Antanas LESYS, Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Vilnius

Ten miškelis, čia kalva,

O toliau melsva spalva.

Ežerėlis vardu Mošė,

Prie sodybos gluosniai ošia…

(Jonas Kasparavičius)

Vietovardis ir geografinė padėtis

Kalbininkas, prof. Zigmas Zinkevičius savo knygoje „Lietuvių asmėnvardžiai“ (Vilnius, 2008 m.) nurodo Čižiūnų kaimo vardo kilmę iš žodž. „Čižėti“ – „šnibždėti‘‘ (vienoje žodžių grupėje nurodydamas žmogaus fizines ypatybes rodančius asmėnvardžius: Čižas (Čyžas) XVI a., Čižius (Čyžius), Čižis (Čyžis), Čižiūnas…)

Čižiūnų kaimas (33 km nuo Trakų, 3 km nuo Aukštadvario, 10 km nuo Semeliškių) yra Trakų rajono rytinėje dalyje, prie Mošios ir Akmenų (Antakmenų) ežerų, abipus Aukštadvario – Semeliškių kelio, seniūnaitijos centras. Kaimo ilgis – 5 km, plotis 1 – 3 km (Čižiūnų kaimai dar yra Varėnos ir Alytaus r.)

Antakmenių ežeras pailgas, ištįsęs iš rytų į vakarus ilgis viršija 2000 m, didžiausias plotis rytinėje dalyje – 740 m, vidutinis plotis – 390 m, plotas – 79,1 ha. Kranto linija gana vingiuota, yra kelios nemažos įlankos ir iškyšuliai. Bendras kranto ilgis – 6550 m. Akmenų ežero pakrantės priaugusios juodalksnių, gluosnių, karklų. Rytinėje dalyje iškyla 1,0 ha dydžio, krūmais apaugusi sala. Vidutinis gylis – 5,85 m. Iš šiaurės į ežerą įteka du upeliai, o iš rytinio galo išteka keliasdešimties metrų ilgio bevardis upelis, kuris neša vandenį į gretimą Mošios ežerą.

Milžinkapis

Archeologijos ekspertas, archeologijos istorikas Bronius Dakanis (g. 1953 m.), aprašydamas Čižiūnų pilkapį (senkapį), esantį prie Čižiūnų (šiaurės rytiniame ežero krante) – Milžinkapį (Švedkalnį) mini archeologą F. V. Pokrovskį. Pastarasis XIX a. pabaigoje, rėmdamasis vietinio mokytojo pranešimu, nurodė, kad kaime randama „senų kalavijų ir balnų kilpų bei žmonių kaulų“. Vėliau archeologas Petras Tarasenka (1892–1962 m.), sekdamas juo, mini, kad kaimo laukuose rasdavo žmonių kaulų, o prie jų „senobinių geležinių kardų“. Lietuvos žemės vardyno anketoje 1935 m. Čižiūnų mokyklos vedėja ir mokytoja Vincė Mačiliūnaitė nurodo esant apvalų 6-8 m skersmens viduryje įdubusį kalnelį, vadinamą Milžinkapiu. Tais pačiais metais „akmenimis dėtais senkapiais“ domėjosi valstybės archeologijos komisija. Pagal rcheologinių tyrimų davinius Milžinkapis buvo 3 m. aukščio ir jame „vietomis pridėta akmenų“. 1933 m. jo vakarinėje dalyje iškastas 1,8 m. gylio bulvių rūsys. Kasant rūsį, 1,2-1,3 m. gylyje rastas kažkoks žalvarinis dirbinys. Pietriniame Milžinkapio šone Pirmojo pasaulinio karo metu buvo iškasti apkasai. Virš duobių buvo daug akmenų, išmestų kasant apkasus. Pasakojama, kad Milžinkapyje palaidoti dideli žmonės. Tyrinėjant paaiškėjo, kad Milžinkapis – tai pilkapis, esantis 12 km į ŠV nuo Čižiūnų buvusio gamybinio centro, į Rytus nuo Aukštadvario-Vievio kelio. Išlikusio pilkapio sampilas apie 12 m skersmens ir 1 m aukščio su akmenų vainikų liekanomis. Pilkapis būdingas I tūkstantmečio vidurio krūsniniams pilkapiams. Už 0, 75 km į P – PR nuo pilkapio yra senkapis, kuris vadinamas Kryžių arba Prancūzų kalnu. Jame rasta daug žmonių kaulų, „senobinių kardų“ ir žiedų.

Vietos gyventojai šį kalnelį vadina Šventakalniu. Manoma, kad tai bendras Lietuvos karių ir gausių jos priešų kapas.

Čižiūnų Milžinkapis – Lietuvos Respublikos archeologinis paminklas, kuris saugomas valstybės.

Kaimo legendos

Apie Milžnkapį yra legenda, „kad atseit ėjęs labai didelis žmogus, toks milžinas, kuris užkliuvo už Gidanonių kalno, nugriuvo. Jo galva pasiekė net Čižiūnų kaimą. Toji vieta ir vadinama Čižiūnų Milžinkapiu“ (Žemės atmintis, Vilnius, 1999 m.).

Žmonės pasakojo legendą apie Pavėtrių Bobą. Legendą, girdėjęs iš savo močiūtės, užrašė miškininkas Darius Uscila. Ji aprašyta buvusio Čižiūnų kaimo gyventojo, mokytojo-lituanisto, prozininko ir poeto Vinco Steponavičiaus (g. 1926 m.) knygoje „Gyvenimo keliu“ (toliau – GK): „Seniai, kovų su švedais ir marų laikais, Čižiūnai buvo didelis ir gausiai apgyvendintas kaimas. Švedams užpuolus Lietuvą, atėjo sunkūs laikai. Įsibrovėliai išžudė beveik visus gyventojus. Likę gyvi palaidojo nužudytuosius kalne, kur ligi šiol stovi kryžius <…>.

Žmonės pasakojo, jog pavyko išsigelbėti tik dviem – Stanioniui ir Steponavičiui. Gyventi reikėjo, todėl abu vyrai Čižiūnų kaimo pakraštyje, prie Žibučio raisto, arė žemę. Pamatė atjojančius švedus, pasislėpė to raisto samanose. Švedai prie jų prijojo. Vienas gulėjo aukštelninkas – jam arklys kanopa sužeidė krūtinę. Kitas – kniūbsčias – jam arklys nugarą pramušė. Nors sužeisti, bet gyvi liko. Vakare abu, apsitvarstę žaizdas, sugulė miegoti. Naktį abu tą patį sapną sapnavo. Rodos ateina pas juos moteris paklaikusiom akim, kaulėtom rankom ir prašo: „Vyrai, perkelkit mane per Mošos ežerėlį, Tamašavos kaimelin“. Viną už kojos, kitą už rankos pajudino. Kai vyrai atsikėlė, pamatė, kad tose paliestose vietose baisios žaizdos atsivėrusios. Jie išėjo iš miško po apylinkę pasižvalgyti. Nors saulė aukštai buvo pakilusi, tačiau Tamašavos kaimelyje nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Nė vienoje pirkioje nesikūreno krosnis, nerūko dūmai. Jie nusiyrė į Tamašavą ir kiekvienoje pirkioje rado lavonus. Suprato, kad ta prisisapnavusi moteris bus Tamašavos žmones išsmaugusi. Ir pasklido žinia apie Pavėtrių Bobą, kuri žmones smaugia. Matyt, anais laikais žmonės taip marą įsivaizdavo. Minėti vyrai darė didelius karstus, guldė į juos po kelis žmones, vežė juos laivu į Čižiūnus ir vienoje kalvelėje palaidojo. Ta vieta ir dabar Kapinėlėm vadinama.

Po kiek laiko tą Pavėtrių Bobą pagavę, galvą nukirtę, tarp kojų padėję, širdį geltona viela pervėrę ir sėdinčią palaidoję netoli bevardžio upelio, kurio dabar tik maža žymė palikusi. Nuo to laiko Pavėtrių Boba daugiau žmonių nesmaugia, tačiau toje vietoje, kur ji palaidota, ilgai vaidenosi, net dabar kartais pasivaidena. Ta vieta aptverta spygliuota viela, nes jei gyvulys suėstų iš tos vietos žolelę ar šapelį, būtinai susirgtų ar net nugaištų.

O Stanionis su Steponavičium apie Stakliškes sau žmonas susirado, susilaukė vaikų ir nuo jų Čižiūnuose ir jų apylinkėse naujas gyvenimas prasidėjo. Sako: pradžioje anų vyrų sūnūs vedėsi net su žydėm, totorėm, čigonėm, – kitokių nebuvo. Paskui priaugo savų moterų.“ (Vilnius, 2006 m.).

Yra ir kita legenda apie Pavėtrių Bobą: „Jų pačių sklype, kai ji dar maža buvo, rodėsi pavėtrių boba. Išlenda juodais plaukais apsikudliojus.

Kartą du artojai užmigo lauke. Atjojo pavietrių boba. Palaidojo juos. Dabar ten vadinasi Pavietrų kapinės.“ (Žemės atmintis, Vilnius, 1999 m.).

Gyventojai

„Seniau Čižiūnų kaimas yra turėjęs per 60 sodybų su 78 pavardėmis šeimų. Daugiausia buvo Simanavičių – 14, Steponavičių – 11, Kasparavičių ir Pranckevičių po 6, Saikauskų – 4, Kabarų – 3, Mikonių, Jankauskų, Valickų po 2 šeimas bei 26 šeimos turėjo skirtingas pavardes“ (GK).

1942 m. gegužės mėnesį vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą. Čižiūnų kaime 1942 m. buvo apie 300 gyventojų. Visi užsirašė lietuviais. Buvo užpildyta 33 buto – ūkio lapai. Gyventojų surašymą vykdė Čižiūnų kaimo pradžios mokyklos mokytoja (vedėja) Elena Kontautaitė (g. 1918 m.) ir Aldona Lapinskaitė (g. 1923 m.).

Žemiau nurodomi Čižiūnų kaime gyvenusių tik namų šeimininkų (-ių) vardai ir pavardės (šalia nurodomas bendras šeimos narių skaičius):

Aksomaitis Juozas g. 1932 m.

Aksomaitienė Kotrina g. 1862 m.

Aksomaitis Mikas g. 1908 m. (5 š. n.)

Arlauskas Antanas g. 1877 m. (4 š. n.)

Buividavičius Antanas g. 1910 m. (4 š. n.)

Cikanovičius Aleksas g. 1895 m. (5 š. n.)

Ignatavičius Antanas g. 1915 m.

Jankauskas Aleksandras g. 1882 m. (4 š. n.)

Januškevičius Aleksas g. 1913 m. (4 š. n.)

Jaruševičius Pranas g. 1892 m. (5 š. n.)

Juodickas Stasys g. 1922 m.

Jurevičius Vaclovas g. 1910 m. (3 š. n.)

Jurevičius Vladas g. 1915 m. (2 š. n.)

Kabaras Selvys g. 1902 m. (4 š. n.)

Kabarienė Uršė g. 1897 m. (3 š. n.)

Kabarienė Zosė g. 1901 m. (5 š. n.)

Kairienė Pranė g. 1910 m. (4 š. n.)

Kasparavičius Andrius g. 1861 m. (2 š. n.)

Kasparavičius Augustas g. 1906 m. (3 š. n.)

Kasparavičius Jonas g. 1900 m. (7 š. n.)

Kasparavičius Jonas g. 1906 m. (6 š. n.)

Kasparavičius Juozas g. 1908 m. (4 š. n.)

Kasparavičius Selvys g. 1895 m. (7 š. n.)

Kontautaitė Elena (2 š. n.)

Lapinskaitė Aldona

Mikonis Jonas g. 1909 m. (3 š. n.)

Mikonis Juozas g. 1911 m. (2 š. n.)

Mikonis Pranas g. 1921 m. (5 š. n.)

Ochmanas Kazys g. 1883 m. (5 š n.)

Pauliukevičienė Rožė g. 1886 m. (4 š. n.)

Pilipavičienė D. g. 1893 m. (2 š. n.)

Piliukas Vincas g. 1894 m. (6 š. n.)

Pranckevičienė Ona g. 1899 m. (3 š. n.)

Pranckevičius Jonas g. 1910 m. (4 š. n.)

Pranckevičius Petras g. 1875 m. (5 š. n.)

Pranckevičius Petras g. 1904 m. (6 š. n.)

Pranckevičius Selvys g. 1903 m. (5 š. n.)

Pranckevičius Vaclovas g. 1901 m. (4 š. n.)

Pranckevičius Vincas g. 1920 m. (3 š. n.)

Pranckevičiūtė Julė g. 1888 m.

Saikauskas Juozas g. 1907 m. (5 š. n.)

Saikauskas Vincas g. 1901 m. (5 š. n.)

Saikauskienė Karolina g. 1888 m. (8 š. n.).

Samatavičius Jonas g. 1866 m. (3 š. n.)

Seiliūnas Jonas g. 1915 m.

Simonavičienė Katrė g. 1865 m.

Simonavičienė Ona g. 1898 m. (8 š. n.)

Simonavičius Antanas g. 1912 m. (3 š. n.)

Simonavičius Bonifasas g. 1921 m. (4 š. n.)

Simonavičius Jonas g. 1903 m. (5 š. n.)

Simonavičius Jonas g. 1907 m. (2 š. n.)

Simonavičius Juozas g. 1934 m.

Simonavičius Juozas g. 1884 m. (2 š. n.)

Simonavičius Juozas g. 1886 m. (5 š. n.)

Simonavičius Kazys g. 1910 m. (6 š. n.)

Simonavičius Kipras g. 1907 m. (4 š. n.)

Simonavičius Mikas g. 1905 m. (4 š. n.)

Simonavičius Pranas g. 1873 m. (3 š. n.)

Simonavičius Vincas g. 1910 m. (7 š. n.)

Simonavičius Vincas g. 1890 m.

Stanulevičius Juozas g. 1914 m. (5 š. n.)

Stanulevičius Petras g. 1886 m. (5 š. n.)

Steponavičienė Cicelija g. 1890 m.

Steponavičienė Emilija (3 š. n.)

Steponavičienė Ona (4 š. n.)

Steponavičius Adomas g. 1892 m. (5 š. n.)

Steponavičius Juozas g. 1923 m. (3 š. n.)

Steponavičius Petras g. 1893 m. (3 š. n.)

Steponavičius Selvys g. 1898 m. (5 š. n.)

Steponavičius Stasys g. 1895 m. (5 š. n.)

Steponavičius Vincas g. 1904 m. (5 š. n.)

Stosiūnienė Marė g. 1934 m. (2 š. n.)

Špiliauskaitė Janė g. 1928 m.

Radzevičius Kazys g. 1899 m. (4 š. n.)

Valickas Selvys g. 1922 m. (3 š. n.)

Valickas Vaclovas g. 1916 m. (2 š. n.)

Valickas Vincas g. 1907 m.

Varanavičius Antanas g. 1898 m. (5 š. n.)

Veželis Bernardas g. 1893 m. (2 š. n.)

Virganavičius Vytautas g. 1930 m.

Zabarauskas Jonas g. 1872 m. (2 š. n.)

Iki 1945 m. Čižiūnuose buvo 328 gyventojai (157 vyrai ir 171 moteris).

Pokario metais kaime atsirado daug naujakūrių iš Akmenų, Kopčių, Paukšteliškių, Ubiškių kaimų ir Aukštadvario miestelio. Buvo pastatyta 20 Alytaus namelių, kuriuose apsigyveno vietiniai ir atvykeliai.

Štai demografinė raida nuo 1959 m. iki 2001 m.

1959 m. – 272 gyv.

1970 m. – 251 gyv.

1979 m. – 200 gyv.

1984 m. – 186 gyv.

2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo metu Čižiūnuose buvo 226 gyventojai (109 vyrai ir 117 moterys). Visi jie kalbėjo lietuviškai, gal tik 2-3 šeimos – lenkiškai.

2010 m. Čižiūnų kaime buvo 207 gyventojų.

2011 m. gyventojų surašymo dienomis Čižiūnuose buvo 214 gyventojų.

Mokykla

V. Steponavičius knygoje skaitome: „Čižiūnų k. mokykla jau veikė 1921 m. Ji buvo kaimo centre, Ramanauskienės namelyje. Mokytojas Miškas mokymui mažai skyrė dėmesio.“ (GK).

Trakų aps. pradžios mokyklos inspektoriai, kurie vėliau lankė ir tikrino Čižiūnų pradžios mokyklą, savo apyskaitose nurodė skirtingus mokyklos įsteigimo metus (1921 m. ar 1922 m.).

Pirmasis mokytojas buvo Miškas. Pastarasis per porą metų vaikus pramokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Vėliau mokykla buvo Stanulevičiaus medinėje troboje.

1922 m. Čižiūnų pradžios mokyklos vedėju ir mokytoju dirbo Silvestras Pliuškevičius, kuriam priskaičiuota 60 Lt rugsėjo mėnesio alga.

1923 m. gruodžio 20 d. Čižiūnų mokyklą lankė ir tikrino Trakų aps. inspektorius R. Butkus. Tuo metu mokyklos patalpa buvo be grindų, mažais langais. Joje veikė 2 skyriai (1 komplektas). Mokyklą lankė 39 mokiniai. Vizitacijos metu buvo 30 vaikų (21 berniukas ir 9 mergaitės). Mokslo metai prasidėjo lapkričio 19 d. Vaikai mokėsi pagal laikiną programą.

Nuo 1925 m. lapkričio 10 d. Čižiūnų pradžios mokyklos vedėja ir mokytoja dirbo Ona Monstvilaitė. Ji 1921 m. lankė Kauno „Vaikelio Jėzaus“, o 1923 m. Vilniuje – lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos pedagogikos kursus. Nuo 1924 m. sausio 8 d. buvo Trakų aps., Sodžiūnų pradžios mokyklos vedėja, o po pusantrų metų buvo perkelta į Čižiūnų pradžios mokyklą.

1926 m. gegužės 6 d. inspektorius R. Butkus vėl vizitavo Čižiūnų pradžios mokyklą. Jo lankymo apyskaitoje skaitome: „mokykla 2 komplektų 3 skyrių (I a, I b ir II). Atlankymo dieną buvo 3 berniukai, viena mergaitė, saraše yra 71 mokinys. Pamokos buvo I kompl. Mokytojauja Ona Monstvilaitė, vedėja, ir Antanas Palionis. I skyr. Mokiniai skaito iš „Sakalėlio“ I d. 60 puslapy, skaitymas neina sklandžiai, nes vietos gyventojai daugumoje yra nutautinti. Mokytojai patarta daugiau daryti su mokiniais pašnekesius apie daiktus, esamus mokykloje ir aplink ją. Tam tikslui turi būti naudojami paveikslėliai.“ (LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1749).

O. Monstvilaitė mokykloje dirbo 2 metus. Nuo 1927 m. rugpjūčio 1 d. ji mokytojavo Kretingos aps., o nuo 1940 m. vasario 26 d. – Švenčionėlių aps., Kukariškės kaimo mokykloje laisvai samdomos mokytojos teisėmis.

Čižiūnų pradžios mokykloje vietoje išvykusios O. Monstvilaitės pradėjo mokytojauti Pranas Radzevičius, kuris buvo baigęs Aukštadvario mokytojų kursus. Vėliau jis vedė čižiūnietę Eleną Kasparavičiūtę ir susilaukė sūnaus Juozo.

Čižiūnų pradžios mokyklą inspektorius R. Butkus vizitavo ir 1928 m. birželio 21 d. Tuo metu mokykloje taip pat buvo 3 skyriai (2 komplektai), mokėsi 24 vaikai, mokytojavo A. Palionis (vedėjas) ir P. Radzevičius. Lankymo ir tikrinimo dieną mokykloje buvo 6 berniukai ir 5 mergaitės. Mokslas prasidėjo rugsėjo 12 d.

Savo apyskaitoje inspektorius rašė: „Žiemą į abu mokyklos komplektus lankėsi 77 mokiniai. Veikė kursai suaugusiems, kuriuos lankė 29 klausytojai.“ (LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1458.).

Antanas Palionis, Juozo gimė 1906 m. vasario 4 d. Alytaus aps., Jiezno vls., Nibrių kaime. Tėvai turėjo 30 ha žemės. Antanas turėjo 4 brolius (Jonas, Mykolas, Petras, Bronius) ir 4 seseris (Adelė, Onutė, Antanina, Bronė). Bronius Palionis taip pat tapo mokytoju. A. Palionis mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, o baigęs „Saulės“ mokytojų seminarijos 3 kursus mokytojavo Čižiūnų pradžios mokykloje nuo 1926 m. sausio mėnesio. Mokytojas turėjo 20 metų, buvo uolus pedagogas, veiklus visuomenininkas, priklausė Lietuvos Mokytojų, Tautininkų ir Šaulių sąjungoms. Jis nuolat gilino savo žinias: baigė 6 mėnesių žemės ūkio kursus prie Dotnuvos žemės ūkio akademijos, 1 mėnesio karinio parengimo ir degazacijos bei ugniagesybos kursus. Taigi A. Palionis buvo ir visapusiškai apsišvietęs, universalus kaimo mokytojas. Čižiūnų pradžios mokykloje dirbo 6-erius metus. Nuo 1931 m. rugsėjo 1 d. iki 1938 m. pabaigos dirbo Semeliškių gimnazijos direktoriumi, buvo vietinio šaulių būrio vadu, sukūrė šeimą. Tai buvo energingas, darbštus, sumanus, tvarkingas, stropus, sąžiningas, geras pedagogas, daug prisidėjo prie Vilniaus vadavimo idėjos propogavimo šioje nutautėjusioje apylinkėje.

Vėliau Antanas dirbo Panevėžio aps., Vaskėnų kaimo mokykloje. Atgavus Vilniaus kraštą, nuo 1940 m. balandžio 1 d. dirbo Pilialaukio pradžios mokyklos vedėju, o nuo rugsėjo 1 d. – Senųjų Trakų mokyklos vedėju.

Iš šios mokyklos sovietai A. Palionį su žmona Stase Mickevičiūte-Palioniene (1924–2005 m.) 1941 m. birželio 15 d. ištremė į Sibirą (Altajaus kr., Smolenskojės r., Verch Obskis – 1942 m. Jakutija, Muchtaja). Į Lietuvą jiedu sugrįžo 1957 m. ir apsigyveno Lentvaryje. Šiame miestelyje Antanas mokytojavo. Išaugino sūnų Antaną Saulių (g. 1959 m.), kuris baigė Klaipėdos konservatoriją. Pastarasis nuo 1992 m. su šeima gyveno Amerikoje, kur vargonininkavo ir, sulaukęs 39 metų, netikėtai mirė. Antano ir Stasės dukra Gražina (g. 1965 m.) būdama studente susirgo erkiniu encefalitu ir, būdama vos 29 metų, mirė. A. Palionis mirė 1987 m. ir su žmona palaidotas Lentvario kapinėse.

1933 m. buvo pastatyta nauja medinė pradžios mokykla. Ji buvo dviaukštė, dviejų komplektų. Joje mokėsi aplinkinių kaimų, o vėliau ir Tamašiavos kaimo vaikų namų auklėtiniai. Pirmame aukšte buvo dvi klasės, o antrame – gyveno dvi mokytojų šeimos. Mokykla turėjo ūkinius pastatus, žemės sklypą (1 ha), sporto aikštelę.

Mokytojavo Vincė Mačiliūnaitė-Sidarienė, Juozas Matulaitis, Stasys Ivanauskas, Magdelena Urbonavičienė, Aldona Lapinskaitė, Elena Kontautaitė. Tikybą dėstė Giedraičių ir Aukštadvario progiminazijų energingas kapelionas Petras Celiešius ir klebonas Kazimieras Trimonis.

Mokiniai vilkėjo namų darbo drabužiais, avėjo klumpes, retas buvo suveltiniais ir kaliošais. Mokykloje valgė, ką atsinešdavo.

V. Steponavičius prisimena, kad Čižiūnų mokyklos vedėja ir mokytoja dirbo šaulė V. Mačiliūnaitė: „Buvo labai gera. Įdomiai pasakojo apie Lietuvą, jos istoriją, kitas šalis, mokė darbelių, dainų. Prieš pamokas ir po pamokų atsistoję kalbėjome maldelę. Dalyvavome Aukštadvaryje sporto šventėje, kur berniukai su dviem lazdelėm, o mergaitės su dviem lankeliais gimnastikavome. Mokytoja gražiai piešė ir mus mokė. <…>

Man mokytoja labai patiko. Ja sekiau. Mokytoja skaitė gražiai, su intonacija“ (GK). V. Mačiliūnaitė-Sidarienė su jaunimu, šauliais ir pavasarininkais ruošdavo vaidinimus.

Čižiūnų kaimo mokytojas, Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Matulaitis buvo gimęs 1897 m. sausio 24 d. Marijampolės aps., Liudvinavo vls., Baraginės kaime. 1915 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją mokytojavo. Nuo 1919 m. sausio 26 d. tarnavo Lietuvos kariumenės 1 pėstininkų pulke, o nuo kovo 30 d. – 10 pėstininkų pulke. Buvo iždininkas – ginklininkas. 1920 m. vasario 4 d. jam buvo suteiktas karo valdininko laipsnis, tarnavo 1 atsargos batalione. 1923 m. gruodžio 31 d. paskirtas 9 pėstininkų pulko ginklų prižiūrėtoju. 1925 m. kovo 27 d. – Karo aviacijos parko ūkio skyriaus raštavedžiu. 1926 m. balandžio 29 d. pačiam prašant paleistas į karininkų atsargą. Dirbo vedėju Lazdijų ir Čižiūnų pradžios mokyklose. Nuo 1936 m. LŠS (rikis). Nuo 1938 m. gruodžio 10 d. buvo Semeliškių šaulių būrio vadas. 1937 m. gruodžio 23 d. buvo suteiktas administracijos (B) ats. leitenanto laipsnis. Vėliau dirbo Alytaus aps., Pavarėnio kaime pradinės mokyklos vedėju. 1941 m. birželio 14 d. NKVD suimtas ir su šeima ištremtas į Altajaus kraštą, Slavgorodą. 1942 m. balandžio 10 d. tremtyje suimtas, SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams. 1944 m. vasario 28 d. žuvo Kemerovo srities, Jurgos lageryje. Turėjo žmoną Mariją (1909–1986 m.) dukras Eleną (g. 1934 m.) Margaritą (g. 1938 m.), sūnų Vytenį (1936–1937 m.) ir Liudą (1942–1943 tremtyje).

Mokytojavo Čižiūnų mokykloje ir Lietuvos kariuomenės karininkas Stasys Ivanauskas, kuris buvo gimęs 1911 m. lapkričio 6 d. Kaune. Jis buvo baigęs mokytojų seminarijos 4 kursus. Nuo 1932 m. spalio 12 d. tarnavo Lietuvos Kariuomenėje, 5, o vėliau 9 pėstininkų pulkuose. Tarnybos metu mokėsi Karo mokykloje. 1933 m. rugsėjo 15 d. ją baigus, suteiktas ats. j. ltn. laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Mokytojavo Oniškio, o vėliau Čižiūnų (1935 m.) pradžios mokyklose. 1938 m. išvyko į Braziliją S. Paulo miestą mokyti lietuvių kolonijose vaikų.

Kun. P. Celiešius gimė 1906 m. birželio 11 d. 1941–1944 m. buvo Merkinės klebonu ir dekanu. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau į JAV. Mirė 1986 m. sausio 1 d.

Kun. K. Trimonis gimė 1898 m. 1938 m. Aukštadvaryje pastatė parapijos namus. Po to buvo Nedingės kaimo klebonu. Mirė 1989 m. ir buvo palaidotas Nedingės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.

Aukštadvario vidurinės mokyklos kraštotyros-buities muziejuje (vad. Kazys Venckus) yra išlikęs dokumentas, kuris datuotas 1931 m. balandžio 16 d. Tai pažimėjimas, kuris buvo išduotas Saikauskaitei Domicelei. Ji buvo „išklaususi Čižiūnų pradžios mokyklos vienų metų žemės ūkio klasės kursą, kurioje buvo dėstomi šie dalykai: gamtos reiškiniai ir žemės ūkis, taikomoji lietuvių kalba, žemės ūkio skaičiavimai, žemdirbystė, gyvulinkystė, sodininkystė, daržininkystė bei bitininkystė ir visuomeniniai, kooperatiniai bei teisiniai žemės ūkio pagrindai“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1939–1940 metais Čižiūnų pradžios mokyklos klasėse ant sienų kabojo Vytis, Kryžius bei Vytauto Didžiojo, Antano Smetonos, Vinco Kudirkos, Maironio portretai. Mokykla turėjo lietuvišką iškabą, trispalvę vėliavą, savo antspaudą.

1941 m. vasario 16-ąją daugelio kaimų lietuvių vaikai į mokyklą nėjo, o Tamašiavos vaikų namų auklėtiniai privalėjo eiti. Jie į Čižiūnų mokyklą atėjo su popierinėm trispalvėm vėliavėlėm, drąsiai giedodami Lietuvos himną. Mokykloje mokytojai buvo lietuviai – patriotai, vaikų nebaudė, per sovietų okupaciją stengėsi išsaugoti lietuvybę.

1942 m. Čižiūnų pradžios mokyklą lankė 31 mokinys.

Apie sovietinę Čižiūnų kaimo mokyklą papasakojo buvusi mokytoja, dabartinė Čižiūnų kaimo gyventoja Zofija Aliukonienė (gim. 1931 m.), kilusi iš Vievio, ištekėjusi, turi 2 jau suaugusius vaikaičius. Čižiūnų mokykloje ji išdirbo 41-erius metus (nuo 1952 m.).

Nuo 1950-ųjų metų mokykla tapo septinmete, o dar vėliau – aštuonmete. Mokytojavo Danutė Bražinskienė (direktorė), jos vyras Vytautas Bražinskas, Sofija Vaikutytė, Janina Ališauskaitė, Arija Stankutė, Jadvyga Milašiūtė (Milaševičiūtė), Jonas Kasparavičius ir kt. Mokiniai buvo iš Čižiūnų ir aplinkinių kaimų bei Tamašiavos vaikų namų.

Mokytojas Jonas Kasparavičius gimė 1925 m. Čižiūnų kaime. 1951–1953 m. dirbo auklėtoju Tamašiavos vaikų namuose. Jis buvo ne tik mokytojas, auklėtojas, bet ir iškiliausias Čižiūnų kaimo žmogus, tautodailininkas, literatas, sąjūdininkas, ūkininkas. Dar sovietmečio laikais, švedmečio aukoms atminti slapta Kapinėlėse pastatė savo paties padirbtą medinį kryžių. Jo medinės skulptūros buvo nuvežtos net į užsienį. J. Kasparavičiaus kūrinių galima rasti Trakų istorijos muziejuje bei Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jam buvo suteiktas Liaudies meistro vardas. Išleido poezijos knygelę, kuri buvo skirta ir vaikams, ir suaugusiems „Toj pirkelėj seneliukas“ (Vilnius, 1989 m.). Čižiūnietis mirė 2000 m. ir palaidotas Aukštadvario kapinėse. Jo sūnus Ramūnas – taip pat poetas, prozininkas, o sūnus Kęstutis – dailininkas.

Čižiūnų kaimo mokykla garsėjo berniukų choru, kuris dalyvaudavo net Lietuvos respublikinėse moksleivių dainų šventėse. Karta berniukai dainavo Vilniaus filcharmonijoje drauge su žinomu berniukų choru „Ąžuoliukas“. Čižiūnų mokyklos chorui vadovavo Pranas Auškalnis. Jo vadovaujamas choras 1970 m. Lietuvoje užėmė IV vietą. Moksleivių šokių būreliui vadovavo Janina Ališauskaitė, vėliau – Jadvyga Milašiūtė. P. Aužkalnis baigė Kūno kultūros institutą, labai daug dirbo mokyklos užklasinėje veikloje. Jis buvo savamokslis muzikantas, grojo įvairiais muzikos instrumentais, organizuodavo įvairius saviveiklinius renginius, sporto varžybas, turistinius žygius. Prie mokyklos buvo įrengtas gražus stadionas, krepšinio aikštelė, stovėjo medinis tvartas.

Vėliau mokyklai vadovavo Vaclovas Jakutis, kuris čia dirbo 5 metus. Dėstė kūno kultūrą. Jo turistų būrelis respublikos mastu užemė net 3-ają vietą. Tai buvo Šiaulių jaunųjų turistų saskrydyje. Čižiūnų mokykloje mokėsi dabartinė Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė.

1974 metais aštuonmetė mokykla buvo reorganizuota į pradinę. 2004 metų balandžio 29 dieną Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Čižiūnų pradinė mokykla buvo prijungta prie Aukštadvario darželio-mokyklos „Gandriukas“ (dir. Vilė Lauruševičienė). Čia mokosi ne tik Aukštadvario, bet ir Čižiūnų bei aplinkinių kaimų vaikai. Moksleivius vežioja geltonas mokyklinis autobusiukas. Dabar buvęs Čižiūnų mokyklos medinis pastatas privatizuotas.

Zofija pasakojo ir apie Tamašiavos vaikų namus. Ten buvo Čižiūnų mokyklos bendrabutis, kuris veikė tik žiemą. Ji prisiminė, kad Čižiūnų kapinėse ilsisi vaiknamietė Leokadija, kuri mirė Tamašiavoje dar būdama mergaite. Z. Aliukonienė artimai bendravo su Tamašiavos darbuotojomis: Jadvyga Milašiūtė, Marytė Mikalauskaitė ir kt.

Savanoriai ir šauliai

Čižiūnų kaime gyveno Nepriklausomybės kovų savanoris Kazys Radzevičius (g. 1899 m.), kilęs nuo Dusetų, vedęs M. Simonavičiūtę. Nuo 1919 m. tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje (LK).

Čižiūnų kaimo šaulių sąrašas

Jurevičius Vaclovas, Kazio (g. 1910 m.) mokėsi Čižiūnų pradžios mokykloje. 1932-1933 m. LK tarnavo eiliniu 2 p. p. (pestininkų pulke). Čižiūnų k. šaulių būrio nariu tapo 1937 m.

Jurevičius Vladas, Kazio (g. 1915 m.) taip pat mokėsi Čižiūnų pradžios mokykloje. 1936-1937 m. tarnavo LK 2 p. p. Turėjo grandinio laipsnį. Čižiūnų šaulių būrio nariu tapo 1937 m.

Mačiliūnaitė Vincė – Sidarienė

Pauliukaitis Vincas (šaulių būrio vadas)

Pilipavičius Pranas

Saikauskas Mykolas

Saikauskienė Marijona

Simonavičius Juozas

Virganavičius Juozas, Bernardo

Virganavičius Stasys, Mečislovo (g. 1920 m.) į Čižiūnų šaulių būrį įstojo 1939 m. S. Virganavičius (Lokys, Kostas) buvo pokario rezistencinės kovos dalyvis, Liciūniškių partizanų burio organizatorius ir vadas. Žuvo 1945 m. kovo 15 d.

Čižiūnų kaimo partizanai

Čižiūnų kaimo rezistentais buvo: Jurevičius Vladas (Jurginas); Kabaras Juozas (Vyšnia); Kabaras Kazys (Pempė); Kabaras Petras (Kotas, Kostas); Radevičius (Narsuolis); Radzevičius Jonas; Seiliūnas Jonas; Simonavičius Jonas; Simonavičius Juozas (Vasaris), Simonavičius Vladas, Stepanavičius Juozas; Stepanavičius Silvestras (Paukštis); Stepanavičius Vincas.

Kai kurie „miško brolių“ šeimos nariai buvo partizanų ryšininkais, jų remėjais. Vieni rezistentai žuvo, kiti legalizavosi, dalis iš jų buvo ištremti į Sibirą.

Apie Čižiūnų kaimo partizanus brolius Kabarus straipsnio autoriams daug pasakojo jų pusbrolis Vincas Kabaras. Jis nuo vaikystės lig šiolei gyvena Čižiūnų kaime prie pat miško, kuriame už 0,5 km dar yra išlikę partizanų bunkerio griuvėsiai. Jis, būdamas mažas, miške girdėjo aidinčius šūvius, matė išsprogdintą partizanų bunkerį. V. Kabaras pateikė vi išlikusias Petro ir Kazio Kabarų fotografijas. Jis gerai prisimena, kaip sovietiniai pareigūnai dažnai jį apšaukdavo dėl pusbrolių – buvusių partizanų.

Rezistencinės kovos metu Aukštadvaryje policijos nuovados rūsyje buvo kalinami, mušami, kankinami žmonės. Turgaus aikštėje būdavo niekinami Aukštadvario apylinkėse žuvusių partizanų palaikai, kurie vėliau buvo užkasami šalia aikštės esančio sudegusio pastato rūsyje (šiuo metu Draugystės g. nr. 1). Priešais aikštę esančiame pastate Vilniaus g. nr. 24. 1944-1953 m. veikė stribų būstinė. Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinami ir dabartinėje Vilniaus gatvėje, prie pastato Nr. 15. Šalia jo buvusiame pastate Nr. 14. pokario metais veikė Aukštadvario milicijos poskyris. Pastato viduje įrengtame labai nedideliame akmenimis išmūritame rūsyje buvo įrengta KPZ (kamera predvaritelnogo zakliučenija), kurioje kalindavo suimtuosius. Šalia esančiame pastate Vilniaus g. Nr. 17, 1944-1953 m. veikė Aukštadvario valsčiaus NKVD-MGB poskyris.

Aukštadvaryje buvo žiauriai tardomas ir Vinco Kabaro tėvas Selvis Kabaras (g. 1902 m.). Iš jo reikalaudavo žinių apie partizanus. Vėliau buvo ištremtas į Sibirą.

Vincas Kabaras gimė 1935 m. Aukštadvaryje. 1947 m. prasidėjus trėmimams, jis su tėvais ir seserimi Veronika (g. 1932 m.) dvi savaites slapstėsi miške. Kai V. Kabaras baigė Čižiūnų pradžios mokyklą, mokėsi Aukštadvario dvimetėje žemės ūkio mokykloje, įgijo agrotechniko-laukininko specialybę. Grįžęs iš sovietinės armijos, 40 metų dirbo vairuotoju. Dabar pensininkas, nors žilas, bet tvirtas kaip ąžuolas, aukštaūgis, stambaus kūno sudėjimo. Vincas su žmona, būdami garbaus amžiaus, vis dar ūkininkauja Čižiūnų kaime.

Žemiau pateikiame kelioliką ištraukų iš archyvinių dokumentų, knygų ir publicistikos, dabartinių liudininkų prisiminimų.

Apie Petrą, Kazį, Stasį Kabarus:

*** Kaboras Petras, 20-22 metų, gimęs ir gyvenantis Čižiūnuose, Aukštadvario vls., lietuvių tautybės, <…>, valstietis. Kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos, Kaboras Petras <…> organizavo iš buvusių policininkų ir Čižiūnų kaimo gyventojų partizanų būrį. Būrį sudaro 33 žmonės.<…>. Būrys ginkluotas rankiniais kulkosvaidžiais, šautuvais, automatais ir granatomis, veikimo rajonas: Aukštadvario vls., Čižiūnų kaimas ir Čižiūnų miškas.

P. Kaboro būrį seka vidiniai agentai „Buda“ ir „Rugenis“ (LYA, f. K – 1, ap. 3, b. 1728.).

*** Š. m. liepos mėn. (1945 m.) Žąslių, Semeliškių ir Padvarionių valsčiuose susikuria naujos partizanų grupės, vadovaujamos Ramantausko Prano – Šnekučio, Kabaro Petro – Koto ir Kuznevičiaus Mykolo – Serbento, kurie tapo pavaldūs tiesiogiai Žaliam velniui (Aukštaitijos partizanų prisiminimai. D. 3. Vilnius, 2001 m.) <…>

Ataskaita dėl „Juodosios Kaukės“ būrio likvidavimo:

Galinis Antanas yra 4-ojo bataliono „VANAGŲ“ padalinio vadas.

Į bataliono sudėtį įėjo 4 būriai, kurie periodiškai veikė savarankiškai, kiekvienas būrys turėjo savo vadą ir savo veikimo rajoną <…> Trečiam būriui vadovavo Kaberas Petras, Kazio – „KOTAS“ iš Čižiūnų k. Veikė Semeliškių bei Padvarių, Čižiūnų kaimų teritorijose. „Juodosios kaukės“ būryje, pagal gautus dokumentus, buvo iki 60 žmonių. Karinių operacijų metu žuvo 7 partizanai, tarp jų – Kaberas Kazys. – Š. m. liepos mėn. Žaslių, Semeliškių ir Padvarionių valsčiuose susikuria naujos partizanų grupės, vadovaujamos Ramantausko Prano – Šnekučio, Kabero Petro – Koto ir Kuznevičiaus Mykolo – Serbento, kurie tapo pavaldūs tiesiogiai „Žaliam velniui“. <…> Kabero Petro – Koto, gim. 1922 m. Čižiūnų k., Padvarionių valsčiuje, grupė įėjo į „Juodosios kaukės“ sudėtį. Po jo likvidavimo grupė tiesiogiai pavaldi buvo LLA 5 – os apygardos ,,Žaliojo velnio‘‘ štabui. Veiklos rajonas – Padvarionių vlsč. ir dalinai Semeliškių vlsč. Čižiūnų ir Strėvos miškas <…> Pagal mūsų turimus operatyvinius duomenis dalis partizanų, kaip antai: Kuznevičius, Kaberas, Stankevičius ir kt., apie 12 – 10 žmonių, susijungė į tris grupes ir veikia Semeliškių vlsč. Jagelionių miško masyve ir Žiežmarių vlsč. Kaukinės miške (Aukštaitijos partizanų prisiminimai. D. 3. Vilnius, 2001 m.).

*** Kartą į Petro Kabaro – Koto būrį enkavedistai nusiuntė žvalgus (stribus), kurie Būdos kaime (Trakų r.) nakties metu viename name aptiko 3 partizanus (tarp jų buvo ir vadas Petras Kabaras). Įvykus susišaudymui buvo užmuštas Petro Kabaro-Koto brolis Kazys, kuris ugnimi pridengė partizanus. Petras buvo sužeistas. Jis su kitu partizanu spėjo iššokti pro langą ir pasislepti miške (Vinco Kabaro – Petro Kabaro pusbrolio prisiminimai).

*** Kabaras Kazys – Pempė, g. Čižiūnų k., Aukštadvario vls. Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. – DKA 4 – o bataliono partizanas. Žuvo 1945 m. liepos 1 d. Jagėlionių miške (LYA, f. K – 1, ap. 3, b. 179.)

*** Kabaras (Kaboras) Kazys, Kazio, gyv. Čižiūnų k., Trakų r., partizanų būrio vadas „Meška“. Žuvo 1945 m. spalio 20 d. Būdos k., Trakų r. (Lietuvos gyventojų genocidas. T. 2. Vilnius, 2002 m.).

4-ajam batalionui vadovavo A. Galinis – Juodoji Kaukė, kuris su iki 20 partizanų – vanagų 1945 m. birželio mėn. klajojo Žiežmarių-Semeliškių vls., Balcariškių, Jagelionių miškais <…>. Liepos 1 d. Jagelionių miške žuvus vadui, partizanai smarkiai pakriko, o dalis jų nusprendė registruotis <…>. Laisvėje liko veikti <…> – P. Kabaras – Kotas., prie kurio prisijungė Juozas Stančikas – Meška (5 žmonės), Savicko ir Panošiškių būrių likučiai. Savickas M. su 10 vyrų registravosi. <…> Vėliau prisijungė prie P. Kabaro – Koto ir M. Kasperavičiaus – Čako likučiai, Čepulio vadovaujami <…>. Rugsėjo pradžioje dalis ketvirtojo bataliono veikimo teritorijos buvo perimta 3 – ojo bataliono žinion ir partizanai reorganizuoti kuopomis, tačiau vadovybė ryšius užmezgė tik su M. Kuzenevičiumi – Serbentu, kuris kartu su P. Kabaro – Koto vyrais sudarė 15 – 20 Semeliškių vls. partizanų dalinį (K. Kasparas. Lietuvos karas. Kaunas, 1999 m.).

*** Įvairiuose nelygiuose mūšiuose ir per pavienius susišaudymus žuvo penki partizanai: J. Seiliūnas, K. Kabaras, I. Nasutavičius, V. Kieras ir A. Kananavičius, o J. Marcevičių suėmė gyvą. Liko gyvi 10 partizanų: P. Kabaras, P. Bartoševičius, J. Radzevičius, J. Apanavičius, P. Stasiūnas, S. Nevedomskas, K. Sindaravičius, J. Nasutavičius, J. Kliucevičius ir P. Sindaravičius <…>. Stribai neradę tai, ko ieškodavo, gąsdindavo žmones ginklu, o pasipriešinusiems tekdavo atsisveikinti su gyvenimu. Be jokios priežasties suimdavo niekuo nekaltus žmones ir pristatydavo į saugumą kaip liaudies priešus. Taip buvo sušaudytas ir Čižiūnų k. gyventojas Nenartavičius Vladas (Laisvės kovotojų prisiminimai. D. 7/2. Vilnius, 2010 m. J. Kliucevičius).

*** Kabaras Petras, Kazio, sl. Kotas, g. 1922 Čižiūnų k., Aukštadvario vls., tarnavo Lietuvos savisaugoje. Nuo 1944 – 09 buvo partizanų organizatorius, būrio vadas, 1945 m. sausio mėn. – DKA 4 – o bataliono 3 – o būrio vadas, KLT tarybos narys. Žuvo 1945 m. spalio 20 d. Semeliškių vls. miško slėptuvėje tarp Peliūnų ir Stačiūnų k. kartu su broliu Stasiu ir kt. 7 partizanais išduoti vidinio agento „Romano“. Išniekinti Semeliškėse, užkasti prie Trakų apkasuose (LYA, f. K – 1, ap. 3, b. 4/13, t. 2; b. 7/9, t.1; b. 179.)

*** 1945 m. spalio 20 d. netoli Būdos kaimo (Aukštadvario vls.) agentas „Romanas“ įviliojo į pasalą būrio vadą Petrą.