Pagrindinis puslapis Aktualioji publicistika Caro laikais nukentėję giminaičiai

Caro laikais nukentėję giminaičiai

Sovietų ir vokiečių okupacijų metais nukentėjusių Lietuvos piliečių temai nagrinėti skirta nemažai leidinių, sudaryti įvairūs tremtinių, kalinių, žuvusiųjų sąrašai. Carinė okupacija buvo daug ilgesnė.
 
Nors carinės bausmės buvo nepalyginti švelnesnės ir civilizuotesnės už stalinines, žuvusių, nuteistų, ištremtų ar kitaip tuo metu nukentėjusių taip pat buvo nemažai, ypač 1794, 1831, 1863 m. sukilimų, 1864–1904 m. spaudos draudimo bei 1905–1906 m. revoliucijos metais. Tačiau sudarytas tik nukentėjusių knygnešių ir daraktorių sąvadas. Kitų tais laikais nukentėjusių Lietuvos žmonių sąrašų kol kas, kiek žinau, nėra. Tai nearti dirvonai mūsų istorikams. Drįstu pateikti trupinėlį žinių apie tais laikais nukentėjusius Aldonos Čaikauskaitės-Riškuvienės giminaičius, kurias sulesiojau rinkdamas medžiagą jos giminės istorijai. Kai ką apie juos sužinojau iš dabar jau mirusių jos tėvų ir senelių, kai ką paėmiau iš enciklopedinių leidinių, kai ką aptikau Lietuvos valstybės istorijos archyve, tačiau daugiausia duomenų radau Kauno apskrities archyvo fonduose.
 
Suradau 13 nuo caro valdžios nukentėjusių jos giminaičių. Vienas nukentėjo dėl 1831 metų sukilimo, septyni už dalyvavimą 1863 metų sukilime, vienas už tautinę veiklą, vienas už knygnešystę, du už tai, kad atsisakė priimti stačiatikių tikybą, ir vienas už dalyvavimą 1905 m. riaušėse.
 
1. Aldonos proprosenelio Andriaus-Saturnino pusbrolis, „Inkaro“ herbo bajoras Juozapas Kenstavičius, Stanislovo s. (1782, Tryškiai–1854, Buska), buvo apskųstas dalyvavęs 1831 m. sukilime, dėl to jo dvarui buvo uždėtas areštas. Nurodyta, kad dvaras buvo Šiaulių apskrityje. Veikiausiai tai Graužų-Amalių bajorkiemis, turėjęs tik 36 dešimtines žemės ir 4 dešimtines miško [1] (dešimtinė lygi 1,0925 ha). Nustačius, kad tuo metu jis tarnavo Lenkijos karalystės armijoje, 1836 m. rugpjūčio 28 d. Gubernijos valdybos teikimu Karo gubernatorius 1836 m. spalio 15 d. dvaro areštą atšaukė [2]. Faktiškai jis nenukentėjo, tik patyrė šiokių tokių nepatogumų. Apie jį rašau dėl dviejų priežasčių. Pirma – norėdamas parodyti, kad apkaltinti caro laikais buvo ir išteisinami, ko negalėjo būti Stalino laikais. Antra – dėl spalvingos jo biografijos, kurią trumpai aprašysiu. Matyt, buvo pamokytas, kadangi iki 1805 m. dirbo Raseinių miesto teismo sekretoriumi. 1807 m. įstojo į Napoleono paskelbtos Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės I ulonų pulką, tapo poručiku ir dalyvavo 1808 m. Ispanijos kampanijoje, 1809 m. balandžio 10–liepos 6 d. pergalinguose mūšiuose Austrijoje, 1810–1811 m. vėl kovojo Ispanijoje, 1812 m. dalyvavo nesėkmingame Napoleono žygyje į Rusiją. 1813 m. kovėsi Vokietijoje, tikėtina, kad 1813 m. spalio 16–19 d. dalyvavo Napoleono skaudžiai pralaimėtame Tautų mūšyje prie Leipcigo. Už mūšius Olandijoje 1814 m. apdovanotas Susivienijimo (de la Reunions) kryžiumi. Po Napoleono žlugimo tarnavo 1815 m. įkurtos, iki 1863 m. egzistavusios ir šiokią tokią autonomiją turėjusios Lenkijos karalystės kariuomenėje. 1815 m. paskirtas 2-os klasės poručiku III šaulių kavalerijos gvardijos pulke. Dėl sužeidimų pablogėjus sveikatai 1817 m. paskirtas to pulko inspektoriumi, 1824 m. – gvardijos štabo inspektoriumi, o 1829 m. – II pėstininkų divizijos inspektoriumi. Išėjęs į atsargą apsigyveno savo bajorkiemyje Buskoje (netoli Lvovo) [3].
 
2. Senelės Stanislavos RadvilavičiūtėsČaikauskienės sesers Onos uošvis bajoras Jonas Danilevičius, Jono sūnus, gimė apie 1840 m. Kukiuose-Petreliuose (Židikų valsčius), kur turėjo 54,5 dešimtinių dvarelį [1]. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime kurį laiką sėdėjo kalėjime.
 
3. Jos prosenelio Juozapo Radvilavičiaus, Gaudento s., antros eilės pusbrolis bajoras Jonas Radvilavičius, Kajetono s., gimė 1836 m. gegužės 16 d. Dapšiuose (Židikų v.). Jo dukters Teklės Radvilavičiūtės-Sudavičienės (1863–1954), 1863 m. paveldėjusios 52 dešimtinių tėvo dvarelį Dapšiuose [1], pasakojimu, jos tėvas žuvo 1863 m. savo namuose. Iš tiesų, tai tik perpasakojimai, kadangi ji gimė po tėvo mirties. Yra dokumentinių duomenų, kad Jonas Radvilavičius 1863 m. buvo areštuotas [4], tačiau gali būti, kad tai kitas Jonas Radvilavičius.
 
4. Proprosenelis „Inkaro“ herbo bajoras Andrius-Saturninas Kenstavičius, Andriaus s. (g. 1820 m. gruodžio 2 d.), dalyvavo 1863 m. sukilime. Dėl to Kauno gubernijos valdyba 1864 m. kovo 31 d. pradėjo bylą dėl jo turto konfiskavimo, o 1864 m. balandžio 15 d. nusprendė turtą konfiskuoti [5]. Paprastai konfiskuodavo tik suimtų ir nuteistų bei žuvusių sukilėlių turtą. Turbūt jis žuvo sukilimo metu, kadangi neišliko jokių žinių apie tolesnį jo gyvenimą, mirties vietą ir laiką. Jo Pikeliuose (Židikų v.) apie 1850 m. gimęs vienintelis sūnus Cezaris į Kenstavičių, kurie bajorais buvo pripažinti 1800 m. spalio 13 d., o gimus naujiems giminės atstovams bajorystė pakartotinai patvirtinta 1832 m. lapkričio 3, 1841 m. rugsėjo 18, 1847 m. birželio 30, 1869 m. gegužės 22 ir 1886 m. vasario 25 d., genealoginę lentelę neįrašytas [6].
 
5. Vyriausias Andriaus-Saturnino brolis Lambertas-Klemensas (g. 1815 m. lapkričio 26 d.) į tą pačią genealoginę lentelę [6] įtrauktas, tačiau ten parašyta, kad iš jo atimta bajorystė, tik nepaaiškinta dėl ko. Tikėtina, kad taip pat dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime. Galbūt jis taip pat buvo nuteistas, o jo turtas buvo konfiskuotas, tačiau duomenų apie tai nesuradau.
 
6. Proprosenelio Vincento-Antano Tautavičiaus pusbrolis, „Vanago“ herbo bajoras Domininkas Tautavičius, Andriaus s. (g. 1813 m. balandžio 12 d.), gyveno Raseinių apskrityje. Dėl dalyvavimo sukilime 1863 m. liepos 24 d. buvo sekvestruotas jo turtas [7].
 
7. Prosenelio Silvijono-Tomo Tautavičiaus, Vincento-Antano s., antros eilės pusbrolis, „Vadvičiaus“ herbo bajoras Vladislovas-Konstantinas Mongirdas, Dionizo-Prano s. (g. 1834 m. vasario 21 d.), buvo Linkuvos vikaras. Dėl to, kad bažnyčioje 1863 m. skaitė Lietuvos revoliucinio komiteto lietuvišką atsišaukimą, raginantį valstiečius prisidėti prie sukilimo, 1863 m. spalio 11 d. buvo suimtas [8], 1864 m. liepos 25 d. jo Telšių apskrityje turėtas turtas sekvestruotas [9]. 1865 m. liepos 24 d. jis mirė Kauno kalėjime [10].
 
8. Proprosenelės Benediktos-Juzefos Tautavičienės-Mongirdaitės trečios eilės pusbrolio Vincento-Kazimiero antroji žmona Michalina Mongirdienė, Domininko d. (g.~1820 m.), valdė 1861 dešimtinių žemės ir 257 dešimtines miško turėjusį Mišučių dvarą Kartenos valsčiuje. Telšių apskrities Tardymo komisija dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime (turbūt dėl sukilėlių rėmimo) jai iškėlė bylą, kurią 1864 m. rugpjūčio 1 d. persiuntė Kauno gubernijos Politinių bylų tardymo komisijai [11]. Ką ta komisija nusprendė, nežinia.
 
9. Michalinos Mongirdienės anūkas Vladislovas-Juozas Mongirdas, Jono-Viktoro-Benedikto s. (1877-05-14, Mišučiai–1960-01-23, Kėdainiai), 1896 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, tačiau jį baigė tik 1906 m., kadangi per tą laiką už tautinę veiklą buvo du kartus ištremtas – į Armavirą Šiaurės Kaukaze 2 metams ir į Tomską Sibire. Į Armavirą tremtas už tai, kad atostogų metu 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, kartu su E. Empacheriu, Gabaliu, Stanislava Jakševičiūte, Augustinu Janulaičiu, F. Jonušiu, Jadvyga Juškyte, Stanislovu Kuizinu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Liudu Vaineikiu, Povilu Višinskiu ir Žalnieriukynu surengė pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį – Juozo Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ ir jame vaidino. Priklausė A. Janulaičio keliaujančių artistų grupei. Apuoko slapyvardžiu bendradarbiavo „Darbininkų balse“ ir „Varpe“, parašė vaizdelių ir eilėraščių, smerkiančių politinę ir socialinę priespaudą, dramą „Kovoje už laisvę“ (1904). Su J. Biliūnu ir A. Janulaičiu parengė straipsnių rinkinį „Kaimiečių kovos su ponais“ (1905) [12]. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1919 m. vasario 9 d. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo gydytoju, 1922 m. sausio 6 d. pakeltas į kapitonus, 1922 m. balandžio 25 d. paleistas į atsargą [13]. Beje, tremtyje Sibire jam teko pabuvoti dar kartą, tačiau daug ilgiau. 1941 m. birželio 14 d. iš Aukštadvario dvaro (Trakų r.), kurį gavo kraičio 1907 m. vedęs bajorę Eleną Malevskytę, buvo ištremtas į Slavgorodą Altajaus krašte, o paleistas tik 1957 m. balandžio 4 d. [14].
 
10. Senelio Stepono Tautavičiaus trečios eilės pusbrolis bajoras Feliksas Tautavičius, Konstantino-Florijono s. (1859-05-11, Užlaukiai–1944, Dirvonėliai), įrašytas į Kauno karo muziejaus įžymiausių Knygnešių sienelę. Sienelėje jis įvardintas ūkininku, kadangi Nepriklausomoje Lietuvoje luomai buvo panaikinti. Už uždraustų lietuviškų knygų platinimą 1894 m. areštuotas ir ištremtas į Jekaterinoslavo gubernijos Jurjevkos miestelį, kur dirbo anglių kasyklose, į Lietuvą grįžo tik Pirmojo pasaulinio karo metais [15].
 
11. Aldonos senelis, „Vanago“ herbo bajoras Steponas Tautavičius, Silvijono-Tomo s. (1872-08-19, Nirtaičiai–1939, Minskas ?), gyveno Skirjočiuose, savo tėvo dvarelyje, turėjo 68 dešimtines žemės ir 18 dešimtinių miško [1] ir dirbo apie 3 km į šiaurės rytus nuo Skirjočių esančioje Radviliškio geležinkelio stotyje. 1894 m. caro valdžios nutarimu Lietuvoje, visame Šiaurės vakarų krašte bei centrinėse Rusijos gubernijose valdiškoje tarnyboje galėjo dirbti tik stačiatikiai. Kadangi jis atsisakė priimti stačiatikių tikėjimą, buvo atleistas iš tarnybos Radviliškio geležinkelyje. Apie 1898 m. išvyko į Baškiriją, kur 1898–1920 m. dirbo Kliučerevo stotelės, netoli Ufos, viršininku. 1920 m. bolševikams užėmus Ufą, buvo suimtas ir prapuolė be žinios. Žmona Sofija Narkevičiūtė (1893-03-27, Šeduva–1973-02-07, Kaunas) ir duktė Viktorija (1913-09-14, Ufa–1985-11-24, Kaunas), 1921 m. grįžusios į Lietuvą, ne kartą jo ieškojo per Raudonąjį Kryžių, bet sovietinis Raudonasis Kryžius tylėjo. 1940 m. bolševikams užėmus Lietuva, Aldonos motina Viktorija Tautavičiūtė-Čaikauskienė gavo pranešimą, kad jos tėvas mirė 1939 m. Minske. Tačiau labiau tikėtina, kad jį sušaudė dar 1920 m. Ufoje.
 
Kiti du caro laikais nukentėję Aldonos giminaičiai priklausė miestiečių luomui.
 
12. Prosenelis Valerijonas Narkevičius (1860, Radviliškis–1931, Kaunas) darbo Radviliškio stotyje neteko dėl tos pačios priežasties kaip ir jo būsimasis žentas Steponas Tautavičius. 1898 m. jis į Baškiriją išvyko su žmona Marcijona Baltraitytė (1863, Butėnai–1953-09-05, Kaunas) ir dviem mažais – jau minėta dukterimi Sofija ir 1895 m. gimusiu sūnumi Bronislovu. 1898–1920 m. dirbo Bielaja geležinkelio stoties prie Ufos viršininku. Ufoje gimė dar du sūnūs. 1900 m. gimusį ir Ufos geležinkelio stotyje telegrafistu dirbusį Stanislovą 1920 m. nušovė raudonarmiečiai. 1902 m. gegužės 2 d. gimęs Antanas 1920 m. taip pat prapuolė, tikėtina, kad jį nužudė tie patys „draugai“. Valerijoną buvo suėmę kelis kartus, tačiau patardę paleisdavo, gal dėl to, kad jam jau buvo 60 metų. 1921 m. jis su žmona, likusiu gyvu sūnumi Bronislovu, vyro nesurandančia dukterimi Sofija ir anūke Viktorija išvyko į Lietuvą.
 
13. Senelės Sofijos Narkevičiūtės-Tautavičienės antras vyras Edmundas Paškevičius, Petro s. (1879-09-08–1959-09-11, Kaunas) dėl dalyvavimo studentų riaušėse 1905 m. buvo pašalintas iš Maskvos universiteto Teisių fakulteto trečio kurso. Atsidūrė Belovežo girioje, kur dirbo stumbryno prižiūrėtoju. Jo iš ten atsivežti stumbro ragai ir dabar yra mūsų bute. 1914 m. buvo mobilizuotas į caro kariuomenę, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Čia dera pažymėti vieną etinį aspektą. Nors jis buvo nukentėjęs nuo caro valdžios, praradęs teisę baigti aukštąjį mokslą, karinės priesaikos laikėsi iki galo. Iš kariuomenės nepasitraukė jai pralaimint, karinę tarnybą baigė paskutinėje Rusijos Krymo armijoje, vadovaujamoje generolo P. Vrangelio. 1920 m. lapkričio 7–17 d. M. Frunzei sutriuškinus Vrangelio armiją, Paškevičius kartu su 80 000 baltagvardiečių ir civilių pabėgėlių Prancūzijos laivais pasitraukė į Turkiją. Beje, vokiečių kilmės liuteronas baronas Petras Vrangelis, Nikalojaus sūnus, gimė Zarasuose 1878 m. rugpjūčio 15 d. (metais vyresnis už E. Paškevičių, kuris taip pat buvo liuteronas). Galbūt jie kartu studijavo Maskvos universitete. Į Lietuvą negalėjo grįžti ištisus metus, kadangi kol Konstantinopolyje nebuvo Lietuvos atstovo, negalėjo gauti vizų. 1921 m. gruodžio 20 d. grįžo į Lietuvą. Nuo 1922 m. liepos 15 d. laikinai ėjo A. Panemunėje buvusio 5-to DLK Kęstučio pėstininkų pulko 3-ičios kuopos vado pareigas. 1924 m. sausio 8 d. paleistas į atsargą turėdamas kapitono laipsnį. Po to, kaip labai gerai mokantis vokiečių kalbą, kurį laiką tarnavo pasienio kariuomenėje Pagėgiuose. Po to dirbo notaru 1924–1939 m. Kaune, 1939–1940 m Molėtuose, 1940–1941 m. Vilniuje.
 
Stebina tai, kad vienuolika su caro valdžia konfrontavusių ir nuo jos nukentėjusių jos giminaičių buvo bajorai, tik du priklausė miestiečių luomui ir nebuvo nei vieno valstiečio. Iki tol bajorus laikiau tik lietuvių tautos lenkintojais.
 
Galbūt kai kam tas rašinėlis atrodys neįdomus ir nereikalingas, tačiau tikiuosi, kad kai ką jis sudomins ir paskatins susidomėti protėvių, kartu ir Lietuvos istorija.
 
Šaltiniai:
 
1. Aльфавитный список землевладельцев Ковенской губернии по 1-е сентября 1881 года, Издание Ковенского статистического комитета, 1882.
2. Cписки участников восстаний 1831–1836 г.г. (Д–Л). Kauno apskrities archyvas, F. I–50, Ap. 3, B. 1, L. 385.
3. Uruski S.H. Rodzina, Herbarz szlachty Polskiej, T VI, Warszawa, 1909, s. 294–295.
4. KAA, F. I–50, Ap. 3, B. 163, L. 20.
5. KAA, F. I–50, Ap. 3, B. 336, L. 11.
6. Родословная рода Кенстовичей, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 391, Ap. 8, B. 2570, L. 37, 37 v, 38 ir 38 v.
7. KAA, F. I–50, Ap. 3, B. 46, L. 153.
8. KAA, F. I–50, Ap. 3, B. 340, L. 19.
9. KAA, F. I–50, Ap. 3, B. 46, L. 108.
10. Lietuvių enciklopedija, t. 16, Bostonas, 1958, p. 244.
11. KAA, F. I–50, Ap. 3, B. 422, L. 9.
12. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2, Vilnius, 1968, p. 630.
13. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 5, Vilnius, 2005, p. 275.
14. Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941, t. 1, Vilnius, 1999, p. 580.
15. Kaluškevičius B. ir Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904, Vilnius, 2004, p. 483.
 
Nuotraukose:
 
1. Vadvičius
2. Vanagas
3. Inkaras
 
Voruta. – 2010, bal. 10, nr. 7 (697), p. 14.

Naujienos iš interneto