Dalia Mataitienė: „Aš niekada niekam nenusileidžiu“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Menininku tiesiog gimstama, ir tiek“, – įsitikinusi dailininkė, Lietuvos scenografijos klasikė Dalia Mataitienė, Klaipėdos dailės parodų rūmuose šiuo metu pristatanti didžiulę savo kūrybos retrospektyvą.
Paroda „Teatras 47. Retrospektyva“ jau buvo eksponuota Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje ir yra šio muziejaus fondų nuosavybė, dabar ji atkeliavo į Klaipėdą. Ekspoziciją dar papildo autorine technika atlikti ornamentinės struktūros paveikslų ciklai. Visa tai nėra tik autorės ataskaita už per keturis dešimtmečius sukurtus scenovaizdžius, kostiumų eskizus, maketus, teatrinius drabužius ir spektaklių fotografijas, nes menininkės kūrybinis diapazonas neapsiriboja tik scena.
Iš vaikystės įstrigo jūsų sukurta S. Nėries poemos „Eglė, Žalčių karalienės“ viršelio iliustracija.
Yra ir kino filmas „Eglė, Žalčių karalienė“, sukurtas apie 1965 metus. Tais laikais viską reguliavo Maskva, nebuvo leista scenografijos ir kostiumų daryti iš karto; arba tą, arba aną. Buvau jauna, sutikau daryti kostiumus, bet daugiau niekada į kompromisus nesileidau. O paskui „Eglę…“ statė Vilniaus operos ir baleto teatras. Ten jau buvo visiškai kitas režisūrinis sprendimas ir man patiko pasinerti į naujas erdves.
Kaip jautėsi tokius meno kūrinius dėvintys artistai?
Dalyvaudavau kiekvieną dieną, kai siūdavo kostiumus. Aš pirma operos dainininkams uždėjau kepures. Operos „Nabukas“ butaforas sakė, kad mano darbas bus veltui. Primadona irgi pasišiaušė, bet vėliau manęs atsiprašė. Nežinau, ką jie svarstė tarpusavy, nes aš neturiu laiko pašnekesiams, bet buvau laiminga pasirodžius įspūdingoms recenzijoms: „Pagaliau mūsų teatre…“ Viskas – per didelį atsidavimą, ir menininkas niekada nenusileidžia kitiems.
Su vyru režisieriumi, choro dirigentu Povilu Mataičiu įkūrėte folkloro teatrą.
Tai buvo etnografijos atgaivinimas, ieškojimas tikrų dalykų ir siekis maksimaliai priartėti prie autentiškumo. Tiek ieškojau medžiagos, jog jeigu nebūčiau dirbusi kitų darbų, būčiau apsigynusi disertaciją, – juokiasi.
Kiekviena tauta savaip sukuria tautinius drabužius, ir visi gražūs: spalvingi, blizgantys. Mūsų kaimo rūbai labai skoningi. Mane žavi jų spalvų dermė, kuklumas. Tautiniam kostiumui pašvenčiau didelę dalį savo gyvenimo.
Mataitis taip pat autentiškumą labai gerbė: pirmasis pradėjo giedoti sutartines. Iki tol jos buvo tik užrašytos, bet neatliekamos. Tos sutartinės – ne juokas. Jos tokios unikalios, niekas tokių neturi. Mes per mažai jomis didžiuojamės.
Kaip buvo leista įkurti tokį „nacionalistišką“ teatrą tais cenzūros laikais?
Nenoriu prisiminti tų kryžiaus kelių. Reikėjo švento atkaklumo, sienas pramušti galva, tačiau teatras tuoj pat patyrė pripažinimą tarptautiniame Maskvoje vykusiame renginyje. Keista, jie įsileido užsieniečių, ir tokia garsenybė kaip Žordžas Orikas parašė apie mus tokius žodžius, kurie iškart pralaužė ledus: „Lietuviai man atvėrė nepakartojamą pasaulį.“
Jūs su vyru – pora pagal Dievo norą…
Gerai pasakyta. Jis – kilęs iš kaimo, aš – miestietė. Pokariu mieste buvo baisus badas, tai vasaras leidau kaime pas senelius. Taip jau buvo Dievo duota, kad sutapo mūsų įsitikinimai, dėl nieko nesiginčijome. Ir aš tikra, kad jei ne tokia vienybė su juo, niekad nebūčiau padariusi tokių dalykų.
Kaip gimė viso gyvenimo „mirtina nuodėmė“ – meilė teatrui?
Tuomečiame Dailės institute studijavau tapybą, bet labai atkakliai dariau tai, ko negalima. Vis maištavau prieš baisius kanonus. Dėstytojas sakė: „Kaip gali į žmogaus veido šešėlius dėti tamsų raudonį?“ Paskui pasiūlė scenografiją.
Dirbote su įvairaus plauko režisieriais. Kurie buvo įdomiausi?
Su Aurelija Ragauskaite pastatėme du įsimintinus spektaklius. Su Jonu Vaitkumi padarėme ryškių, gerų darbų, ir nesiginčijome dėl nieko. Tai „Ričardas II“ Kauno dramos teatre, o mūsų kūrybos viršūnė buvo „Strazdas, žalias paukštis“. Paskui kartu sukūrėme filmą „Don Žuanas“.
Paskutinysis darbas – „Marija Stiuart“ Nacionaliniame dramos teatre. Kai J. Vaitkus sugalvojo ją rodyti Karaliaučiuje, aš buvau – prieš. Bet pamačiau nuostabią klasikinę sugriauto ir atstatyto Karalienės Luizės teatro sceną ir prie teatro išlikusį V. Šilerio paminklą. Važiavau galvodama: „Viešpatie, tie rusai visi tinginiai girtuokliai, bet radau tokius žavingus žmones. Darbštūs, dievina teatrą, tai į Karaliaučių suvažiavę buvusių Sibiro tremtinių, šviesiausių protų palikuonys.“
Tikėjausi, kad jūsų paveiksluose ornamentai – iš audimų raštų, bet kai kurie jų – į nieką nepanašūs.
Tai mano laisvi darbai, tai – aš. Ornamentikos studijos padėjo rasti naują tapybos kryptį. Ji reikalauja labai kruopštaus darbo.
Pasiekėte kūrybos viršūnę; o kas toliau?
Šalia „Eglės ir Žilvino“ paveikslų ciklo randasi „Žalčio kelias“. Teatre liko neįgyvendinti du nepaprasti projektai, nes J. Vaitkui nesiseka susitarti dėl spektaklio „Giesmių giesmė“ iš Senojo Testamento. O idėja statyti tą spektaklį buvo mano. Dar kūriau eskizus Vagnerio „Longrinui“, bet staiga Nacionalinis operos ir baleto teatras atšaukė šį pastatymą. Teatro gyvenimas – labai sudėtingas.
Paskaita
D. Mataitienės kūrybos paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose veiks iki lapkričio 2 d.
Norinčiuosius pagilinti žinias apie Lietuvos scenografijos meną ir sužinoti daugiau apie D. Mataitienės kūrybą Klaipėdos dailės parodų rūmai spalio 14 d. 16 val. kviečia į uostamiesčio dailininkės, scenografės Sofijos Kanaverskytės paskaitą „Dalios Mataitienės kūrybos apžvalga“.
Paskaitos temos: D. Mataitienės scenografijos meno savitumas. Jos žymiausi darbai Lietuvos teatruose, darbas Lietuvos etnografiniame teatre, dekoratyviniai darbai.
Paskaita nemokama
www.ve.lt
Nuotraukose:
 
1. Lietuvos scenografijos klasikė dailininkė D. Mataitienė pristatė savo kūrybos retrospektyvą
2. Ornamentinės struktūros paveikslų ciklai atlikti autorine technika

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra