Česlovas Iškauskas. Kaip sovietai ir Armija Krajova Vilnių „vadavo“…

Autorius: Data: 2018-07-31 , 12:46 Spausdinti

Česlovas Iškauskas. Kaip sovietai ir Armija Krajova Vilnių „vadavo“…

Česlovas IŠKAUSKAS, www.iskauskas.lt

Prieš keletą dienų buvo paskelbtas Tautos forumo pareiškimas dėl Armijos Krajovos aukštinimo Lietuvoje ir santykių su Lenkija. Dokumente Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Mūsų skaitytojui siūlome dar 2014 m. liepą žiniasklaidoje skelbtą Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, kaip AK šlovino ir Pergalės dieną šventė vietiniai lenkų vadukai, palaikomi kai kurių Varšuvos radikalų ir, žinoma, Kremliaus.

Gal vadinamas Vilniaus „išvadavimas“ iš nacių 1944-ųjų liepos 13 d. ir nebūtų atkreipęs tiek dėmesio, jei ne ambicingas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pareiškimas, paskelbtas prieš Valstybės dieną. Jame partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis teisinamas, kodėl jis Pergalės dieną ryšėjo Georgijaus juostelę.

Nesiimu spręsti, ar ši juosta priklauso draudžiamai Lietuvoje sovietinei atributikai. Ji kilo iš Romos legionui vadovavusio Jurgio, vėliau tapusio šventuoju kankiniu, laikų. 1769 m. carinėje Rusijos imperijoje buvo įkurtas šv. Jurgio ordinas, gi sovietai 1943 m. ją patvirtino kaip Gvardijos juostą prie medalio „Už Pergalę prieš Vokietiją“. Taip pasisavintas romėnų atributas, kurį 2005 m., per Pergalės 60-metį, pirmą kartą Maskva panaudojo plačioje akcijoje, primenančioje Antrojo pasaulinio karo laikotarpį.

Nori nenori Georgijaus juostelė asocijuojasi su Rusijos ekspansija į Ukrainą, ir rusakalbiai separatistai ją naudoja kaip saviškių identifikavimo bei kovos su tariamu ukrainietišku fašizmu ženklą. Ką tai turi bendro su šv. Jurgiu, vokiškuoju nacizmu ar bent jau nuo nacių nukentėjusiu Stepanu Bandera, palieku spręsti skaitytojui.

LLRA pareiškime teigiama, kad jog „esa­ma la­bai skir­tin­gų nuo­mo­nių apie pa­sta­ruo­sius įvy­kius Ukrai­no­je, bet jų ne­va­lia sie­ti nei su per­ga­lės prieš fa­šiz­mą die­na, nei su šv. Jur­giu, ri­te­rių ir ko­vos su blo­giu glo­bė­ju“. Bet žinant V. Tomaševskio poziciją dėl tų įvykių, nesunku spėti, kad taip išreiškiama partijos lyderio parama Rusijos remiamiems separatistams, kas nepatiko ir jį kritikavusiam Lenkijos Senato pirmininkui Bogdanui Borusewicziui. Susitikime su lenkų žurnalistais jis pasakė: „Ta Georgijaus juostelė, kurią segėjo Valdemaras Tomaševskis, man labai nepatinka. Pasakiau tai per debatus Senate užsienio lenkų tema. Suprantu rinkimų žaidimus, bet tokiu būdu peržengta tam tikra riba… Tai nebuvo priimtina. Tai prieštarauja mūsų užsienio politikai“.

Bet LLRA lyderis toliau demonstruoja savo simpatijas sovietiniams Vilniaus išvaduotojams, o kartu – ir Lietuvos okupacijai. Jis užgriebia ir jautrią stygą: esą du jo dėdės kovojo mūšiuose dėl Vilniaus ir Berlyno, tad „nie­kas ne­ga­li kves­tio­nuo­ti su na­ciz­mu ko­vo­ju­sių ir šio­je ko­vo­je žu­vu­sių ka­rių at­min­ties“, tarsi kas nors tai įnirtingai ginčytų. (Mėnraštis „Magazin Wilenski“ 2002 m. paskelbė Vladislavo Tomaševskio interviu, kuriame buvęs autonomininkas pasakojo apie savo vyriausiąjį brolį Adamą, 19-kos metų įstojusį į lenkų pasipriešinimo sąjūdį, bet NKVD ištremtą į Kalugą, kur nušalo kojų pirštus, juos amputavo; 1946 m. jis buvo repatrijuotas į Lenkiją, apsigyveno Kovarų mieste, netoli Vroclavo, Čekijos ir Vokietijos pasienyje, mirė 1976 m.).

Bet palikime tai – bet kokia kaina įtikti mažiausiai informuotiems savo klano rinkėjams – politiko asmeninėms ambicijoms, norui visada būti ant populiarumo bangos ir pažvelkime į dar vieną idealizuojamą tų laikų dalyvį – Armiją Krajovą (AK), kuri neva kartu su sovietų armijos daliniais išvadavo Vilnių, netekusi, kaip teigiama LLRA pranešime, 500 savo karių.

AK buvo pradėta organizuoti, kai 1939 m. rugsėjį Vokietija užgrobė Lenkiją ir ten įvedė žiaurų okupacinį režimą. Naciai paskelbė, kad Lenkijos valstybė išnyko visiems laikams ir niekada nebebus atkurta. Bet tuojau kilo masinis pasipriešinimas, kuriam vadovavo egzilinė Londone įsikūrusi Lenkijos vyriausybė. Tas pasipriešinimas iš pradžių vadinosi Ginkluotos kovos sąjunga, o nuo 1942 m. – Armija Krajova.

Vilniuje taip pat veikė lenkų pogrindis, o jo priešakyje buvo vadinamoji Lenkijos Delegatūra, vadovaujama buvusio Žygimanto Augusto gimnazijos direktoriaus, filosofijos daktaro Zygmunto Fedorowicziaus, kuris Vilniuje gyveno nuo 1914 m. Jis buvo vienas iš 1920 m. spalį įkurtos vadinamos Vidurio Lietuvos parlamento lyderių, vykdžiusių Juzefo Pilsudskio vizijas įtraukti Lietuvą į jo išsvajotą ATR. 1944 m. NKVD buvo suimtas, ištremtas 10 metų, o grįžęs dirbo zoologu.

Taigi, Vilniuje pradėjo veikti Delegatūrai pavaldi AK, kuriai iš pradžių buvo keliami pasyvaus ginkluoto pasipriešinimo naciams uždaviniai („stovėti su ginklu prie kojos“), o 1943 – ųjų pavasarį pasikeitus padėčiai Rytų fronte, – ruoštis Vilniaus krašto reokupacijai. Artėjo Vilniaus krašto likimo momentas, ir tai skatino lenkus stiprinti pozicijas šiame krašte. Praradę jį 1939 – ųjų rudenį, lenkai tikėjosi, kad po karo rytiniai „kresai“ liks Lenkijos sudėtyje, ir tam buvo sumanyta panaudoti AK.

Norėdami parodyti pasauliui Vilniaus krašto priklausomybę Lenkijai, lenkai suplanavo ir vykdė operaciją „Aušros vartai“ (Ostra Brama) – kaip akcijos „Audra“ (Burza) dalį. Operacijos tikslas buvo AK pajėgomis išvyti iš Vilniaus vokiečių įgulą ir pasiskelbti miesto šeimininkais, dar prieš jį užimant Raudonajai armijai.

Vilniaus krašto istorijos tyrinėtojai pastebi, kad AK indėlis Vilniaus šturme buvo gana kuklus, kaip, beje, ir rajone veikusių sovietinių partizanų būrių – Vilniaus brigados, vadovaujamos 1942 m. į Lietuvą permesto aktyvaus komunistinio veikėjo Marijono Miceikos, ir Trakų brigados, vadovaujamos Rūdininkų girioje veikusio partinio aktyvisto Teofilio Mončiunsko. Visi operacijos „Aušros vartai“ daliniai – iki 12500 karių – nespėjo atvykti į Vilniaus miesto šturmą, o dalis nepakluso įsakymui, nes nenorėjo susitikti su Raudonąja armija dėl savo santykių su raudonaisiais partizanais.

Operacijos vadu buvo paskirtas Aleksanderas Krzyzanowskis, slapyvardžiu „Vilkas“. Jos tikslas buvo užimti Vilnių ir sutiktai Raudonajai armijai prisistatyti jo naujais šeimininkais (apie 500 vermachto karių kartu su civiline valdžia ir vietine policija bei daugeliu gyventojų paliko miestą). Tiesa, likę vokiečiai vykdė Adolfo Hitlerio slaptą 1944 m. kovo 8 d. pasirašytą nurodymą kurti pasipriešinimo sovietams punktus – vadinamas „Įtvirtintas vietoves“ („Festen Plätze“; pagal fronto liniją nuo Odesos iki Leningrado), bet naktį iš liepos 9 į 10 buvo priversti apleisti vadavietę prie Misionierių vienuolyno, kol galų gale A. Hitleris generolui feldmaršalui Walteriui Modeliui leido palikti Vilnių ir trauktis link Gilužio ežero.

Lenkai kelis kartus atakavo vokiečius, bet didžiausias jų susidūrimais su nuo Raudonosios armijos bėgančiais naciais vyko ties Kriaučiūnais. Jo metu žuvo apie 80 lenkų ir maždaug tiek pat vokiečių. Kriaučiūnuose stovi paminklas žuvusiems AK kariams, prie kurio kasmet liepos 13 d. Vilniaus rajono savivaldybės iniciatyva pagerbiami žuvusieji ir visa AK.

Taigi, Armijai Krajovai Vilniaus operacija iš esmės nepavyko. Savo misijos – užimti Vilnių prieš Raudonąją armiją – ji neįvykdė, nors ir pasikliovė jos grėsmingu artėjimu. Vadovavimas daliniams, jų organizacija ir disciplina pasirodė niekam tikę. Miesto mūšiuose AK partizanai kovėsi kartu su sovietiniais kariais, o mūšiams pasibaigus vyravo trapi ir nepatikli draugystė. Liepos 13 d. net du kartus Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Lenkijos vėliava, tačiau abu kartus ji buvo pakeista sovietine, o po antrojo pakeitimo prie vėliavos pastatyta sargyba.

Operacijai vadovavę AK vadai, prisidengiant surengtomis derybomis, buvo suimti NKVD ir ištremti į SSRS gilumą. Didesnė dalis operacijoje dalyvavusių AK dalinių, mėginančių pasitraukti į Lenkijos teritoriją, Rūdininkų girioje buvo NKVD apsupta ir nuginkluota. Tik nedidelėm grupelėm pavyko pasitraukti ir tęsti kovą.

Pasibaigus mūšiams Vilniuje buvo likę apie 100000 gyventojų, daugiausiai lenkų tautybės. Žydų bendruomenė nacių buvo sunaikinta, o daugelis vietos lenkų tuoj po karo buvo priversti išsikelti į naujai apibrėžtą Lenkiją. Miestą užpildė daugiausia kolaboruojančių su sovietais lietuvių ir rusų tautybės atvykėliai naujakuriai, su miestu neturėję nieko bendro. Vilnius prarado savo istoriją, Šiaurės Atėnų specifiką, savo dvasią. Nacių ir sovietų okupacijos, prie kurių visaip nevykusiai savo veiksmus derino ir AK, pavertė Lietuvos sostinę internacionaliniu sąvartynu ir ideologiniu okupantų forpostu.

Rinkinyje „Armija Krajova Lietuvoje“ randame ir lenkų istoriko Zdzislawo A. Siemaszkos straipsnį „Vilniškė AK ir vokiečiai“, kurį aptaria pedagogas ir istorikas Juozas Lebionka savo komentare „Ar vilniškė AK tikrai kovojo antihitlerines koalicijos pusėje?“.  Jame nagrinėjamos AK kolaboravimo su naciais ir sovietais aplinkybės ir daroma išvada, kad taip karinė lenkų organizacija siekė dviejų tikslų: vėl atplėšti Vilnių ir Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir prijungti juos prie Lenkijos; „išvalyti“ tą kraštą nuo lietuvių, t.y. juos iš čia išvaryti bei fiziškai išnaikinti.

Šiuos tikslus galima įvardinti ir kitais žodžiais, ginčytis apskritai apie AK vaidmenį, tačiau mums svarbu atsakyti ir į tokį po 70 metų užduodamą klausimą: ar šie uždaviniai, tarsi neblėstantis ir lenkų radikalų pakurstomas nesantaikos žaizdras, neaktualūs ir šiandien, kai jų lyderių atlapuose plazdena Georgijaus juostelės, taikliai dar vadinamos Kolorado vabalo ženklais?

Straipsnis skelbtas https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-kaip-sovietai-ir-armija-krajova-vilniu-vadavo.d?id=65266680

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra