Autorius: Voruta Data: 2020-11-25 , 11:46 Spausdinti

Juzefo Pilsudskio paminklas Suvalkuose

Dr. hum. m. Bronius Makauskas, e-ausra.pl

Lenkija ėmėsi derybų pirmiausiai dėl Tautų Sąjungos spaudimo, nepripažindama status quo ir neplanuodama Vilniaus klausimo spręsti politiniu būdu. Taigi kyla klausimas, kam buvo griebtasi tokios diplomatinės apgavystės. Atrodo, reikėjo švelninti blogą įspūdį, susidariusį užsienyje dėl lenkų kariuomenės agresijos, kai ji žygiavo per Lietuvos teritoriją. Be to, derybos leido sumažinti lietuvių budrumą dėl Vilniaus (lietuvius klaidino ir Anglijos patikinimai, jog Lenkija nepuls Vilniaus), jo priklausomybės klausimas nebuvo derybų objektas, tačiau jis tvyrojo abiejų delegacijų mintyse.

Lietuvos delegaciją Suvalkų derybose sudarė Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis (atstovavo vyriausybei), fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Voldemaras Vytautas Čarneckis, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Iš Lenkijos pusės: delegacijos vadovas – Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas pulkininkas Miečislavas Mackievičius (Mieczysław Mackiewicz) ir rotmistras Adamas Romeris (Adam Romer), Užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliušas Lukasievičius (Juliusz Łukasiewicz) ir Vaclavas Pšesmickis (Wacław Przesmycki). Posėdžiuose be balso teisės (su pertraukomis) dalyvavo Santarvės šalių atstovai: JAV atstovas Baltijos šalims M. Kelly, Didžiosios Britanijos atstovai majoras Dellahye ir karo misijos viršininkas Lietuvoje majoras Padgitteris, Italijos karo misijos viršininkas Lietuvoje kapitonas Humberto Sala. Nuo spalio 4 d. prisijungė Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos nariai, vadovaujami prancūzų pulkininko Augusto Chardigny, ir karininkai: anglų majoras Keenenas, italų plk. Bergera, ispanų plk. Herce, japonų kapitonas Yanamaki ir sekretorius Lasičius (Lassicz) iš Serbijos. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp „remiančiųjų“ Lenkijos derybininkus buvo jau anksčiau čia atvykęs žvalgybos karininkas, vienas iš Seinų okupavimo organizatorių Tadeušas Katelbachas (Tadeusz Katelbach) bei Vaclavas Koscialkovskis (Wacław Kościałkowski) – turto Alnuose valdytojas, asmeniškai suinteresuotas, kad Seinų kraštas priklausytų Lenkijai. M. Mackievičius taip pat buvo kilęs iš Suvalkijos.

J. Pilsudskis rugsėjo pabaigoje Balstogėje aptarė su užsienio reikalų ministru E. Sapieha derybų klausimus ir taktiką. Rugsėjo 28 d. laiške M. Mackievičiui, atstovaujančiam Lenkijos vyriausiajai kariuomenės vadovybei, surašė derybų direktyvas, akcentuodamas jų vilkinimą. Pirmąją derybų dieną, rugsėjo 30 d., buvo aptartas paliaubų klausimas. Lietuvių pusė siekė susitarimų, kurie užtikrintų Lietuvai jos teritorijos Vilniaus kryptimi apsaugą. Lenkijos atstovai priėmė delsimo taktiką, reikšdami lietuviams priekaištus dėl neutralumo ir demarkacijos linijos pažeidimo. Vėliau buvo nagrinėjamas demarkacijos linijos dešiniajame Nemuno krante nustatymo klausimas. Diplomatine ir karine prasme susikirsta dėl Varėnos geležinkelio mazgo, kurį spalio 3 d. (taigi jau vykstant deryboms Suvalkuose) lenkai okupavo. Turėdami Varėnos stotį lietuviai galėję greitai permesti savo dalinius iš Suvalkijos Vilniaus link. Varėnos priklausymo ir Lietuvos bei Lenkijos ginkluotąsias pajėgas skiriančios demarkacijos linijos nustatymas tapo Suvalkų derybų ašimi. Lietuviai siekė laimėti savo demarkacijos linijos variantą: kairėje Nemuno pusėje – gruodžio 8 d. linija, dešinėje pusėje – Uciechos dvarelis, geležinkelio tiltu per Ūlos upę, Bastūnų stotis, Dieveniškės, Graužiškės, Ašmena, Žiupronys, Ižas. Brėžiant šią liniją teritorija buvo susiaurinta per 40–60 km lyginant su liepos 12 d. sutarties su Sovietų Rusija teritorija, tačiau iš pietų ir rytų juosė Vilnių 50–80 km atstumu nuo sostinės. Susidarė įspūdis, kad Vilnius paliekamas lietuvių pusėje. Lenkai, vilkindami derybas, paprašė laiko papildomoms instrukcijoms gauti. Lietuvos vyriausybė, matydama, jog lenkai koncentruoja pajėgas Lydos apylinkėse, kas sudarė pavojų Vilniui, savo derybininkams rekomendavo protestuoti, bet, atsižvelgiant į Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos laikyseną, galų gale sutikti su lenkų siūloma atsiribojimo linija, neperžengiančia Bastūnų. Dėl Varėnos lenkams nenusileidus, o Kontrolės komisijai įsitikinus, kad lenkų iš čia neišprašys, lietuviams ji siūlė nusileisti. Varėna liko lenkų rankose su tam tikromis lietuvių išreikštomis sąlygomis. Lenkai sutiko demarkacijos liniją pratęsti tik iki Bastūnų.

Okupuota Varėna buvo ženklas, kodėl demarkacijos linija apsiriboja Bastūnais ir kodėl vilkinamos derybos. Lietuvos vyriausybė dar vylėsi, kad Tautų Sąjunga bus pajėgi sustabdyti lenkus, besiveržiančius gilyn į Lietuvą. Tautų Sąjungos Kontrolės komisija spalio 5 d. ėmėsi sudaryti paliaubas Varėnoje. Apskritai J. Pilsudskis nenorėjo, kad Tautų Sąjungos komisija atsirastų Suvalkuose. Vis dėlto lietuviams komisijos buvimas suteikė daugiau pasitikėjimo, taip padėtis tapo stabilesnė, delegacijos buvo labiau įpareigotos. Ir vargu ar komisijai nedalyvaujant būtų pasiektas derybų finalas.

Spalio 6 d. atnaujintose derybose buvo deramasi dėl to, kad demarkacijos linija būtų toliau pratęsta į rytus nuo Bastūnų. Lenkai pasiūlė tą klausimą svarstyti lietuvių ir lenkų derybose Rygoje. Aiškiai buvo jaučiamas jų tikslas vilkinti derybas. Vis dėlto jau lietuviams spaudžiant, Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos akivaizdoje, susitarta dėl redakcinės komisijos sutarties projektui paruošti. Kitą dieną jau be Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos (išvyko į Varėną) buvo suredaguota sutartis. Abi delegacijos, gavusios savo vadovybių sutikimus (lenkai – J. Pilsudskio), sutarties tekstus pasirašė 1920 m. spalio 7 d. 24 val. Buvo pasirašyti protokolai, pasikeista derybų metu pateiktais pareiškimais ir spalio 8 d. konferencija baigta. Sutartis susidėjo iš penkių straipsnių: „Apie demarkacijos liniją“, „Dėl karo veiksmų nutraukimo“, „Dėl Varėnos stoties“, „Dėl pasikeitimo karo belaisviais“, „Dėl sutarties termino“. Sutarties galiojimas numatytas nuo 1920 m. spalio 10 d. 12 val.

Nužymėta demarkacijos linija „nekeičianti nė vienos iš susitariančių šalių teritorinių teisių“. Tai, kad ji nuvesta tik iki Bastūnų, pasak P. Losovskio (P. Łossowski), neabejotinai reiškė, kad Vilnius paliekamas lietuvių pusėje. Šiuo klausimu lietuvių ir lenkų istorikų nuomonės įvairuoja.

Akcentuotina, kad Tautų Sąjungos Kontrolės komisija, spalio 8 d. grįžusi iš Varėnos, kur tikrino vietos padėtį, J. Lukasievičiui įteikė savo paruoštą rezoliuciją. Jos turinys buvo lenkams nenaudingas. Joje tvirtinama, kad lenkų ir rusų karas nesudaro, kaip matyti, kliūčių tęsti demarkacijos liniją į rytus nuo Bastūnų. Jokio sovietinių ir lietuvių dalinių susimaišymo (kaip teigė lenkai) nerasta. Aptiktos nedidelės lietuvių pajėgos nesudaro grėsmės kairiajam lenkų flangui. Komisija kreipiasi į lenkų delegaciją, kad kuo skubiau pradėtų derybas su lietuviais dėl demarkacijos linijos pratęsimo. Į tai, kad J. Lukasievičius oponavo dėl vienašališkos lietuvių šaltiniais paremtos informacijos, komisijos pirmininkas Chardigny griežtai atsakė, jog pasitiki pateikta informacija ir nemato reikalo tyrinėti praeities faktų. Gen. Katchė įteikė J. Lukasievičiui protesto deklaraciją dėl to, jog lenkų daliniai puolė lietuvių pozicijas Eišiškių–Bastūnų linijoje ir užėmė teritoriją Gerviškės–Benekainys. Tokiais nerimą keliančiais akcentais baigėsi Suvalkų derybos. Tuo metu, spalio 8 d. rytą, jau anksčiau čia sutrauktos, generolo L. Želigovskio vadovaujamos lenkų pajėgos judėjo Vilniaus link.

Dar vykstant Suvalkų deryboms, Rygoje spalio 5 d. tarp lenkų ir sovietų pasiektas principinis susitarimas: sovietų delegacija suteikė lenkams teritorinį „koridorių“ su Latvija (vadinamą Vilniaus koridoriumi), atskiriantį Lietuvą nuo Sovietų Rusijos, o tai lėmė, kad Lietuva pateko į Lenkijos įtakos sritį. Tuo būdu J. Pilsudskis užsitikrino Sovietų Rusijos draugišką neutralumą Vilniaus okupavimui. Atrodo, šiuo sprendimu sovietai „nubaudė“ Lietuvą už jos gan atsargią laikyseną Sovietų Rusijos ir Lenkijos kare bei pasiliko sau galimybę aktyviai veikti Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Spalio 7 d. derybininkai Suvalkuose pasirašė sutartį, įtvirtinusią demarkacijos liniją ligi Bastūnų. Prasiskleidė Suvalkų derybomis pridengtas Vilniaus aneksijos etapas. Lenkai buvo linkę įgyvendinti tokį savų interesų atžvilgiu abejotiną poelgį tikriausiai dar ir todėl, kad jautė negatyvų tarptautinės bendruomenės, visų pirma Didžiosios Britanijos, nusistatymą dėl atviros karinės jėgos prieš Lietuvą naudojimo. Suvalkų derybų priedangoje, derybos Rygoje su sovietais atvėrė J. Pilsudskiui kelią į 1920 m. spalio 9 d. Vilniaus užgrobimą.

Lietuva Tautų Sąjungai pateikė protestą dėl lenkų veiksmų užimant Vilnių, iškart ėmė vertinti tai kaip Suvalkų sutarties sulaužymą, reikalavo, kad tarptautinė bendruomenė energingai ir skubiai įsikištų. Tuo tarpu Lenkijos diplomatai lyg niekur nieko telegrama Lietuvos valdžiai spalio 9 d. pasiūlė pratęsti demarkacijos liniją nuo Bastūnų tolyn į rytus, taip pat, remiantis Suvalkų susitarimo punktais, spalio 13 d. pratęsti derybas. Atsakydama į tai Lietuvos URM spalio 12 d. pareiškė lenkams griežtą protestą dėl geros valios trūkumo ir pareikalavo, kad Lenkija pasiaiškintų dėl L. Želigovskio veiksmų bei kad karinės pajėgos būtų atitrauktos iš okupuotų Lietuvos teritorijų. Tą pačią spalio 12 d. Vilniuje L. Želigovskis išleido dekretą Nr. 1 dėl vadinamosios Vidurio Lietuvos įkūrimo, kaip J. Pilsudskio „paskutiniosios vilties“ prisijungti Lietuvą.

Tarpukariu Rytų Europoje neatsirado stiprios politinės jėgos, kuri būtų tapusi mažesnių valstybių suverenumo saugotoja ir gynėja, tarptautinių santykių moraline sergėtoja. Lenkija dėl daugelio priežasčių šio vaidmens nesugebėjo atlikti. Tos funkcijos teko ne šio regiono valstybėms, o tarptautinėms universalioms institucijoms – Tautų Sąjungai, Ambasadorių konferencijai, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Tačiau dėl skirtingų šių valstybių interesų ir ambicijų ir joms nepavykdavo įvykdyti teisingumo. Ir vargu ar jo buvo nuoširdžiai siekiama. O Lenkija, pervertindama savo galimybes, nepaisydama ar nesuprasdama naujųjų realijų ir iššūkių, geros kaimynystės su Lietuva principą pavertė brangiai kainuojančia, Mykolo Riomerio (Michał Romer) žodžiais tariant, arlekinada.

Lietuva pasirūpino Suvalkų sutartį įregistruoti Tautų Sąjungoje ir tikėjosi panaudoti tolesnėms deryboms, lenkų diplomatinei klastai diskredituoti ir Vilniui atgauti. Lenkija tikėjosi šia sutartimi nuraminti tarptautinę opiniją ir pridengti savo agresiją prieš Lietuvą. Taigi tai, kaip ši sutartis nuvertinta (Lenkija) ir sureikšminta (Lietuva), mums po šimto metų tėra tik sudėtingos kaimynystės priminimas, dar viena skaudi istorijos pamoka.

Naujausiame Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos tarpsnyje matyti pragiedrulių ženklus, tačiau juos dar temdo šimtmečio senumo įvykių šešėlis.

Pirmąją straipsnio dalį kviečiame skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/bronius-makauskas-suvalku-sutartis-zvilgsnis-po-simtmecio/

Antrąją straipsnio dalį kviečiame skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/bronius-makauskas-suvalku-sutartis-zvilgsnis-po-simtmecio-ii-dalis/

Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio

Istorija Lietuva Lietuva - Lenkija Naujienos Bronius Makauskas, Lenkija, Lietuva, Suvalkų sutartis