Dr. Jono Basanavičiaus paminklas. S. Paškevičiaus nuotr.

Dainius Razauskas, www.alkas.lt

Įsivaizduokime žmogų, kuris gėdijasi savo tėvo, motinos, senelio, senelės, brolio, sesers, gėdijasi juos primenančių savo veido bruožų, gėdijasi bendros su jais pavardės. Jam atrodo, kad jie meta jam šešėlį, užverčia nereikalingą naštą, trukdo jo gyvenimo sėkmei.

Jam atrodo, kad nuslėpus savo kilmę ir šiek tiek pakeitus pavardę, gyvenimas iš esmės palengvėtų, pagerėtų, sutaurėtų. Prieš šimtą metų, pavyzdžiui, Urmanas dėl to prisidūrė lenkišką galūnę – ir tapo Urmanavičiumi; dabar Urmanavičiūtė tą galūnę nes ji jau virto lietuviška – atmetė ir tapo Urmana.

Kilnus, kilmingas žmogus žūtbūt laikosi savo kilmės. Jis didžiuojasi protėvių nuveiktais darbais bei žygiais ir stengiasi savo gyvenimu nepadaryti jiems gėdos, sekti jų pavyzdžiu, prisidėti prie jų žygdarbių savaisiais darbais. Jo pavardė, vardas, jo gimtoji kalba jam – garbės reikalas, brangesnė už bet kokį buitinį turtą. Kaip dabar pasakytume, tai jo simbolinis kapitalas. Iš protėvių paveldėtą savo pavardę, tėvų suteiktą vardą jis taria iškėlęs galvą.

Ką tokio baisaus turėjo padaryti žmogaus protėviai, jeigu jis gėdijasi savo kilmės, pavardės, papročių, kalbos?

Kaip žmogus žiūri į savo tautą, giminę, šeimą, jeigu jis gėdijasi gimtosios kalbos? Ko verti jo paties darbai, jeigu jis bodisi juos įvardyti gimtosios kalbos žodžiais? Kaip Marčiulionis, kuris pirma stojo okupantų pusėn prieš savo Tėvynės laisvę, o paskui, Tėvynei laisvę vis dėlto atgavus, ta laisve pasinaudodamas pastatė prabangius koncertų rūmus ir pavadino juos Forum Palace. Geriau rusiškai, angliškai ar iškreiptai lotyniškai – tik ne lietuviškai!

Dr. Jono Basanavičiaus paminklo atidengimas nelietuviškų įmonių pavadinimų apsuptyje. S. Paškevičiaus nuotr.

Ko vertas verslininkas, kuris bodisi savo įsteigtai įmonei suteikti lietuvišką pavadinimą?* Ar jis neprimena ano šokėjo, kuriam trukdė viena kūno dalis? Kokia nauda Lietuvai iš tokio verslo, kam išvis juo rūpintis? Sakysite, jis mokės mokesčius ir taip turtins valstybę? Bet ar ne labiau jis praturtintų Tėvynę „simboliniu kapitalu“, jeigu garbingus darbus dirbtų po Lietuvos vėliava, įvardydamas juos savo tėvų ir protėvių kalba?

Nejaugi Lietuva – pagrindinė kliūtis sėkmingam verslui? Nepakeliama našta, kurios atsikratę visi lengviau atsikvėptume? Ir lemiama skirtis tik – kas kurlink nutaus, į Rytus ar į Vakarus?

O man atrodo, kad jūs tiesiog menkystos, dvasios prasčiokai, pasirengę įsiteikti pirmam užklydusiam atėjūnui. Tėvynės gėda.

Autorius yra mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras

D. Razauskas. Įmonių pavadinimai: Lietuva trukdo sėkmingam verslui?