Dailininko Jono Martinaičio duoklė gimtajam kaimui

Autorius: Voruta Data: 2012-07-23, 08:35 Spausdinti

Vytautas GULIOKAS, Kaunas

Šiaulių knygų leidykla „Saulės delta“ šiais metais išleido Jono Martinaičio (1989–1947) knygą „Auksinė vaikystė“, kurios pirmas visuomenei pristatymas antroje liepos mėnesio pusėje  ne atsitiktinai įvyko Pavartyčių kaime Šeduvos seniūnijos – autoriaus  gimtajame kaime. Šioje knygoje, autorius parašytoje 1945–1947 metais, įtaigiai, neabejotinai talentingo literato plunksna atskleidžia Pavartyčių kaimo žmonių gyvenimo būdą tolimais 1905–1910 metais. Su kaupu  pilnos  šio susitikimo su knyga Pavartyčių bendruomenės salės dalyviams buvo pristatytas Raimondo Sipavičiaus filmas „Martinaičiai“, kuriame pasakojama apie knygos „Auksinė vaikystė“ autorių Joną Martinaitį, tarpukario Lietuvoje plačiai žinomą karikatūristą ir eiliuotoją, daugelio akvarelių autorių, bei jo sūnūs Ignacą Adakrį (1937–1993)ir Antaną (1939–1983), pasukusiais savo tėvo pėdomis ir palikusiais ryškią žymą Lietuvos dailės istorijoje. Kaune esanti meno mokykla pavadinta Antano Martinaičio vardu.  Pristatyta knyga „Auksinė vaikystė“ atkleidė Jono Martinaičio iki šiol nežinomą jo kūrybos tarpsnį, didelės apimties pasakojimą apie patirtus įspūdžius praeito šimtmečio pirmaisiais metais 7–12 metų vaiko akimis. Autoriaus buvo sumanyta parašyti  autobiografinę trilogiją „Nuo dūminės pirkelės iki caro rūmų“, bet ankstyva mirtis nulėmė tik pirmos dalies atsiradimą. Pavartyčiečiems buvo atskleista, kad tik dėka atidžių žmonių Jono Martinaičio palikimui daugiau nei 60 metų buvo išsaugotas šios knygos rankraštis ir šio kaimo bendruomenė įgijo galimybę nusileisti į šiose apylinkėse protėvių gyventus metus. Apie juos Jonas Martinaitis rašė: „Gražiai, bičiuliškai seniau gyveno žmonės. Jie iš tikro gyvenimo mokėjo padaryti pasaką!“ Čia žmonės visai nelengvais laikais mokėjo branginti tai, ką turi šiandiena.

Pavartyčių kaimas pirmą kartą rašytiniuose dokumentuose paminėtas 1588 metais. Po šioje knygoje aprašomų prisiminimų gyvenvietė pergyveno du pasaulinius karus, du kartus atgautą Lietuvos nepriklausomybę. „Nieko panašaus ten nebeliko. Nugriuvo ir tas drebantis malūnas, nugriovė ir tą milžinišką magaziną su bado grūdais, nebeliko jo pamatų – auga ir veša dabar ten vienkiemių javai“. Kaime atsirado nauja Pavartyčių gatvė, apstatyta daugiabučiais namais, socialinės – kultūrinės paskirties pastatais. Vietinės mokyklos mokiniams sunku įsivaizduoti, kad čia prieš šimtą metų čia veikė tik pirmos ir antros pakopos slaptos mokyklėlės, kuriose buvo mokoma lietuviško rašto. Čia buvo ir trečioji mokykla, kur mokslas vyko rusų kalba. Mokytojai buvo vadinami daraktoriais. Pirmos pakopos mokyklos daraktorė Velbutienė, mokiusi mažiukus tik pažinti raides ir dėlioti skiemenys, pati rašyti nemokėjo. Antros pakopos daraktorius Varvuolis, pastebėjęs Jono Martinaičio gabumus, paragino jo tėvus leisti sūnų į tolimesnį mokslą. Jono biografijoje atsirado Petrogradas, Spalio revoliucijos įvykiai, kuriuose jam teko sudalyvauti. Tik 1922 metais jis atvyko į Kauną, kur per Dailės mokyklą (1922–1926) jis įgyvendino savo dar vaikystės siekius – tapo produktyviu profesionaliu kūrėju.  Apie kitą Jono Martinaičio  laikotarpį menotyrininkė Irena Dobrovolskaitė rašo: „Labiausiai Martinaitį išgarsino linksmi piešiniai ir tekstai. Pagrindinės temos – kaimiečių gyvenimas, buitis ir ydos, linksmybės“. Anot jos, lengviau išvardyti to meto periodinius leidinius, kuriuose dailininkas nebendradarbiavo. Lietuvos dailės muziejaus fonduose randasi 96 jo akvarelės. Pokario 1945–1947 metais Jonas Martinaitis, glaudėsi savo brolio Petro Martinaičio šeimoje Žilionių kaime Šeduvos apylinkėse ir, kankinamas sunkios ligos, čia parašė sumanytos trilogijos pirmą dalį „Auksinė vaikystė“.

Knyga „Auksinė vaikystė“ neabejotinai įeis į Lietuvos etninio paveldo fondą, o jos, kaip grožinės literatūros vertę, tikimasi, teigiamai įvertins literatūros žinovai. Ne visai paprastą šios knygos kelią pas skaitytoją. trukusį daugiau nei pusę amžiaus, knygos pristatymo dalyviams Pavartyčiuose atskleidė: dailininko Martinaičio našlė Adelija Martinaitienė, rankraštį išsaugojusi 27-iuose  įvairios apimties sąsiuviniuose, inžinierė Vida Samulienė, paaukojusi pusės metų kruopštaus triūso, iššifruojant laiko paveiktą autoriaus tekstą. Toliau sekė Šeduvos gimnazijos buvusio direktoriaus Kazimiero Augulio iniciatyva, kad tekstas būtų perkeltas į skaitmenines laikmenas. Lemiamas žingsnis teko Radviliškio viešos bibliotekos direktorei Aldonai Januševičienei, kuri sekė visą rankraščio restauravimo kelią ir jį nuvedė į leidyklą. Susitikimo renginį su savo žemiečio knyga organizavo ir vedė Pavartyčių bendruomenės pirmininkė Irena Gvazdauskienė. Su knygos „Auksinė vaikystė“ turiniu susirinkusius supažindino vietinės mokyklos – darželio direktorė Danutė Briedienė.

2012 m. liepos 22 d.

Nuotraukose:

1. Jonas Martinaitis. Nuotr. iš Martinaičių archyvo

2. Radviliškio viešos bibliotekos direktorė Aldona Januševičienė. Autoriaus nuotr.

Spauda "Auksinė vaikystė", Jonas Martinaitis, Pa

---

---