Česlovas Iškauskas. Politinės pasiutligės virusas

Autorius: Data: 2021-09-29 , 12:09 Spausdinti

Česlovas Iškauskas. Politinės pasiutligės virusas

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Pasaulis – bent jau Rytų Europa – pažymėjo vieno tragiško įvykio metines: prieš 82-jus metus dviejų to meto galybių buvo persidalinta Europa. Du nusikalstami režimai 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė papildomus slaptuosius protokolus, kuriuose Baltijos šalys perduotos Maskvos žinion. Dar beveik po metų jos buvo okupuotos.

O 1988 m. tą pačią dieną Vilniuje, dabartinėje Katedros aikštėje, kur minia žmonių susirinko paminėti Molotovo – Ribentropo sutartį ir reikalavo paskelbti slaptus dokumentus, milicija surengė „bananų balių“. Tai buvo, ko gero, paskutinis aršus sovietinio režimo pasispardymas…

Įdomus sutapimas: rugsėjo 28 – ąją pažymima ir Pasaulinė pasiutligės diena, kuri paprastai taikoma gyvūnams. Bet tuomet, beveik prieš šimtą metų, šia baisia virusine liga buvo užsikrėtę ir Stalinas, ir Hitleris. Jų apetitams numalšinti prireikė dešimtmečių.

Truputis istorijos. Štai ano rugsėjo kaleidoskopas: rugsėjo 1-ąją Vokietija užpuola Lenkiją, viena po kitos – Didžioji Britanija, Prancūzija, Kanada, netgi Nepalas ir Pietų Afrikos Respublika skelbia karą Vokietijai, tik po 18 dienų naciai apsupa didvyriškai besiginančią Varšuvą. Karo prologas baigiasi slaptaisiais protokolais, ir Lietuva jau patenka į SSRS interesų zoną.

O rugsėjo 17 d. SSRS atplėšia savo gabalą: paskelbusi notą Lenkijai Raudonoji armija įsiveržia į Vakarų Ukrainą, užima Rytų Lenkiją, Vakarų Baltarusiją ir kt. Tuo metu, kai Vokietija jau kariavo, kaip „XXI amžiuje“ rašė istorikas Haroldas Grabauskas, Stalinas rengė gudrų planą, kaip prijungti Baltijos šalis prie SSRS – be karo. Šalia šio „taikaus“ plano SSRS kariuomenės vadovybė rengėsi karui, jeigu Lietuva nesutiks priimti sutarties. Ir štai 1939 m. spalio 10 d. SSRS pasiūlo Lietuvai savitarpio pagalbos sutartį bei grąžinti Vilnių, tačiau už tai Lietuva turi įsileisti sovietinių karių bazes, ir Maskva pradeda iš dalies kontroliuoti vidaus ir užsienio politiką. Netrukus, spalio 28-ąją, džiūgaudama Lietuvos kariuomenė įžengia į 19 metų buvusią lenkų okupuotą sostinę.

Tuo pat metu apie 20 tūkst. sovietinių karių peržengė Lietuvos sieną ir įsikūrė keturiose šalies kareivinėse. Kariškiai ėmė kištis į Lietuvos vidaus gyvenimą, pavyzdžiui, be leidimo puolė malšinti Vilniuje kilusį lenkų antisemitinį maištą. Toliau dar daugiau: buvo kišamasi į partijų veiklą, šalies politinį gyvenimą, atskirų ministerijų ir žinybų darbą. Labiausiai buvo spaudžiamas vidaus reikalų ministras K.Skučas ir saugumo departamento vadovas A.Povilaitis, kurie vėliau buvo priversti atsistatydinti.

Lietuvos santykiai su SSRS vis kaito, ir netrukus Maskva savo agresijos jau net nesistengė pridengti kilnios misijos širma. Ji rengė scenarijų, kaip Lietuvoje valdžią į savo rankas turi paimti „liaudies patikėtiniai“, bet šie rinkimai buvo numatyti tik po to, kai į šalį galutinai bus įvesta didžiulė raudonoji kariuomenė – iš viso apie 130 tūkst. karių.

Šitaip padrąsinta Lietuvoje kairioji opozicija kėlė galvas. Ji nuteikinėjo žmones, kad tik bolševikai gali juos apginti nuo „rudojo maro“, kuris jau plito po Europą ir ne tik po ją. Kremliaus propaganda buvo veiksminga, nes ji buvo paremta raudonarmiečių šautuvais. Antai Baltijos šalių atstovai 1939 m. gruodžio 13 d. nebalsavo Jungtinėse Tautose už SSRS pašalinimą iš organizacijos už jos karą prieš Suomiją. Prezidento Antano Smetonos vyriausybė, spaudžiama Maskvos ir vietinės „penktosios kolonos“ bei žvalgydamasi į Berlyną, trypčiojo vietoje, bijodama ir vienų, ir kitų. Ji tai teisino priimta neutralumo politika…

Šis istorinis pasažas – ne vien sudėtingų anų laikų įvykių priminimas. Prieš keliolika metų, po Rusijos agresijos Kaukaze, kai dar nebuvo Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje, kėlėme tokį drąsų klausimą: ar įmanoma nauja Lietuvos okupacija? Juk hibridinės atakos tuomet buvo nežinomas terminas. Tada mes įtarėme galimą „šliaužiančiąją“ Lietuvos okupaciją. Ar šiandien kitaip?

Juk pasaulyje vėl kuriami slaptieji protokolai, dalijamasi įtakos sferomis, o, prefrazuojant seną lotynišką posakį „Hannibal ad portas“ („Hanibalas už vartų“ arba „Priešas už vartų“), nesunku suprasti, apie kokią grėsmę Lietuva gali kalbėti. Juo labiau, kad, kaip ir 1939-aisiais, menamus priešus yra kam sutikti su gėlių puokštėmis…

Taigi, politinės pasiutligės virusas niekur nedingo.

Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra