Dalia Cidzikaitė. Baltarusijos „Lietuvių godos“: 20 metų su lietuviška žinia

Autorius: Data: 2013-12-29, 15:37 Spausdinti

Šiais metais minime dar vieną sukaktį – šių metų gruodį sukako 20 metų, kai eina vienintelis Gudijos lietuviams skirtas mėnesinis laikraštis „Lietuvių godos“. Nors sukaktis kukli ir nusileidžia solidiems šių metų jubiliejams, ji verta mūsų dėmesio.

Jau 19,5 metų prie laikraščio vairo stovinti jo vyr. redaktorė Marija Šaknienė, su šiluma ir meile pasakojanti apie laikraščio nueitą kelią ir savo skaitytojus, neslepia, jog jei ne išeivijos lietuvių, ypač Lietuvių katalikų religinės šalpos fondo JAV, parama, kažin ar „Lietuvių godos“ būtų sulaukusios šios dienos.

Laikraščio „Lietuvių godos“ pradžia buvo 1993 metų gruodis, o jo pradininkas – Šaknienės vyras, ilgametis žurnalistas Bernardas Šaknys. Būtent jis, tada Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės ryšiams su visuomene atstovas, gerai pažinojęs Lietuvos etninių žemių Baltarusijoje žmones bei jų kasdienybę, mat po studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete išvyko dirbti į Gervėčių kraštą mokyti lietuvių kalbos, nusprendė įgyvendinti Broniaus Krokio pasiūlytą mintį ir tų žemių lietuviams pradėti leisti sienlaikraštį. Tiesa, Šaknys Krokio mintį įgyvendino daugiau nei šimtu procentų – prieš 20 metų išėjo ne sienlaikraštis, o visas laikraštis. Laikraščio steigėju sutiko būti tuo metu tik ką įkurta visuomeninė organizacija „Gervėčių klubas“.

M. Šaknienė, dalyvavusi laikraščiui gimstant, prisimena, jog ilgai tartasi dėl leidinio pavadinimo. „Kilo mintis laikraštį pavadinti „Lietuvių godos“, – sako ji. – Tai tarsi atspindi tų lietuvių, esančių už sienos, gyvenimą: jie godoja, mąsto apie Lietuvą, tėvynę, nuo kurios yra atskirti valstybinės sienos, bet kurios dalimi vis tiek jaučiasi esą.“

Po pusės metų B. Šakniui išėjus dirbti į „Valstiečių laikraštį“, vyr. redaktoriaus vieta atiteko jo žmonai, Vilniaus universitete baigusiai lietuvių filologijos studijas. Šis darbas nebuvo moteriai svetimas – ji dalyvavo laikraštį steigiant, padėjo redaguoti numerius, skaitė visus straipsnius.

Kadangi iš pat pradžių nutarta „Lietuvių godas“ dalinti nemokamai, kaip dovaną Baltarusijos lietuviams, jo leidėjai susidūrė su sudėtinga finansine padėtimi. Paramos buvo ieškoma bendromis jėgomis ir visų pirma Lietuvoje. Ir nors rėmėjų iš Lietuvos per tuos 20 metų būta, jų skaičius – itin mažas. „Kaip nekeista, kažkaip labiau leidinio svarbą supranta užsienio lietuviai“, – pastebi vyr. redaktorė. Jau daugelį metų „Lietuvių godas“ sistemingai remia Amerikoje įsikūrusi Lietuvių katalikų religinė šalpa. „Tik jo dėka išsilaikėme iki šios dienos, be jo būtume seniai užsidarę“, – sako M. Šaknienė.

Per visus šiuos laikraščio gyvavimo metus jį taip pat parėmė Tautinių mažumų iš išeivijos departamentas, Vyriausioji veterinarijos valdyba (tuometinis vadovas Kazimieras Lukauskas), Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Tautos fondas, JAV, Čingų labdaros fondas ir Kanados Lietuvių fondas. Bene tris kartus „Lietuvių godos“ sulaukė JAV lietuvio, prel. Juozo Prunskio premijos. Buvo ir pavienių rėmėjų, dauguma jų – užsienio lietuviai.

„Lietuvių godų“ vyr. redaktorė ypač dėkinga vysk. Pauliui A. Baltakiui emeritui, šiuo metu gyvenančiam pranciškonų vienuolyne Kennebunkport, MA, JAV. Pasak jos, būtent vyskupas, kuris yra lankęsis Lietuvos etninėse žemėse Baltarusijoje bei susitikęs su vietos lietuviais, daug prisidėjo prie laikraščio išlikimo ir iki šiol gaunamos Lietuvių katalikų religinės šalpos paramos. Deja, ir šiandien laikraščio finansinė padėtis nėra pavydėtina. M. Šaknienė sako, jog būtent nuo jos priklausys leidinio ateitis.

Pagrindinė „Lietuvių godų“, platinamų lietuviškose parapijose bei mokyklose ir paštu, užduotis – „pasiekti žmones, informuoti, kaip jie gyvena, papasakoti apie juos“. Vyr. redaktorė pabrėžia, jog ne mažiau svarbus laikraščio vaidmuo yra ir priminti skaitytojams apie jų praeitį bei supažindinti su Lietuvos istorija. „Juk jie mokėsi nelietuviškose mokyklose ir apskritai buvo stengiamasi išguiti lietuvių kalbą iš jų gyvenimo, paversti juos slavais. Tad jiems aktualu žinoti savo istoriją“, – pastebi ji.

Laikraščio puslapiuose nemažai rašoma apie Gudijos krašto žmones, atkreipiant žmonių dėmesį, kiek daug jų kraštas padovanojo Lietuvai. Tai tokie garbingi žmonės kaip arkivyskupas Julijonas Steponavičius, gydytojas Stasys Trepšys, pastatęs Antakalnio klinikas ir ilgus metus joms vadovavęs, kankinys kun. Bronius Laurinavičius. Pasak M. Šaknienės, jis, kaip ir gyd. S. Trepšys, gynė Baltarusijos lietuvius, kurie važiavo pas jį kaip pas savo krašto žmogų, padėdavo rašyti raštus, kad būtų atgauta Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčia.

Per 20 metų „Lietuvių godos“ tapo Baltarusijos lietuvių kronika. Pradėjus eiti laikraščiui, kaip tik steigėsi lietuviškos mokyklos, kūrėsi lietuviškos bendruomenės: Gervėčių, Gardino, Pelesos, Minsko, Lydos, Breslaujos… „Buvo kūrimosi pati pradžia, – prisimena M. Šaknienė, – savasties, tapatybės paieškos, jungimasis…“ Pavartę senus numerius rasite straipsnius ir nuotraukas apie Rimdžiūnų kultūros centro statybas ir tuo metu neaiškią jų pabaigą, apie Pelesos vidurinę mokyklą ir kt.

Jau kuris laikas laikraščiui parašo ir patys skaitytojai. M. Šaknienė prisimena, jog iš pradžių laikraščio turinys buvo kiek kuklesnis, bet paskui, tarp „Lietuvių godų“ ir skaitytojų atsiradus abipusiam ryšiui, į laikraštį pradėjo rašyti ir patys žmonės. Žymiai brandesnės, turinčios savo tradicijas šiandien yra ir lietuviškos bendruomenės Baltarusijoje. „Turime į ką atsiremti“, – džiaugiasi „Lietuvių godų“ vyr. redaktorė. Šiomis dienomis susižinojimą bei apsikeitimą informacija palengvina ir internetas.

1000 egzempliorių tiražu leidžiamų „Lietuvių godų“ pagrindiniai skaitytojai yra vyresnioji karta, itin vertinanti lietuvišką spausdintą žodį ir teigianti, jog be jo gyvenimas būtų skurdesnis. Skaitytojos rimdžiūnietės Regina Kavaliauskienė (g. 1929), Danutė Baltrukevičienė (g. 1950) ir Leonarda Augulienė (g. 1927) sako: „Vaikeli, „Lietuvių godos“ tai mūsų šviesa, lietuvybės šaltinis. Juk mes, likusios vienos savo trobose, [todėl] vienintelis mūsų pašnekovas ilgais rudens ir žiemos vakarais ir yra tik šis laikraštis. Su juo vakarojame, vartom ir vartom storąjį visų metų sąsiuvinį, tarsi kalbamės su pažįstamais, giminėmis, susitinkame ir lietuviškai rokuojamės. Šis laikraštis – tai mūsų šviesa ir viltis, kuri padeda išgyventi ir gimtosios tėvelių kalbos nepamiršti. Ačiū visiems, kurių dėka „Lietuvių godos“ mus pasiekia: Lietuvių katalikų religinei šalpai, mūsų klebonui Leonui Nestiukui, kurio dėka mes kaskart po pamaldų Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje laikraštį pasiimam…“

Marija Šaknienė džiaugiasi, kad jos redaguojamą leidinį noriai skaito ne tik Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV ir net Australijoje. „Taip ir keliaujame po pasaulį, nešdami lietuviškumo žinią“, – sako ji.

Paklausta, ko norėtų palinkėti savo skaitytojams 20-mečio proga, M. Šaknienė atsako: „Norėtųsi palinkėti, kad išliktumėme kuo ilgiau ir kuo didesnę naudą ir viltį tiem žmonėms neštumėme, nes jie neturi kur trauktis, jie gyvena savose žemėse ir tikisi ten būti palaidoti. Bet tuo pačiu jie turi gilią žaizdą – tėvynę Lietuvą, kuri čia pat, už sienos, ranka pasiekiama, bet vis dėlto už sienos. Skaitytojams [linkiu], kad išliktų vieningi, padėtų vieni kitiems, kad nebūtų tarpusavio nesusipratimų, nesvarbu, ar jie [būtų] atvykę iš Lietuvos ir ten įleidę šaknis, ar tai senieji lietuviai, ant kurių pečių viskas laikosi.“

www.bernardinai.lt

Lietuva - Baltarusija , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra