Daiva Zarankaitė – Kiniulienė: „1980 – 1985 m. man teko laimė lankyti Vilniaus universiteto akademinį mišrų chorą“

Autorius: Data: 2020-01-13 , 09:26 Spausdinti

Daiva Zarankaitė – Kiniulienė: „1980 – 1985 m. man teko laimė lankyti Vilniaus universiteto akademinį mišrų chorą“

Studentų dainų šventėje Rygoje Gaudeamus-VIII. Antroje eilėje iš kairės vad. P.Gylys. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Daiva ZARANKAITĖ-KINIULIENĖ, Tauragė, www.voruta.lt

Vilniaus universiteto akademinis mišrus choras, nuo 2011 m gavęs „Gaudeamus“ vardą gyvuoja jau aštuoniasdešimt metų. Tai solidus laiko tarpsnis, per kurį susiformavo brandus kolektyvas, kuris vis atsinaujina su kiekviena nauja studentų karta. Norėdami žvelgti į VU akademinio mišraus choro ateitį stabtelkime, atsigręžkime atgal. Šio choro meno vadovais dirbo daug žymių ilgaamžių Lietuvos chorvedžių: Konradas Kaveckas (1940), Antanas Ilčiukas (1940 – 1941), Vincas Arnastauskas (1944 – 1945), Jonas Motiekaitis (1945 – 1948), Pranas Sližys (1948 – 1975), Povilas Gylys (1976 – 1981), Bronislovas Jankauskas (1982 – 1989), Rimantas Zdanavičius (1989 – 1994). Nuo 1995 m VU akademinio mišraus choro meno vadovė Rasa Gelgotienė. Savo studentiškuose prisiminimuose noriu papasakoti, kaip nepaisant sovietmečiu susiklosčiusių aplinkybių buvo garsinama dainos tradicija.

                      Man teko laimė lankyti Vilniaus universiteto akademinį mišrų chorą 1980 – 1985 m. Pradžioje jam vadovavo Povilas Gylys, chormeisteris – Kęstutis Misevičius. Repeticijos vykdavo filologijos fakulteto patalpose. Įsiminė kelias į repeticijas senųjų universiteto rūmų koridoriais.  Reikėdavo praeiti XVII a garsiojo poeto M. K. Sarbievijaus erdvų kiemą, tada pro arkas patekus į jaukų lietuvių istoriografijos pradininko S. Daukanto kiemą, atidaryti Filologijos fakulteto duris. Repeticijos vykdavo pirmame aukšte ilgo koridoriaus gale esančioje auditorijoje šalia Klasikinės filologijos katedros vestibiulio, kur nuo sienų ramiai ir didingai žvelgia dailininko V. Triušio mozaikos, granitinės lietuvių mitologinės dievybės. Repeticijos vykdavo po visų paskaitų, kai Vilniuje įsižiebdavo vakaro žiburiai. Repetuodavome du kartus per savaitę, kartais prieš koncertus ir dažniau. Koncertai vykdavo ne tik universitete, bet ir kitose Vilniaus salėse. Tuometinis VU akademinio mišraus choro meno vadovas Povilas Gylys mėgo stambios formos kūrinius. 1980 m. gruodžio mėnesį Arkikatedroje, tada Paveikslų galerijoje įvyko K. Szymanowskio „Stabat mater“ premjera. Neseniai praūžęs Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus drąsino atsigręžti į senąją XVI a renesanso ir baroko muziką, istorinius įvykius, kurie paliko pėdsakus dainuojamojoje tautosakoje. Romantiška Žygimanto Augusto meilės istorija jau šimtmečius žavi publiką. Tuomet, diriguojant P. Gyliui dainavome Anonimo XVI a sukurtą „Dainą apie karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vestuves“, giedojome „Gedulingą giesmę prie karalienės Barboros Radvilaitės kapo“, XVI a kompozitoriaus LDK Žygimanto Augusto Vilniaus Žemutinės pilies kapelos nario Mikalojaus Gomulkos psalmę „Garbinkit galingieji“. Tai XVI a renesanso muzikos kultūros paminklai. 1982 m išleista „Melodijos“ plokštelė „Senoji Vilniaus muzika“ su įdainuotomis VU akademinio mišraus choro melodijomis be akompanimento (a cappella). Dar ir dabar kartais iš atminties išplaukia vienas ar kitas motyvas. Sovietinio laikotarpio paskutinį dešimtmetį visiems norėjosi to puošnumo, grožio, kurį teikė teatras, muzika, kaip atsvara pilkam gyvenimui. Mūsų balsai skambėjo skaidriai ir koncertai rinkdavo pilnas sales.

VU Akademinis choras 1982 m. Iš kairės sėdi K.Misevičius, S.Kriščiūnaitė, A.Andrejauskaitė, B.Jankauskas. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

                      Intensyviai ruošėmės Baltijos studentų dainų šventei „Gaudeamus – VIII“ Rygoje (1981). Tą vasarą pirmiausia Marijampolėjė (tada Kapsuke) įvyko Lietuvos studentų respublikinė dainų šventė. Jungtinis studentų choras atliko kūrinius: J. Gruodžio „Žvejus“, O. Lasso „Matona mia“, V. Klovos „Ave, vita“ ir kt. Vėliau, liepos 10 – 12 d trisdešimt šeši studentų kolektyvai iš Lietuvos traukiniais pajudėjo į Rygą. Pirmą kartą ši Baltijos šalių studentų šventė „Gaudeamus – VIII“ pasivadino studentų dainų ir šokių švente. Daug jėgų įdėjo ilgametis VU ansamblio meno vadovas Vidas Aleksandravičius, styguodamas Lietuvos studentų delegacijos šokėjus. Į Rygą suvažiavo apie 6 000 studentų iš Baltijos šalių ir svečių iš kitur. Jungtinis Baltijos šalių studentų choras atliko studentų himną „Gaudeamus“, B. Dvariono „Sesuo žydrioji Vilija“, estų kompozitoriaus E. Oja „Kangakudu – mise laue“ (audėjų dainą), latvių liaudies dainą „Sudmalinas“ (malūną) ir kt. Įsiminė šventinė eisena per Rygos miestą, latvių sveikinimai, lietuvių, latvių ir estų delegacijų pasirodymai, bendros dainos ir šokiai. 1981 m rugpjūčio 28 d laikraštyje „Tarybinis studentas“ Nr. 24 (1163) pirmame puslapyje liko užfiksuota akimirka, kur mes kelios choristės, pasirišusios VU studentiškas skareles šėlome toje šventėje.

                      Gabus, kūrybingas, visada pasitempęs ir disciplinuotas VU akademinio mišraus choro vadovas P. Gylys 1981 m spalio 30 d buvo paskirtas Valstybinio radijo ir televizijos choro vyriausiuoju dirigentu. Rodos tą patį rudenėlį Valstybinėje radijo ir televizijos studijoje buvo įrašytas VU akademinio mišraus choro koncertas, kurio pranešėja buvo visad maloni ir besišypsanti Sigita Stankevičiūtė.

                      Kelios VU akademinio mišraus choro repeticijos vyko vadovaujant Laurynui Vakariui Lopui. Šis maištingos sielos vadovas mėgo džiazą ir gospel – religinę muziką, atsiradusią afroamerikiečių JAV bažnyčiose. Gospelas kildinamas daugiausia iš spiričuelų, kuriuos XVII – XIX a dainuodavo pietinių valstijų vergai. Įsiminė tuomet su dideliu malonumu kartota pilna liūdesio, ilgesinga daina „Deep river“. Tokių VU choro repeticijų su Laurynu Vakariu Lopu buvo vos viena kita, bet įsiminė charizmatiška, gyvybinga asmenybė, kurio akys švietė valiūkiškom kibirkštėlėm ir choristai tų repeticijų visad laukė. Atrodo vėliau, nuo 1996 m Šv Jonų bažnyčioje jau veikia VU Gospel choras.

                      Nuo 1982 m VU akademinis mišrus choras verčia naują puslapį. Atėjo naujas meno vadovas Bronislovas Jankauskas, chormeisteriu liko Kęstutis Misevičius. Šie vadovai buvo labai nuoširdūs, suprato ir studentiško gyvenimo niuansus. Jie iš papildomų fondų visiems choristams, kuriems reikėjo, parūpino vietą bendrabutyje. Man, vienai augusiai darbininkiškoje šeimoje lig tol toks nepriklausė, tad studijų pradžioje gyvenamą kampą teko nuomotis. Šie vadovai pasirūpindavo ir kūrybinėmis choro stovyklomis, kai kiti studentai plušėdavo laukuose. Įsiminė 1982 m vasarą VU mišraus choro kūrybinė stovykla Giedraičiuose. Choro repeticijos čia vykdavo kelis kartus per dieną. Dainavome J. Naujalio, J.  Gruodžio kūrinius. Netrūko ir pramogų: diskotekų, krepšinio ir kitų žaidimų. Toje VU choro stovykloje meno vadovą B. Jankauską aplankė sūnus. Vėliau, 1991 m sausio 13 d skaudžios buvo tos dramatiškos akimirkos, kai prie televizijos bokšto žuvo jo sūnus Rolandas Jankauskas, dvidešimt dvejų metų VGTU studentas. Universitete sienos nišoje įkomponuota portretinė atminimo lenta, kurioje įrašyta: „Vilniaus technikos universiteto studentas Rolandas Jankauskas 1991 m sausio 13 d žuvo prie televizijos bokšto kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“. Šios aukštosios mokyklos fojė įamžintas Rolando Jankausko atminimas ne tik mano sūnui čia baigusiam studijas, bet kiekvienai kartai studijuojančiai VGTU kasmet primena tuos tragiškus įvykius. Skaudi sūnaus netektis pažadino tėvo kūrybines galias. Tų pačių metų vasario 16 d „Ąžuoliuko“ choras atliko tėvo sukurtą dainą pagal Maironio eiles „Už Lietuvą“, skirtą sūnaus atminimui. Bronislovas Jankauskas sukūrė chorinių giesmių ir dainų ciklą, skirtą Lietuvos laisvės gynėjams partizanams, politiniams kaliniams, tremtiniams ir 1991 m sausio 13-osios aukoms „Negrįžusių kapai yra Tėvynė“, nemažai įvairių chorinių dainų pagal savo ir kitų poetų eiles, organizavo ir vadovavo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių, vėliau Vilniaus „Bočių“ chorams, eilę metų diriguodavo jungtiniam chorui tremtinių chorų dainų šventėse.

Kūrybinė VU choro stovykla Giedraičiuose 1982 m. Stovi šeštas iš kairės vad. B.Jankauskas.  Iš kairės septintas – vadovo Broniaus Jankausko sūnus Rolandas. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

                      O tuomet, vadovaujant Bronislovui Jankauskui VU akademiniame mišriame chore buvo įkurta kamerinė grupė, chormeisteriai: Kęstutis Misevičius, Aurelija Andrejauskaitė, Saulė Kriščiūnaitė. Kęstutis Misevičius buvo 1980 – 1986 m. Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros dėstytojas ir studentų mišriojo choro chormeisteris, geras muzikos pedagogas, jaunimo chorų festivalių organizatorius, vėliau 1993 – 1995 m. JAV mokytojavo ir dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje. Aurelija Andrejauskaitė tuo metu vadovavo dar ir Lietuvos liaudies kultūros centro Muzikos skyriui, rašė straipsnius choro meno klausimais, sudarinėjo dainų chorams rinkinius. Vėliau tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, rengė savo darbų tapybos parodas. Atrodo, jos ir chormeisterio K. Misevičiaus iniciatyva įvyko VU akademinio choro koncertas Druskininkuose „Vilniaus“ sanatorijoje. Prisiminimui liko kiekvienam šio koncerto dalyviui padovanotas  ženkliukas. Saulė Kriščiūnaitė buvo vienos VU akademinio choro dalyvės sesuo dvynė. Turėjo puikų balsą, tuomet dar buvo Vilniaus konservatorijos studentė. Šiuo metu ji yra nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorinio dirigavimo ir dainavimo skyriaus vedėja, organizuoja respublikinius moksleivių chorų festivalius.

Tuo metu VU kamerinio choro koncertai vykdavo Šv. Jonų bažnyčioje, tada Mokslo muziejuje, Verkių rūmuose, Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje, tada Baroko salėje. Koncertuota kartu su VU Kameriniu ansambliu, kuriam vadovavo Paulius Koncė. Liejantis švelniems fleitų, smuikų, gitaros ir klavesino garsams skambėjo XVII – XVIII a muzika, D. Buxtehude kantata „In dulci jubilo“, J. Naujalio aštuoni motetai. Išliko 1983 m. Gruodžio 3-4 d. Vilniuje, Baroko salėje vykusio koncerto programa. VU kameriniai koncertai rinko pilnas sales, suartindami atlikėjus ir klausytojus bendrai dvasinei pilnatvei. Šie kamerinės muzikos vakarai buvo šventė klausytojams ir atlikėjams. 1984 m balandžio 27 d kartu su VU Senosios muzikos ansambliu įvyko VU akademinio mišraus choro dviejų dalių koncertas Šv. Jonų bažnyčioje (tada VU Mokslo muziejuje). Koncerte skambėjo Z. Kodajaus, J. S. Bacho, J. Naujalio, A. Kačanausko, R. Šumano ir kt. kūriniai.

Džiugu, kad lig šiol gyvuoja studentų festivalis „Juventus“. Kartu su VU akademiniu mišriu choru teko dalyvauti tarptautiniame studentų chorų festivalyje „Juventus – 83“ Kaune. Šiame festivalyje dalyvavo ne tik Lietuvos studentų chorai, bet ir Maskvos universiteto akademinis choras, Talino pedagoginio instituto mišrus choras ir kt. Dar ilgai, kaip trofėjus ant mano bendrabučio kambario durų kabėjo plakatas su šio festivalio reklama.

Prieš išvykstant į Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventę „Gaudeamus – IX“ Taline, 1984 m liepos 1 – 3 d Šiauliuose vyko Lietuvos studentų dainų ir šokių šventė, suvienijusi aukštųjų mokyklų studentus. Tiek Šiauliuose, tiek Taline gyvenome studentų bendrabučiuose. Tą vasarą šventiškai pasipuošusiame Taline vilnijo studentiškos lietuvių, estų ir latvių dainos. Joje dalyvavo chorai, tautinių ir pramoginių šokių kolektyvai, pučiamųjų orkestrai, dainų ir šokių ansambliai, liaudies instrumentų kapelos.

1985 m pavasarį įvyko didelis VU akademinio choro koncertas Šv. Jonų bažnyčioje. Skambėjo J. S. Bacho ir G. Hendelio kūriniai. Dar ir dabar retkarčiais prisiminimuose atklysta J. S. Bacho Sarabandos garsai.

Įsiminė VU akademinio mišraus choro 45-erių metų jubiliejus. 1985 m balandžio 26 d visi skubėjome į universiteto Didžiąją aulą. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo J. Naujalio, senosios baroko muzikos kūriniai, atliekami kartu su instrumentiniu kameriniu ansambliu, o antroje viena populiariausių dainų – J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Gruodžio „Prie tilto“, R. Šumano „Svajonė“, F. Listo „Pavasarį ankstyvą“ ir kt.

Po chorų festivalio Juventus – 1983. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Studijų metus užbaigiau respublikinėje dainų šventėje Vilniuje 1985 m liepos 20 d kartu su VU akademiniu choru ir visais dalyviais. Galingai skambėjo J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“,  M. Liudigo „Miškas“, B. Smetanos „Ko mes turim nesilinksmint“ iš operos „Parduotoji nuotaka“, nauja A. Bražinsko kantata „Einu per žemę“ ir J. Naujalio „Lietuva brangi“.  Beje, dar per 1980 m dainų šventę apklausti dainininkai pažymėjo, kad labiausiai iš chorinio repertuaro vertina J. Naujalio „Lietuva brangi“ ir J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Dainų dienos meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas buvo Antanas Juozėnas, dirigavo buvę VU akademinio choro vadovai, tuomet jau nusipelnęs meno veikėjas Povilas Gylys ir Lietuvos liaudies artistas Konradas Kaveckas. Savo sveikinimo kalboje 1985 m K. Kaveckas sakė: „Dainų šventė – tai didelis dainos ir šokio, viso saviveiklinio meno sąjūdis visame krašte“. K. Kaveckas pirmasis VU akademinio mišraus choro vadovas, dainų švenčių tradicijų puoselėtojas paskutinį kartą jungtiniam chorui dirigavo 1990 m.

Mano studijų laiku 1980 – 1985 m, VU akademiniame mišriame chore dainavo apie 100 studentų. Koncertuose dalyvaudavo 50 – 70 studentų. Chorą lankė daugiausia tiksliuosius mokslus (fiziką, matematiką) studijavę vaikinai, choristės merginos – bibliotekininkės, ekonomistės, filologės. Kiekvienas choristas baigdamas studijas gaudavo ne tik diplomą bet ir VU Visuomeninių profesijų fakulteto pažymėjimą, įsigydamas chorinio dainavimo specialybę. Buvo graži tradicija gruodžio 16 d įšventinti naujokus į choristus, įteikiant dokumentą „VU akademinis choras“, kuriame teigiama: „Šiuo byliu patvirtinama, kad turėdamas(-a) nepriekaištingą diafragmos įtempimo stovį, penkiasdešimt šeštą šypsenos išmierą bei kitus būtinus (kaip antai: plaučių išpūstumo laipsnis, žiovulio jausmas įveikiant ypatingo aukštumo natas) parametrus ir, atlaikęs tinkamą balsų nustatymo procedūrą, gali laikyti save pilnaverčiu“. Šis dokumentas buvo įrėmintas studentų himno „Gaudeamus“ natomis. Beje, nuo 2011 m VU akademinis choras oficialiai pasivadino „Gaudeamus“, kalbama, kad tokį vardą VU akademinis choras neoficialiai pasirinko dar vadovaujant P. Sližiui.

VU choristus siejo bendra kolektyvinė dvasia. Laisvalaikiu, važiuojant iš koncertų visas autobusas aidėdavo nuo humoristinių, patriotinių, meilės ir kitokių studentiškų dainų. Geros emocijos, didelis vienybės jausmas.

Visi mano sutikti VU akademinio mišraus choro vadovai buvo susiję su garsiuoju, vyriškuoju „Ąžuoliuko“ choru. Jie savo laiku šiame chore dirbo chorvedžiais. P. Gylys „Ąžuoliuko“ chore vaikystėje ir paauglystėje dar ir dainavo, be įvairių pareigų vadovaujant „Vilniaus“ chorui, dirbant Muzikos akademijoje prorektoriumi, rengiant festivalius, jis yra „Ąžuolų“ klubo iniciatorius rengiantis susibūrimus iš pirmųjų „ąžuoliukų“ rato. Laurynas Vakaris Lopas ir Bronislovas Jankauskas tapo Lietuvos kompozitoriais. Visi VU akademinio mišriojo choro vadovai ir chormeisteriai pasiekė savo gyvenimo aukštumų. Jie gerbiami lietuvių choro meno kūrėjai, dalyvaujantys įvairiuose kultūros projektuose. Nuoširdžių vadovų dėka daugelis mūsų susipažinome su choro menu, kuris sujungia choro mėgėjus ir profesionalus bendrystės jausmu, tradicijų tęstinumu. Choristai tampa disciplinuoti, juos jungia noras dainuoti, tobulėti, mokėti džiaugtis bendrais kolektyvo pasiekimais. Tikiu, kad ir dabar daugumai buvusių VU akademinio choro dalyvių gyvenimo būdas – chorinė muzika.

Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra