Dalia Savickaitė. Ne tualetuose grėsmė Lietuvai

Autorius: Data: 2018-11-13 , 16:12 Spausdinti

Dalia Savickaitė. Ne tualetuose grėsmė Lietuvai

 Radioaktyvių atliekų saugykla. E.Ostašenkovo nuotr.

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Utenos apskrities regionas įdomus ir Lietuvai, ir pasauliui. Čia atliekamas eksperimentas su gyvais žmonėmis: ar išliks gyvybė šiame regione, kuomet radioaktyvių atliekų saugykloje pasibaigs šių atliekų saugojimui skirtas laikas. Jis trumpas – 25 metai, o kas toliau? Niekas nežino. Liepos 9-ąją Visagine lankėsi ES politikų komanda, kurioje ir buvęs ilgametis Ignalinos r. meras B.Ropė. Susirinkusieji svarstė, kaip vyksta uždarymo darbai, kaip tvarkytis su finansavimu jiems atlikti. Nekalbėta, kas bus su išmontuotomis radioaktyviomis atliekomis, neaptarinėta, kad Lietuva – kaip ir su AE, taip ir su saugykla – lieka branduoline valstybe, neaptarta, kas darytina ištikus avarijai, kad būtų garantuota medicininė pagalba, paruošti keliai evakuacijai, kur slėptuvės, kaip bus sprendžiamos problemos jei avarijos vienu metu įvyks ir Astrave, ir Visagine… Pagaliau tai ir grėsmė visos Lietuvos gėlo vandens atsargoms, nes požeminiai šaltiniai susisiekia…

Statistika skelbia, kad Utenos apskrityje ir vilkų daugiausia. Jie – pavojingi, bet ne tiek, kiek išsirinktoji šalies valdžia. Lietuvos valdžios, neinicijuojančios net diskusijos šiais klausimais, požiūris į šį regioną atrodo labai vilkiškas: sostinės saugumu rūpinamasi, o štai paribiai – kaip nors… Jokiais tyrimais nepagrįstų reformų lyg ir darymas medicinoje, matyt, atima iš ministro įžvalgos jėgą. Kaip ir iš Energetikos, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos, Susisiekimo ministrų. Gal jiems premjeras draudžia susitikti ir kompleksiškai spręsti problemas? Nesuvokiama, kodėl neaptariamos grėsmės ir galimybės: apie pavojingus žmogaus gyvybei objektus reikalinga stipri buferinė zona, kurios pagalba būtų mažinama grėsmė ir ten gyvenantiems, ir sostinei, kuri ne taip jau toli, ir visai Lietuvai, ir net kaimyninėms užsienio valstybėms. Kur žmonės slėpsis, kaip evakuosis, kas teiks pagalbą, kur bus vežami ligoniai… Gal ministrai mano gyveną Dievo ausy? Gal jie kokią indulgenciją išsipirko? Ar šiandien jie gali garantuoti, kad įvykus avarijai saugykloje (dėl kurios kokybiškumo nuolat vyksta diskusijos) medicininę pagalbą bus galima teikti pačiame Visagine? Ar Ignalinos, Zarasų ligoninės negalėtų sulaukti pastiprinimo? Čia jau ne tik Sveikatos, bet ir Krašto apsaugos bei kitų ministrų rūpestis. Tai valstybės problema, tai –grėsmė nacionaliniam saugumui. Gal tų ligoninių finansavimui lėšų rasis ir kitų ministerijų  biudžetuose? Juolab, kad neteko matyti jokios analizės apie sergamumą IAE regione: ar išplitusios ligos nėra radioaktyvumo pasekmė? Tegul neužsigaus Černobyliečiai, nelaikau jų tyrimo objektais, bet tai, kad nėra sekama jų ligų eiga – eilinė valdžios nuodėmė, nes neaišku kaip pradiniai pakenkimai mutuoja… „Pastiprintų“ sveikatos apsaugos priemonių reikia ir Jonavoje, ir Kėdainiuose, ir Mažeikiuose…

Radioaktyvaus šiukšlyno saugojimas. Žmonijai ypatingą ir neprognozuojamą grėsmę kelia ilgaamžės radioaktyviosios atliekos. Tai tokios atliekos, kurių skilimo trukmė ilgesnė nei 30 metų, pavojingos jos būna šimtus tūkstančių metų ir tik po 500 000 metų panaudotas kuras radiotoksiškumu prilygsta natūraliam uranui. Saugumą žmogus suvokia ir kaip saugų tokių atliekų tvarkymą. Vizualiai jos gali nesiskirti nuo pramoninių atliekų: naudoti įrenginiai, išmontuoti prietaisai, drabužiai, filtrai bei skysčiai, bet užteršti radionuklidais. Nuo „tradicinių“ šiukšlių jos skiriasi tuo, kad skleidžia aplinkai pavojingą jonizuojančią spinduliuotę. Ne visos yra vienodai pavojingos: lemia spinduliuotės rūšis ir intensyvumas. Didelę dalį tokių atliekų Lietuvoje „pagamino“ IAE, bet jų yra ir medicinos įstaigose (ypač onkologiniuose skyriuose), ir pramonės įmonėse (ypač naftos ir dujų (garsusis „Independence“ – iš ten jos vežamos per visą Lietuvą), kur įvairūs matavimai negali būti atliekami naudojant ugniai atsirasti ir išplisti palankių prietaisų), mokslo tiriamosiose įstaigose ir pan.

Šiukšlynai – Aplinkos apsaugos agentūrų kontrolės objektai. Radioaktyvios šiukšlės –pavojingesnės, todėl jų tvarkymu rūpinosi prie Energetikos ministerijos veikusi Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (toliau RATA), kurios veikla buvo vykdoma pagal Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Radiacijos saugos centro išduotų licencijų reikalavimus, bendradarbiaujant su TATENA ir Euroatom ekspertais. RATA sprendė uždavinius, kaip saugiai galutinai sutvarkyti šias atliekas. Šiaip toks uždavinys prilygsta fantastikai, nes žmogui sunku įsivaizduoti, kaip atrodys civilizacija… juk žmogus protaujančiu laikomas tik pastaruosius 400 000 metų…

Radioaktyviosios atliekos buvo saugomos Maišiagalos (Širvintų r.) ir bus saugomos Drūkšiniuose (Visagino sav.). RATA kontroliavo, kad jos būtų tinkamai sutvarkytos ir patalpintos į saugyklas ir atliekynus, stebėti jų saugojimą, vykdyti poveikio aplinkai tyrimus, užtikrinti, kad jos nekeltų grėsmės aplinkai ir žmonėms. AE reaktoriai bus ardomi pirmą kartą. Tokių darbų praktikos pasaulyje nėra, pasekmės sunkiai prognozuojamos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad, be jau nuardytų ir iš visos Lietuvos į Visaginą atvežtų atliekų, teks patalpinti ir numatomas išardyti medžiagas. O tai IAE aktyvios zonos reaktoriuje buvusio 1800 t grafito, kuris eksploatacijos metu kaupė radiaciją. Sukaupta radioaktyvi anglis labai laki, nesuyra kelis tūkstančius metų… Aktyvioji reaktoriaus zona buvo apsupta metriniu grafito sluoksniu: tai dar apie 400 t atliekų… Apsauginio sluoksnio betonas taip pat tapo radioaktyvus, o tai dar 2000 t neprognozuojamo poveikio… Radioaktyvus vanduo, tekėjęs 8 strypais, saugomas separatoriuose, veikė 8 atskyrikliai, kurių kiekvienas sveria apie 300 t… Kažin ar tai viskas…

Lietuvaičiai, kaip žiogai IAE uždarant už gautas lėšas šokę ir dainavę, taip sprendę susijusias „socialines“ problemas, baigiantis „šiltam“ finansiniam periodui susizgribo „optimizuoti“ radioaktyvių atliekų tvarkymo procesus. 2018 m. birželio 20 d. Energetikos ministro įsakymu patvirtintas VĮ RATA reorganizavimo sąlygų aprašas. Prie VĮ IAE prijungiama RATA. Ar bus galima kontroliuoti atlyginimus atliekyne dirbantiems ir ją prižiūrinčioms institucijoms mokančią IAE direkciją? ar ji turės rūpintis visos Lietuvos radioaktyviomis atliekomis? kas tikrins ją? Lyg ir netekome garanto, kuris priverčia visų lygių radioaktyvių atliekų gamintojus atliekas sutvarkyti taip, kad jos nekenktų. Tokių atliekų paruošimui išvežti į saugyklas lėšų turi būti atrasta ir mokslo, ir medicinos, ir visose kitose įstaigose, įmonėse bei šiame regione gyvenančių žmonių išlikimu besirūpinančiose ministerijose ir savivaldybėse.

Grėsmės ir galimybės. Nuo 2011 m. ES pradėjo galioti direktyva, kad šalys narės turi paruošti saugos programas, paremtas realiu finansavimu. Niekas niekada negali būti apdraustas nuo nelaimės. Net preciziškieji japonai Fukušimos tragedijos neišvengė. Patirtis parodė, kad po avarijų grėsmę kelia ne branduolinis kuras, o naudotos įrangos kiekiai. Nėra kur jų saugoti. SGD terminalas Klaipėdoje, „daugina“ atidirbusios įrangos. Niekas negali apsidrausti nuo žmogaus klaidų. Juo labiau, kad dabar dauguma IAE dirbančiųjų yra nusivylę, dirba „nuo – iki“, nebemąsto strategiškai arba yra naujai atvykę ir nebesuvokia visko taip organiškai, kaip ją statę žmonės. Uždarius IAE rizikos faktorius nemažėja. Tokie specifiniai objektai nuolat yra ir teroristų akiplotyje. Branduolinės valstybės yra padidintos rizikos zonos ir net nedidelė avarija ilgam sutrikdo šalies gyvenimą.

Elektros trasos prie IAE. E.Ostašenkovo nuotr.

Pasaulio mokslininkai sutelktomis pajėgomis ieško būdų, kaip saugiai sutvarkyti šias atliekas. Bandomasis giluminis atliekynas (apie 500 m gylyje) yra JAV. Švedija ir Suomija yra pradėjusios jų įruošimo darbus, nes paprasti atliekynai problemą neutralizuoja trumpai: maždaug pusę vienos žmonių kartos gyvenimo. Ilgesni atliekų tvarkymo būdai yra keli – atliekų dėjimas į giluminį atliekyną Lietuvoje ar regionuose, pasinaudojimas kitų valstybių techninėmis galimybėmis. Techninės (t.y. jų perdirbimo) galimybės visose valstybėse dar labai silpnos. Koks panaudoto branduolinio kuro galutinio sutvarkymo variantas bus pasirinktas Lietuvoje, nulems politiniai sprendimai, taps vertingi RATA atlikti tyrimai.

Besikaupiančių radioaktyvių atliekų sudėjimas į atliekynus pagerina žmonių ir aplinkos saugą. Žmogaus vaizduotė laki, todėl, kad nebūtų manipuliuojama negatyviais vaizdiniais, formuojant įvaizdį, kad atliekos tiesiog užkasamos, mokslininkai pasiūlė tokius sudėtingus, daug barjerų turinčius radiokatyviųjų atliekų saugojimo įrenginius vadinti atliekynais. Neturint kitokio pasirinkimo, atliekynai moraliau kitų kartų atžvilgiu, nes ateitis nepaveldėtų jų tvarkymo naštos. Tvarkymą privalo atlikti ta karta, kuri turėjo naudos iš veiklos, dėl kurios susikaupė atliekos. Naudojomės visi, mums patiko pigi elektra, benzinas, dujos… mokėti taip pat privalome visi…

Lietuva, kurioje uždaryta IAE, o kitos pavojingas medžiagas naudojančios įmonės jų „prigamina“, pasistatė paviršinį radioaktyviųjų atliekų atliekyną šalia IAE Visagino savivaldybėje. Atliekyno projektas parengtas išnagrinėjus pasaulio patirtį, atlikus geologinius tyrimus. Tai laikinas saugojimo būdas. Jei žmonija nesugalvos, kaip radioaktyvias atliekas tvarkyti toliau, tai ateities archeologai, kurie anksčiau nei po 500 000 metų pabandys „atkasti“ tokį „pilkapį“, ko gero patirs tai, ką patyrė egiptologai įsibrovę į piramides… Jų mirtys buvo aiškinamos ir kaip senųjų dievų bausmė… Labai svarbu, kad naujieji „pilkapiai“ būtų saugomi kol atsiras naujos technologijos, o iš kartos į kartą informacija apie juos būtų perduodama tiksliai ir tinkama terminologija.

Visos Utenos regiono savivaldybės ir „artimasis užsienis“ nuo rizikos centro yra nutolusios apie 100 km. Įvykus avarijai, nei viena nebus apsaugota. Čia gyvenantys nesupranta vyriausybės rūpinimosi vien Astravo elektrinės poveikiu aplinkai. Neteko girdėti ir kad regiono Visuomenės sveikatos centrai organizuotų mokymus tokio pobūdžio nelaimei atsitikus. Svarbiausia – grėsmės nepaversti panika, bet būti pasiruošusiems. Branduolinių šalių socialinės veiklos patirtis yra vertinga, reiktų ją žinoti. Vengrija, Prancūzija savivaldybėms moka kompensacijas. Skandinavijoje AE yra atokiai nuo tankiai apgyvendintų vietovių, todėl valstybė kompensacijų nemoka, bet įsipareigoja sukurti ar nuolat gerinti infrastruktūrą, įdarbinti žmones. Šalies savivaldybių politikai turėtų susitelkti ne vien tradicinių šiukšlynų tvarkymui, bet ir darbui su vyriausybe siekiant gerinti gyventojų gerovę padidintos rizikos zonoje. Ne vienas europarlamentaras sentimentų randa šiame regione: P.Auštrevičius šaknis randa apie Tverečių, V.Andriukaitis pasakoja apie darbą Ignalinos ligoninėje, B.Ropė augo vos keliolika kilometrų nuo saugyklos. Jo padėjėjas A.Gaidamavičius – puikus ekologas. Galvijų gaminamos dujos, lauko tualetai grėsmė, o radioaktyvioji saugykla? Gal reikia patarti darbdaviui kalbėti plačiai ir garsiai? Įvykus avarijai Karbauskio milijonai neišgelbės, situaciją reiktų vertinti adekvačiai ir nei skriausti gyventojus, nei spekuliuoti grėsmėmis. Ir Lietuva, ir šis jos regionas yra branduoliniai, grėsmės neišnyksta. Gal bus patobulintos ir atidirbusio branduolinio  kuro antrinio panaudojimo technologijos, gal mokslo slėniai dirbs šia kryptimi ir Lietuvoje? Politikavimas nieko nepakeis. Situacija reikalauja žmoniškumo, atsakomybės prieš kitas kartas. Ją vertinti reiktų iš naudos – žalos pozicijų, žiūrėti, kad po elektrinės likusi grėsmė čia gyvenantiems būtų kompensuojama sveikatinimu, saugumu, ekonomine nauda, nes lietuviui baugu gyventi Lietuvoje, kuomet valdžia ją naikina savo žinybiškumu.

Aktualioji publicistika Atominė elektrinė ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra