D. Razauskas. Lietuvos ryto žurnalistai per Kūčias turėtų kaukti

Autorius: Data: 2016-12-28, 12:38 Spausdinti

D. Razauskas. Lietuvos ryto žurnalistai per Kūčias turėtų kaukti

Dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

Dainius Razauskas, www.alkas.lt

Dienraštyje Lietuvos rytas, priede Sostinė, 2016 m. gruodžio 23 d. buvo paskelbti mano atsakymai į LR korespondento Artūro Jančio klausimus. Klausimai buvo man atsiųsti raštu, ir atsakiau aš į juos raštu, todėl nesunku palyginti tai, ką žurnalistui nusiunčiau aš (žr. toliau), su tuo, kas pasirodė laikraštyje.

1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…

2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!

3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpta dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymus baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!

Gruodžio 23 d., penktadienį, paėmęs į rankas popierinį Lietuvos rytą, atsivertęs puslapį su savimi ir išvydęs, kad „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“, kad „tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“ ir kad „alus ant stalų liejosi laisvai“, tiesiog žado netekau. O paskui, atitokęs, žinoma, įsiutau ir žurnalistui A. Jančiui e-paštu pasiunčiau protesto „pareiškimą“. Bet jau Kūčių išvakarės, toliau trys išeiginės dienos, nieko nebepakeisi…

O po švenčių, gruodžio 27, antradienį, pašte aptikau štai tokį žurnalisto atsakymą: „Atsiprašau, tikrai nemaloni situacija ir man. Aš surašiau tik tai, ką jūs kalbėjote. Deja, Sostinės redaktoriui pasirodė per daug rimta tai matyt „pagražino“. Aš jau vakar iš karto pamatęs jūsų laišką, internete ištryniau tuos žodžius. Dar kartą atsiprašau.“

Būtų jau šis tas. Vis dėlto toks drovus atsiprašymas nelabai paguodžia, prieš pat šventes viešai apdergus mane, mano bičiulius (jų veidai matyti redakcijos įdėtoje nuotraukoje) ir mano vardu – visą senąją lietuvių tradiciją.

Juolab kad atsidarius pokalbį internete, viskas tebėra kaip buvę, su vos pastebimais padailinimais (žiūrėta 2016.12.27 16:45):

Pavadinimas: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Toliau iškart: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Tačiau tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Tolesnė pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus nebuvo draudžiamas“, – sakė žymus baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“

Todėl ne tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų, bet Lietuvos ryto žurnalistai per Kūčias turėtų kaukti – iš siaubo, kad baigėsi tamsa, jų laikas, ir pasaulyje štai užgimė nauja Šviesa. Bent simboliškai. O gal, duok Dieve, ir politiškai – su „Valstiečiais ir Žaliaisiais“. Juk Lietuva nebe pirmąsyk atgimsta iš valstiečių…

Be to, dienraštis Lietuvos rytas – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…

Galų gale, kad būtų visai aišku, apei ką kalbà, ir kad jau aš į tuos žurnalisto A. Jančio klausimus gerą valandą ar net daugiau atsakinėjau, manau, verta juos paskelbti tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Kadangi tai mano atsakymai, o aš jokios sutarties dėl autorinių teisių perleidimo kam nors nesu pasirašęs, tai turiu teisę su jais elgtis kaip tinkamas (prieš klausimus ir atsakymus mano įterpti inicialai):

A.J. „Lietuvos ryto“ leidinio „Sostinė“ klausimai D.Razauskui, tema – „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“. Ar įmanoma šiais laikais atšvęsti šias šventes pagal pagoniškus papročius (kaip jos vadinosi, Saulės grąžos šventė, atrodo)?

D.R. Pirma, aš nelabai suprantu, kas yra „pagonybė“. Jei tai tiesiog „nekrikščionybė“, tai tų „pagoniškų papročių“ pasaulyje labai daug ir įvairių. O jei tai toji lietuvių religija, kuri viešai gyvavo Lietuvoje prieš priimant valstybinį krikštą, o paskui pogrindyje, tai ar tinka ją vadinti „pagonybe“? Jau vien dėl to, kad šitaip ji sulyginama su visomis kitomis pasaulio „nekrikščionybėmis“. Bet ir dėl to, kad lotynų kalbos žodis paganus „pagonis“ yra padarytas iš pagus „kaimas“ ir pažodžiui reiškia „kaimietis“, o senąją lietuvių religiją prieš valsybės krikštą ir dar kurį laiką po to išpažino anaiptol ne vien „kaimiečiai“, t.y. prastuomenė, bet ir kilmingieji, ir žyniai. Ir bet kuri tradicija savo viduje turi atitinkamus jos suvokimo lygmenis, juk ir mokyto krikščionio vienuolio krikščionybės nepalyginsi su nemokyto kaimiečio krikščionybe. Aš pats sau patyliukais manau, kad senovės lietuvių žynių religija buvo aukščiausio lygio ir išminties, kurią vos pradėję suvokti, žagtelėtume iš nuostabos. O kadangi pats sau taip manau, tai ir randu argumentų, nes žmogus randa tai, ko ieško…

Antra, Kalėdos nėra krikščioniška šventė. Istorinio Kristaus (jeigu toks buvo) gimtadienis nėra žinomas. Tačiau visame pasaulyje nuo seno skaičiuojamas laikas, pirmiausia pagal saulę ir mėnulį. Pagal saulę skaičiuojamos paros ir metai, pagal mėnulį – mėnesiai. Ir visais atvejais pagrindą laikui skaičiuoti duoda šviesos ir tamsos svyravimai, arba mainymasis (diena – naktis, pilnatis – tarpijos, vasara – žiema). O šviesa ir tamsa žmogui turi ne vien fizinę prasmę (nors ją irgi sunku pervertinti – juk tamsoje nieko nematyti!), bet ir perkeltinę, dvasinę. Mes juk ir dabar sakome „aptemo protas“ arba „nušvito protas“, kalbame apie „sąmonės nušvitimą“, pagaliau turime Švietimo ministeriją, kuri juk ne gatvių apšvietimu rūpinasi! Atsižvelgiant į visas tokias tiesiogines ir perkeltines šviesos reikšmes, apskritai į Šviesos reikšmę žmogaus gyvenime, turi būti suprantama, kad tasai laikas, kai gūdžiausioje tamsoje randasi ir suspindi nauja šviesa, nuo senų senovės yra ypatingas. Tai vilties ir vidinės (išorėje dar nė nepastebimos) šviesos pergalės prieš tamsą laikas. Tai pats švenčiausias laikas koks tik gali būti, pati šventybių šventybė. Todėl senovėje jis lietuvių tiesiog vadintas šventomis dienomis, o latvių ir tebevadinamas svētki „šventės“. Reikia turėti omenyje, kad ir lietuvių žodžio Dievas, senoviškai Deivas, šaknis dei- reiškė „šviesą“, „dangiškąją šviesą“ (kaip ir diena). Romos imperijoje šiuo metu, per Kalėdas, gimė Sol invictus, sudievinta Nenugalimoji Saulė, paskui jos vietą užėmė persiškos kilmės dievas Mitra, o dar paskui į Mitros vietą krikščionys įstatė Kristų. Bet vardai gali keistis, o esmė lieka ta pati – tai laikas, kai tamsybių tamsybėse užgimsta nauja Šviesa.

O pasak vieno iš lietuvių ir latvių mitų, saulę per Kalėdas nu-kala dieviškasis kalvis, ir nors žodis Kalėdos yra lotyniškos kilmės, gali būti, kad jis tik užėmė panašiai skambėjusio senojo saulės nukalimo šventės pavadinimo vietą.

A.J. Bet „pagonybė“, tiksliau, senoviškos apeigos, grįžta į madą. Krikščioniškos šventės atsirado pritaikius krikščionišką religiją prie senoviškų apeigų. Įsivaizduokime, kad norėtume šias žiemos šventes atšvęsti pagal senovinius papročius – tiek, kiek apie juos žinome iš etnografinės medžiagos, ir kaip jos modifikavosi įsigalėjus krikščionybei.

D.R. Na, norint švęsti ką nors pagal etnografinę medžiagą, reikia paprasčiausiai su ja susipažinti. Paimti ir pasiskaityti. O medžiagos daug…

A.J. Kada iš tiesų mūsų senoliai pradėdavo švęsti šventę, krikščionybės laikais pavadintą Kūčiomis ir Kalėdomis? Ar tiesa, kad ne gruodžio 24, o 22 dieną, trumpiausią metų dieną?

D.R. Iš esmės tai ne religinis klausimas, o kalendorinis. Mūsų šiuolaikinis kalendorius nebėra griežtai astronominis, mūsų mėnesiai nebeatitinka mėnesio, t.y. mėnulio kaitos. O tikroji astronominė „šviesos gimimo diena“ yra būtent ta, kuri pirmoji pailgėja palyginti su vakarykšte, taigi pirmoji po astronominės saulėgrįžos.

A.J. Tradiciniu Kūčių patiekalu dabar laikoma silkė. Bet senovėje, jau ir krikščioniškais laikais silkė, tarkime, aukštaičiams buvo negirdėtas dalykas. Kokie patiekalai tada vyravo ant Kūčių stalo?

D.R. Norėdamas dorai į šį Jūsų klausimą atsakyti, pats turėčiau pasivartyti etnografines knygas… Tik viena noriu pabrėžti: visi šio pasaulio daiktai bei reiškiniai ritualuose turi būti suvokiami simboliškai, tarp jų – ir šventiniai patiekalai. Tad ir apie Kūčių pupas kalbant, nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, Pitagoras pupą tapatino su žmogaus gemalu, taigi laikė simbolizuojant užuomazgą, embrioną. Pupos, žirniai, grūdai iš tikrųjų yra naujos gyvybės užuomazgos ir šia prasme labai tinka prie Saulės „gimimo“.

A.J. Ar pagonybės laikais per Saulės grąžos šventes irgi buvo privalomas pasninkas, draudžiama valgyti mėsą ir pieno produktus? O susilaikymas nuo svaigalų? Juozo Kudirkos knygoje rašoma, kad kupiškėnai sprangias pupas ir žirnius užgerdavo alumi. Ar pagoniškos apeigos buvo labai griežtai reglamentuotos?

D.R. Griežtas reglamentavimas visuomet yra sąlygiškas dalykas, gyvi papročiai visuomet variantiški, šiek tiek kintantys iš vietos į vietą ir pagal aplinkybes. O alus šiaip jau tikrai yra buvęs lietuvių apeiginiu gėrimu. Tik ne visuomet iškart aišku, kas yra tas alus. Antai Mažojoje Lietuvoje buvo alus – labai labai silpnas miežių salyklo gėrimas – ir stipresnis alus, vadintas kitu, skolintu žodžiu pyvas.

A.J. Per Kūčias – daugybė visokiausių burtų, kaip šiaudo traukimas ir pan. Jie turbūt irgi iš „pagonybės“ laikų? Ar anuomet senovės lietuviai nuoširdžiai tikėjo, kad ištraukę ilgą šiaudą ilgai gyvens, ar ir tada tai būdavo suvokiama kaip žaidimas?

D.R. Tarp „rimto tikėjimo“ ir „tik žaidimo“ nėra ir niekuomet nebuvo griežtos ribos, kiekvienas „rimtas tikėjimas“ yra linkęs virsti „tik žaidimu“ (net jeigu jis žaidžiamas rimtu veidu) ir, kita vertus, kiekvienas „tik žaidimas“ gali pavirsti „rimtu tikėjimu“ (net jeigu jo bus laikomasi šaipantis ir juokaujant). Papročiai ir tikėjimai – vienas dalykas, o žmonių santykis su papročiais ir tikėjimais – kitas. Manau, žmonės šiuo atžvilgiu per pastaruosius kelis šimtus metų nepernelyg pasikeitė…

A.J. Krikščionybė griežtai žiūri skaistumo ir smerkia lytinius santykius per religines šventes. O pagonybė kaip žiūrėjo į tuos dalykus? Tarkime, jei vaikas pradėtas Kalėdų (Saulės grąžos) dieną – gal tai reiškė, kad laimingas užaugs? (Jei yra kokių nors etnografinių – istorinių žinių šiuo klausimu…)

D.R. Jeigu pora nori tam savo užsiėmimui suteikti itin aukštą religinę prasmę, tai turėtų pradėti ne Kūčių naktį, o taikyti taip, kad kūčių naktį jų pradėtasis gimtų…

A.J. Bet kuriuo atveju meilės būrimų per saulės grąžos šventes turbūt buvo nemažai – kokie jie, ar juos galima laikyti pagoniškos juslinės, gamtiškos kultūros atspindžiu?

D.R. Pirma, jokios „pagoniškos juslinės, gamtiškos kultūros“ pasaulyje niekuomet niekur nėra buvę ir nėra. Tai tėra komiksų lygio pramanas, kurio vienintelė paskirtis – iš aukšto pažeminti kitą ir tuo būdu išaukštinti save. Tiesiog kai kurie fizinio pasaulio daiktai bei reiškiniai gali virsti dvasinės tikrovės simboliais ar santykio su ja priemonėmis, bet taip yra visose tradicijose be jokių išimčių. O buriama Kūčių naktį tikrai – todėl, kad tai virsmo laikas, kai senieji metai jau praėję, o naujieji dar neprasidėję, nauji pavidalai dar „nesutvirtėję“, „nesusitvėrę“, ir juos tad galima ne tik nuspėti, bet ir savaip nulemti. Vienas populiariausių būrimų buvo lieti vašką ar šviną į vandenį ir iš susidariusio jam sustingus pavidalo spręsti apie ateitį. Dažniausiai burdavo ištekėti laukiančios merginos, ir burdavo ne tiek apie meilę, kiek apie būsimo santuokinio gyvenimo laimę ir jaunikį. Pavyzdžiui, jeigu tamsoje nemačiom iš rietuvės paimtų malkų skaičius išeis lyginis, tai ateinančiais metais mergina ištekės, jei nelyginis – neištekės. Arba išėjus iš trobos laukan, kurioje pusėje pirmiau sulos šuo, iš tos pusės atvyks būsimas jaunikis. Ir t. t. Bet visu tuo lietuviai jokia išmitis iš aplinkinių tautų.

A.J. Tikėjimas, kad Kūčių naktį gyvuliai kalba – irgi „pagoniško“ tikėjimo atgarsis, ar veikiau sietinas su krikščionybe, su Kristaus gimimu prakartėlėje?

D.R. Argi Biblijoje gyvuliai kalba? Bet apskritai krikščioniškieji simboliai nėra griežtai skirtingi nuo nekrikščioniškų. Iš tikrųjų netgi nėra tokio dalyko kaip „krikščioniški“ ir „nekrikščioniški“ simboliai. Žmonijos simbolių aruodas yra vienas ir bendras, o skirtingos tradicijos tik vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau sureikšmina vienus ar kitus simbolius ir bando jų sąskaita susireikšminti kitų atžvilgiu. „Gyvulių kalba“ arba „žvėrių kalba“ (kaip ir „paukščių kalba“) – labai senas, nuo senų senovės žinomas simbolis, žymintis galimybę suprasti tai, kas ne visiems suprantama, ne tik žmonių šnekas bei plepalus, bet pačios tikrovės „kalbą“.

A.J. Kiek žinome, papročiai skirtingose Lietuvos srityse šiek tiek skiriasi. Gal žinoma, kokie būdingi Kūčių ir Kalėdų papročiai buvo Vilniaus krašte?

D.R. Niekada nebandžiau nagrinėti Kūčių ir Kalėdų papročių atskirai Vilniaus krašte. Bet kadangi jis priklauso Dzūkijai, tai, manau, jie nelabai skyrėsi nuo dzūkų papročių.

A.J. Šiuo metu madinga gaivinti pagoniškus papročius, ritualus. Kaip vertinate šį reiškinį, ar tai sveikintinas dalykas, skatinantis domėtis senąja baltų kultūra, ar tik jos komercinė profanacija?

D.R. Na, nežinau, ar taip jau „madinga“, tačiau tebus, kaip sakote. Apskritai visi, bet kokie papročiai yra nuolat „gaivinami“ – taip gyvuoja bet kokia tradicija, krikščioniškoji irgi. Kiekvienas jaunas žmogus, įsijungdamas į krikščioniškąją tradiciją, gaivina ją savyje ir tuo būdu ją savimi gaivina. Kiekviena tikybos pamoka yra ne kas kita, kaip krikščionybės gaivinimas. Kodėl gi nebūtų galima panašiai „gaivinti“ ir senosios lietuvių tradicijos?

Kita vertus, komercinė profanacija gali bet ką paliesti, tai ne nuo tradicijos priklauso, o nuo to, ar žmogus siekia pažinti ir rasti gyvenimo prasmę, ar viskas jam tėra priemonė pasipelnyti. Bet kai išplėšiama bažnyčia ir pavagiami šventi paveikslai, ar tai krikščionybės profanacija? Nė kiek. Žmogus tik pats save šitaip žiauriai nuprofanuoja. Lygiai taip ir čia: jei tau rūpi tik parduoti, tai tu pats vargšas kvailys. Nes to, ką parduodi, už gautus pinigus nenusipirksi. Žinoma, parduoti galima ne tik už pinigus tiesiogine prasme, bet ir pasinaudoti savo reklamai, savanaudiškai „prisitrinti“, prisitapatinti…

Bet ar daugybė krikščionių – ne tokie pat, ar jie nėra tik „prisitrynę“ prie valdžios palaikomos ir todėl „galiojančios“ ideologijos? Juokais pasidžiaugčiau, kad jei žmonėms jau atrodo verta „prisitrinti“ prie vadinamosios senosios baltų kultūros, tai ji, vadinasi, tikrai darosi verta dėmesio! O rimtai šių švenčių proga kiekvieną padrąsinčiau liautis dairiusis, „iš kur pučia vėjas“, bet įsiklausyti į savo širdį ir drąsiai žengti ten, kur ji šaukia, pamynus visas baimes. Nes visa, kas buvo gyventa ir daryta ne iš širdies, ne iš tikrųjų, per ateinančias Kalėdas gali pasirodyti neverta nė surūdijusio grašio…

A.J. Dėkojame už atsakymus.

„Lietuvos rytas“, „Sostinė“, žurnalistas Artūras Jančys.

http://alkas.lt/2016/12/27/d-razauskas-lietuvos-ryto-zurnalistai-per-kucias-turetu-kaukti/

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra