas nors, o Lietuvos valstybė. Galbūt tai ir išskyrė Vytautą iš kitų tarpo, tas ypatingas ryšio su savo valstybę pojūtis, aiški ir vienareikšmiška savi identifikacija, o iš čia ir savo misijos suvokimas. Ir svarbiausia, sugebėjimas visa tai formuluoti, pateikti kitiems, suburti juos Lietuvos valstybės atstovus, piliečius, buvimui tokiais. Juk neiššautų šovinių ar žuvusių priešų skaičius apsprendžia Lietuvos karo reikšmę, o tai, kad dar dešimtmetį po antrosios sovietų okupacijos Lietuva buvo, buvo per jų apsisprendimą, valią, per jų pilietiškumą, ne tik buvo, turėjo Konstituciją ir savo Prezidentą turėjo. Tai kas, kad neįtrauktas į oficialią Lietuvos Prezidentų seką, ne plepėjimu, o gyvenimu įrodė savo teisę būti aukščiau bet kokių sekų, įrodė, kad kiekvienas paprastas ir eilinis gali tapti generolu, jeigu gyvenimo sprendimai pagrįsti principais, o nevienadienio patogumo paieškomis. Ačiū“.

Cituojant Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus pranešimus, prašom nurodyti šaltinį.

Voruta. – 2009, kov. 21. nr. 6 (672), p. 1,14.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra