Daiva Červokienė. Valdorfo pedagogikos pradininkė ir Semeliškės

Autorius: Data: 2020-07-25 , 10:03 Spausdinti

Daiva Červokienė. Valdorfo pedagogikos pradininkė ir Semeliškės

Danutė Žilienė Semeliškėse. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Daiva ČERVOKIENĖ, www.voruta.lt

Pedagogė, socialinių mokslų daktarė, Valdorfo pedagogikos Lietuvoje pradininkė Lietuvoje Danutė Ona Ališauskaitė-Žilienė (1936-20013) gimė Semeliškėse Juozo ir Stefanijos Ališauskų šeimoje. Pirmagimę dukrą tėvai nutarė leisti į vaikų darželį, kurį, be kita ko, įkūrė Juozo brolis Jonas Ališauskas, tuometinis Semeliškių seniūnas. Jam, našliui, auginusiam dukrą, tai buvo labai aktualu.

Baigusi Trakų mokytojų seminariją D. O. Ališauskaitė-Žilienė dirbo mokyklose, apgynė mokslinį darbą, o susidomėjusi Valdorfo pedagogika  organizavo ilgalaikį šios pedagogikos seminarą, paruošusį pirmuosius mokytojus, su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Valdorfo pedagogikos centrą ir leidybos grupę.

Vaikystės atsiminimai

Pirmuosius savo vaikystės atsiminimus D. O. Ališauskaitė-Žilienė aprašė Prano Arlausko sudarytoje knygoje „Semeliškės. Valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“ straipsnyje „Semeliškių vaizdai mano atmintyje“. Jame užfiksuoti ir pirmojo Semeliškių vaikų darželio vaizdai: Tame darželyje aš išmokau eilėraščių, kuriuos atsimenu iki šiol. Pavyzdžiui: Aš žinau, man sakė/ ne sykį mamaitė, jog čia mūsų žemė/ jog aš lietuvaitė. Arba sukasi snaigės/šviečia mėnulis/žiba žvaigždelės/gimė Jėzulis. Šį posmą išreikšdavome ir judesiais – galiu juos pakartoti ir šiandien, maždaug po 70 metų.

Danutė-Ona Ališauskaitė, Semeliškių mokyklos mokinė, su draugėmis

Ten pat aprašyti ir šiuos šviesius stipriai atmintin įstrigusius vaizdus papildę kur kas šiurpesni karo ir pokario vaizdai: žaidimai su kitoje gatvės pusėje gyvenusiomis žydaitėmis, kurios buvo pažadėjusios padovanoti lėlę, bet buvo sušaudytos; „lempomis“ apšviestas dangus ir lėktuvai virš galvų mėtę bombas; susisprogdinę Semeliškių miestelio paaugliai (tarp jų ir pusbrolis Algirdukas), sprogmenyse ieškojęs dinamito; miestelio aikštėje, šalia mokyklos, gulėję partizanų lavonai ir motinos, neprisipažįstančios, kad tai jų sūnūs; anksti rytais prie parduotuvės nusidriekdavusios ilgos eilės prie juodos forminės duonos, kurios taip pat duodavo ne visiems…

Mama ilgai rašė dienoraštį, jai labai svarbi buvo draugystė su pussesere Maryte Prazdeckaite-Baranauskiene, būsima lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir rašytoja, su kuria vaikystėje ganė karves ir grįždavo iš ganyklų dainuodamos, dalindavosi jaunystės paslaptimis.

Vėliau Juozas Ališauskas buvo perkeltas dirbti Žiežmarius, ten persikėlė ir šeima. Grįžo į Semeliškes jau po karo, 1947-1948 metais. Ališauskai norėjo atsiimti savo namą, kuriame buvo įkurta ambulatorija. Stefanija Ališauskienė su vaikais  įsikūrė svirnelyje, vėliau, išsikėlus felčerei Šabajevai, atgavo vieną kambarį name, dar vėliau, išvykus gydytojui Gamperiui – antrą. Tada į ambulatoriją žmonės eidavo iš gatvės pusės: pirmas kambariukas buvo laukiamasis, antrame gydytojas priiminėjo pacientus, trečiasis buvo pagalbinis. Apie 1957 m. ambulatorija iš Ališauskų namo išsikėlė, namas liko šeimai. Iš vienos jo pusės gyveno lenkai, iš kitos – rusai. Tada gana įprastas buvo toks vaizdas: gatvėse susitinka 3-4 pažįstamos moterys: viena kalba lietuviškai, kitą ją pratęsia lenkiškai, trečia įsiterpia gudiškai…

Semeliškėse. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Danutė Ona Ališauskaitė, Semeliškėse pasimokiusi 7-8 klasėse, išvyko į Trakų mokytojų seminariją, į namus grįždavo tik savaitgaliais.

Dar besimokydama mokykloje parašė pirmą eilėraštį (nemažai padailintą literatūros mokytojos), už kurį gavo ir rajono laikraščio apdovanojimą.

Savęs ieškojimas

Straipsnyje „Semeliškių vaizdai mano atmintyje“ D. O. Ališauskaitė-Žilienė apibūdino, kad jos mąstymą, jauseną veikė tėvo logiškumas, atsargumas ir motinos impulsyvumas, gera nuojauta ir meniniai pradai… Šiek tiek persvėrė motinos genai. Straipsnio rankraštyje jos ranka užrašyta: Tėvelis buvo šaltai apsvarstantis, mokantis tvarkyti dokumentus, rimtas žmogus. Gerbiau jį. Draugavo vos su keliais žmonėmis, aplankau ir jų kapus, uždegu žvakutę.

D. O. Ališauskaitė-Žilienė teigė, kas jos kartai buvo sunku ieškoti savęs, siekti mokslų: vaiko ir paauglio sielą veikę šiurpūs pokario metų vaizdai, vadinamoji „klasių kova“, nepritekliai, skatino bijoti, gūžtis… Tada vyraujančiai ideologijai nerūpėjo atskiras žmogus – tematė „kolektyvą“. Daugelis klasės draugų, baigę 7 klases, pradėjo dirbti. Vienas kitas baigė Trakų mokytojų seminariją, keli – įvairius technikumus.

Mama su Maryte ir vaikais. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Aukštasis mokslas tos kartos vaikams buvo sunkiai pasiekiamas, ypač kol Semeliškėse nebuvo vidurinės mokyklos – tik septynmetė. Su pagyrimu baigusi Trakų mokytojų seminariją ir turėjusi teisę stoti į aukštąją mokyklą (kiti gavo paskyrimus ir pradėjo dirbti), Danutė Ona įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto (Vilniaus edukologijos universiteto) Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto neakivaizdinį skyrių. Baigusi keletą kursų su drauge Monika Griškonyte-Lazauskiene, taip pat būsima pedagogikos mokslų daktare, perėjo į stacionarą, nes labai troško patirti tikro studentiško gyvenimo, dalyvavo jaunųjų literatų būrelio veikloje.

Baigusi institutą dirbo pionierių vadove ir lietuvių kalbos mokytoja Žiežmariuose, netrukus ištekėjusi už žemėtvarkininko Vito Žilio nuo Simno, dirbo Kaune pionierių vadove, Pionierių rūmų direktore, vakarinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja.

Tai buvo savęs ieškojimo metai, gilinosi į pedagogiką ir literatūrą, rašė apsakymus, apybraižas, kuriuos spausdino „Kauno dienoje“, „Tarybiniame mokytojuje“ „Moteryje“ ir kituose leidiniuose, ne kartą dalyvavo konkursuose ir tapo jų laureate. Beje, apybraižas apie ryškiausius savo gyvenimo kelyje sutiktus pedagogus išleido knyga „Eglė – amžinas žaliavimas“.

D. O. Ališauskaitė-Žilienė ne kartą sakė, kad jaunystėje ją labai jaudino literatūrinė kalba – kas tai per dalykas, kad tas pat žodis joje tampa visai kitoks, labai galingas, jaudinantis. Sakė, kad tada jai stigo patirties ir temų raišymui, todėl sumanė patyrinėti apsakymo dėstymą – tas trumpas literatūros žanras jai buvo įdomiausias, jame daugiausia bandė jėgas, o į pedagogiką gilintis skatino noras suprasti, kas yra gera pamoka. Ir teigė tik po 15 darbo metų pajutusi metodikos ir savo pamokų dermę ir jėgą, leidusią per literatūros pamokas daug pasakyti ir veikti jau brandžius mokinius.

Gyvenimo meilės – literatūra ir pedagogika

“Literatūra ir pedagogika buvo didžiausios mano gyvenimo meilės. Pirmoji – impulsyvi, jaunatviška, romantiška, o antroji ramesnė, iš pradžių gana šalta, bet tolydžio stiprėjanti ir galop nuspalvinta‘, – apibendrino straipsnyje „Semeliškių vaizdai mano atmintyje“.

1980 m. D. O. Žilienė apgynė daktaro laipsnį tema „Apsakymo mokymas vidurinėje mokykloje“, dirbo Mokytojų tobulinimosi institute, Vilniaus dailės akademijoje.

Mama su tėčiu. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Dirbama Mokytojų tobulinimosi institute išgirdo paskaitą apie Valdorfo pedagogiką, kuri labai sudomino. Išsiruošė į dvejų metų Valdorfo pedagogikos seminarą Maskvoje, grįžusi suorganizavo seminarą „Valdorfo pedagogikos filosofiniai, pedagoginiai ir psichologiniai pagrindai“ Vilniuje 1992-1997 m. Į jį susirinko 200 klausytojų, jį baigė 80 žmonių, kurie pabirę po Lietuvą, pradėjo steigti darželius, mokyklas, taikė šios pedagogikos elementus.

1993 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Valdorfo pedagogikos centrą, daug pastangų dėjo apibrėžti Valdorfo pedagogiką Lietuvos švietimo koncepcijoje, sukurti šios pedagogikos mokyklų programas, įtikinti Švietimo ir mokslo ministerijos specialistus, ugdymo programų tvirtintojus leisti dirbti pagal jas. Daug problemų spręsta dėl patalpų, mokytojų ruošimo, jie siųsti mokytis, stažuotis į Daniją, Švediją, Vokietiją. Darbas Mokytojų tobulinimosi institute buvo labai parankus skleisti Valdorfo pedagogikos idėjas. D.O. Žilienė labai žavėjosi jomis, tad lengvai gebėjo užkrėsti ir kitus. Teigė, kad Valdorfo pedagogika atitiko pagrindinę Sąjūdžio mintį – tautos išsilaisvinimo siekį ir mokytojų laisvės ilgesį.

Tėtė ir mama knygos pristatyme. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pradėjo leisti knygas? Skaitydama paskaitas apie Valdorfo pedagogiką Mokytojų tobulinimosi institute juto, kad labai trūksta žinių, literatūros apie šią humanistinę pedagogiką, todėl rašė straipsnius apie jos principus periodinėje spaudoje. Kelių pažįstamų leidėjų (tarp jų ir nuo Semeliškių kilusios žurnalistės, vertėjos, leidėjos Stasės Rudalevičiūtės) pasiteiravusi apie galimybę leisti knygas išgirdo atsakymą, kad tai labai sudėtinga veikla, kuriai įdėtų lėšų atsipirkimo neverta tikėtis. Tačiau buvo ryžtinga – visgi ėmėsi šio darbo. Ir labai atkakli. Norėdama perskaityti ir versti Rudolfo  Šteinerio (Valdorfo pedagogikos pradininko) knygas ir paskaitas, būdama beveik 60 metų amžiaus išmoko primirštą vokiečių kalbą, keletą metų kasdien mokydamasi po 10 žodžių vakarais.

Kazlų Rūdoje. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Pluoštą savo kūrybos išspausdino ir Vilniaus Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių kūrybos knygelėse „Poezijos pavasaris“, savo knygas stengėsi padovanoti Semeliškių bibliotekai.

Valdorfo pedagogikos idėjų sklaida

1997 m. D. O. Žilienė įkūrė Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidyklos grupę (ją sudarė redaktorius, stilistai, maketuotojas, dailininkas), kuriai vadovavo kone iki mirties, išleido apie 50 pedagoginių ir kitokių leidinių. 2002-2010 leido žurnalą „Vaiko link“ apie šią pedagogiką (išleisti 8 numeriai). Buvo įsitikinusi, kad Valdorfo pedagogikos sklaidą šalyje, gerąją pirmųjų Valdorfo mokyklų ir darželių patirtį, jų darbo ypatumus, tradicijas reikia užrašyti – antraip nugrims į užmarštį. Teigė, jog išleistos knygos pradeda savą gyvenimą ir autoriui, leidėjui sunku numatyti, sulauks populiarumo ar ne. Mokslininkė su ilgalaikio seminaro dalyviais palaikė glaudžius ryšius, šie talkino platinti knygas. Beje, kol D.O. Žilienė skaitė paskaitas apie naują pedagogiką Mokytojų tobulinimosi institute, klausytojai noriai pirko knygas apie ją, tačiau institutą reorganizavus ir panaikinus jame Pedagogikos katedrą, neteko darbo ir tos galimybės. Netrukus buvo pakviesta skaityti paskaitų į Vilniaus dailės akademiją.

Ilgalaikio seminaro dalyviai. 1994 m. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras 2011-2012 m. vykdė ES finansuojamą projektą „Valdorfo pedagogikos Lietuvoje koncepcijos diegimas ir plėtra bendrojo lavinimo mokyklose”. D. O. Žilienė pagal šį projektą parengė metodinę priemonę „Neramaus vaiko samprata Valdorfo pedagogikoje“, išvertė R. Šteinerio knygą „Ugdymo menas, Metodika ir didaktika“, su kitais vertė ir redagavo šio austrų filosofo knygas „Ugdymo menas, Seminarai ir mokymo planas (programa)“, ,,Žmogotyra“, Ernesto Michaelio Kranicho „Gyvūnų pasaulio samprata“, dviem jų parašė įžanginius straipsnius, leido elektroninį žurnalą.

Ir jai nustačius onkologinę ligą, pradėjus švitinimą atkakliai sėdėjo prie rašomo stalo. Paskutiniais gyvenimo metais mokslininkė ne kartą prasitarė, kad tik sėdėdama prie rašomojo stalo jaučiasi sveika, kitur – vien skaudulių ir skausmų maišas. Puikiai atsimenu ir priešpaskutinę mamos gyvenimo dieną, kai ji paprašė padėti atsisėsti prie rašomojo stalo. Pravertė popierius ir  vos suprantamai ištarė: „Viskas sudėliota, tik gal ne visai tvarkingai“, paprašė papasakoti apie vaikaičius ir save pačią.

Namuose ir su bičiuliais, pažįstamais

Kokie pagrindiniai D. O. Žilienės bruožai? Manau atsakingumas, gebėjimas atkakliai siekti tikslo ir palaikyti žmones, jautriai bendrauti ir ieškoti teigiamų asmenybės bruožų. Pamenu, dirbdama vakarinėje mokykloje pasakojo ne vienam šaltkalviui, vairuotojui  aiškinusi, kad nors jis padarė 30 klaidų ir kaip mokytoja negali rašyti teigiamo pažymio, bet mato didelę pažangą, kuria nori pasidžiaugti – mokslo metų pradžioje klaidų buvo kone dvigubai daugiau; džiaugėsi mokinių susidomėjimu literatūra, kelių – ryžtu mokyti toliau, vieno – tapimą žymiu kritiku…

Mano, savo dukros, 40-ečiui kaip dovaną išleido mano pasakėlę „Boružės skrydis“ su iliustracijomis. Išleido anksti mirusio valdorfiečio Gintauto Šimetos kūrybą „Aš gyvenu šviesoje“, kaimyno Adolfo Valatkevičiaus knygą „Aforizmai“, trakietės Onos  Bražiūnienės „Trakų mokytojų seminarija“, atsiminimų knygą apie žurnalistą, tolimą giminaitį Algimantą Stankevičių „Kūryba ir atsiminimai“, keletą jaunystės metų bičiulio Romo Sadausko knygų. Mokėjo lengvai susibičiuliauti su žmonėmis, palaikyti su jais ryšį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bičiuliams rusams parašė laiškus: „my po prežnemy vas uvažaem i liubim“(mes kaip ir anksčiau jus gerbiame ir mylime).

Nors kasdien daug dirbdavo „prie popierių“, vaikaičiams skyrė daug dėmesio: su jais leido vasaras Semeliškėse, važiuodavo prie jūros, mokė rašyti rašinius, rengė egzaminams, dalyvavo sprendžiant mokykloje kylančias problemas. Man ir vaikaičiams akcentuodavo – jei kils kokių problemų, būtinai pasakykite, kartu jas išspręsime.

Šviesaus atminimo mama ne kartą pasidžiaugė, kad nepasidavė brolio sumanymui parduoti tėvų namus Semeliškėse. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį daug dėmesio skyrė ir tėviškei – sutvarkė sodybos dokumentus, su vyru atliko namo remontą, įvedė vandentiekį ir kanalizaciją, perdažė baldus, įrengė savo mamos Stefanijos mezginių kampelį, sukabino gautus dovanų giminaičių ir semeliškiečio Visvaldo Venskutonio, kurį per šventes „pašefuodavo“ maistu, paveikslus. Ne kartą Visvaldui mirus pagalvodavau apie paradoksą: Venskutonių namuose Visvaldo paveikslų nesimato, o kabo Ališauskų name. Kai Venskutonių namas sudegė, tik tie padovanotieji galbūt ir išliko…

 

Išsamus interviu

Plačiausiai ir atviriausiai apie save D. O. Žilienė papasakojo po savo kūrybos vakaro Semeliškėse 2011 rugpjūtį kultūrinių renginių organizatorės (dabar ir „Elektrėnų žinių“ redaktorės) Silvijos Bielskienės parengtame interviu, atspausdintame laikraštyje „Elektrėnų kronika“ 2011 m.  rugsėjo 2 d.

Kas D.O. Žilienei buvo Valdorfo pedagogika? To pasiteirauta atsakė: Valdorfo pedagogika yra saviugdos ir meilės pedagogika. Todėl man tai – galimybė tobulėti. Šis troškimas taip pasibeldžia į tave, kad esi priverstas keistis. Tobulėjant ateina noras švelniau prisiliesti prie vaiko, sekti jo likimą, suteikti vaikui skrydį.

Paprašyta pateikti pavyzdžių, kuo Valdorfo mokykla  skiriasi nuo tradicinės mokyklos pabrėžė, kad tradicinėje mokykloje manoma, kad vaikai skirtingi, ne visi gali išmokti, Valdorfo mokykloje sakoma – visi gali išmokti: vienas lėčiau, kitas greičiau. Visiškas pasitikėjimas vaiku. Jis yra dėmesio centre. Tradicinėje mokykloje kai kurie vaikai paliekami antriems metams kartoti kurso,  Valdorfo mokykloje nėra antramečių. Mokytojo vaidmuo ne tik teikti žinių, bet padėti vaikui vystytis. Jo priedermė – tarnystė kilniąja šio žodžio prasme. Valdorfo mokykloje nėra baigiamųjų egzaminų, mokiniai rašo kūrybinį darbą. Pavyzdžiui, vienas parašo poezijos knygelę, kitas suprojektuoja stadioną, trečias pagamina baldus. Tai užskaitoma kaip diplominis darbas. Visi mokiniai kas mėnesį atsiskaito koncertais, deklamuodami, grodami. Valdorfo mokyklose nevertinama pažymiais, tačiau vaiko tobulėjimas, jo raida sekama. Tai mokytojas perteikia raštu – rašydamas charakteristiką arba sukurdamas eilėraštį.2.

Pasiteirauta, ko linkėtų mokytojams, tėvams ir vaikams, atsakė:

Mokytojui linkiu klausytis savo širdies ir kurti tokią mokyklą, kurios ilgisi, kurioje jis galėtų laisvai dirbti ir atskleisti savo gebėjimus, būti savimi. Bet laisvė nedovanojama. Jos reikia siekti ir už ją reikia mokėti. Būti laisvam nelengva. Reikia didelės atsakomybės ir stiprybės. Būkite laisvi, jeigu jau subrendote laisvei.

Tėvai demokratinėje šalyje gali rinktis mokyklą, kuri jiems artima filosofiniu, pedagoginiu, psichologiniu požiūriu. Tik dažnai tokią tenka kurti kartu su pedagogais. Tad linkiu drąsos. Bandykite. Padarykite viską, kad jūsų vaikai mokytųsi jaukioje mokykloje ir būtų laimingi.

Mokiniams linkiu pajausti bundantį savąjį Aš, klausyti Jo. Jis padės ieškoti savo vietos sudėtingame šiandienos pasaulyje. Visiems linkėčiau pamąstyti – ką aš turiu dar nuveikti, kur plaukia mano laivas. Kiekvienas turi turėti savo siekį, tai teikia jėgų. 2.

O pasiteirauta, kokią regi Valdorfo mokyklų Lietuvoje ateitį, teigė, kad pamažu šios mokyklos stiprės, jų daugės, bet jos netaps masinėmis. Valdorfo mokykla bus viena iš humanistinių mokyklų atšakų. Vylėsi, kad tradicinės mokyklos perims kai kuriuos Valdorfo pedagogikos elementus, o valdorfiečiai mokysis iš tradicinių mokyklų.

Beje, ta kryptimi šalies švietimo sistema ir vystosi. Šiuo metu yra trys Valdorfo mokyklos Vilniuje, dvi Kaune, po vieną Kazlų Rūdoje ir  Klaipėdoje, apie 40 Valdorfo vaikų darželių grupių įvairiuose miestuose.

 

Danutės Onos Žilienės autorinės knygos:

Žemaitės kūrybos nagrinėjimas vakarinėje mokykloje. 1977

Literatūros mokymo klausimai vidurinėje mokykloje. 1979.

Apsakymo mokymas IX-XI klasėje : knyga mokytojams.  1987.

Gerosios pedagoginės patirties tyrimas, apibendrinimas ir skleidimas : (metodinės rekomendacijos). 1988.

Eglė – amžinas žaliavimas : apybraižos, analitiniai straipsniai, esė. 2001.

Žmogaus slėpiniai ir pedagogika : metodinis leidinys mokytojams ir tėvams. 1997

Šteinerio pedagogika ir jos pasekėjai : metodinis leidinys pedagogams, tėvams ir studentams. 2002.

Pamaitinkime vaiko sielą : pedagogika su eseistikos krislais. 2004.

Mokytojas istorijos kryžkelėse : Atgimimas ir Valdorfo pedagogikos kelias Lietuvoje. 2005.

Valdorfo pedagogikos sklaida Lietuvoje. 2008

Valdorfo pedagogikos leidiniai. 2011.

Neramaus vaiko samprata Valdorfo pedagogikoje. 2012

 

Reikšmingesnės Danutės Onos Žilienės sudarytos ir verstos, redaguotos knygos:

Rudolfas.Šteineris, Vaiko ugdymas dvasios mokslo požiūriu. 1998.

Rudolfas.Šteineris, Žmogiškosios esybės vystymasis. 2000.

Rudolfas.Šteineris, Gyvo mokymo ir auklėjimo ištakos. 2005.

Rudolfas.Šteineris, Žmogotyra.  2012.  

Rudolfas.Šteineris, Ugdymo menas : metodika ir didaktika. 2012.

Rudolfas.Šteineris Ugdymo menas : seminarai ir mokymo planas (programa). 2012.

Roma Turner, Kūdikio masažas. 1997.

Elizabeta M. Grunelius, Ankstyvosios vaikystės pedagogika, 1999

Kristofas Lindenbergas, Istorijos mokymas. 1999.

Margarita Juneman, Dailės mokymas Valdorfo mokykloje. 2000.

Gintautas Šimeta, Aš gyvenu šviesoje. 2000.

 Kūryba ir atsiminimai. Stankevičius, Algimantas (1926-2000). 2003.

Michaela Gliokler, Tarpusavio santykių galia. 2003

Ernestas Michaelis Kranichas, Augalai – sielos pasaulio atvaizdas. 2006.

Christine Pflug, Gyvenimo kelias – tobulėjimo kelias. 2008

Mes dirbame Valdorfo darželyje : straipsnių rinkinys. 2009.

Gintautas Šimeta, Aš gyvenu šviesoje. 2000.

Ona Bražiūnienė, Trakų mokytojų seminarija. 2009.

Karlas Dyteris Bodakas, Atrasti save – suprasti kitus. 2011

Ernestas Michaelis Kranichas, Gyvūnų pasaulio samprata. 2012.

 

 

Lietuva Trakų rajonas , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra