Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius: „Kiškis Morkus po ilgos pertraukos prisikėlė naujam gyvenimui“
Autorius: Voruta Data: 2020-05-08 , 15:36 Spausdinti

Kęstutis Kasparavičius Vilniaus knygų mugėje su mažąja skaitytoja. Leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.
www.voruta.lt
Dailininko ir vaikų knygų rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knygas su dideliu pasimėgavimu skaito ir vaikai, ir suaugę. Žymiausio Lietuvos vaikų knygų kūrėjo gerbėjų netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – K. Kasparavičius jau yra parašęs ir iliustravęs daugiau nei 60 knygų vaikams, jos išverstos net į 26 pasaulio kalbas. Pokalbyje rašytojas atskleidžia tris jam reikšmingiausius karantino atradimus, prisipažįsta mėgstantis smaližiauti ir džiaugiasi, jog knygų herojai nesensta – po 12 metų pertraukos Lietuvos knygynuose vėl pasirodė autoriaus knyga „Kiškis Morkus Didysis“ (leidykla „Nieko rimto“).
Pasidalinkite trimis pozityviais ir vienu nebūtinai pozityviu karantino atradimu. Kam šiuo laikotarpiu skiriate didžiąją dalį savo laiko?
Turbūt bet kas pasakytų, kad karantinas yra nuobodus dalykas ir tikrai nedrįsčiau dėl to ginčytis. Šiaip jau atsiskyrimas ir užsidarymas namuose man nėra labai neįprasta būsena. Norėdamas geriau susikaupti darbui, kurį jau daugiau kaip 35 metus dirbu, tiesiog turiu kažkuriam laikui atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Vis dėlto yra esminis skirtumas tarp to, kai tu pats pasirenki tokį gyvenimo būdą ir kai pasirinkimo galimybės neturi.
Vos prieš kelis mėnesius baigėsi Vilniaus knygų mugė, o atrodo, kad tai buvo kažkada taip seniai, vos ne priešistoriniais laikais. Net sunku patikėti, kad praėjo tiek mažai laiko, o šitaip viskas pasikeitė ir nenustoja keistis. Turbūt dar niekad nebuvo taip, kad visi skubėjimai atrodytų visiškai kvaili ir beprasmiai. Karantino metu gerokai sulėtėjo laikas. Tai yra gerai, nes paskutiniais metais jis man bėgo kiek per greitai. Tai ir galėčiau pavadinti pirmu pozityviu karantino atradimu. Galbūt pavyks tą laiką pristabdyti ir vėliau, nors nesu tuo visiškai tikras.
Žinoma, tų atradimų yra ir daugiau. Karantino metu baigiau jau anksčiau pradėtas iliustracijas mano naujai knygai. Kad ir kiek stengiausi sulėtinti piešimą, deja, visam karantinui to neužteko. Dabar bandau pradėti naują knygą, bet tai yra nepalyginamai sunkiau. Galų gale peržiūrėjau visus 26 Džeimso Bondo filmus iš eilės. Kas vakarą po vieną. Gerokai nustebau, kad 4 iš jų iš viso nebuvau matęs, nors kai kuriuos kitus – net po kelis kartus.
Įsigijau dviratį treniruoklį. Mano būstas senamiestyje ne toks jau ir ankštas, bet kiek gali jame slampinėti iš kampo į kampą arba sukti ratu kaip kalėjime. Mat nepaisant karantino, judėti vis tiek norisi. Taigi beveik viso karantino metu kasdien „važiuoju“ dviračiu, žiūrėdamas per langą. Tiesa, vaizdas, skirtingai negu važiuojant tikru dviračiu, beveik nesikeičia. Tie patys namai kitoje gatvės pusėje ir keli medžiai. Kartais po nakties atsiranda grafiti ant mūrinės tvoros, o dar po savaitės dažytojas ją uždažo. Iki kito karto. Ir dangus mainosi bei keičia spalvas: tai apsiniaukę, tai debesuota, o kartais net giedra. Vėl pradėjau kepti pyragus, nes paskutinius dvejus metus jų beveik nekepiau. Nuo jų kvapų namai atgyja ir pasidaro jaukiau.
O nepatinka tai, kad kai išeini iš namų, reikia užsidėti kaukę. Nors suprantu, kad tai būtina, bet keista gatvėje matyti tik žmonių akis ir nei vienos šypsenos. Žinoma, galima jas nujausti ar įsivaizduoti. Kai šitaip pagalvoji, iškart pasidaro linksmiau. Galbūt aplink po kaukėmis daug paslėptų šypsenų!
Šią savaitę Lietuvos knygynuose pasirodė po net dvylikos (!) metų pakartotas Jūsų knygos „Kiškis Morkus didysis“ (leidykla „Nieko rimto“) tiražas. Pasidalinkite, kaip gimė ši istorija ir kuo šis personažas Jums ypatingas.
Net pats nepastebėjau, kaip nuo Kiškio Morkaus pirmojo pasirodymo praėjo jau 12 metų. Labai džiaugiuosi, kad Kiškis Morkus po ilgos pertraukos prisikėlė naujam gyvenimui. Gerai, kad knygų herojai nesensta. Taigi Kiškis Morkus liko toks pats jaunas kaip ir tada. Ir toks pats smaližius. Gerai net nepamenu, kada ir kokiu būdu pagavau šią istoriją. Pamenu tik tiek, kad ją parašiau labai greitai. Ir iliustracijas piešti buvo smagu, taigi daug vargo neturėjau. Matyt, pasigavau šią istoriją tinkamu laiku. Negalėčiau pasakyti dėl ko, bet kiek pamenu, vaikai šią knygą mėgo ir 2009-ųjų Metų knygos rinkimuose ji buvo išrinkta Vaikų metų knyga.
Kiškelis Morkus Jūsų istorijoje tampa tikrų tikriausiu smaližiumi, su kuriuo negalėtų lygintis net pati meška. O Jūs, ar mėgstate pasmaližiauti? Koks Jūsų pats mėgstamiausias desertas?
Išties šioje istorijoje daug smaližiaujama ir pasakojama apie pyragus, tortus ir kitokius saldumynus. Vis dėlto pagrindinė knygos mintis yra šiek tiek kita. Turbūt ne vienam, ypač vaikystėje, yra tekę patirti tą jausmą, kad esi kažkoks prastesnis negu kiti. Kad tavo ausys per daug atlėpę ar nosis riesta ne į tą pusę. Ir vis dairytis į tuos kitus, kurie lyg ir didesni, stipresni ar gražesni už tave. Ir žinoma, pačiam būtina tapti tokiam, kaip tie kiti. Tik, deja, beveik visada iš to nieko gero neišeina. Todėl geriausia nesukti sau per daug galvos dėl tokių niekų. Juk kaip gera ir sveika (!) būti savimi, net jeigu esi tik mažas Kiškelis Morkutis.
Šiaip pasmaližiauti ir aš mėgstu. O kas nemėgsta? Patinka įvairūs dalykai, todėl būtų labai sunku visus juos čia išvardinti. Gal apsistosiu ties pyragais. Mano mėgstamiausių trejetukas būtų toks: niujorkietiškas sūrio pyragas (keptas), morenginis citrinų pyragas bei aguonų ir obuolių pyragas… Ir vos nepamiršau paminėti – paprastas klasikinis obuolių pyragas, kuri Lenkijoje vadina Šarlotka.
Tik dabar pasitikrinau knygoje apie Kiškį Morkų ir gerokai nustebau. Pasirodo, nė vieno iš mano paminėtų pyragų nėra tarp Kiškio Morkaus mėgstamiausių. Matyt, mūsų abiejų, to prieš 12 metų Kiškio Morkaus ir dabartinio manęs, skoniai truputį išsiskyrė.
Maži ir dideli Jūsų gerbėjai nekantriai laukia naujų kūrinių. Atskleiskite, ar jiems dar teks laukti ir ką kuriate šiuo metu?
Kaip jau minėjau, karantino metu užbaigiau iliustracijas mano naujausiai knygai. Knyga vadinsis „Kalėdos! Kalėdos!“ ir turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kaip nesunku atspėti iš pavadinimo, tai bus kalėdinė knyga. Joje bus 11 trumpų istorijų apie tai, kaip Kalėdoms ruošiasi įvairios gyvūnų šeimynos. Nuo pačių mažiausių iki didžiausių: pelių, zylių, pingvinų, kačių, žuvų, meškinų ir net banginių. Dar pridursiu, kad ten bus labai daug smulkiai išpaišytų paveikslėlių.
Pasidalinkite, kiek pradėtų, tačiau dar nepabaigtų ir neišleistų istorijų esate sukūręs?
Tokių istorijų šiuo metu yra dvi. Viena iš jų dar nebaigta ir reikia palaukti, kol viskas susidėlios į savo vietas. O šiuo metu pradedu darbuotis prie kitos. Pati istorija, turiu galvoje knygos tekstą, jau baigta, bet dar reikia nupiešti paveikslėlius. Tiesą sakant, kol kas piešiu tik eskizus. Kaip ir visada, prie jų teks ilgokai padirbėti ir pasukti galvą, nes dar daug kas labai neaišku. Tuo tarpu nenoriu daugiau apie šią knygą kalbėti, nes net ir dėl jos pavadinimo neapsisprendžiau.
Apibūdinkite savo jausmus, kai kuriate – piešiate arba rašote. Ar kūryba Jus dažniau įkvepia ir suteikia energijos, ar kaip tik savo energiją atiduodate kūrybai, o tuomet jaučiatės pavargęs?
Rašymas ir piešimas gana skirtingi dalykai. Piešimui man tenka skirti kur kas daugiau laiko nei rašymui. Tai nereiškia, kad aš labai greitai rašau. Tikrai ne, aš rašau lėtai. Labai dažnai taisau ir perrašinėju iš naujo atskiras vietas. Dažniausiai ką tik parašytas tekstas būna bent dvigubai ilgesnis nei galutinis. Va tada ir prasideda rimtas rašymas, o tiksliau, trumpinimas. Stengiuosi palikti tik tai, kas svarbiausia. Juk, gerai pagalvojus, viską galima nupiešti. Beveik viską.
Bet piešiu aš dar lėčiau. Jeigu rašau vakarais, ir tai ne kasdien, tai piešiu visą likusį laiką, išskyrus tą, kai užsiimu nežinia kuo. Man visada sunku pradėti kažką naują, bet kai įsibėgėju, negaliu sustoti. Tuo metu visą savo energiją tam ir atiduodu. Kažkam kitam jos tiesiog nelieka. Atsikvošėju tik tada, kai iliustracijos jau būna baigtos. Ir štai tada kartais jaučiuosi kaip išgręžta kempinė. Galva būna tuščia. Reikia šiek tiek laiko, kad ten vėl kažko prisipildytų. Nežinau, kaip bus toliau, bet iki šiol vis prisipildydavo.
To Jums ir linkime. Ačiū už pokalbį!
Komentarai
Naujienos
-
Išsiilgusiems kelionių ir parodų – virtualūs turai po žymiausias pasaulio vietas
-
Švietimo įstaigos galės priimti vaikus, kurie neturi tinkamų sąlygų mokytis namuose
-
Živilė Gurauskienė. Prisimenant Joną Dainauską
-
Aviacijos saugumo ekspertai primena: reikalavimai, kuriuos turi žinoti keliaujantys oro uostuose
-
Kultūros komiteto viešas atsakymas kultūros ir meno bendruomenei dėl Seimo nario Petro Gražulio
Lietuva
-
Švietimo įstaigos galės priimti vaikus, kurie neturi tinkamų sąlygų mokytis namuose
-
Ant Mindaugo kalvos – pirmieji Lietuvos valdovai
-
Živilė Gurauskienė. Prisimenant Joną Dainauską
-
Aviacijos saugumo ekspertai primena: reikalavimai, kuriuos turi žinoti keliaujantys oro uostuose
-
EVA ir Norvegijos institucijos išsakė nuomonę dėl netrukus po vakcinacijos ištikusių mirčių
Istorija
-
Lietuvos visuomenės veikėjos, pedagogės, publicistės, Lietuvos Respublikos III Seimo narės Stefanijos Ladigienės 120-osios gimimo metinės
-
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis: „Lietuvai teko sava istorinė misija – sulaužyti apgaulės ir smurto doktriną“
-
Istorija, kaip ir mados, sukasi ratu
-
Sufražizmo judėjimas Lietuvoje pirmaisiais Nepriklausomybės metais
-
Aldona Vasiliauskienė. Strazdelis archyviniuose dokumentuose
Kultūra
-
Išsiilgusiems kelionių ir parodų – virtualūs turai po žymiausias pasaulio vietas
-
Švietimo įstaigos galės priimti vaikus, kurie neturi tinkamų sąlygų mokytis namuose
-
Ant Mindaugo kalvos – pirmieji Lietuvos valdovai
-
Mariją Birutę Gimbutienę prisimenant
-
Kultūros komiteto viešas atsakymas kultūros ir meno bendruomenei dėl Seimo nario Petro Gražulio
Nuomonės, diskusijos, komentarai
-
Česlovas Iškauskas. Kas griauna Laisvės pamatus?
-
Stasys Ignatavičius. Prof. Liudo Vailionio 135-osioms gimimo metinėms
-
Česlovas Iškauskas. Sausio 13-oji: savas šovė į savą…
-
Liutgarda Čepienė. Apie Teresės Butaitės-Plisienės knygą ,,Sunkiausia nugalėti save“
-
Napaleonas Kitkauskas: „Pastatai turi savo istorijas, o mums svarbu išsaugoti tiesą“
Renginiai
-
Lygiai prieš šimtą metų buvo įkurtas pirmasis Lietuvos valstybės archyvas. Archyvų metų atidarymas
-
Kviečiame dalyvauti virtualiame žaidime „Trys karaliai atkeliavo-visas svietas uždainavo“
-
Susipažinkite su tarmėmis iš arčiau moksliniame seminare „Lietuvių kalbos tarmynas: idėja, turinys ir realizacijos galimybės“
-
Dr. Dalios Kiseliūnaitės el. knygos „Klaipėdos krašto toponimai. Istorinis ir etimologinis registras“ pristatymas
-
Kovo 11-osios Lietuva muziejuose
Susiję straipsniai
-
Išsiilgusiems kelionių ir parodų – virtualūs turai po žymiausias pasaulio vietas
~ Kultūra, Naujienos
2021-01-22, 13:26
-
Švietimo įstaigos galės priimti vaikus, kurie neturi tinkamų sąlygų mokytis namuose
~ Kultūra, Lietuva, Naujienos
2021-01-22, 13:15
-
Ant Mindaugo kalvos - pirmieji Lietuvos valdovai
~ Kultūra, Lietuva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
2021-01-22, 09:45
-
Mariją Birutę Gimbutienę prisimenant
~ Kultūra, Parodos
2021-01-21, 15:11
-
Kultūros komiteto viešas atsakymas kultūros ir meno bendruomenei dėl Seimo nario Petro Gražulio
~ Kultūra, Naujienos
2021-01-21, 12:27