Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.voruta.lt

Jau ne kartą rašyta, kad, prisidengdama strateginės partnerystės idėja, Lietuva palaiko itin draugiškus ir net nuolankius santykius su Lenkija. Šiaip jau juose neįžvelgtume ko nors negatyvaus ar įtartino, jeigu jie būtų lygiaverčiai ir abipusiai naudingi. Bet kai kuriais aspektais taip nėra.

Be abejo, mes galime tik didžiuotis bendromis pastangomis daryti įtaką tautiniams judėjimams posovietinėse šalyse. Pamename, kokie aktyvūs mūsų šalių vadovai Maidano įvykių metu, per Rusijos agresiją Kaukaze ir separatinių respublikų atplėšimą Gruzijoje, Rusijai inspiruojant karą Ukrainoje ir vykdant Krymo aneksiją, remiant kitų šalių nepriklausomybės siekius. Tokių sąlyčio taškų rastume ir daugiau.

Dabar jų taip pat nestokojama, ypač vertinant diktatorišką kaimynų politiką. Tačiau draugystė su Lenkija kartais virsta į pataikavimą ir nuolaidžiavimą istoriniam partneriui. Turiu galvoje Varšuvos laikyseną Lietuvos lenkų atžvilgiu ir stiprinant, pavyzdžiui, bankinius ir kultūrinius ryšius.

Antai, pernai lapkritį keistą žingsnį žengė Prezidentas Gitanas Nausėda. Jis pakvietė Lenkijos banką pradėti vystyti verslą Lietuvoje, nes, esą, „didesnė konkurencija šiuo metu esantiems trims – keturiems pagrindiniams rinkos dalyviams būtų tikrai naudinga pirmiausia Lietuvos žmonėms, Lietuvos vartotojams“. Buvęs SEB banko valdininkas žino, ką kalba, tačiau juk svetimšalių bankų monopolis mūsų šalyje jau parodė, kad jiems nelabai rūpi paprastų indėlininkų interesai. Lenkijos banko invazija tik dar labiau komplikuotų jų padėtį, pirmiausia iššluojant iš Lietuvos per COVID-19 prisikaupusius milžiniškus santaupų resursus.

Tada Vilniuje apsilankiusiam Lenkijos prezidentui Andžėjui Dudai Lietuvos vadovas sakė negalintis pažadėti, kad Lietuva įteisins lenkiškų pavardžių rašybą lenkiškais rašmenimis asmens dokumentuose. Jis teisinosi, kad šiuo klausimu Lietuvos Seime irgi nėra vieningos nuomonės. Ypač dabar, kai liberali neribotos „laisvės“ banga užplūdo 13-ąjį šalies parlamentą. G. Nausėdos atsargumas suprantamas, nors iki tapdamas prezidentu jis nepritarė iniciatyvai įteisinti lenkiškų pavardžių rašybą Lietuvos dokumentuose lenkiškais rašmenimis. Tačiau valdančiosios daugumos garvežys nesustabdomai juda į priekį…

Varšuvos spaudimas nė kiek nesuglumino tuometinio ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, kurį buvo lengva įtikinti, jog esą Rytų Lietuvos lenkai nemato lenkiškų televizijos programų, patiria informacinį badą, tad taip paminamos šios tautinės mažumos teisės. Ir štai 2019 m. rugsėjį visą regioną nuo Alytaus iki Ukmergės ėmė aprėpti Lenkijos TV kanalas „TVP Wilno“.

Tai jau šeštasis Lenkijos TV kanalas, kurių retransliacijas pietryčių Lietuvai, Lietuvos ministro pirmininko S. Skvernelio pastangų dėka, mūsų valstybė apmoka nuo 2018 m. gegužės. Štai tie kanalai: informacinis naujienų kanalas TVP INFO, pramoginis kanalas TVP POLONIA, pažintinis kanalas TVP HISTORIA ir 2 muzikiniai pramoginiai kanalai NUTA.TV bei POWER TV, dabar dar ir „TVP Wilno“.

Apžvalgininkai pastebėjo, kad neatsitiktinai ši aprėptis bemaž tokia pati kaip 1920-1939-ųjų metų Lietuvą su Lenkijos atplėštų rytų ir pietryčių Lietuvos teritorijų. Telecentro paskelbtame žemėlapyje matyti, kad naujojo „TVP Wilno“ kanalo retransliacija apima Vilniaus miestą, Vilniaus, Švenčionių ir Šalčininkų rajonus, taip pat dengia dalį Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Vievio, Kaišiadorių, Elektrėnų, Trakų ir Alytaus rajonų.

Beje, kai kurie apžvalgininkai pastebėjo ir tokį mažmožį: Lietuvoje rodoma lenkiška programa nevadinama valstybine kalba „TVP Vilnius“… Šitokia „klaida“ primena atgaivinamą seną, dar 1920-ųjų Lenkijos agresijos šūkį „Wilno nasze!“ Ar dabar jis pasikeitė?

Pažadai retransliuoti penkis nekoduotus Lenkijos TV kanalus duoti dar gerokai prieš 2018 m. gegužę Vilniaus televizijos bokšto siųstuvų salėje surengtą iškilmingą lenkiškų televizijos kanalų retransliavimo starto ceremoniją, kurioje Premjeras aiškino, kad jais pietryčių Lietuvos gyventojai (o tokių suskaičiuota beveik 700 tūkstančiai – ketvirtadalis visos Lietuvos) bus atitraukti nuo „antilietuviškos, antivalstybinės ir antilenkiškos kaimyninių valstybių propagandos“ ir padės stiprinti informacinį saugumą šalyje. Žinoma, turėta galvoje daug Rusijos propagandos kanalų, o dabar – ir A. Lukašenkos režimui palankių televizijos laidų.

Bet pasakykite: ar Lenkijos televizija nukonkuravo Rusijos ir Baltarusijos skleidžiamą propagandą? Ar pasiteisino šiems penkiems kanalams skirti apie 350 tūkst. eurų? Nesunku pastebėti, kad, nors ir uždarius kai kuriuos atvirai priešiškus Rusijos TV kanalus, jų retransliacijų nesumažėjo, o pietryčių lenkai ir toliau mielai žiūri juos, o ne lenkiškas ar lietuviškas televizijas. 2017 m. atliktais Lietuvos radijo ir televizijos komisijos tyrimais, rusiškos produkcijos populiarumas nuolat augo. Jei 2007 m. per vieną sausio mėnesio savaitę lietuviški kanalai transliavo 79 valandas rusiškos produkcijos, tai jau 2016 m. – 151 valandą, o 2017 m. – net 198 valandas. Rusiškos produkcijos gausa ypač išsiskyrė du kanalai – BTV ir „Lietuvos ryto“ televizija. LRTK ištyrė, kad 2020 m. palyginus su praėjusiais rusiškos produkcijos kiekis sumažėjo penkiuose iš vienuolikos stebėtų lietuviškų kanalų, tačiau kokia lenkiškų kanalų įtaka šiai tendencijai – neaišku.

Bet jau iš anksto pernai liepą A. Duda Varšuvoje S. Skverneliui už neregėtą ištikimybę ant krūtinės prisegė ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Didįjį kryžių – antrą pagal svarbą valstybės apdovanojimą.

Tuo tarpu tik 2020 metų balandį Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai ėmė matyti „LRT Lituanica“ televizijos programą. Iki tol Lietuvos televiziją galėjo stebėti tik siauro pasienio ruožo gyventojai. Bet juk, kaip sakė Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas, Suvalkuose gyvena tik apie tūkstantį lietuvių, kitaip sakant, kelis šimtus kartų mažiau, negu mato lenkiškas programas Lietuvoje. O ką jau bekalbėti apie 5000 lietuvių visoje Lenkijoje…

2019 m. spalį šie lietuviai skundėsi, kad yra visiškai atriboti nuo savo tėvynės. Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus pirmininkės Onutės Virbylienės teigimu, lietuviai Suvalkuose norėtų matyti daugiau nei vieną – „LRT Lituanicos“ – kanalą, taip pat norėtų girdėti LRT radiją. Jo transliacijos, pasak O. Virbylienės, be įspėjimo buvo nutrauktos 2009 metų balandį. Premjero S. Skvernelio siūlymas stiprinti Lietuvos radijo ir televizijos programų transliacijos signalą Lenkijoje LRT vadovės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės buvo vadintas neefektyviu, nes nepadeda užtikrinti televizijos pasiekiamumo Lenkijos lietuviams.

Pernai rudenį paskelbus šį straipsnį, buvau apkaltintas polonofobija ir draugiškų santykių ardymu. Ir štai skaitau: tam, kad Pietryčių Lietuvos gyventojai savo namuose galėtų matyti lenkišką televiziją, Susisiekimo ministerija yra išleidusi maždaug 1,4 mln. eurų (o iš viso sutarčių pasirašyta už maždaug 2,16 mln. eurų). Dar 2017 m. pradžioje portale Lrytas.lt buvo paskelbta publikacija „Saulius Skvernelis: Lietuvoje turėtų būti matomos lenkiškos televizijos“, o 2018 m. gegužę naujienų agentūra ELTA išplatino pranešimą „Skvernelis: lenkiški kanalai atrems antivalstybinę propagandą“. Ar bent mažyte dalimi atremia?

Į tai atsakymo nėra, ir portalo Alfa.lt apžvalgininkas šauna į dešimtuką: kas tai – lietuvių ir tautinių mažumų lenkinimas už mūsų pinigus ar mažesnė blogybė, siekiant išvengti rusiškos propagandos? Tad situacija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksali – iš valstybės biudžeto per Susisiekimo ministeriją eina milijoninės sumos, kad Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių ir galbūt kitų Pietryčių Lietuvos rajonų gyventojai savo namuose galėtų matyti Lenkijos TV kanalus. Valdžios motyvas šiuo atveju – šiuose rajonuose gausiai gyvenančios tautinės mažumos lietuviškų televizijų nežiūri, o lenkiškos TV programos veikia kaip atsvara per rusišką televiziją einančiai propagandai.

Ar ta atsvara patikima ir atitinka investicijas? Tad dar kartą apie pinigus. Susisiekimo ministerijos atstovas Dominykas Narbutas pateikė duomenis, kiek nuo 2018-ųjų kasmet kainavo lenkiškų programų retransliacija ir kiek ji turėtų kainuoti šiais metais. „Susisiekimo ministerija 2018 m. įsigijo Lenkijos televizijos programų retransliavimo paslaugą. Minėtoms Lenkijos televizijos programoms retransliuoti Lietuvoje buvo skiriama apie 349 000 eurų per metus. Sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo terminas baigėsi 2021 m. gegužės mėnesį. Siekdama užtikrinti paslaugos teikimo tęstinumą, Susisiekimo ministerija inicijavo naują viešąjį pirkimą. Pirkimas įvyko ir gegužės 7 d. buvo pasirašyta nauja sutartis, kurios vertė 12 mėnesių laikotarpiui yra 370 869,84 eurų. Nuo šiol yra transliuojamos 6 programos (5 jau anksčiau retransliuotos ir „TVP Wilno“)“, – nurodė D. Narbutas.

Bet politologas Vytautas Sinica mano, kad tai pinigų švaistymas. „Mano galva, retransliuoti kanalus iš Lenkijos nėra geras sprendimas. Jis atspindi dabartinę partinio elito nuostatą, kad kas iš Lenkijos, tas gerai. Bet išties tai nėra sprendimas, nes ką transliuojame, tokią politinę sąmonę, tokią bendruomenę ugdome. Daug protingiau būtų investuoti, kad ir didesnius pinigus, bet vis dėlto į ne kalba, o savo turiniu lietuviškos programos, kažkokių laidų, skirtų būtent lenkakalbiams ir rusakalbiams Lietuvos žmonėms, kūrimą, kreipti juos į lietuvišką bendrą viešą erdvę“,- sakė jis.
O štai politologas Nerijus Maliukevičius nėra toks kategoriškas. „Bendra geopolitinės orientacijos prasme logika yra tokia, kad lenkakalbę mūsų bendruomenę išplėšti iš Kremliaus televizinio monopolio ir suteikti jiems alternatyvas – lenkakalbes ar lietuviakalbes. Nemanau ir netraktuoju to kaip kažkokios grėsmės, jei mūsų lenkų bendruomenė visavertiškai bus Lietuvos piliečiais su lenkišku kultūriniu, kalbiniu identitetu“, – tvirtino jis.

Visa bėda, kad televizinis atsparumo Kremliaus propagandai modelis neveikia, kiek Lietuvos politikai besistengtų investuoti ir įtikti Varšuvos užsakovams. Lenkai turi savo išskaičiavimų. Vietoj atsparos Kremliui jie mieliau norėtų sutvirtinti savo seną, dar pilsudskinę „kresų“ politiką, kitaip sakant, puoselėja istorinę svajonę grįžti į okupacinius dvidešimtojo amžiaus dvidešimtuosius metus. Tai pražūtinga geopolitinė svaja ir tikrai net nekvepia geopolitinės partnerystės bei draugiškos kaimynystės dvasia.