Giminė renkasi į Kimbariškę kasmet. Hermio Preikšo nuotr.

Dalia Savickaitė, www.voruta.lt

Važinėjant po Aukštaitijos nacionalinį parką graudu žiūrėti į buvusių pastatų pamatinius akmenis. Dar graudžiau matyti miškų laukymėse pasiklydusias ir nuo obuolių gausybės linkstančias obelis. Visa tai byloja apie kadais kupėjusį gyvenimą. Norisi tikėti, kad nors buvusių šeimininkų vėlės aplanko šiuos vienišus reliktus.

Su nykstančiais kaimais nyksta ir lietuviška dvasia, palengvėle miršta lietuvių tikėjimai ir prigimtinis gerumas, išsigimsta pats žmogus. Nepriklausomos Lietuvos laike atliktas senosios informacijos nešėjų – kaimų – ir juose veikiančių folkloro ansamblių tyrimas tai patvirtino. Ar yra laimingų vėlių? Manau taip. Tai tokios vėlės, kurios gali plazdėti tarp gyvastį saugančių trobų sienų, stebėti jų kraujo lašelį į gyvenimą nešančių gentainių pokyčius. Yra tokių ir Aukštaitijos tradicijas saugančiame parke.

Kodėl pavadinimas toks? Šiandien noriu kalbėti apie gan įdomų Kimbariškės kaimą, kuris visai netoli Ladakalnio ir Utenos kelio, tarp Ūkojo ir Alksno ežerų. Kaimų, turinčių tokį pavadinimą, Aukštaitijoje gana daug. Savo pavadinimu išsiskiria: Zarasų rajone netoli Antalieptės esantis Kimbariškis bei Kimbartiškė, Prienų rajone netoli Birštono – Kimbirų kaimas. Ką šie vietovardžiai reiškia? Dažnas lietuvis juos sieja su daiktavardžiais kimbara (lipikinių šeimos augalas), kimbra – koja iki dvišakumo, kimbarasas – pasakojimas ir kt., veiksmažodžiais kibti, kimbėti (kaboti), kimbrėti (sušalti) ir kt. Senas lietuvių liaudies padavimas pasakoja, kad totorius Kimbarka arė lauką, pavargęs prisnūdo, susapnavo, kaip tapti turtingu, o jų besiekdamas prarado ir dukrą. Visai netoliese (prie Ladakalnio) yra akmens amžiaus gyvenvietės liekanos. Tikėtina, kad netolimai esantis kaimas senovėje  taip pat buvo kažkaip jo kultūros įtakotas. Realus ir pamąstymas, kad Linkmenų pilį, buvusią ant Ginučių piliakalnio, puolę ir pralaimėję kariai buvo apgyvendinti prie pagrindinių kelių. Totorių paveldą Lietuvoje ekspertuojanti dr. Galina Miškinienė (ignalinietė), išvertusi kaimo pavadinimą iš totorių kalbos sako, kad kimbar – totoriškai reiškia – kas yra. Tas žodis tinkąs ir pasisveikinimui. Nevalingai pagalvoji apie tais kraštais žygiavusį Vytautą, kuris kaip atlygį savo kariams, galėjo dalinti po žemės lopinėlį sukurtai jų šeimai išlaikyti. Juolab, kad ir Palūšėje, ir Ignalinoje, ir Dūkšte, ir net naujamiestyje –Visagine – paskutiniuoju iš ten buvusių kaimų (dabartinio „Bangos“ kultūros centro teritorijoje) gyveno totorius. Jų buvo daugelyje kitų rajono apylinkių. Tokios tikėtinos kaimo pavadinimo ištakos.

Dar įdomesnius faktus, kalbėdamas apie Kimbariškę, „Ladakalnyje“ pateikė buvęs ANP direktoriaus pavaduotojas Aringas Gorodeckis: „Istorikams gerai žinoma, nors iki šių dienų ir neišlikusi, Europoje, o vėliau ir Mažojoje Azijoje, Persijoje gyvenusi kimbrų, dar kitaip vadinamų kimerais, tauta. Kronikininkas M. Strijkovskis, kimbrus ir gepidus laikęs lietuvių protėviais.“ Kalbėdamas apie kimbrų protėvių didvyriškumą jis toliau aiškina, kad kimbrams pralaimėjus prieš romėnus, moterys išžudžiusios savo vaikus ir nusižudžiosios. Pasak A. Gorodeckio: „Pagal Vaidevučio legendą, Gotlando sala VI a. vadinosi Kimbrija. Joje gyvenę iš Skandinavijos išvyti kimbrai.<…> persikėlę į Prūsiją tapo Prutenio-Vaidevučio tautos pradininkais“. Apie šią tautą šiais laikais rašė istorikas Rimantas Matulis, ankstyvais amžiais Pomponijus Mela, Tacitas, Filipas Austrijietis, Herodotas…“ Galiausiai kimbrų šaknys randamos dabartinėje Jungtinėje Karalystėje. Nevalingai prisiminiau Goštautų giminę: dabar Prancūzijoje gyvenantis jų palikuonis, sudarinėjantis šeimos genealoginį medį (kuris jau dabar užima apie 20 metrų) kasryt ieškodamas giminės šaknų beldžiasi į Skandinavų archyvus… Belieka apgailestauti, kad dar ribotai lietuviai naudoja pasaulio archyvus, nelygina atrastų duomenų, neieško paralelių.

Šeimos tėvai Augina ir Vincas Brukštai. Hermio Preikšo nuotr.

Kimbariškės senoliai. Kas paskatino susidomėti šiandienine Kimbariške? Moteriški pasiplepėjimai apie šeimą kartais būna labai informatyvūs. Motiniškai išdidi Marytė Brukštuvienė pasakojo apie savo jaunėlį, kuris viename iš pastatų, vadinamų Brukštadvariu, įrengė bilijardo salę ir sukvietė „visą kaimą“ į atidarymą. Apgalvodama dieną mąstau – kaip čia taip visą kaimą? Pasitikslinau. Pasirodo, kad dabartiniame Kimbariškės kaime gyvena du žmonės (ūkininkai) ir, kaip seniau Linkmenų dvaro inventorinėse knygose buvo rašoma – daug šeimų. Lyg ir juokinga paralelė, bet privertė susimąstyti: iki šių dienų viena gentis (giminė) gyvena vienoje vietoje? Atokesnėje sodyboje tik p. Irena, atstovaujanti kitą Brukštų atšaką. Gal tiksliau reiktų sakyti, kad didžiojoje kaimo dalyje, kilusioje iš Justo, ne gyvena, o vasaroja, didžiulis pulkas gentainių. Tai juk nuostabiai gražu ir puikus būdas puoselėti genties bendrystę. Iš kur tas bendrumas, pagarba vienas kitam? Kaip šie žmonės gyveno? Ar juos kas sieja su totoriškąją kaimo vardo kilme, juk aplinkiniai kaimai dažniausiai ne administraciniu pavadinimu, o ten gyvenusiųjų pavardėmis vadinami, pvz. retas kuris vietinis žino Salų II-ą kaimą, bet Kudabiškę – taip, niekas Maknių Benediktavu nevadina…

Pavarčiau Romučio Matkevičiaus straipsnius „Mūsų Ignalinoje“. Visgi – kai vadinasi kaimas? Archyvuose Kimbariškė, žmonėse – Kimboriškė. Jo atrasti archyviniai duomenys rodo, jog 1636 m. šis kaimas Linkmenų dvaro inventoriuje minimas kaip Kepurnėnų viensėdis, o jau 1721 m. vaiką krikštijusi našlė Kotryna Kimbarienė paliko savo pavardę metrikų knygose. Ji buvo iš Kimbariškės. Pagal šiandieninius reikalavimus vietovės gimtadieniu laikoma ta data, kuomet ji pirmą kartą paminima rašytiniuose šaltiniuose. Tokiu atveju – šiemet kaimui 300 metų. Tai reta. Reiktų pastebėti, kad su našlės paminėjimu baigta minėti ir Kimbarų pavardė. Tikėtina, kad našlė ištekėjo, bet ar ji turėjo vaikų? Ar totoriško ištvermingumo genas liko? Archyvai nutyli… Kadangi kalbu apie gentį, kuri dabar vadinama Brukštais, tai reikia pasidžiaugti, kad ši pavardė dvaro dokumentuose atsiranda 1858 m. Viena iš dviejų sodybų buvo Justino Brukštaus. Tikėtina, kad tai buvo mūsų aptariamos šeimos senolis. Jau vėliau į Ameriką išvykęs jo palikuonis atsiuntė pinigų, kad prie sodybos būtų pastatytas cementinis kryžius (tuomet buvo tokia mada), o kitas ant Justino Brukštaus kapo. Kuomet buvo tiesiamas kelias, senąsias kapines kiek „pastūmėjo“, o su juo ir kryžių. Dabartinė giminė kryžių senolio atminčiai lig šiol pagerbia, sutvarko. 1861 m. kaimas priskirtas Linkmenų valsčiui, Linkmenų seniūnijai. 1866 m. surašyta čia buvus tris sodybas, o 1908 m. du ūkiai, 93 šeimos (beveik kaip dabar). 1909 m. nurodomos trys vien Brukštų sodybos: Jono, Antano ir našlės Liucijos Brukštų. 1942 m. – Justo, Jono, Anupro, Igno, Vinco Brukštų (6 šeimos, 28 gyventojai). Čia minimas Vincas Brukštus yra dar gyvos, aptariamos kartos tėvas (mano minimi Brukštai rašo savo pavardę su u trumpąja, o archyvai nurodo ilgąją). Šioje šeimoje gimė aštuoni, užaugo septyni vaikai, kurie lig šios dienos mina savo kelius.

Dabartinis oficialus gaspadorius Vilius su savo pirmamečiu palikuoniu (nuotr. iš asmeninio albumo)

Kimbariškės puoselėtojai. Kuomet važiuoji į Kimbariškę, jau nuo Utenos kelio matosi kupstas namų su nerealiai nuskusta žole, kupančiais gėlynais, vaismedžiais, dekoratyviniais medžiais. Kiekviena sodyba lyg ir seno kirpimo, bet savita, su padidintomis verandėlėmis, pavėsinėmis, tvenkinys puikuojasi raudonžiedėmis lelijomis, kurios Juliui Brukštui, nuolat lankiusiam senstančią mamą, o dabar, kaip pats sako „atgulusiam į jos lažką“ (nauja karta užima mirusiosios lovas), kelia tikrą galvos skausmą, nes lelijas reikia nuolat naikinti, kad jos nesunaikintų tvenkinio… Šeimos vyresnėliai p. Veronika ir minėtasis Julius, su kuriais tądien teko bendrauti, ne su saldumu atsimena jaunystės dienas. Tėvams buvo sunku išlaikyti gausią šeimą. Jau daugelis žino apie unikalųjį Linkmenų „turgų“ per demarkacinę liniją ežeruose, bet stebuklų buvo ir daugiau. Vaikai pamena pasakojimus, kaip senelė, pasinaudojusi stebuklinguoju Petrikų namu, kurio paradinis įėjimas buvo Lietuvoje, o „juodasis“ – Lenkijoje (visai šalia kaimo karo metu ėjo demarkacinė linija ir kirto Petrikų namą per pusę) į Lenkiją nešdavo druską, o grįždavo su šilkinėmis skarelėmis lietuvaitėms. Užeiti reikėdavo per vieną įėjimą kuomet budėdavo viena lenkų sargyba, o išeiti per kitą, kai ateidavo sargų pamaina. Ir atvirkščiai. Išeidama ji prašydavo netoliese gyvenusio kaimo jaunuolių autoriteto Leono Šidlos (pirmojo ANP darbuotojo, kurį vaikystėje kuravo kun. J. Breiva, perdavinėjęs pinigus iš laisvos į užimtą Lietuvą, pas jį lankėsi dauguma „pirmosios“ Lietuvos vadovų). kad šis prižiūrėtų berniukus. Ne kartą „kontrabandininkė“ buvo bausta 1-2 mėnesiams, bet vieną kartą pusmečiui, kuomet skareles šiene rado. Tuomet iš sargų išsiprašė nusikasti bulves…

 Ištvermingajai jų mamai teko iškentėti ir aršius mūšius. Iki dabar yra likusios peršautos durys jų spintoje… Vieta mūšiams palanki. Tuoj už dabartinio tvenkinuko kasmetiniuose giminės susibūrimuose pasodinami berželiai, o už jų – pieva, tolėliau ant kalnelio jaunų pušų miškelis dar Kapeliais vadinamas. Kuomet Julius ir kiti vaikai augo, eidami iš mokyklos tose vietose jie rasdavo kaukolių, įvairių kaulų. Berniokams kas – žaidimai. Šiurpoka kai pagalvoji, bet tai žaidimai už kuriuos padėkoti reiktų tarybmečio kelių tiesėjams, kurie iš šių vietovių kasdavo žvyrą gretimiems naujai tiesiamiems keliams. Kai kyšantys kaulai pradėjo kelti vis didesnį pasipiktinimą, kasti žvyrą uždraudė, o tose vietose pasodino jauną mišką. Vyresnieji sako, kad vietomis pievoje užžėlė vešli žolė. Ji augdavo tose vietose, kur puvo karių milinės ir kita.

Šeimos motina – močiutė Augina buvo labai atidi kiekvienam. Kiekvienas namuose buvo vadinamas mažybiniu vardu. Taip įprasta iki šiolei. Kartą paroj visi valgydavo kartu. Valgyti pradėdavo kai sulaukdavo paskutiniojo. Kolūkiniais laikais vyresnieji nepilnamečiai vaikai eidavo atidirbti darbadienių už mamą. Vasaros tapdavo parduotomis, o skaudžiausia, kad pirmininkas Kalanta jų neužskaitė… Pinigėlių taip reikėdavo… Jau senjorų amžiaus sulaukę vaikai sako, kad jaunystė atidirbta dykai, o mama senatvėje sakydavo – „kaip negyventa, kaip sapne“. Juolab, kad mamos pensijoje darbadieniai neatsispindėjo. Klausiau vyresniųjų kada geriau buvo: seniau ar dabar? Net pasimetė. Tokių klausimų niekas neužduodavo, lyg ir savaime aišku turėtų būti, kad dabar geriau. Bet senjorai susimąstė. Žmonėms, kurie buvo išmokyti nuolat dirbti, darbu kažko pasiekti daug kas dabar atrodo ne itin priimtina. Gal tegul bus svarstyklėse lygiava, – atsako, bet lyg nepasakė kažko. Ar ta baimė išsiugdyta iš seniau, ar dabartiniai laikai to išmokė…

Mus aplankė ir jauniausioji šios šeimos atžala – Janina Gimžauskienė. Su visais prisiminė dienas, kurias lydėjo darbas, nors Janina jau 1961 m. vaikas. Ir p. Veronikos, ir p. Janinos ašaros labai arti. Kažkaip kartais atrodė, kad ašarą nubraukdama p. Veronika gailisi su mama darbuose praleistų jaunų dienų, o p. Janina mamos, kuriai padeda, kurią prisiminus pamena ir tas dienas, kuomet Juliaus globos jau neužteko, mama turėjo persikraustyti ir… mirė. Per sunku kaimo žmogui namus palikti. J. Gimžauskienė pamena, kad ji nuo vyresniųjų nesiskyrė: batukus keisdama per kalnus ir pievas 3 km kulniavo į mokyklą Kirdeikiuose, žiemą tame kelyje šalo, nesibaigiančius darbus namuose dirbo. Pamena kaip ją ir Julių mama vežė į Vilnių pirmos Komunijos, nes rajone pilna mokyklinių „seklių“. P. Janina toli profesijos neieškojo. Ją rado Utenoje. Ir dabar dirba Utenos ligoninėje. Vyrą Stasį rado šokiuose. Tai buvo savotiška kaimo pažinčių kontora net brandaus socializmo laikais gimusiems. Ir jau rimčiau: vietinių žmonių sukurtos poros – kaimo jaunystė. Ne raudoti reikia, kad kaimas sensta, o pagalvoti, kaip jį suburti, kaip „neišvežti“ mokytis į svetimas vietoves. Jai tėviškė – šventa žemė, todėl sukus apsukus ir vėl  kaime nors tėtis išėjo 1997 m., mama – 2006… Šventas ir santykis su išėjusiais. Jie, stipresni pasiskirstė kapų priežiūrą, kas kada užsako mišias už išėjusius. Jei kur išvyksta, pareigomis pasikeičia. Ir šiaip visi laukia rugpjūčio, kuomet vėl susiburs, apraudos, pasidžiaugs.

Jauniausioji šeimos atžala Janytė su anūkais Adrijanu ir Austėja (nuotr. iš asmeninio albumo) 

Kimbariškės jaunimas. Pirma karta po vyresniųjų Asta Kačenauskienė ir Rasa Preikštienė dar turėjo laimės bendrauti su labai aktyvia močiute. Jų vyresniųjų anūkų buvo keturi. Pas močiutę vasaromis veikė „anūkų stovykla“. Močiutėje žavėjo viskas: jos bijojo, ją mylėjo, ją „šiuolaikino“ vis plaukus dailiau subraukdamos, pedikiūrą atlikdamos, prie jūros nuveždamos. Močiutė labai mėgo naujoves ir jai priimtinas „mandrybes“. Ji tiesiog fiziškai negalėjo pakęsti nieko nedarymo: vos koks anūkas knygą ar lėlę nustveria, tuoj darbą sugalvoja. Rasa pamena, kad pusseserė Asta buvo kruopštesnė, o ji greitesnė. Tad vis stengdavosi tokius darbus pasirinkti ir savo trūkumus nuslėpti. Tai buvo ir savotiška savęs pažinimo mokykla. Kaip bebūtų keista, vyravo visiškas paklusnumas, tai nekėlė jokių pykčių, o tiesiog padėjo vienas kitą ir gyvenimą suprasti. Merginos mano, kad būtent tai juos visus sieja iki šios dienos. Kažin ar bendrumą garantuotų laisvesni požiūriai.

Trečioji karta. Santykių su močiute jau nebuvo daug, bet bendrauja visi. Man iš jų teko pažinti tik Donatą ir Vilių Brukštus. Tik dabar pradedu suprasti, kodėl per Donato vestuves aguonomis pražydusias pamerges lydėjo tiek daug vaikinų. Tokio didelio vestuvių pulko jau senai nebuvau mačiusi. Jaunėlis Vilius dabar skaičiuoja 31-us. Jis yra vienas iš tų dviejų žmonių, registruotų Kimbariškės kaime. Rugpjūčio pradžioje jis krikštys pirmametį sūnų. Visi giminaičiai suskrenda į tėviškę vos ledams nutirpus, o šaltuoju metų metu jo tėvas Julius „stūgauja vilku“ po sodybą. Nevalia namų vienų palikti – nelietuviška. Vasarą smagu visiems: po giminių kaimą Julius paspirtuku važinėja, bendrauja vis prisistatydamas „dačniku“, kaip Ignalinos kraštuose buvo priimta. Iš tų, su kuriais kalbėjausi, Juliui daug šiltų žodžių pabiro. Matyt kiekvienas gyvenimo vaidmuo jį gerai atliekant yra pagirtinas.

O kas toliau? Klausiau vienintelio oficialaus gyventojo Viliaus. Kiek filosofuodamas sakė, kad jis savo tėvų vaikas, kad auga jo vaikas, kad krauju keliauja ryšiai parinkdami funkcijas. Jis mano, kad visuose yra tas stiprus bendrumo ryšys ir mažai tikėtina, kad jo neliks. Šiandien jis dėkoja jį užauginusiems tėvams tokiame stipriame gentiniame ryšyje ir tikisi, kad ateityje jis neišnyks. Dėkoja ūkiškajam tėvui, išmokiusiam jį visokiausių  darbų, dėkoja mamai nuo pat jaunystės atradusios laiko jo draugų vaišėms, gražiai darbais ir pojūčiais natūralioje gamtoje besidalinančiai su marčia ir nerealiai puoselėjančiai gyvąjį grožį sodyboje. Ar jų giminė vizualiai primena totorius? Ne, bet nežinia, gal kurioje kartoję išlys… O jau užsispyrimas kažką primena. Jis sakosi, kad stengsis būti patikimas savo gentainiams.