Česlovas Iškauskas. Nereikia mūsų gąsdinti

Autorius: Data: 2021-11-16 , 09:47 Spausdinti

Česlovas Iškauskas. Nereikia mūsų gąsdinti

Česlovas Iškauskas. Nuotraukos šaltinis news.lt

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas,  www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

„Tik nereikia mūsų gąsdinti!”- štai toks lakus šūkis buvo dažnas Sąjūdžio ir tomis tragiškomis Sausio dienomis. Tai reiškė tautos drąsą, pasiryžimą siekti laisvės bet kokia kaina, atsispirti agresoriui. Jį prisiminė ir Dalia Grybauskaitė 2017 m. rugsėjį, kai buvo kritikuojama, jog vyksta į JAV, o tuo metu prie Lietuvos sienų rengiamos puolamojo pobūdžio karinės pratybos ZAPAD.

Ar kas nors pasikeitė? Ar šiandien šis šūkis prarado prasmę? Toli gražu.

Kažkada kadenciją baigusi Prezidentė Rusiją pavadino „teroristine valstybe“. Šiemet ir Aliaksandro Lukašenkos režimą Vakarų lyderiai vadina „teroristiniu“.

Kiek šis negarbingas titulas atitinka tikrovę, spręsti kiekvienam, bet kas gi paneigs, kad Rusijos ir Baltarusijos diktatoriai nutarė įbauginti buvusio sovietinio bloko šalis, kad jos nedrįstų nė kniauktelėti.

Įrodymų per akis. Ir štai mes jau kelintą kartą priartėjome prie baisios perspektyvos: kas mums gresia – regioninis konfliktas ar III-asis pasaulinis? Vėl sakysite: nereikia mūsų gąsdinti. Juk karą prognozavome, kai 2008 m. Rusija, po karinių pratybų Pietų Kaukaze palikusi tūkstantinę kariuomenę, nuo Gruzijos atplėšė dvi jos respublikas. Abchazija ir Pietų Osetija taip ir liko „pakabintos“ tarptautinėje erdvėje, nes be Rusijos jų niekas nepripažino, išskyrus kokias nors vandenynuose pasimetusias Nauru ar Vanuatu, dar Nikaragvą, Venesuelą, Siriją.

Avantiūra pavyko, ir Kaukaze jau kelintąkart nuo XIX a. vidurio įsitvirtino Rusija. 2014 m. jos akiratyje atsidūrė Ukraina. Aneksavusi Krymą ir rėmusi Donbaso separatistus Maskva užėmė strategiškai patogų Juodosios jūros placdarmą. Šis regioninis karas teberusena, o Rusija prie Ukrainos sienų vėl sutelkė milžinišką armiją.

Jos agresyvus frontas slenka į Vakarus. V. Putinas patarė A. Lukašenkai įžiebti netikėtą įtampos židinį Baltarusijos, Lenkijos ir Baltijos šalių pasienyje. Jie pastebėjo, kaip sutriko visa Europa, kai prieš šešerius metus apie milijonas pabėgėlių iš arabų, Artimųjų Rytų šalių užplūdo Europos Sąjungą. Prakalbome apie islamo įsigalėjimą „senajame žemyne“ arba apie hibridinį karą tarp tikėjimų.

Ačiū Dievui, III-asis pasaulinis neįsižiebė, regioniniai konfliktai liko įšaldyti, bet jie teberusena, ir nuo Estijos iki Kaukazo jie bet kada gali susilieti į vientisą liepsnojantį frontą. Požymių, kad Vakarų fronte užtenka tik nedidelės provokacijos, ir Baltarusijos-Rusijos bei Lenkijos-Lietuvos sieną peržengs nebe „žalieji žmogeliukai“, jau yra.

Čia vėl galime prisiminti, nuo ko prasidėjo abu pasauliniai karai.  1914 m. birželio 28 d. Bosnijos serbas jugoslavų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą, ir po mėnesio Vokietijai paskelbus ultimatumą Rusijai, tarp Antantės ir Trilypės Sąjungos įsižiebė karo gaisras.

Antrasis taip pat prasidėjo nuo, atrodytų, menkos provokacijos. 1939 m. rugsėjo 1 d. buvo užpulta Vokietijai priklausiusi Gleivico radijo stotis Lenkijos pasienyje. Taip vokiečiai, apkaltinę užpuolimu pačius lenkus (naciai buvo persirengę lenkų karių uniformomis), įvykdė Gleivico operaciją kodiniu pavadinimu „Himleris“, ir ji tapo dingstimi pradėti Antrąjį pasaulinį karą. (Beje, operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-rių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis).

Dabar tik jau rytiniame Lenkijos pakraštyje kuriama palanki tokioms provokacijoms dirva. Baltarusijos pareigūnai su kamufliažine uniforma arba visai be jokios stumia pabėgėlius per Lenkijos sieną, padeda ją griauti, remia technika ir įrankiais, iš tos pusės aidi šūviai, sunkiosios technikos riaumojimas, spigina lazeriai, skaičiuojama jau 11 mirusių migrantų, o kaltę už tai A. Lukašenka verčia lenkams. Betrūksta tiesioginio karinio konflikto kibirkšties. O tai jau, kaip sako rusai, technikos reikalas…

Tiesa, yra ženklų, kad V. Putinas, kuris neabejotinai konsultuoja Baltarusijos lyderį visais pabėgėlių klausimais, norėtų taikiai tartis su Vakarų šalimis dėl pabėgėlių krizės. Jo kontaktai su Vokietijos kanclerės posto netekusia Angela Merkel kol kas nežada nieko naujo, o tik siekį išvengti naujų sankcijų ir padėti savo bičiuliui Minske, kurį jis dėl akių dar pakritikuoja.

Bet ar šios menkos prošvaistės leidžia manyti, kad konflikto grėsmė nyksta? Anaiptol. Tad grįžkime prie D. Grybauskaitės: jeigu ir ne prie jos pačios grįžimo į Daukanto rūmus (o ar tai sunkiai įmanoma?), tai bent prie jos drąsios ir šiam laikmečiui vėl reikšmingos frazės, skirtos tiek vidaus auditorijai, tiek agresyviems diktatoriams.

Autoriai Iškauskas Česlovas Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra