Dalia Savickaitė. Pasakodami apie Visaginą, dažniausiai pasakojame apie kitų tautų kultūrą. Šįkart – apie Visagino dzūkaitę

Autorius: Data: 2020-10-20 , 09:01 Spausdinti

Dalia Savickaitė. Pasakodami apie Visaginą, dažniausiai pasakojame apie kitų tautų kultūrą. Šįkart –  apie Visagino dzūkaitę

Violeta Abarienė. Asmeninio albumo  nuotr.

Dalia Savickaitė, Visaginas, www.voruta.lt

Visi esame įpratę, kad pasakodami apie Visaginą, dažniausiai, pasakojame apie kitų tautų kultūrą. Tai nauja, gan egzotiška, dažnai net unikalu. Visaginas ne vien tautų atstovų sambūris, bet ir Lietuvos etninių regionų išeivių. Kiekvienas iš jų savaip unikalus, su savo regiono vertybinėmis nuostatomis ir, gal dėl šios priežasties, lietuviai jame nėra tokie vieningi kaip kitos tautos. Šiandien norėčiau jums papasakoti apie šiuose kraštuose gyvenančią ir vaikus jau užauginusią dzūkaitę – Violetą Abarienę.

Dzūkija Lietuvoje plačiai garsėja ne tik savo sąmojingumu, bet ir senojo gyvenimo būdo išlaikymu, namudiniais dirbiniais ir puošyba. Šiais – Tautodailei skirtais metais – Dzūkija dažnai tampa demonstraciniu regionu. Audimas, karpiniai, mezginiai, medžio darbai, šiaudai… Tokių daiktų kūrimo apsuptyje augo ir garbioji Violeta, gavusi sertifikatą ir riešinių, ir pirštinių mezgimui. Šiais oficialiai pripažintais tautodailės kūrimo būdais jos talentai nesibaigia. Ir tai nenuostabu, nes nuo mažų dienų regėjo tėtį kalinėjantį skardas, o mamą veriant šiaudinius sodus, naujametinius žaisliukus eglutei, derinant unikaliąsias verbas, mezgant raštais išpuoštas pirštines, kitus namų daiktus, siuvant… Kai pagalvoji, tai esminė tėvų „meninio pojūčio“ perdavimo gyslelė ne suteikta galimybė stebėti ir mokytis iš jų, bet leidimas tam skirti laiką „nuvagiant“ nuo mokymosi, padedant ruošti rusų kalbos vertimus, nes jos pirmas dvejetas 4-oje klasėje buvo iš rusų kalbos (tėtis buvo tarnavęs armijoje) ar mamos perrašinėjami egzaminų bilietai… Bausmių būdavo, bet bendrystė, vienas kito parėmimas sunkesniais gyvenimo momentais, tikriausiai, ir buvo ta „savęs paieškos“ galimybė. V. Abarienė su valiūkiška šypsena pamena mamos tėvų, jau Suvalkijoje, Virbalyje gyvenusiųjų kluoną. Senelė taip pat buvo auksarankė, o senelis – tiesiog unikalus stalius, kuris savo rankomis ir surentė vyresniosios šeimos kluoną, o anūkams buvo suteikiama teisė jame nevaržomai šeimininkauti. Iš senelės – audinių gabalėliai lėlėms, o senelio lobyne įvairiausi įrankiai, naudojimasis kuriais ne visuomet sėkmingai baigdavosi… Violeta pamena, kad paskutinėje Varėnos vidurinės mokyklos klasėje, neįvertinusi artėjančių egzaminų grėsmės, sumanė senelės gimtadieniui suruošti lėlių teatro pasirodymą. Nors moksluose talkino mama, baimė pradėjo persekioti. Užsispyrimas padarė savo: per senelės gimtadienį lėlės vaidino, „teatro“ rėmas iš senos staktos, jas dengė langų užuolaidos iš namų, švietė šviesos, grojo muzika. Sumanymas buvo pavykęs. Visos tos dievo dovanos kažkaip iš prigimties, nes dailės mokykla Varėnoje atsidarė jai bebaigiant vidurinę ir ji spėjo baigt vos keletą klasių…

Stichiškai vyko Violetos stojimas į „mokslus“. Gal svetimos aplinkos baimė, gal kolektyviškumo jausmas privertė sutikti su drauge Laima, norėjusia tapti sekretore. 1973 m. gimusi mergina nuvažiavo, įstojo, nors mokėsi gerai, o draugė apsigalvojo… Baigė. Vilniuje susipažino su būsimu vyru, istoriku Laimondu Abariumi. Su juo 1994 m. susituokė ir atvyko į Visaginą. Viskas pasauly per vyrus… Čia jai teko pajusti žiaurią atskirtį: nekalbėjo ir nesuprato rusų kalbos, nes mokytis padėjo tėtis, kuris su mama buvo tolimame, kitame Lietuvos pakraštyje… Draugų nebuvo… Dirbo sekretore ten, kur galėjo išsiversti be kalbos žinojimo, palengvėle susibūrė draugų ratelis. Gelbėjo rankdarbiai ir amžinasis variklis – noras žinoti, išmokti. Viena po kitos gimė dukros. Gydytojai liepė jai netylėti šiame skausmingame naujo žmogaus atsiradimo procese, o ji nemokėjo… ir net pareiškė, kad negimdys… Laikas, kurį praleido dukras augindama, buvo išnaudotas ne tik jų puošimui mezgant, ne tik „prisiduriant“ pinigėlio puošiant kitus, bet ir naujų amatų mokymuisi. Kai mažoji pradėjo lankyti antrą klasę, V. Abarienė apsisprendė mokytis. 2004 m. sakė sau: arba dabar, arba niekada. Įstojo į MRU Viešojo administravimo specialybę.

 

V. Abarienės iš šieno pinta gervė buvo ir scenos puošmena, ir ėjo Visagino delegacijos priekyje Respublikinėje dainų šventėje

Iki pat Violetos dukroms baigiant vidurinį mokslą ji neleisdavo jų vienų į polikliniką, nes su rusakalbiais gydytojais joms buvo sunku susikalbėti. Iš tikro – kaip gyventi Visagine jei užsienio kalba pasirinkai ne rusų? Kuomet vaikams reikėjo rinktis būrelius vėl iškilo dilema: Kūrybos namuose dėstytojai kalbėjo rusiškai… o jai taip norėjosi, kad merginos „paragautų“ meno ne iš jos…

2005 m. pradėjo dirbti tuometiniame „Orbitos“ kultūros centre. 2008 m., kuomet pirmą kartą ją aplankiau darbo vietoje, tikra ta žodžio prasme apstulbau nuo patalpos, kurioje buvo dirbama, mažumo ir labai gražių megztų ir veltų darbelių. Darbai be jokio tabaluojančio siūliuko, derantys, labai išbaigti ir gyvybingi nors nedideli. Lentynas puošė verbos, karpiniai. Tik kampelis, bet labai jauku. Pasirodo šioje amatų studijoje vietos randa ir moterys. Mokytis rinkosi ir lietuviakalbės, ir kitakalbės. Kaip žinia, iš kultūros darbuotojų buvo reikalaujama dalyvauti projektinėje veikloje. 2006 m. iki dabar V. Abarienė tapo Visagino lietuvių asociacijos „Gimtinės spalvos“ pirmininke. Nedidelėmis sumomis, pradžioje iš įvairių savivaldybės fondų gaudavo lėšų nedideliems projektams. Juose, bendradarbiaudama su kultūros centru, mokėsi įvairių senųjų ir moderniais tampančių amatų. Veikloje dalyvavo ir vyras. Jis, kaip istorikas, organizuodavo žygius į piliakalnius, tvarkė paminklus, skaitė paskaitas, ruošė leidinius. Prigimtinis Dzūkijos regiono oras, kurio Violeta įkvėpė su pirmuoju savo riksmu, leido jai veikti tradicinių amatų, tautodailės kūrimo erdvėje, ieškoti būdų jų išmokti ir mokyti kitus. Ir tuomet, ir vėliau jos gyvenimo aprašyme yra gausybė mokymosi ir mokymo kursų, švietėjiškos veiklos su praktikumais. V. Abarienę sutikdavau ir daugelyje vykdytų renginių, kur padedančiųjų gelbstinčios funkcijos davė daug naudos. Reikia paminėti ir tai, kad „Orbitoje“ jos būdavo modernioje žiūrovų salėje su puikia garso ir šviesos aparatūra, kur išmoko paruošti vaišes atvykstantiems svečiams, kur pajuto, kaip svarbu atsiremti į kolegos petį ir paprašyti pagalbos ten, kur būdavo neaišku.

2009 m. vyko Visagino kultūros centrų optimizacija. Tuomet, žinodama, kad Violeta gina bakalauro darbą viešojo administravimo srityje, pasiūliau jos kandidatūrą sujungtame centre vadovauti profesionalaus meno skyriui. Mano pasiūlymas susižavėjimo nesukėlė jokiuose sluoksniuose, bet aš gyniau savo sumanymą, nes V. Abarienės įgyta praktinė patirtis raštvedybos srityje, dalyvaujant įvairiuose, gal ir ne tokios didelės apimties renginiuose, kurie buvo numatomi, ir teorinės universitetinės žinios turėjo iš jos sukurti tobulą vadovaujantį specialistą su subtiliu meniniu skoniu. Iki to dar buvo toloka. Sunkus jai buvo pirmas viešas darbas bene reprezentatyviausioje Visagino monospektaklių šventėje „Atspindys“. Jau šiaip į šį renginį buvo kiek perdėtai jautriai žiūrima, o čia dar naujokė, kuriai nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio, kur niekas nepasivargino pasidalinti darbo patirtimi. Kuomet projekto autorė M. Tanana, jos komanda ir jau atvykę aktoriai dalyvavo priėmimo pavakariuose, vietinė atsakingoji V. Abarienė atvyko su pasirodymų ir kitų veiklų grafikais. Raštvedybiškai sausu, iš susijaudinimo kiek virpančiu tonu ji pradėjo visus informuoti. Prie tokio meniškai nelaisvo elgesio nepratę atvykę organizatoriai ir tokių dalykų nepripažįstantys aktoriai iš šalies ir užsienio didžiai nustebę nutilo. Savivaldybės žmonės „nujuokavo“ situaciją, Violeta pasimetė, bet kultūrinio šoko neliko. Ir vėliau, reik manyt, dėl pradžioje patirto negerumo, Violetos veikloje nuolat buvo randama trūkumų, dažnai visai be pagrindo… Ir šiandien, kai ji taip džiugiai kalba apie šio festivalio dvasingumą, reikšmingumą, estetiškumą ir atsakingumą jam ruošiantis, belieka tik prisiminti jos ašaromis nulaistytus kelius, džiaugtis, kad kartu su ja užaugo ir organizacinė patirtis, ir kūrybinis džiaugsmas. Dabar V. Abarienė jau direktoriaus pavaduotoja kultūrai. Jos funkcijos gana plačios: planavimas, viešinimas, savalaikių veiklų kontrolė, projektai, svečių vaišinimas ir visa, ko kam pritrūksta. V. Abarienė džiaugiasi, kad dabar viešinimas tampa paprastesnis. Žmonės jau žino kur ieškoti naujienų, per ilgus metus net uždaromoji IAE savo vidiniuose tinkluose informuoja apie renginius, o štai Liepos 6-ąją šiemet vien ji išdalijo per 200 vėliavėlių, o būdavo viso 60. Žmonės „išmoksta“ Lietuvos šventes ir mielai dalyvauja. Reiktų atsižvelgti ir į tai, kad Centras dabar veikia buvusios mokyklos pastate, kad reikėjo „perorientuoti“ patalpas, surasti joms naują paskirtį, pasirūpinti, kad direktorės sumanyti apipavidalinimo elementai būtų tvarkingi. Kitas Centro pastatas „Draugystė“ neturi rūsio, tad inventorių tenka pergabenti.

Viena iš jos žinioms imlų protą gaivinančių veiklų yra Nematerialaus kultūros paveldo sąvado formavimas. Reikia paruošti savotiškus „dosje“. Jai pasisekė atskirti Kazanės (per vestuves kepančios Visagine vadinamą Čak-čak) ir Krymo (per vestuves kepančios šimtalapį) totorių papročius, puikią šventę Sabantuj ir jie jau įtraukti į sąvadą. Dabar galvoja, kad būtų labai įdomu paruošti dokumentus dviem rusiškoms tradicijoms. Ji kiek baiminasi, nes jos labai subtilios ir reikalauja gilinimosi į ankstyvuosius kultūrinius sluoksnius. Pamenu, kažkada vienam iš Baltarusiškų kolektyvų įrodinėjau, kad pagyvenusios moterys nusiimtų vainikėlius ir pagalvotų apie puošimąsi puikiomis jų regiono skaromis. Atsakymas buvo itin netikėtas: jų kultūra prisimena tik stilizuotas aprangas, baigiasi kolūkiniu periodu ir jokio senojo kultūros sluoksnio neišliko, ir strėlių ten jau nebeužkalba… Savo senąja kultūra tuomet džiugino tik Churakovų kolektyvas. Reikia tiesiog didžiuotis kolege Violeta, kuri ne tik puikiai išmano gimtosios šalies menus, bet ir kitiems padeda neužsikonservuoti kolūkinėje kultūroje, atrasti savo etnines tėvynės papročius, juos įprasmina Lietuvoje.

Nenuėjo užmarštin ir jos sielos atgaiva – tradiciniai amatai. Šiemet jos amatų studijai jau 15 metų. Smalsus jos protas nerimsta, ieško vis naujų dalykų, jų mokosi. Kaip pati juokauja – tampa „Piktu paukščiu“… mat yra žmonės, kurie anksti kelia, anksti gula ir vadinasi vyturiais, yra žmonės, kurie vėlai kelia, vėlai gula ir vadinasi pelėdomis, o ji dėl darbo specifikos yra priversta anksti keltis, o įkvėpimas kurti naujus dirbinius užvaldo vakarėjant… Dabar Violeta jau ne vieno „Aukso vainiko“ dalyvė, net du kartus apskrities nominantė. Su savo darbais vyko į ekspozicijas Vilniuje per Dainų šventes, nuolat eksponuoja savo darbus gimtojoje Varėnoje. Nors ten klasiokai pasisveikina, kaip su Bakšyte, bet darbus eksponuoja jau brandi menininkė Abarienė. Ar baigsis amatai, kurių ji dar nežino? Kažin. Dabar kamuojasi siekdama tobulumo kurdama miniatiūrinius žvėriukus. Kas tai? Ji mezga 2-3 cm žvėriukus, kurių galūnės juda. Kam tai? Realiai paskirties nerasi, bet pasirodo čia kolekcionierių reikalas… Violeta juokiasi, kad mūsų krašte daug auksarankių, gal todėl rankų darbo daiktai tokie pigūs… O štai kuomet su mama lankė brolį Australijoje net žagtelėjo: rankų darbo maždaug 15-20 cm dydžio meškutis – 400 dolerių…

Kaip ten bebūtų Australija ją žavi tik kainomis, bet amžiaus pabaigą norėtų praleisti Varėnoje… na gal kokia individualia veikla, kad laisva pasijustų. Pati lyg ir suvokia, kad tai nerealu, nes pasirinktas vyras nuo Zarasų… Dažnas, kalbėdamas apie jos kilimą karjeros laiptais sako „Kokios bebūtų jos pareigos, ta kaip vaikščiojo, taip ir vaikšto ant žemės“. Smagu, kad ji tęsia Tradicinio muzikavimo kursus, kuriuos savo laiku „atsivežiau“ iš Palūšės ir kurie šiemet jau skilo į dvi dalis. Bene žaviausia tai, kad V. Abarienė atvykstančiuose kolektyvuose randa pažinimo džiaugsmą, kad dvasią nuramina turiningose profesionalų parodose.

Kultūra Lietuva , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra