Česlovas Iškauskas. Stebuklas, kurį vadiname žmogiškumu

Autorius: Data: 2019-01-19 , 07:31 Spausdinti

Česlovas Iškauskas. Stebuklas, kurį vadiname žmogiškumu

Naujoji Balbieriškio bažnyčia – lt.radiovaticana.va/nuotr.

Česlovas IŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Balbierišky bobutė bulves lupa –

Galaktikų spiralėm raitos lupenos…

Tai dvieilis iš kadaise Algimanto Baltakio parašyto eilėraščio. Poetas priešpastatė vargano buities darbo vaizdą ir begalinę galaktiką.

Taigi, ir šio eilinio provincijos miestelio žmogaus reikšmė – pasirodo, globali, netgi kosminė, visa aprėpianti. Ta bobutė man asocijuojasi su vieną ranką teturėjusia senele, kuri bulvę lupdavo įsispraudusi ir primygusi ją sterblėje, o aš mažas stebėdavau, kaip viena lupena lyg spyruoklė tęsėsi ir tęsėsi ligi grindų. Laukdavau kol ji nutruks, o senelė šypsodavosi, jei viena lupena pavykdavo nulupti visą bulvę. Ir štai kažkokia daug vargusi, penkias dukras užauginusi dievobaiminga moteris, vos nežuvusi po traukinio ratu, kai 1914-aisiais užėjus karui su šeima bėgo į Rusiją, poeto sutapatinama su kosmine būtybe ar dievybe, vos ne mistine M.K.Čiurlionio paveikslų heroje…

Šį sugretinimą prisiminiau žiūrėdamas puikų ir jaudinantį Remigijaus Veličkos dokumentinį filmą „Viltis ir stebuklas Balbieriškyje“. Jis vaizdžiai ir jautriai pasakoja apie tai, kaip 2013 m. rugpjūčio 8-osios anksti rytą ugnis iki pamatų sunaikino senąjį medinį švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios pastatą, statytą dar 1888 m. Beliko keletas sienos fragmentų. Šventoriuje liepsnos liežuvių nepaliesta liko stovėti vieniša švč. Mergelės Marijos Rožančinės skulptūra ir degėsiais apkloti dekano kun. Juozo Berteškos bei kanauninko Juozapo Rudaičio kapai.

Bet štai beveik po penkerių metų, 2018-ųjų kovą, miestelio ir jo apylinkių tikintieji vėl įžengė į naujus, šviesius, lyg Aukščiausiojo palaimos apšviestus Dievo namus. Ne, stebuklas ne tai, kad šventovė buvo gana greitai atstatyta ir netgi jaukesnė bei šiltesnė negu senoji, o kad ji išaugo iš aukų ir mecenatų bei rėmėjų geradarystės. Juo labiau, kad, atstatymo darbams įpusėjus, klebono Remigijaus Veprausko, projekto autorių bei statytojų rankos buvo benusvyrą: surinktos lėšos išseko…

Štai tada ir įvyko kažkas panašaus į stebuklą.

Bet apie viską iš pradžių.

Balbieriškis – juokingas miestelio pavadinimas. Anksčiau absolventai labai bijodavo, kad per jaunų specialistų skirstymą jų nenugrūstų į kokį ten Balbieriškį. Tai buvo gilaus užkampio sinonimas, o kartu jo pavadinimas dėl skambesio daug kam kėlė šypseną. Nors šiaip gyvenvietė yra beveik Lietuvos viduryje, tarp didelių pramonės ir kultūros centrų Kauno ir Alytaus, prisišliejusi prie vaizdingų Nemuno krantų, gražioje trijų ar keturių upių bei upelių santakoje, miškų ir parkų paunksmėje.

Galima cituoti daug posakių apie Nemuno atodangos grožį. Prisėdęs ant aukšto šlaito ir apžvelgęs pušynų ir slėnių puošiamą Nemuno vingį, J. Tumas-Vaižgantas paskui rašys, kad, nepamatęs šio grožio, reiškia, negali girtis matęs Lietuvą… Prie čionykščių aukštų krantų kvietė pabūti Kazys Boruta. O profesorius gamtininkas Česlovas Kudaba yra pasakęs: „Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą“.

Mano klasės bičiulis, pedagogas Justinas Adomaitis, parašęs ir 2002 m. išleidęs knygą apie Balbieriškį, teigia, kad miestelio pavadinimas tikriausiai kilo nuo akmenų rėvos ties Nemuno vingiu. Senais laikais „Velnio tiltu“ vadinama ilga akmenų sankaupa upėje buvo mirtinai pavojinga sielių plukdytojams, nes lyg skustuvu skusdavo sielius ir laužydavo jų vilkstines (pranc. barbier – barzdaskutys). O kalbininkai tą vardą aiškina fonetiniu sąskambiu: anksčiau vadintas Barbieriškiu miestelis asocijuojasi su žodžiu „barbaras“…

Teko girdėti ir legendą, esą velnias, norėjęs patekti pas sielininkų miestelio žmones, iš kitos Nemuno pusės vilko didžiulius akmenis ir iš jų krovė tiltą. Bet jėgų jam užteko tik iki upės vidurio, o pamatęs kitoj pusėj kylančią bažnyčią, metė šį užsiėmimą ir pabėgo… Taigi, Dievo namai atbaidė šėtoniškas užmačias.

1502 m. balandžio 25 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras gydytojui vokiečiui Hanusui Sudormanui padovanojo žemę ir žmones prie Ringio, Peršėkės ir Nemuno upių. Gydytojas priklausė vadinamajai Balbierių arba Barzdaskučių gildijai. Prie Nemuno ir Peršėkės santakos jis įkūrė miško verslovę, ties Bišiurke – sielių perrišimo stotį, pastatė dvarelį, o 1781 m. atsirado parapijinė mokykla.

Tais pačiais miestelio įkūrimo metais priešais buvusią pagonių šventyklą alką, ant kalvelės tarp Ringio ir Peršėkės pastatyta pirmoji bažnyčia. Taigi, pasak J. Adomaičio, Dievo šventovei daugiau kaip 500 metų. Su pastatyta dabartine mūrine jų iš viso buvę penkios. Antroji pastatyta 1614 m. ir atiteko kalvinams – evangelikams reformatoriams, bet teismų keliu katalikams gražinta 1644 m. Tuos 30 metų šie meldėsi už Peršėkės esančių kapinių koplyčioje.

Antrą bažnyčią 1655 m. sudegino rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė, kuri, nusiaubusi kitas LDK žemes, rugpjūčio mėnesį užėmė Vilnių ir Kauną. Nors rusų žygis buvo sustabdytas ties Virbalio ir Kėdainių linija, LDK pulkams susijungus su švedais, karas tęsėsi dar beveik 7 metus, kol 1661 m. buvo susigrąžintas Vilnius su jo pilimis, dar kitąmet sudarytos paliaubos ir net 1686 m. – Andrusovo taikos sutartis.

Šiuo istoriniu ekskursu norėjau pasakyti, kad ir griaudint karo pabūklams, Dievas gyvuoja juo tikinčiųjų širdyse. 1674 m. pastatyta trečioji Balbieriškio bažnyčia. Ji buvo gražiai išpuošta, turėjo vietinių meistrų drožinėtą švč. Mergelės Marijos Rožančinės altorių, vargonus. Tikėtina, kad ir mano proseneliai, nuo senų laikų buvę medžio meistrai, prisidėjo prie šio kilnaus darbo…

Ketvirtoji iškilo per ketverius metus – nuo 1884 iki 1888 m., kai parapijiečiai savo jėgomis gabeno rąstus ir kitas medžiagas iš aplinkinių miškų ir kaimų, išardė senąją bažnyčią, palikę tik altorių, ir per dvi pavasario savaites surentė naująją. Ji buvo pašventinta 1888 m. liepos 12 d. ir, nuolat remontuojama bei pristatoma, stovėjo štai 125 metus. Iki to lemtingo ryto…

Gali būti tikinčiuoju ar abejingu Dievo skleidžiamoms tiesoms, tačiau istorija rodo, kad netikėti žmonių ryžtu ir tiesos ieškojimu negali. Per daugiau kaip penkis šimtmečius į dangų šaudavo vis nauji perstatomos, atnaujinamos ir atstatomos bažnyčios bokštai. Žmonių šventovė nuolat atgimdavo maldai, šviesesnio prado paieškai, tikėjimui Aukščiausiuoju, kuris suteiks jėgų naujiems darbams.

Aš čia rašau lyg koks orakulas, tačiau per tą trumpą nuolatinį gyvenimą savo gimtinėje mačiau, kaip kaimo moterėlės sekmadienio rytą, nusileidusios nuo molingo Opninės kalno (čia būdavo gesinamos kalkės), nusiaudavo purvinus batus tėvų namo prieangyje, apsiaudavo „likerkomis“ ir jau gražios bei pasipuošusios žengdavo į šventovę. Kaip vyrai, nubraukę molį nuo aulinių, eidavo paskui savo moteris, trumpai tarstelėję su tėvu apie staliaus ir kitus reikalus, būriuodavosi bažnyčios „parkone“ (iš akmenų sumūryta aukšta tvora aplink bažnyčią), viduje sėsdavo į priešingą pusę nei moterys ir melsdavosi. Gi po pamaldų sukdavo į kokią nors žydo karčemą…

Kai mano berankė močiutė kartu su mama ir trimis jos vyrais-ąžuolais pasipuošę traukdavo į pamaldas, o mus vaikus, sutūpusius netoli altorius, už išdykavimą bardavo kunigas, gi tėvas, šiaip jau nebuvęs uolus bažnyčios lankytojas, grįžus namo, imdavo diržą… Kai pirmą šv. Kalėdų dieną kalėdoti per gilias pusnis atbrisdavo kunigas, o aš, prisispaudęs prie šiltos krosnies, tirtėdavau, kad tik nesuklysčiau su išmokta „Sveika, Marija“…

Penkios bažnyčios per 500 metų. Ar tai ne stebuklas? Jos lyg feniksas pakildavo iš pelenų, iš žaižaruojančių gaisraviečių, iš karų ir kitokių nelaimių sužalotos maldavietės, smigdavo į Nemuno vingio mėlynę lyg vėl ir vėl besistiebiantis tikėjimo daigas, kurio niekas negalėjo užgožti. Niekas kitas, tik žmonės, atkakliai melsdamiesi ir ieškodami Dievo pagalbos, ant savo rankų sunešdavo naują šventyklą.

Ar ne taip atsitiko ir po anos rugpjūčio 8-osios? Tą baisią žinią išgirdau iš vieno kraštiečio būdamas tolokai nuo gimtojo Balbieriškio – Aukštaitijoje. Visai netoli sodybos atsitiko tokia pati nelaimė: sudegė Labanoro bažnyčia. Visi puolė į pagalbą. Ko gero, didžiausią labdarą suteikė kaimynystėje ūkininkaujantis Leonardas Laurinavičius, kuris atstatymui iš savo miško dovanojo beveik visą medieną. Dabar Labanoro šventykla vėl šviečia ir kviečia maldai.

Balbieriškio bažnyčios atkūrimas buvo kiek kitoks.  Po gaisro žmonės rinkosi melstis šalia įrengtoje laikinoje koplyčioje, kur ne vienerius metus veikė ligoninė. Joje išsaugota daug džiaugsmingų akcentų ir net istorinių relikvijų. Ant sienos kabojo dar 1885 metais pagamintas kryžius. Ant jo iškalta ir meistro pavardė.

Parapijos klebonas kun. Remigijus Veprauskas iškart po gaisro kreipėsi į visus geros valios žmones, prašydamas padėti atstatyti sudegusią miestelio bažnyčią. Tuojau pat pirmosios aukos sąskaitą papildė iš Vilkaviškio vyskupijos parapijų, kurių klebonai surengė tikslines rinkliavas. Dalį lėšų parūpino Prienų rajono savivaldybė. Buvo viešai paskelbta sąskaita, į ją kapsėjo žmonių aukos. Kunigas pasakoja: „Ateina į mišias močiutė, o po jų įspraudžia į ranką 50 eurų: čia, sako, Dievo namams… Nei vardo, nei pavardės nesako…“

Kitų metų liepos 19 d. vykusiame tradiciniame kraštiečių susitikime klebonas R.Veprauskas sakė, kad bažnyčios atstatymo fonde sukaupta apie 300 tūkst. litų – daugiausiai iš privačių aukų, o pagal pirminius paskaičiavimus darbams atlikti reikės apie 2 mln. litų. Atrodo, rankos nusviro… Tad projektas buvo taisomas: naujoji bažnyčia vietoj dviejų buvo numatyta su vienu bokštu ir pusantro karto mažesnė (300 kv.m) nei buvusioji (500 kv.m.), ir ne medinė, o mūrinė.

Renkant lėšas daug padėjo ir į Balbieriškį bendruomenės sukviesti menininkai. Antai, jau mėnesiui praėjus po nelaimės, tik ką atidarytame Kultūros ir laisvalaikio centre koncertavo šalies estrados žvaigždės – Rytis Cicinas, Nelly Paltinienė, Liveta ir Petras Kazlauskai, kiti žinomi atlikėjai. Į rėmimo koncertą atvyko Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė, Rūta Morozovaitė, Rolandas Petrikis, Roma Mačiulytė, Juozas Janušaitis, pianistas Kęstutis Paulaitis.

Atlikėjai savo honorarus paaukojo bažnyčios atstatymui. Be to prie įėjimo į koncertą stovėjo aukų dėžės, į kurias koncerto lankytojai dėjo pinigus bažnyčiai atstatyti. Surinkta dar keliolika tūkstančių litų. Dar pridėjo užsienyje gyvenantys žmonės. Bet jų aiškiai neužteko, nors sąmata buvo sumažinta iki 1 mln. eurų. Be to reikėjo sutvarkyti aplinką.

„Ir tada įvyko stebuklas, – pasakoja kun. R. Veprauskas. – Po LRT televizijos reportažo, kurį parengė žurnalistė Lina Lankininkaitė ir operatorius Jonas Griškonis, man paskambino vienas žmogus – Lietuvoje įkurtos ir įvairiuose pasaulio kraštuose filialų turinčios telekomunikacijų įmonės „Teltonika“ savininkas Arvydas Paukštys ir pasiūlė pagalbą…“ Šis žmogus niekaip nesusijęs su Balbieriškiu, o yra molėtiškis.

Iki šiol paslaptis, kas gi paskatino šį verslininką ir jo aplinkos žmones skirti milijoninę labdarą jokiu išskirtinumu negarsėjančiai bažnyčiai. Bet ši paslaptis nesunkiai įmenama, jeigu tikėtume Dievo apvaizda ir žmogiškuoju gerumu. Pats A. Paukštys R. Veličkos filme kalba tyliai, jaudindamasis, nes, matyt, miestelio tikinčiųjų tragedija giliai palietė jo ir jo šeimos širdis. Jis tik šypteli, paklaustas apie atlygį iš šios labdaros: Dievas atseikės kiekvienam už jo gerus ir blogus darbus…

Netrukus darbų ir bendrovės „Archis“ vadovo Jono Urbono vadovaujamos statybos vėl įsibėgėjo: iki šalčių uždengtas vario plokščių stogas, į bažnyčios bokštą įkeltas Roberto Seiliaus dovanotas varpas, pavadintas šv. Marijos Magdalietės vardu, skambantis ir pranešdamas kartu ir valandas, įrengtas geoterminis šildymas, kad parapijiečiai nešaltų didžiausių speigų metu, pagal kauniečio architekto Viliaus Urbono projektą sukurtas altorius, sakykla, uždara klausyklos patalpa, pastatyti suolai, kuriuose 108 vietos, o iš viso bažnyčia talpina 300 ir daugiau žmonių. Net lauko laikrodis rodo laiką. Netrukus bus ir vargonai, kurie atkeliaus iš Vokietijos.

Ir štai beveik po penkerių nusivylimų, kantraus darbo ir džiugesio metų, 2018 m. kovo 3 d., įvyko bažnyčios konsekracija. Žmonės tiesiog netilpo baltoje tarsi Dievo apdaras menėje. Čia, iškilmėms vadovaujant Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai, dalyvaujant arkivyskupas Sigitui Tamkevičiui, vyskupui Juozapui Matulaičiui ir kelioms dešimtims kunigų, buvo pagerbiami mecenatai, projektuotojai ir statytojai. Pagrindiniam bažnyčios statybos rėmėjui A. Paukščiui ir jo šeimai buvo perteiktas popiežiaus Pranciškaus palaiminimas, taip pat įteiktas naujosios Balbieriškio bažnyčios maketas, pagamintas 3D spausdinimo technologija. Pernai A. Paukščiui suteiktas ir pirmo Nacionalinio mecenato titulas.

Stovėjau šiltoje ir kovo saulėje nutviekstoje tikinčiųjų minioje ir krūtinėje kilo neapsakomas jaudulys – ne tik dėl to, kad štai vėl turime nuostabią šventovę, bet jaudino ir tas neatsakytas klausimas: kodėl šiame pragmatiškame technikos užgožtame amžiuje, kai labiau vertiname pinigus, šaltą protą ir išskaičiavimą, yra vietos neatlyginamam gerumui…

Tai netgi ne klausimas. Tai mūsų visų priedermė. Tai iš tikrųjų Dievo sukurtas stebuklas, kuri kasdieniame gyvenime vadiname žmogiškumu.

Aktualioji publicistika Iškauskas Česlovas , , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra