Pagrindinis puslapis Kultūra Dailininkė, kurios vizitinė kortelė – „Žalgirio mūšio“ paveikslas

Dailininkė, kurios vizitinė kortelė – „Žalgirio mūšio“ paveikslas

Dailininkė, kurios vizitinė kortelė – „Žalgirio mūšio“ paveikslas

Žalgirio mūšio paveikslas iš arti. Laimos Tubelytės-Kriukelienės asm.archyvo nuotr.

Monika RYBELIENĖ, Edvinas RYBELIS, Utena, www.voruta.lt

Ankstyvą ir darganotą rudens rytą sukome į Uteną, kur gyvena dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė, šiandien Lietuvoje priskiriama negausiai grupei dailininkų, tapančių istorine tematika. Talentingos ir kūrybingos moters darbai jau ne kartą pristatyti Lietuvos meno visuomenei ir Lietuvos istorijos mylėtojams. O garsiausias šios menininkės kūrinys – „Žalgirio mūšio“ paveikslas, apie kurį jau pokalbio pradžioje Laima pasakojo, kad tai buvo ilgiausiai brandintas ir mintyse nešiotas sumanymas.

 

Rotušėje prie Žalgirio mūšio 2017 m. Gedimino Zimlicko nuotr.

 

– Savo, kaip dailininkės, vizitine kortele šiandien visgi laikau „Žalgirio mūšio“ ir „Oršos mūšio“ paveikslus, į kuriuos ne tik įdėta labai daug žinių ir darbo, bet ir iš parodų lankytojų sulaukta daugiausiai atsiliepimų, juos gerai vertina meno kritikai. Nors, tiesą sakant, „Žalgirio mūšio“ paveikslas buvo pradėtas tapyti ne Lietuvos jubiliejui, kaip kartais žmonėms atrodo. Jo mintis gimė dar jaunystėje ir ne man, o mano vyrui Kęstučiui, tačiau iki jos visiško išpildymo turėjau subręsti kaip kūrėja, be to, tam reikėjo daug laiko, kurio neturėjau tiek daug, kol auginau dukras. Ir tik nuo 2007 metų pradėjau dėlioti būsimo paveikslo viziją, skaityti knygas, naršyti internete ir domėtis, kokie darbai „Žalgirio mūšio“ tema jau buvo sukurti. Iš tiesų, tik kuriantis žmogus supranta ir gali įsivaizduoti, kaip ir kiek darbai minčių lygmenyje bręsta, kol menininkas ryžtasi realiai jį pradėti tapyti. Pats tapybos procesas tai tik viena iš daugelio sudedamųjų dalių, – atviravo Laima ir tęsė, kad „Žalgirio mūšis“ gimė be jokio materialaus eskizo, viskas buvo suplanuota ir sudėliota moters mintyse. Kitokia istorija su „Oršos mūšiu“, prieš pradedant jį tapyti moteris kalbėjosi su profesoriumi E. Jovaiša, kuris pasiūlė dailininkei į šį mūšį pažiūrėti iš kitos nei iki šiol žiūrėta –  pasalos, pusės, kuri prisidėjo prie LDK kariuomenės su sąjungininkais laimėjimo prieš didelę Maskvos kunigaikštystę.

-Istorija byloja, kad LDK ir sąjungininkų pajėgos buvo trigubai mažesnės nei maskvėnų, tačiau lietuvaičių sumanumas ir išradingumas organizuojant pasalą leido jiems laimėti istorinį mūšį. Pasala čia suvaidino ryškų vaidmenį, tad pačią pasalą iškėliau į pirmą planą ir į įvykius bandžiau žiūrėti iš kitos upės pusės, nei buvo žiūrima iki šiol. Istorikai įvertino gerai. Nors, tiesą sakant, kalbų ir dabar dar yra visokių, kartais žmonės sako, kad mano darbas panašus į kitą darbą, bet aš tai priimu natūraliai, nes, iš esmės, istorijos juk neperrašysi, istorinių faktų nepakeisi, kitokios aprangos ar ginkluotės į karių rankas neįdėsi, – patikslino Laima, užsiminusi, kad, visus darbus istorine tematika ji tapo savo kolekcijai ir kol kas neplanuoja jų pardavinėti. Apskritai moteris yra iš tų laimingųjų kūrėjų, kurie gali mėgautis prabanga kuriant daugiausiai sau ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija.

 

Dailininkė Laima savo darbų parodoje „Spalvų žaismas“. Monikos Rybelienės nuotr.

 

Be to, kad daug tapo, Laima dirba Utenos kolegijoje ir norintiems įgyti socialinio darbuotojo ar pedagogo profesiją dėsto meno terapiją, o kosmetologijos programos studentams – piešimo ir koloristikos paskaitas. Nors tapyba dailininkei ir nėra pragyvenimo šaltinis, tačiau, jei atsiranda norinčių įsigyti jos darbus, nutapytus kitomis temomis, ji mielai juos parduoda ar padovanoja. Pašnekovė atvira, būta jos gyvenime ir tokių momentų, kai sukūrė darbą pagal užsakymą, bet jos ir užsakovo mintys nesutapo, tad moteris darbą pasiėmė sau. Anot Laimos, kurti kitam yra gana sudėtinga ir tuomet negali visiškai atsipalaiduoti, tarsi bandai pataikauti užsakovui, o jai tai nepatinka. Pasidomėjus, kuo šiandien, kūrybos kontekste, gyvena dailininkė, pasakota, kad jau ilgą laiką kuria dar vieną didelį darbą, pavadinimu „Gintaro kelias“. Profesoriui, akademikui, istorikui Eugenijui Jovaišai Laima kūrė iliustracijas aisčių tematika, kurios sugulė monografijoje „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“, tad turėjo surinkusi daug informacijos, žinių, kurias ir sumanė panaudoti „Gintaro kelyje“. Dailininkė pasakojo, kad naujame paveiksle suguls istorija, kaip maždaug antrame – penktame amžiuje lietuviai intensyviai vykdė prekybą gintaru su Romos imperija.

-Turėjau atskirų iliustracijų, pieštų šia tema, o dabar iš jų išsirinkau epizodus, kurie man labiausiai patrauklūs, įdomūs ir sudėjau į vieną didelį – 1.70×1.50m darbą. Jo dar neįpusėjau, nes labai smulkiai viską noriu pavaizduoti: visą gintaro kelią, nuo Baltijos jūros, kaip gaudydavo, rinkdavo, kasdavo aisčiai gintarą iki vežimo į Vakarų Europą – Vokietijos, Austrijos teritorijas ar kur driekėsi plačios Romos imperijos žemės, – sakė moteris, akcentavusi, kad jos ir profesoriaus E. Jovaišos pažintis prasidėjo gana netikėtai, tačiau atnešė daug gražių ir prasmingų darbų. Vienoje radijo laidoje Laima išgirdo profesorių kalbant apie aisčius, jo planuoją monografiją ir tuomet pagalvojo, kad vaikai jau užauginti, o ji pati galėtų savo darbais prisidėti prie Lietuvos istorijos išsaugojimo ateities kartoms.

-Profesoriui E.Jovaišai parašiau laišką, su siūlymu bendradarbiauti. Jau tuo metu įprastiems tapybos darbams norėjosi suteikti daugiau prasmės, išliekamosios vertės. Be to, norėjosi rimto iššūkio sau, kad būtų dėl ko stengtis, mokytis, intensyviai galvoti, kaip vieną ar kitą detalę dideliame darbe atvaizduoti taip, kad ji neštų tinkamą žinią. Juk visgi tai yra istorija ir negali visiškai į lankas nuklysti, kad kūrinys nevirstų parodija. Lietuvos istorija visada domėjausi, mane domino gilesni, dvasingesni, su prasme siužetai. Tad tapyti Lietuvos valdovus, senuosius radinius, pergalingus mūšius – nepaprastas džiaugsmas ir kartu didelė atsakomybė. Mėgstu panoraminius vaizdus, kur yra daug veiksmo, daug žmonių, tad ir didelio formato darbai man daug labiau patinka, nei maži. Labai norėčiau ir dar didesnių formatų paveikslus tapyti, tačiau kol kas sudėtinga su patalpomis, neturiu dirbtuvių, tapau namuose arba, šiltuoju metų laiku, sodyboje. Bet, galbūt dar viskas ateityje, – sakė dailininkė. O klausiama apie malonią kasdienybę ir tai, kuo mėgsta save palepinti, moteris kalbėjo, kad šeima, kūryba ir kelionės yra didžiausias jos gyvenimo džiaugsmas. Pirmenybę moteris visada teikė šeimai, nors dukros jau užaugintos, bet ji labai mėgsta vakarais kalbėtis su vyru, patinka Laimai išeiti pasivaikščioti vienai, nes tuomet gali pasinerti į apmąstymus, dėliotis kūrybinius planus. Radusi laisvą minutę vėlyvo rudens ir žiemos vakarais ji skaito istorines ir filosofines knygas, lankosi kitų kūrėjų parodose.

 

Paroda „Spalvų žaismas“. Monikos Rybelienės nuotr.

 

-Šiaulių pedagoginiame institute baigiau dailės studijas, o mano baigiamasis darbas buvo sieninė tapyba. Monumentalioji tapyba mane dar jaunystėje sužavėjo ir užbūrė. Zarasų centriniame pašte yra senovinis pašto karietų kelias, kelių mokyklų sienas taip pat puošia mano darbai, – patikslino dailininkė ir tęsė pasakodama, kad darbai istorine tematika tik dalis jos kūrybos. -Daugiafigūrinės kompozicijos, atliktos lyg išdidintos miniatiūros stiliumi – mano išskirtinis braižas, bet kartais mėgstu ir kitokiais stiliais improvizuoti. Nemėgstu tiražavimo, todėl kiekvienas kūrinys turi savo spalvą, emocinį poveikį ir kontekstą. Man labai svarbu, kad iš mano kūrinių dvelktų dvasingumas arba kokia nors kitą svarbi emocija. Mėgstu kurti lauke, prie natūralaus apšvietimo, tad dažniausiai tai darau pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį, kuomet būna ilgiau šviesu. Didžioji dauguma mano darbų yra gimę sodybos, esančios Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, kieme. Tapau didelio formato kūrinius, tad išsinešu viską į lauką, kur daug erdvės. Lauke gali puikiai matyti savo kūrinį iš įvairių atstumų.

Pokalbiui pasisukus apie kitus Lietuvos dailininkus, Laima sakė, kad priklauso Lietuvos dailininkų kūrybinei grupei „Individualistai“, kurioje ne kartą kalbėjosi apie tai, kodėl šiandien Lietuvoje nėra daug dailininkų, kuriančių istorinėmis temomis.

 

Paroda „Spalvų žaismas“. Monikos Rybelienės nuotr.

 

-Daugeliui dailininkų tai atrodo nepopuliaru, per daug laiko atimantis darbas su kuriuo sunku sulaukti pripažinimo iš meno vertintojų. Tačiau Lietuvos istorija besidomintys žmonės tai vertina labai palankiai. Šiandien dažnas kūrėjas dairosi į užsienį, šiuolaikiniai dailininkai daug keliauja po pasaulį ir piešia tai, kas populiaru, kad vėliau galėtų lengviau realizuoti. O man visada įdomiau tai, kas sudėtinga, reikalauja daug laiko. Ir skirtingai nei dauguma, aš matau tame prasmę. Prasmę istorijoje, tokioje, kokią aš ją matau, kaip atvaizduoju savo darbuose, kuriuo paliksiu ateities kartoms. Dėl šios priežasties savo sukurtų istorinių darbų kolekciją laikau vienoje vietoje. Noriu, kad visus tuos darbus pamatytų kuo daugiau žmonių, todėl dažnai organizuoju savo darbų parodas, taip pat mėgstu lankytis ir kitų menininkų parodose. Žaviuosi tais kūrėjais į kurių darbus bežiūrint baltas pavydas apima, kai matai, kad žmogus rado tobulą spalvų sąskambį ar paprastame dalyke kažką įdomaus įžvelgė, atskleidė. Patinka, kai menininkai geba tik dalį pasakyti, o likusius dalykus palieka žiūrovų interpretacijai. Šiuolaikinis menas? Man šiuolaikinis menas yra tai, ką aš piešiu šiandien, ką darau šiuo gyvenimo laikotarpiu, – sakė moteris ir atviravo, kad labiausiai jai lankytis parodose patinka vienai, o daugiausiai dėmesio sulaukia tie menininkų darbai, kurie verčia stabtelti ir pasvarstyti, kaip tai buvo atlikta. O kiek vėliau Laima sakė, kad apskritai šiandien apie meną yra nelengva kalbėti, nes jis yra labai įvairus, o linija tarp meno ir kičo – labai plonytė.

Naujienos iš interneto