Česlovas Iškauskas. Atsiskyrusioji LKP: ar išmuš jos valanda?

Autorius: Data: 2019-12-15 , 16:23 Spausdinti

Česlovas Iškauskas. Atsiskyrusioji LKP: ar išmuš jos valanda?

Česlovas Iškauskas. lt.vikipedia.org nuotr.

Česlovas IŠKAUSKAS, www.iskauskas.lt

Artėjant Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimo nuo SSKP 30-mečiui, pasigirsta ir nuožmios kritikos šiai su „kagėbė“ glaudžiai susijusiai organizacijai, ir ilgesingų trelių, šlovinančių ją ir liejančių graudžias ašaras dėl jos išnykimo iš politinės arenos. Vienas garbus ekonomikos profesorius savo veidaknygės paskyroje sakosi išlenksiąs taurelę už numirėlę, bet kokiame nors rūsyje, nes skundžiasi, girdi, kad dabar LKP netoleruojama…

Akivaizdu, kad savo komunistinės praeities ilgisi tie, kas tuomet buvo „prie lovio“, priklausė visagalei partinei nomenklatūrai ir vartėsi taukuose, gyvendami ištaiginguose, išskirtiniuose, visa ko aprūpintuose miestų rajonuose, medžiojo savo miškų plotuose, gėrė tik konjaką ir šlamštė juodą ikrą. Gal šiek tiek sutirštinu spalvas, bet toks šios kompartijos įvaizdis liko iki šių dienų. Žinoma, ne visi naudojosi išskirtinėmis privilegijomis, buvo daug partijos narių, priimtų tik dėl skaičiaus, dėl masiškumo, suviliotų visokiais pažadais ir pertekliniu gyvenimu, klasta įtrauktų į nusikalstamą komunistinę veiklą.

Komunistų viliojimo menas

 

Šių eilučių autorių, vos baigusį studijas, taip pat pasigavo seni kompartijos vilkai. Jaunam specialistui, vos atėjusiam į Lietuvos radiją, jeigu jis įstos į „šlovingąją“ tada dar SSKP, buvo žadama viskas – karjera, atlyginimas, greita eilė butui, nes juk jauna šeima nuomoja kambarį pas alkoholikus, lengvai gaunami talonai šaldytuvui ir automobiliui, daug kitų gėrybių. Dabar tas pažadukas, kaip profesorius besiilgintis senų laikų (buvęs redakcijos vadovo pavaduotojas; visų jų pavardžių neminiu sąmoningai), taip pat žada pakelti už LKP „briaunuotą stiklinę“ karčiosios…

Iš visų tų gausių pažadų išsipildė tik vienas – trijų asmenų šeima gavo kambarėlį bendrabutyje. Karjera? Taip ir likau redaktoriumi, žurnalistu ir, 1992 m. rudenį rinkimus laimėjus LDDP, kitų metų pavasarį buvau išgrūstas iš TVR, nes, girdi, savo laidoje kalbinau prof. V. Landsbergį, rengiau interviu su buvusia A. Smetonos šeimininke, važinėjau į Čečėniją ir kalbinau Dž. Dudajevą ir t.t., ir pan. Vėlgi neminiu pavardžių tų ano meto TVR vadovų, kurie pasakė tiesiai šviesiai: nereikia tavo laidų, tad ir tavęs nereikia…

Gerokai prieš tai, berods, tų pačių 1989 m. pabaigoje, pradėjęs rašyti komentarus tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, viešai atsižegnojau kompartijos, kaip „supuvusio represinio relikto“. Viename savo interviu su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. M. Brazausku (jis buvo parengtas sovietiniams baudėjams jau užgrobus TVR pastatus ir televizijai įsikūrus AT rūmuose) jo paklausiau: „Koks tolesnis Jūsų suplėkusios partijos likimas?“. Sekretorius pasipiktino tokiu klausimu, bet su jam būdingu atlaidumu vėliau to niekada nepriminė…

Suknelė pakeista, bet mergelė liko ta pati…

 

Taigi, prieš 30 metų, gruodžio 20 d., 20-ojo suvažiavimo metu 1033 prieš 160 balsų LKP atsiskyrė nuo SSKP, o dar beveik po metų, gruodžio 8 d., pakeitė pavadinimą į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Atsiskyrimo dienos vakarą tam nepritarę LKP nariai paskelbė liekantys ištikimi SSKP ir įkūrė LKP „ant SSKP platformos“, žmonių vaizdžiai pavadinti „platformininkais“ arba „burokevičininkais“. Po 1991 m. rugpjūčio pučo šie atskalūnai buvo uždrausti.

Bet „savarankiška“ LKP liko. Istorikas Algimantas Liekis savo apybraižoje „LKP agonijos kronika“ rašo, kad „Lietuvoje pirmoje iš okupuotųjų kraštų buvo pamėginta padaryti ne tokią kenksmingą ir kone „šventų švenčiausiąją“ Lietuvos partinę organizaciją, einančią kartu su lietuvių tauta ar bent jau nekovojančią prieš jos laisvės ir nepriklausomybės siekius“. Atsiskyrusios LKP geranoriškumą neva paryškino radikalus LKP „ant SSKP platformos“ pasirinkimas.

Garbus istorikas, deja, mus neseniai palikęs, savo analizėje tvirtina, kad komunistų partija, kokiu šventumu ji besidangstytų, nenusiplaus savo antitautinio pobūdžio, represinės paskirties ir sąsajų su KGB, kurie visi drauge po 1990 m. kovo 11 -osios priimto Nepriklausomybės akto stengėsi pasmaugti atsikūrusią jauną valstybę. Jau yra įrodyta, kad tiek pokario partizaninio judėjimo metu, tiek tremiant į lagerius Lietuvos žmones, tiek atstovaujant sovietinę valdžią, komunistų partija dirbo ranka rankon su KGB, vykdė Maskvos nurodymus ir lietuvių tautos genocidą.

„Įveikus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą ir po stalinizmo eros pabaigos KGB vaidmuo kiek pasikeitė, bet jis ir toliau turėjo stiprinti ir nuo „grėsmių“ saugoti sovietinį režimą. Todėl pagrindinės vykdomos funkcijos liko tos pačios – užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų veikla („kontržvalgyba“) ir kova su „nacionalizmu ir antisovietine veikla“, rašė istorikas Tomas Vaisieta. KGB dešinioji ranka, o kartais ir vadovaujanti, buvo komunistų partija. Tai buvo po visas įmones ir organizacijas išsikerojusi hidra, kuri represinėms struktūroms užtikrino laisvą veiklą ir teikė visokeriopą pagalbą, užgniaužiant tautinio pasipriešinimo recidyvus.

Publicistas Algimantas Zolubas mano kitaip: būtent LKP buvo represijų užsakovė, kitaip tariant, „kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai“. Štai kodėl prieš pusantrų metų Seime įregistruotas įstatymas dėl LKP įvardijimo nusikalstama organizacija, kaip pernai rugpjūtį pareiškė Vilniaus forumas, turi būti rimtai svarstomas.

Ar atgis LKP?

 

Dar 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos AT nutarimu buvo uždrausta LKP „ant SSKP platformos“, o atsiskyrusioji LKP apsimetė tautos atstove, burkavo su Sąjūdžiu ir iki šiol liko neįvertinta. „Ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990 m. kovo 11 d. formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu“, – pastebi A. Zolubas, reikalaujantis „antrojo Niurnbergo“ šiai nusikalstamai represinei organizacijai pasmerkti ir nuteisti.

Bet atvirkščiai: yra jėgų, kurios nuolat ragina legalizuoti komunistų partiją, ir ne bet kurią, o aną – „ant SSKP platformos“. Negausi socialistų partija (jai vadovavo Algirdas Paleckis) 2001 m. rugsėjo mėnesį viešai kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos vadovus ir tuomet valdžiusią socialdemokratų ir socialliberalų daugumą, ragindama legalizuoti komunistų partiją arba kreiptis dėl jos uždraudimo teisėtumo į Konstitucinį Teismą, nes, girdi, tas uždraudimas yra “teisiniu požiūriu įstatymiškai neteisėtas, o politiniu – antidemokratiškas aktas”.

Įstatymų leidėjai nesiryžo revizuoti 1991 m. teisės akto, bet tik viena kita rezoliucija (pavyzdžiui, Seimo priimta 2017 m. birželio 27 d.) įvertino, jog „Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai (paryškinta Č.I.) yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“. Taigi, galimai…

Nesant aiškiai apibrėžtos ir vienareikšmės teisinės pozicijos prieš 30 metų atsiskyrusios ir taip prie tautinio Atgimimo prisitaikiusios LKP atžvilgiu, visokie jos simpatikai ir šiandien kelia galvas, giria ir ilgisi savo komunistinės praeities. Jie jaučia, kad galbūt jų šlovės valanda dar išmuš.

O gal tikrai?

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra