Buvome „apžaisti“

Autorius: Data: 2011-04-13, 10:31 Spausdinti

Živilė MAKAUSKIENĖ, Vilnius

„Jeigu šiandien tektų iš naujo spręsti, ar imtis veiksmų dėl dvikalbių vietovardžių lentelių Punsko valsčiuje – gerai apgalvočiau, ir greičiausiai mano atsakymas būtų „ne“, – sako Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas.

Jis teigia esąs labai nusivylęs, kad jo noras grąžinti mūsų kraštui baltiškąją istoriją išnaudojamas kaip koziris Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Ne kartą Lenkijos valdžios atstovai priekaištavo Vilniui, kad Lietuvoje gyvenanti lenkų mažuma negali naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kokias turi Lenkijos lietuviai. Visų pirma pirštu rodoma į Punsko valsčių, kuriame 2009-ųjų liepą senąsias vietovardžių lenteles pakeitė naujos, kuriose užrašai jau ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba.

Šį lietuvių kalbos žingsnį į viešąją erdvę netruko pastebėti Lenkijos žiniasklaida, ir jos susidomėjimas išliko po šiai dienai. Kai tik užsidega diskusijos dėl lenkiškų gatvių ir vietovardžių užrašų Vilniaus, Šalčininkų rajonuose ar dar kur nors kitur Lietuvoje, Lenkijos žiniasklaida rodo tas nelemtas Punsko valsčiaus kaimų lenteles, o Varšuvos politikai siunčia premjerą Andrių Kubilių „mokytis demokratijos“ į Punską. Priminkime, kad Lietuvos lenkų organizacijos reikalauja įteisinti dvikalbius vietovardžių ir gatvių užrašus tose vietovėse, kur lenkai sudaro žymų gyventojų skaičių.

„Galbūt buvau naivus, manydamas, kad šis klausimas nebus išnaudojamas propagandiškai, bet pasirodo, kad klydau“, – sako V. Liškauskas.

Punsko valsčiaus viršaitis pripažįsta, kad tai sudėtinga dilema. Natūralu, jog jis, kaip ir dauguma žmonių, nuoširdžiai norėjo, kad kaimo pavadinimas būtų užrašytas toks, koks jis yra iš tikrųjų. Buvo atlikta gyventojų apklausa, ir šiai iniciatyvai pritarė dauguma dalyvavusiųjų susirinkimuose.

Dabar apie tai klausiami žmonės atsako įvairiai.

„Gal ir nereikėjo mums tų dvikalbių lentelių. Nusibodo būti linksniuojamiems lenkų spaudoje, koks čia Punske lietuviams sukurtas „rojus“. Antai tuoj teks uždaryti paskutines lietuviškas mokyklas, nes Lenkijos vyriausybės skiriamų lėšų nepakanka joms išlaikyti“, – sako Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokytoja. Jai antrina ūkininkas: „Dar keliolika metų, ir mūsų krašto lietuvybė susives tik į tas lenteles.“

Kalbinti pašnekovai sielojasi dėl sparčiai vykstančios Lenkijos lietuvių asimiliacijos. Dėl mišrių vedybų, jaunosios kartos migracijos į Lenkijos gilumą, bet ir dėl ydingos valstybės politikos švietimo srityje – lietuviškų kaimo mokyklų likvidavimas yra viena pagrindinių lietuvių kalbos nykimo priežasčių.

Taip pat pašnekovai atkreipia dėmesį į tai, kad lenkai elgiasi nekorektiškai, mosuodami veidrodinio principo vėzdu: kaip lietuviai turi Punske, taip lenkai turi turėti Vilniuje. „Vilnius tai ne Punskas. Punskas tai maža pasienio gyvenvietė, Vilnius – tai valstybės sostinė. Nevalstybine kalba rašyti vietovardžius tektų žymioje Lietuvos dalyje ir pačiame jos lopšyje – Vilniuje, ir Vilniaus krašte, kuriame dar gyvai prisimenama tarpukariu vykdytą lenkinimą. O kad taip aplink Varšuvą gyventų vokiečiai ir reikalautų dvikalbių užrašų?“. „Suprantama, – sako pašnekovai, – tie lenkai nėra dėl to kalti, jiems būtina sukurti sąlygas, kad galėtų išlaikyti savo kalbą ir tautines tradicijas. Tačiau to krašto – ar Vilniaus, ar Šalčininkų rajonų – vietovardžiai yra būtent baltiški, jie atsirado žymiai anksčiau, nei ten pradėta kalbėti lenkiškai. Todėl jų „lenkinimas“ kaip tik būtų istorijos klastojimas“.

Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, komentuodama situaciją dėl dvikalbių Punsko valsčiaus kaimų lentelių, sako, kad vienoks ar kitoks sprendimas iš esmės nieko nekeistų.

„Buvome „apžaisti“, ir vargu ar galėjome to išvengti. Žmonės nelinkę mąstyti politiškai, o praktiškai. Eilinis žmogus, klausiamas, ar nori, kad jo kaimas būtų užrašytas ir lietuviškai, negalvojo, kokį tai gali turėti poveikį Lietuvoje ar Lietuvai. Ir natūralu, kad atsakė, jog nori. Jeigu būtumėm sakę „ne“, tai būtų prieš prigimtį“, – mano LLB pirmininkė. Kartu ji pastebi, kad Tautinių mažumų įstatymas, kuris Lenkijoje buvo priimtas 2005 metais ir kurį Lenkija rodo kaip pavyzdį Lietuvai, yra labai gerai apgalvotas, ir nebūtinai tautinių mažumų naudai.

„Pagal dabartinius veiksmus, matant, ko Lenkija reikalauja Lietuvoje ir kokį daro spaudimą Vilniui, galima manyti, kad tas įstatymas buvo priimtas galvojant apie Lietuvą ir Lietuvos lenkus“, – sako I. Gasperavičiūtė. Jos įsitikinimu, kad ir kaip būtų pasielgta dėl dvikalbių vietovardžių lentų, sprendimas nieko nepakeistų, nes tapome to žaidimo objektu.

„Kad taip atsitiko, rodo tai, jog Tautinių mažumų įstatymas praktiškai veikia tik viename Punsko valsčiuje, tik labai labai mažytėje Lenkijos teritorijoje. Lenkijai žymiai lengviau paversti vieną valsčių rezervatu ir rodyti Lietuvai kaip tolerancijos pavyzdį, kaip vizitinę kortelę, tačiau toks vaizdinys yra iliuzinis ir paviršutiniškas. O kur Seinų, Suvalkų ir kitų vietovių lietuviai, kuriems tas „rojus“ neprieinamas?“

I. Gasperavičiūtės įsitikinimu, Lietuvos valdžia rimčiau traktuoja savo tautines mažumas – laiko jas partneriu ir stengiasi sudaryti kuo platesnes galimybes įsilieti į valstybės gyvenimą.

„Geriausias pavyzdys – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri plačiai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime. Jos atstovai patarinėja prezidentei, premjerui, ministrams, vadovauja savivaldybėms.“

Neseniai vienas iš Lenkijos televizijos kanalų, rodydamas reportažą apie Lietuvos lenkus ir lygindamas jų situaciją su Lenkijos lietuvių, „surado“ Punske lietuviškus gatvių užrašus, kurių, aišku, nėra. Apie lietuviškus gatvių užrašus kalbėjo ir vienas Lietuvos lenkų veikėjas.

„Punske nėra ir nebus lietuviškų gatvių pavadinimų. Ne tik todėl, jog nenorime, kad Lietuvos lenkai vėl mus baksnotų pirštais. Gatvių pavadinimai yra sugalvoti ir – skirtingai negu vietovardžiai – jie nėra istoriniai“, – sako V. Liškauskas.

Europos Sąjungos teisėje nenustatyti griežti reikalavimai dėl tautinių mažumų kalbos kaip pagalbinės, vietovardžių ir gatvių pavadinimų įteisinimo šalių narių teisės sistemoje, tai yra tik rekomendacinio pobūdžio nuostatai. Tie klausimai paliekami spręsti pačioms valstybėms, priklausomai nuo poreikių ir intereso. Vasarį Vilniuje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo, europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio inicijuotame renginyje Europos konservatorių ir reformatorių frakcijos Europos Parlamente narys britas Charles Tannockas nurodė, kad, pavyzdžiui, Velse gatvių pavadinimai rašomi angliškai, o ne valų kalba, tuo tarpu lenkų tautinė mažuma gatves savo gyvenamuose rajonuose Lietuvoje pageidautų rašyti lenkiškai.

„V. Tomaševskis savo pranešime kalbėjo apie skirtumą tarp autochtoninių ir imigravusių tautinių mažumų. Nesu tikras, kad yra lengva atskirti tokias mažumas“, – kalbėjo britų europarlamentaras iš Londono.

„Aš atstovauju Londonui, vienam iš didžiausių miestų Europoje, kuris yra daugiakultūris, jame yra per 100 skirtingų mažumų, skaičiuojančių žmones šimtais tūkstančių ir kurios gyvena šimtus metų – ir žydų, ir romų bendruomenės. Kai kurios mažumos gyvena gal tik kelis dešimtmečius, bet labai sudėtinga mažumas būtų skirstyti į autochtonines ir imigravusias. Bėgant laikui, tas apibrėžimas taip pat skirsis. Mintis, jog valstybė turi pareigą finansuoti ir remti mokymą įvairiomis kalbomis, būtų tiesiog košmaras, mano mieste to nebūtų įmanoma padaryti. Todėl mano šalies ir mano partijos santykis su konvencija sudėtingas“, – sakė politikas iš Jungtinės Karalystės, veikiausiai minėdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Nuotraukoje: Punsko savivaldybės pastatas

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 10.

Seinų - Punsko kraštas , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra