Dailininko A. J. Krištopaičio palikimą saugo anūkė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Violeta Krištopaitytė rašydama monografiją apie kaunietį Adolį Joną Krištopaitį pajuto, kad jis tarsi išnyko iš Lietuvos meno konteksto. Todėl pirmajai pomirtinei senelio parodai ji pasirinko Vilnių.
 
Jau įprasta, kad žinomų dailininkų kūrybinį palikimą po jų mirties saugo ir populiarina jų našlės bei vaikai, bet nedažnai to imasi anūkai.
 
Dailininko A. J. Krištopaičio (1925–2000 m.) paroda „Tapyti mintį“, neseniai atidaryta sostinės „Lietuvos aido“ galerijoje, surengta jo anūkės menotyrininkės V. Krištopaitytės iniciatyva.
 
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje dirbanti V. Krištopaitytė šiuo metu rašo monografiją apie savo senelį.
 
Norėdama suintriguoti kultūros elitą, pirmajai A. J. Krištopaičio pomirtinei parodai menotyrininkė pasirinko galeriją Vilniuje, o ne Kaune, kur dailininkas gyveno ir kūrė.
 
Jau pirmoji parodos diena parodė, kad ji neapsiriko. „Lietuvos aido“ galerijos direktorė Birutė Patašienė neslėpė nuostabos, kad pasižiūrėti tapytojo darbų į galeriją užsuko nelauktai daug žmonių.
 
Tarp jų buvo ir kolekcininkų, niekuomet nepraleidžiančių progos įsigyti įdomiausius XX a. lietuvių dailininkų darbus.
 
Tiesa, apžiūrėjus ekspoziciją nesunku prisiminti, kad daugelis kūrinių yra ne kartą matyti sovietmečiu populiariose apžvalginėse parodose.
 
Ypač krinta į akis XX a. 7–8 dešimtmečių interjerų puošybą – freskas, mažosios plastikos kūrinius – primenantys darbai. Juk dailininkas trejus metus studijavo monumentaliąją tapybą Kauno dailės institute.
 
Kas žino, kaip būtų susiklostęs A. J. Krištopaičio kūrybinis kelias, jei institutą perkėlus į Vilnių jis būtų čia pratęsęs studijas.
 
Tačiau sukūręs šeimą jaunas dailininkas liko Kaune ir įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą. Jis buvo ilgametis „Nemuno“ žurnalo redakcijos bendradarbis.
 
Geriausiai žinoma A. J. Krištopaičio kūrybos dalis – portretai. Juos dažniausiai buvo galima pamatyti sovietmečio parodose, į kurias kiti dailininko darbai nepatekdavo dėl socrealizmo propaguotojams nepriimtino „formalizmo“.
 
„Veidas yra slenkstis, nuo kurio vienas pasaulis žiūri į išorę, o kitas į save. Veidas tuos pasaulius vienija“, – yra sakęs A. J. Krištopaitis.
 
„Senelį labiausiai domino meno ir mokslo žmonės, kurie, anot jo, spinduliuodavo asmens magiją.
 
Jis stengėsi pagauti tą jų veide atsispindinčią kūrybingos sielos dalelytę“, – sakė V. Krištopaitytė.
 
Jam nereikėdavo, kad žmogus specialiai pozuotų – dar kalbantis jis nusipiešdavo nedidelį eskiziuką. Arba iš nuotraukos, o paskutiniais metais – iš televizijos. Matyt, pastebėdavo įdomų žmogaus bruožą, užfiksuodavo jį ir siekdavo perteikti.“
 
Anūkės manymu, A. J. Krištopaičio darbai lietuvių tapybos kontekste išsiskiria konceptualumu, tačiau kūrybinėmis nuostatomis ir išraiškos formų paieškomis jis buvo artimas daugeliui tyliojo modernizmo atstovų.
 
Tapė ir restauravo.
 
A. J. Krištopaitis gimė 1925 m. Balanėlių kaime. 1948–1951 m. jis studijavo freskos ir mozaikos specialybę Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Jam dėstė A. Žmuidzinavičius, J. Buračas, S. Ušinskas.
 
1954 m. dailininkas surengė pirmąją savo kūrybos parodą. 1969-aisiais už abstrakčią kompoziciją „Giria I“ tarptautiniame Belovežo tapybos plenere jis pelnė Lenkijos dailininkų sąjungos premiją.
 
Daug metų A. J. Krištopaitis dirbo nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus tapybos restauratoriumi.
 
R. Danisevičiaus nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Menotyrininkė V. Krištopaitytė pirmąją pomirtinę savo garsaus senelio parodą surengė sostinės galerijoje

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra