Č. Iškauskas. Vidurio Lietuva: lenkų okupacijos aidai…

Autorius: Data: 2012-01-09, 16:14 Spausdinti

Č. Iškauskas. Vidurio Lietuva: lenkų okupacijos aidai…

Česlovas IŠKAUSKAS

Jau ne kartą tvirtinome, kad savo krašto istorijos pažinimas yra tas skiedinys, kuris sutvirtina valstybės ateities pamatus, padeda atskirti grūdus nuo pelų, įžiebia patriotizmo kibirkštį.

Vargu ar kam reikia sakyti, kad šiame paviršutiniškumo amžiuje dominuoja abejingumo savo istorijai mada, nuodingas kosmopolitizmo virusas, paverčiantis tautą beforme mase ir stumiantis ant išnykimo bedugnės.

Kita vertus, nereikia vengti priminti pačių sunkiausių Lietuvai istorijos periodų, koks buvo, pavyzdžiui, painus 1918-1922 m. ar dar platesnis laikotarpis. Gal kai kas ims tvirtinti, kad šitaip norima sukiršinti tautas ir etnines grupes, bet juk tų visiems žinomų ir primirštų faktų bei situacijos dėlionė niekaip nesusijusi su nacionalinės nesantaikos kurstymu. Tai tiesiog istorinė tiesa, skirta tam, kad nepasikartotų juodžiausi jos puslapiai.

Ką esate girdėję apie Vidurio Lietuvą? Geografiniu požiūriu tai aukštu urbanizacijos ir žemės ūkio lygiu išsiskirianti Lietuvos teritorija Vidurio žemumoje tarp Jonavos, Prienų, Kaišiadorių, Raseinių rajonų. Jos centras – Kaunas, kadaise apie du dešimtmečius – laikinoji Lietuvos sostinė.

Bet lenkiškoji Vidurio Lietuvos („Litwa Srodkowa“) versija – visai kas kita. Ji pirmiausiai turbūt atsirado generolo Jusefo Pilsudskio, sumaniusio atkurti Abiejų Tautų Respubliką (ATR) 1772 m. jos sienų ribose, galvoje. Filosofinių svaičiojimų kupinas „strategas“ Josefas Pilsudskis siekė sukurti Tarpjūrio valstybių federaciją principu „nuo jūros iki jūros“, kaip atsvarą Rusijos ir Vokietijos galiai. Jis pakvietė įeiti į jos sudėtį Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją ir Čekoslovakiją. Tai buvo lyg vėliau J. Stalino sugalvotos Slavų konfederacijos analogas (apskritai lenkų agresyvios idėjos buvo sėkmingai perimtos stalinistų). Generolas 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, kuri vadovautų bendrai Lenkijos ir Lietuvos valstybei.

Ši fiktyvi idėja Lietuvai ant durtuvų buvo pateikta po to, kai Lucjanas Želigovskis, pamynęs 1920 10 07 pasirašytą Suvalkų sutartį, neva neklausydamas Varšuvos, apėjęs demarkacinę liniją, likus parai iki sutarties įsigaliojimo spalio 10 d. 12 val., užėmė Vilnių, o paskui ir visą Vilniaus kraštą. Vienu metu jis net buvo netoli Ukmergės, žygiavo Kėdainių ir Jonavos kryptimi.

Tariamai Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas generolas nepaprastai skubėjo: jau spalio 12 d. jis paskelbia įkuriąs Vidurio Lietuvos valstybę – visą okupuotą rytinę Lietuvos teritoriją nuo Daugpilio Nemunu beveik iki Gardino. Užimtos Ašmenos, Breslaujos, Švenčionių, Vilniaus apskritys ir dalis Trakų apskrities sudarė iš viso 13 014 kv. km, kur gyveno beveik pusė milijono gyventojų (1940 11 06 Lietuvai buvo gražinta tik 9 546 kv. km, bet gyventojų skaičius joje – daugiausiai dėl čia atsikėlusių lenkų – per du dešimtmečius buvo išaugęs iki 565 400).

Istorikas Alvydas Butkus savo 2008 m. išleistoje studijoje „Baltiškos impresijos“ rašė apie tai, kuo gi Varšuva motyvavo Vidurio Lietuvos sudarymą. Be žeminančios leksikos (L. Želigovskis Vilnių esą išvadavo iš „klumpėtų chamų litvinų“) ji skleidė J. Stalino propagandos, platintos prieš II Pasaulinį karą, vertas versijas: Vidurio Lietuvą buvo būtina paskelbti dar ir dėl galimo Sovietų Rusijos puolimo. Neva Lietuva 1920-ųjų vasarą nekliudomai praleido bolševikų kariuomenę iki Varšuvos, kur rugpjūtį ji buvo sumušta. Kita vertus, L. Želigovskis išgelbėjęs ir nuo „litvinų“ bei „žmudų“ (žemaičių), įsikūrusių Vakarų Lietuvoje, bet ir nuo bolševikinės Rusijos.

Jeigu būtų norėjęs, Lenkijos valstybės ir kariuomenės vadas maršalas J. Pilsudskis būtų atšaukęs L. Želigovskį iš Vidurio Lietuvos vadovo posto. Lietuva buvo net sutikusi pagal Tautų Sąjungos Tarybos pateiktą Hymanso planą surengti plebiscitą tam tikromis sąlygomis, kurių viena – atitraukti iš Lietuvos L. Želigovskio kariuomenę – privertė atšaukti šį pasiūlymą, ir 1922 01 13 taikinamoji procedūra lietuvių ir lenkų ginče buvo nutraukta, atšaukiant karinę kontrolės komisiją ir keičiant demarkacinę liniją.

Pastangos derybomis sureguliuoti konfliktą baigėsi po to, kai prieš tai, tų metų sausio 8 dieną, buvo surengti rinkimai į vadinamąjį Vidurio Lietuvos seimą. Apie juos savo dekretu 1921 11 30 paskelbė pats generolas L. Želigovskis. Viktoras Biržiška 1936 m. Kaune išleistoje savo atsiminimų knygoje „Neužgijusios žaizdos“ apie padėtį Vilniaus krašte vaizdžiai rašė, kaip lietuviai, baltarusiai ir žydai boikotavo šiuos rinkimus. Buvo aišku, kad „lenkai okupuotam kraštui nori suteikti išorinio teisėtumo žymių ir prieš Tautų Sąjungą bei Vakarus pavaizduoti, kaip „gelbsti išbadėjusius litvinus“ ir paverčia jų gyvenimą tikru roju žemėje“. V. Biržiška netgi cituoja vieną lenkų atsišaukimą, kuriame tvirtinama, kad būtent „broliai lenkai davė lietuviams liuosybę ir išvadavo juos iš Maskvos pančių“.

Tik po keleto dešimtmečių ši retorika atsinaujins iš Rytų, tačiau šiandien turime suprasti, kad pirmiausia ji nuskambėjo iš lenkų okupantų lūpų.

Rinkimuose dalyvavo apie 64,4 proc. rinkėjų (lietuvių – 8,2 proc., žydų – 15,3 proc., baltarusių – 41 proc.). Neliko abejonių, kad jie buvo suklastoti. Kaip rašo V. Biržiška, juose balsavo ištisi lenkų kariuomenės batalionai, traukiniais ir vežimais atvežti šimtai visai ne Vilniaus krašto gyventojų.

Iškart po rinkimų nutrūko Tautų Sąjungos tarpininkavimu vykusios derybos, o Lenkijos Seimas liovėsi dangstytis nepriklausomos Vidurio Lietuvos valstybės idėja ir 1922 03 24 ją oficialiai prijungė prie Lenkijos. Vienodinant Lenkijos administracinį pasiskirstymą, 1925 12 22 Vidurio Lietuva tapo eiline Lenkijos vaivadija. Vilniaus kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi buvo padalintas tarp trijų vaivadijų. Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. Iki pat 1938 m., kai, Vokietijai pradėjus agresiją Europoje, Lietuva buvo priversta užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, šis kraštas buvo okupuotas, net neužsimenant apie kažkada puoselėtą ATR idėją…

Prijungus Vidurio Lietuvos žemes prie Lenkijos, atsirado Vilniaus krašto arba „Wilenszcyzna“ pavadinimas. Lietuviai dar iki šių dienų vartoja pavadinimą „Vilnija“. Žinynuose rašoma, kad
1937 m., lenkų kontroliuojamais gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus krašte gyveno 194 679 žmonės, iš kurių 66 proc. buvo lenkai, 28 proc. – žydai, 3,8 proc. – rusai, 0,9 proc. – baltarusiai, tik 0,8 proc. – lietuviai. Nors apie 1930 m. Vilniaus krašte buvo apie 25 proc. lietuvių, 35 proc. lenkų, 15 proc. žydų, po 5 proc. rusų ir baltarusių.

Nuo pirmųjų Vilniaus krašto okupacijos dienų oficialia kalba tapo lenkų. Valstybine kalba ji oficialiai patvirtinta 1924 m. Nors Lenkijos įstatymai ir numatė tautinių mažumų teises, pavyzdžiui, lietuviškose mokyklose dėstyti gimtąja kalba, tačiau praktiškai tai nebuvo įgyvendinama. Nuo 1925 m. masiškai pradėtos uždarinėti ne lenkų privačios mokyklos. Kaip rašo V. Biržiška, jau 1920 m. pabaigoje pradėti suiminėti lietuvių mokytojai, skleidę lietuviškumo idėjas tarp jaunimo. Atviro teroro susilaukė lietuvių gimnazija Vilniuje, kur nemokantys lietuviškai vaikai ir sulenkėjusių šeimų mokiniai specialiose pirmuosiuose C klasėse buvo mokomi lietuviškai kalbėti ir rašyti. Po 1922 m., kai V. Biržiška ir dar 32 lietuviai už aktyvią lietuvišką veiklą buvo ištremti iš Vidurio Lietuvos į Kauną, šios klasės okupantų buvo uždarytos, o gimnazija buvo iš viso išmesta iš senų gražių rūmų tuometinėje Mickevičiaus g. 38.

Okupacinę lenkų politiką vadinamoje Vidurio Lietuvoje taikliai ironizavo buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje 1992-1996 m., teisininkas ir diplomatas Janas Widackis. Lenkiškame „The Newsweek“ žurnale praėjusio lapkričio pabaigoje jis pašiepė garsiąją užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio frazę, esą nežinąs faktų, kad lenkai būtų okupavę dalį Lietuvos, kaip Rusijos diplomatijos šefas Sergėjus Lavrovas tvirtino, jog neįžvelgiąs ir sovietinės Baltijos šalių okupacijos. Be to Radoslavas Sikorskis prieš pat rinkimus Lenkijoje padovanojo kelis šimtus litų tiems Vilniaus krašto tėvams, kurie leis savo atžalas į lenkiškas, o ne lietuviškų mokyklų pirmą klasę. „Kaip mes reaguotume, jei Vokietijos vyriausybė premijuotų tuos saleziečius, kurie leis savo vaikus į Opolės regiono vokiškas mokyklas?“, savo interviu retoriškai klausia diplomatas. Jis Vilniuje dar ir dabar girdėjęs, kaip lenkai patriotiškai gieda: „Ką iš mūsų prievarta paėmė, kardu atsiimsim!“ arba „Nemesim žemės, iš kurios kilo mūsų priedermės!“

Kas žino, gal kada nors, vykdant tokias okupanto priedermes, ir atgims neutraliu Vidurio Lietuvos pavadinimu pavadinta autonomija. Ir nemanau, kad pasaulis į tai labai jau sureaguotų…

A. Didžgalvio nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: Č. Iškauskas

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra