Būti lietuviu tenai sunku

Autorius: Data: 2013-06-21, 14:52 Spausdinti

 

Pastarąjį šimtmetį Pietryčių Lietuvoje vyksta itin dinamiški procesai: turbūt daugiau niekur Lietuvoje viskas nesimaino taip greitai kaip čia. Iš pažiūros dažnai apsnūdęs ir nuobodus šio krašto gyvenimas sociolingvistiniu požiūriu tiesiog virte verda.

Dabartinius Pietryčių gyventojus daug kas skiria, bet daug kas ir vienija. Matyt, vienalytiškiausia šiandien čia yra materialinė kultūra: kai visai netolimi atsikėlėliai iš Baltarusijos statosi namus, juos galima iškart atskirti esant svetimus bet kurioje kalbinėje terpėje – tiek gudiškoje, tiek lietuviškoje, tiek lenkiškoje. Langinės, tvoros, šulinių rentiniai dažomi visai šiam kraštui nebūdinga žydra spalva, o čia juk vyrauja rusvos, gelsvos, žalsvos spalvos. Lietuviškai, gudiškai, lenkiškai kalbančiųjų apsirengimas čia irgi niekuo nesiskyrė.

Dar visai neseniai, dabartinės vyresniosios kartos jaunystės metais, itin vienalytė yra buvusi ir dvasinė kultūra. Iš senesnių žmonių daug kartų girdėta ir įsitikinta, kad ta pati tautosaka, tos pačios dainos ir pasakos būdavo atliekamos tiek lietuvių, tiek gudų, tiek lenkų kalbomis. Tose pačiose vietovėse būdavo tie patys papročiai: tiek krikštynų, vestuvių, laidotuvių, tiek įvairios apeigos – tik įgarsinama atitinkamai įvairiomis kalbomis.

Iki audringųjų 1939-1940 metų kaimas kultūros požiūriu gyveno gana tolygų gyvenimą: jeigu ir atvykdavo kas iš svetur, tai dažniausiai kolonistai iš Lenkijos; jie socialiniu požiūriu būdavo aukščiau, todėl tiesioginio poveikio kultūros vientisumui nedarė. Vos ne vienintelis „svetimas veiksnys“ prieš 1940, t. y. 1920-1939 m., buvo tai, kad visi „priklausė Lenkijai“. Niekas iš daugelio apklaustų paprastų kaimo žmonių savęs su Lenkija, ana, tikrąja, nesieja. Vienintelis jiems žinomas aiškinimas apie Lietuvos ir Lenkijos ryšius yra „Lietuvos karaliaus Jogailos ir Lenkijos karalienės Jadvygos vestuvėmis sutvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga“. Vadinasi, suprantama, kad Lietuva ir Lenkija nėra tas pats, bet jos esą susivienijusios ir pasivadinusios Lenkija. Taigi kultūrinė orientacija buvo ir liko vietinė, save suprantant kaip teisėtus nuolat gyvenančius vietos žmones, nejaučiant jokios skriaudos ir pranašumo.

Pastaraisiais dešimtmečiais kultūrinė orientacija gerokai pasikeitė. Ypač pakito nelietuviškai kalbančiųjų Pietryčių Lietuvos žmonių orientacija. Senoji karta pakito mažiausiai – ji ir liko orientuota į savo aplinką. Todėl šiandien tai tvirčiausi besijaučianti visuomenės dalis. Viduriniosios kartos kultūrinė orientacija įvairesnė: būdami priversti gyventi keliose kultūrinėse terpėse, dažnai pasimeta jose: namuose paprastai vyrauja vietinė orientacija, kurios atspara yra katalikybė, bet kita vertus, viešajame gyvenime jau įvykęs lūžis – posūkis į tarybinę kultūrą, nesaistomą jokių būdingesnių vietinį atspalvį turinčių papročių. Jaunesnioji karta yra beveik nutraukusį ryšį su vietinės kultūros tradicija dėl dviejų priežasčių: pačios jaunosios kartos kaime nedaug telikę, o likusieji jau perorientuoti į homo sovieticus kultūrą.

Tautinis Lietuvos atgimimas Pietryčių Lietuvą užklupo netikėtai, nepasiruošusią. Lietuviai, kurių čia labai nedaug ir kurie gyvena kaip knygnešių laikais, lietuvių tautos atgimimo metu tapo atpirkimo ožiais: bet koks jų tautiškumo palaikymas Pietryčių Lietuvoje prilyginamas lenkiškumo gniuždymui ir ribojimui. Lietuvoje jau seniai susiklostė tokia nuostata: lietuvybė tiek gaji, kiek ji priešiška lenkybei. Ir atvirkščiai.

Lenkiškai kalbančių žmonių tautinis atgimimas bandomas vykdyti (nes pats sunkiai tevyksta) kalbos pamatu. Ir tada visuomenę suima traukuliai: pase (gana dažnai tai 1920-1939 m. okupacijos palikimas) įrašyta lenkų tautybė, bet lenkų kalba mokama prastai, bent didžiosios dalies. Visuomenė poliarizuojasi: daugelis lieka konservatyvūs, nesitraukia nuo sovietinės kultūros orientyro, o naujų nuotaikų paveikta mažesnioji dalis sėkmingiau ar ne taip sėkmingai bando „save atrasti“ didžiosios Lenkijos kontekste, jos kultūroje. Prasideda galingas kultūros (dažnai virstančios pseudokultūra) importas iš Lenkijos. Štai čia ir peršokama per vieną ar kelias pakopas. Orientacija į lenkų kalbos kultūrą natūrali ir net neišvengiama tada, kai mokykloje įsisavinama lenkų tautos literatūra, literatūroje lenkų kalba, susipažįstama su kitomis tautos kultūros apraiškomis. Neįvykdžius šių sąlygų, tiesiog graudžiai atrodo, pavyzdžiui, folkloro importas iš Pietų ar Vakarų Lenkijos. Deja, itin maža atvejų, kai atgimimas orientuojasi į Lietuvą. Dėl istorinių aplinkybių šios krypties orientacija smarkiai blokuojama, todėl teoriškai ji nėra įmanoma be tautinio atgimimo, kuris savo ruožtu gilina, didina dvilypumą: tautiškiau orientuotas žmogus susipažįsta ir įsijaučia į vis daugiau kultūros sričių, po pakopą žengia vis aukščiau ir aukščiau. Tai praktiškai neišvengiamai atsuka jį veidu į kultūros tos tautos, į kurią jis orientuojasi, taigi, į lenkų tautos kultūrą. Atrodytų, orientuotis į Lietuvą, jos gyvenimą, kultūrą nelietuviams Pietryčių Lietuvos gyventojams dabar įmanoma tik per Lenkiją, t. y. iš pradžių dar jie turėtų sugrįžti į Lietuvą, o tik po to galėtų sugrįžti į Lietuvą. Aišku, dalis nesugebės atsisukti į tą Lenkiją, dalis taip ir liks ten atsisukusi (t. y. nusisukusi), ir tik labiausiai susipratusi, geriausiai išsilavinusi dalis grįš pilnavertė į Lietuvos kultūrą.

Žymiai sudėtingesnė gudiškai šnekančių padėtis. Jaunimas šitos kalbos vengia, neįžvelgia jokių jos perspektyvų, todėl į baltarusių kultūrą orientuotų žmonių itin maža – beveik nėra. Ar bent teoriškai įmanomas gudiškai (nors ir tik namie) šnekančių Pietryčių Lietuvos gyventojų, kurių yra dauguma, tautinis atgimimas? Visų pirma, šitie žmonės praktiškai jokiu aspektu savęs netapatina su baltarusiais, jų kultūra. Bet jie dažnai gana intuityviai jaučia, kad istorijos traukinys yra juos palikęs tautinio konsolidavimosi kelyje. Juk tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų orientacija: save laikyti vietiniais žmonėmis, visuomene kalbų vartojimo požiūriu susiskirsčius į du socialinius sluoksnius – stovintys ant aukštesnės socialinės pakopos vartoja vieną kalbą, ant žemesnės – kitą. Vykstant vis intensyvesniems socialiniams procesams, dar labiau ryškėja orientacija į visuomenės viršūnes. Todėl dėsninga, kad daugelis lenkais užrašytų ar užsirašiusiųjų, bet gudiškai bendraujančių žmonių savo vaikus orientavo į sovietinę kultūrą, kurios pagrindinė kalba – rusų. Juk viešoji lietuviškosios kultūros tradicija Pietryčių Lietuvos daugelyje vietų gyvavo tik slapta, turėjo pasipriešinimo atspalvį. Todėl ji buvo puoselėjama tik savųjų, t. y. lietuvių, o kiti į ją nesiorientavo. Lenkiškoji buvo brukama jėga, todėl mažai kur teprigijo. Štai kodėl posūkis į sovietinę kultūrą ir jos perteikėją rusų kalbą buvo neišvengiamas, sąlygotas sovietinės visuomenės diferenciacijos.

Šiuo metu visuomenėje vyksta didelių permainų. Neabejotina, kad Pietryčių Lietuvoje tai paveiks vertybinę žmonių orientaciją ypatingai, nes šiuo požiūriu čia ryškėja kiek kitokie dėsningumai negu visoje Lietuvoje – ypač svarbus yra socialinis veiksnys. Kokios galėtų būti prognozės?

Kuriuo keliu kitakalbiai Pietryčių Lietuvos žmonės eis į Lietuvą, priklauso tik nuo jų, tiek ir nuo pačios Lietuvos. Sąmoningai valstybės orientuojami į Lietuvą šio krašto žmonės tebuvo kelis mėnesius tarp okupacijų 1939-1940 m.

Daugiausia problemų kelia gudiškai kalbantieji. Dabar ypač stipriai paskui save juos traukia lenkiškai kalbantieji, nes vilčių nemaža. Juk gudiškai šnekantiems reikės apsispręsti, o į baltarusius nėra buvę tvirtų tradicijų, ir šiuo metu tai nėra patraukli orientacija todėl, kad pačioje Baltarusijoje nelabai prestižinė. Orientuotos į lietuvius nėra buvę precedento, o į lenkus nuolat buvo lenkiama, todėl ir dabar lengviausiai paklūstama lenkiškumo krypčiai. Bet tai tik numanomi poslinkiai, o šiuo metu, ypač jaunesni žmonės, tebežvelgia sovietinės internacionalinės-betautės orientacijos pusėn. Todėl pagal santykinai ne tokią ir didelę lenkiškai kalbančiųjų dalį, t. y. drauge su jais, grūste grūdami ir gudiškai rusiškai (namie – gudiškai, viešai – rusiškai) kalbantieji – vien todėl, kad pasuose užrašyti lenkais, jie verste verčiami integruotis į lenkų kultūrą, kuri visais atžvilgiais jiems yra sunkiai prieinama, svetima. Taigi logiška būtų išvada, kad ypatingas dėmesys dabar reikalingas rusiškoms mokykloms – ten formuojamos tautinės ir patriotinės nuostatos. Lenkiškus kultūros židinius imasi šefuoti išprusę lenkiškosios kultūros atstovai iš Lenkijos. Problemų ir čia nemaža, nes kultūros ir švietimas pažangus tik tada, kai orientuotas į savo žemę, savo gimtinę, o svetimų mokyklų šviesoje ypač skaisčiai sužėri daugeliui niekada nė nematyta Lenkija, ne Lietuva… Deja, rusiškose mokyklose (Pietryčių Lietuvoje rusiškų kultūros židinių nė nėra) tarsi mirusiose balose: maurai, dumblas…

Kokia išeitis? Dirbtinis gudiškų klasių steigimas daugelyje vietų nebūtų efektyvus, nors apskritai tokias klases steigti būtina. Ypač pradinėse mokyklose, nes faktiškai ir dabar ten dažnai bendraujama vaikams vienintele suprantama jų gimtąja kalba. Teoriškai trumpiausias gudiškai kalbančiųjų integravimo į visos Lietuvos gyvenimą kelias – per rusų, jiems jau įprastą, kalbą, nes per lenkų kalbą bus aplinkui: reikės labiau nuo Lietuvos nutolti, negu dabar yra nutolę. Rusų kalba šiais laikais Pietryčių Lietuvoje atlieka LDK ir vėlesnių laikų lenkų kalbos vaidmenį: daugeliui namuose gudiškai šnekančiųjų ji yra prestižinė kalba.

Tautinis gudų atgimimas tiesiogiai priklauso nuo tautinių procesų pačioje Baltarusijoje, kurie, nors ir suaktyvėjo, yra dar apgailėtini.

Naujoji jau kylanti polonizacijos banga, praktiškai nukreipia į gudiškai kalbančius žmones, juos, užliejusi, atneštų Lietuvai jau seniai (ketvirtajame dešimtmetyje) S. Šalkauskio pranašautą Lietuvos sukilimą tautiniu požiūriu – sukilimą į vadinamuosius Kauno ir Vilniaus kantonus. Beje, paminėjus kantonus, verta prisiminti ir labai gražiai sugyvendami ir pilietiškai būdami šveicarais, prancūziškai, vokiškai ir itališkai kalbantys šveicarai kultūros atžvilgiu yra orientuoti į tas didžiąsias bendruomenes, kurios kalba atitinkamai prancūziškai, vokiškai ar itališkai. Ir tik retoromanų kalbomis šnekantys šveicarai, neturėdami kito kalbinio sociumo, yra priversti orientuotis patys į save ir būti pačiais šveicariškiausiais šveicarais.

Natūralių procesų krypties pakeisti beveik neįmanoma, todėl Lietuvos lenkai vis labiau orientuosis į Lenkiją, jos kultūrą, rusai – į Rusijos kultūrą, o dar gudiškai šnekančiųjų kultūrinė orientacija nukryps į lenkų, ar į baltarusių pusę – bent iš dalies priklauso nuo valstybės vykdomos kultūros ir švietimo politikos. Kaip klostosi procesai, jau turime patirtį ir Lietuvoje: dabartinė Varėnos ir Šalčininkų rajonų siena yra atskyrusi kelis nelietuviškus kaimus į Varėnos rajoną. Šiandien tuose kaimuose nėra problemų dėl valstybinės kalbos Įsako įgyvendinimo, nors žmonės yra išlaikę ir gimtąją gudų kalbą: namie šnekėdami gudiškai, viešajame gyvenime orientuojasi į lietuvių kalbą, nes tokia yra aplinka, o, pavyzdžiui už trijų kilometrų nuo Kijūčių (Varėnos raj.) esančiose Kalesninkų apylinkėse (Šalčininkų raj.) dažnas lietuviškai pasveikintas nesumojo nors atsakyti lietuviškai.

Pietryčių Lietuvos lietuvių problema skaudi. Jie dar nepajuto Lietuvos globos, bet patys niekuomet ir nebuvo atitrūkę nuo Lietuvos. Bet gyventi ir būti lietuviu ten labai sunku. Neretai mišrioje ar išvis nelietuviškoje terpėje augdami lietuvių vaikai reikalingi dėmesio: juk jiems neretai jau nebetinka tie patys gimtosios kalbos vadovėliai, kuriais naudojasi Žemaitijos ir Suvalkijos vaikai. Reikia metodiško tų vaikų kalbos gydymo, kultūros ugdymo.

Nelietuviškai kalbančių Pietryčių Lietuvos gyventojų kultūrinės orientacijos jau įvairialypės, todėl ta visuomenė ir nestabili. Stabilumą lemia integracijos viso Lietuvos gyvenimą laipsnis, o jį smarkiai veikia įvairios vertybinės orientacijos. Didžiausią poveikį pastarosioms turi švietimas, kultūrinė veikla, o tai iš dalies yra valstybės mastu valdomos sritys, todėl, vykstant įvairialypiams tautinio pobūdžio procesams Pietryčių Lietuvoje, yra būtina numatyti valstybės veiksmų programą šiuo atžvilgiu, kurių pirmasis turėtų būti vadovėlių ir mokymo programų lenkiškose bei rusiškose mokyklose atnaujinimas.

Laima GRUMADIENĖ

Voruta“ Nr. 12 (15), Nr. 13 (16) 1990 m. spalis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra